Tinginiai irgi verda...

Kaip žinia coq-au-vin išvertus būtų „gaidys vyne“. Ne višta, ne viščiukas, o gaidys. Ar yra pas mus pirkt gaidžių? Radot kur nors? Ir kuom gaidys nuo vištos skiriasi? Ar žinot? Aš turbūt tik iš galvos atskirčiau, na skiauterė ten ir panašiai. Ir įdomu ką pagalvojo apie mane paukštienos (tiksliau vištienos) parduotuvės pardavėja – vedėja, kai labai rimtu balsu paklausiau „o ar pas Jus būna pirkti gaidžių“. Į tai gavau nei šiokį, nei tokį atsakymą „pas mus vištos visos be lyties“ ir vos tramdomą juoką. „Gerai“ sakau, „pasverkit aštuonias kojas tų nei vištų, nei gaidžių, tiks“.

Taigi parsitempiam viską aplinkui keikdami („gal taksi pasiimti“, "gal draugei paskambinti ir paprašyti, kad parvežtų“) šiuos dalykus (be šių dar antrątiek uogienei visokių pričindalų tempiau, jau bėdavojaus, atrodo...):

• 8 kulšeles
• 5 morkas
• 4skiltelės česnako
• 150 g rūkytos šoninės
• 250 g pievagrybių
• 100 g sviesto
• 1 butelis sauso raudono vyno (tiks ir pigus, koks akcijinis už 5 litus)
• druskos, pipirų, lauro lapų,
• raudonėlio, čiobrelio, baziliko buketėlis
• 1 šaukštas miltų
• 3 šaukštai konjako

Nuskutam ir stambiai supjaustom morkas, per pusę padalinam česnako skilteles. Didelės keptuvėj ar puode ištirpinam sviestą. Dedam kulšeles pasūdom, papipirinam ir apkepam iš abiejų pusių iki gražios auksinės spalvos. Jei telpa, ten pat sudedam ir morkas su česnaku, jei ne, apkepam kitoj keptuvėj. Apskrudusias morkas dedam prie kulšelių, užpilam konjaką ir padegam. Atsargiai, liepsna gali vos ne iki lubų pliūptelt! Gerai, kad aš spėjau laiku atsitraukti, o tai būčiau dabar kaip Šineida O‘Konor ir dar be blakstienų. Užbarstom šaukštą miltų, supilam vyną (viskas turi plaukioti vyne, neskųskit), sudedam lauro lapus ir žoleles. Uždengiam ir sumažinam ugnį iki minimumo.

Kol viskas gražiai burbuliuoja svieste pakepinam į tris dalis padalintus grybus, paskrudinam kubeliais supjaustytą šoninę. Suverčiam viską į puodą, į šiltą vyno glėbį. Vėl uždengiam ir verdam 1 – 2 valandas. Mano buvo gatavas po 1,5 val. Mėsytė minkštutė, krenta tiesiog nuo kaulų.

Beje, skaniausia yra pasigaminti iš vakaro, o kitą dieną ant mažiausios ugnelės dar pavirti 1- 2 valandas (man užteko 0,5 val., nes baisiai dideliam puode viriau, tad vynas nugaravo kaip reikiant pro skylutes).

Valgom su bulvių koše (sviesto, sviesto nepagailėkit. Gi prancūzų virtuvė be sviesto, kaip mes be bulvių. Va toks baisiai įžymus virėjas Joël Robuchon košę bulvių daro taip: 50 proc. bulvių, 50 proc. sviesto. Ragavusieji buvo be žado, gerąja prasme.). Užsigeriam vynu, žinoma.

Merci pour la recette pour l'homme qui l'a créé... Goût divin... Très délicieux...

Ne... Vis tiek negerai kažkas su manim... Braškių visokio dydžio, visokio skonio ir kvapo kiaurą vasarą buvo po tris kapeikas, o man šovė į vėjo perpūstą makaulę rugpjūčio pabaigoj prisipirkti braškių po -niolika litų už kg. Dar prigriebiau gerą pundelį smulkialapių bazilikų (ar girdėjot apie tokius?), šio bei to coq-au-vin‘ui (rytoj, rytoj reportažas) ir beveik perlūžusiu stuburu viską parvilkau namo. Kol coq‘as burbuliavo ant lėtos ugnies, susipjausčiau braškes, dar šį bei tą ir pagaminau labai tokią improvizuotą uogienę.

Reikės:

• 1,5 braškių, kivi ir persikų mišinio (4 kivi, 3 persikai plius kas liko braškės)
• 750 g uogienių cukraus
• 0,5 litro obuolių sidro
• 200 ml vandens
• gero pundelio bazilikų (smulkialapių arba ne)

Kivi nulupam ir supjaustom gabaliukais, persiką „iškaulinam“, nudiriam odelę bei susmulkinam tokiais 2cm X 2cm kubiukais. Braškes irgi susmulkinam, bet nelabai smarkiai, gal į kokias keturias dalis (mano buvo superuber didelio dydžio, kaip visas kivi beveik. Mutantės matomai, vėžliukės nindzės).

Viską suberiam į puodą nemažą, užpilam sidrą, vandenį bei cukrų. Ant lėtos ugnies užverdam. Karts nuo karto pamaišom švelniai. Po 10 minučių sudedam baziliką ir verdam dar 10 minučių. Jei atrodo, kad uogienė skystoka – paverdam dar 5 – 10 minučių.

Baziliką galit išgriebti ar palikti, jokio skirtumo... Supilstom viską į švarius, sterilius stiklainiukus.

Sumąsčiau, kad į kiekvieną stiklainiuką dar reikėtų dėl grožio ir didesnio aromato įmesti po gerą šakelę šviežio baziliko (stambalapio).

Labai skanu su arbata be cukraus, ar ant ledų, ar į jogurtą. Vieną valgyti gal kiek ir saldoka...

Pusryčiai... Skaudi man tema... Darbo dienomis mano skrandyje - bardakas. Pats tikriausias. Išlekiu iš namų kaip akis išdegusi, kokie ten pusryčiai. Beveik visada vėluoju, mažiau ar daugiau (gė-da, gė-da!). Tad pusryčiauti, jei tai galima pavadinti tuo vardu, pasiseka apie 10.30, kai darbe stoja šventa arbatos gėrimo valandėlė (su pyragiukais, sausainiukais, spurgom, skruzdėlynais ir pan.)

Normalūs pusryčiai gaunasi dviem atvejais: savaitgalį ir viešbučiuose gyvenant. Todėl dažnai tuom, kuo mėgaujasi visi normalūs žmones per pusryčius, aš valgau vakare. Pvz. granolą su jogurtu ar lengvas salotas.

Granola (nusižiūrėta iš čia, tik pakeičiau vieną kitą smulkmeną)

• 450 g stambių avižų dribsnių (ne tų, kurios ten per 1 minutę išverda)
• 50 g sėlenų
• 50 g kokoso drožlių
• 100 g saulėgrąžų
• 80 g sezamų
• 60 g lino sėmenų
• 60 g moliūgo sėklų
• 100 g migdolų plokštelių
• 100 g lazdyno riešutų (patraiškytų, bet nesmarkiai)
• 200 ml saulėgrąžų aliejaus (to, kur be kvapo)
• 300 g medaus
• 1 - 2 šaukšteliai cinamono
• 100 g džiovintų spanguolių

Visų pirma noriu pasigirti ir tuo pačiu padėkoti: viskam sumatuoti naudojau puikutėles elektronines svarstykles - baisiausiai didelis ačiū skrieja Irenai. O jei neturit svarstyklių - dėkit viską iš akies, svarbu tik avižų ir pagardinimų santykis. Jis turi būti maždaug 1:1.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Į skardą įtiesiam kepimo popierių. Aliejų su medum ir cinamonu supilam į katiliuką ir ant mažos ugnelės pakaitinam , kol viskas sušils ir daugmaž susijungs į vieną daiktą. Jokiu būdu neužvirinam!

Avižas sumaišom su paskaninimais (be spanguolių), supilam medų ir aliejų. Išmaišom, kol viskas bus vienodai sudrėkę. Supilam į skardą, kišam į orkaitę. Kas 10 minučių pamaišom, kad viskas vienodai apkeptų. Man viskas buvo gatava po 45 minučių, kai viskas pasidarė gražios rusvos spalvos. Kai praaušta – įmaišom spanguoles. Susipilstom į stiklainius ir naudojam kai prireikia.

Morkų – obuolių salotos (o gal mišrainė) su medumi ir šiuom bei tuom (nusivogta iš Palangos „Mūzos“ kavinės)

• 1 morka
• 1 obuolys
• šlakelis citrinos sulčių
• 1 – 2 šaukšteliai medaus
• šaukštelis saulėgrąžų
• žiupsnis cinamono

Morką ir obuolį supjaustom šiaudeliais (aš mandri labai, tai naudojau mandoliną - savo mylimiausią daiktą šiuo metu). Obuolį galima pjaustyti su visa skūra, kad nei vienas vitaminas neprapultų.

Šliūkštelim citrinos sulčių, dedam šaukštelį kitą medaus. Pabarstom saulėgrąžom ir paskaninam viską cinamonu.

Jei medus susicukravęs – pašildom karšto vandens vonelėje – atsileis.

O kokie pas Jus santykiai su tuom reikalu? Su pusryčiais?

Ir jei ką, skanių Jums rytoj :)

Vieną dieną ėmė ir trūko kantrybė: čiupau rašiklį, išplėšiau lapelį iš bloknoto ir surašiau mirtinai reikalingų atlikti darbų sąrašą: nupirkti tą, suremontuoti aną, persodinti gėlę, išmesti pusę drabužių. Praėjo dvi savaites... Iš sąrašo išdidžiai galiu išbraukti du punktus: nupirktas pavadėlis katei (ir vieną kartą juom pasinaudota „dideliam“ katės „džiaugsmui“), apmažinta žaislų vaiko kambary (jungtinėmis pastangomis). Lieka dar viens... du... dvylikta punktų... Plius dar vienas – dažniau rašyti į blogą. O tai visai vasaros miegu užsnūdau ar lietus įkvėpimą vis nuplauna?! Atrodo ir gaminu, ir valgom, o parodyt nėra nei ko, nei kaip.

Puolu taisytis...

Dideliam pyragui pagaminti reikės (jei ką, galima ir per pusę visko imti):

• 300 g migdolų
• 250 g džiovintų abrikosų
• 120 g miltų
• 3 šaukšteliai kepimo miltelių
• 1 šaukštelis cinamono
• 1 šaukštelis malto muskato
• 600 g morkų
• 10 trynių
• 10 baltymų
• 400 g rudojo cukraus
• žiupsnis druskos
• sviesto mažas gabaliukas plius džiūvėsėlių skardai

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Pasiruošiam skardą: ištepam sviestu ir pabarstom džiūvėsėliais.

Migdolus suberti į blenderį ir kaip reikiant susmulkinti. Turi gautis kažkas panašaus į rūpius miltus su nedideliais riešutų gabaliukais. Abrikosus nuplauti, nusausinti ir susmulkinti peiliu 0,5 cm kubeliais. Migdolus ir abrikosus sumaišyti su miltais, kepimo milteliais ir prieskoniais. Atidėti į šalį.

Morkas nuskusti ir sutarkuoti su bulvių tarkavimo mašina arba rankiniu būdu (jei kantrybė jūsų draugė, o pirštai geležiniai). Sumaišyti su miltais ir visa kita smagia kompanija.

Trynius išplakti su cukrumi ir druska, kol pabals. Jei cukrus visas neištirpo, nieko baisaus. Sukrėsti į morkas, atsargiai išmaišyti.

Baltymus gerai, gerai išplakam mikseriu, iki standumo (ar viskas gerai – testuojame dubens apvertimo metodu. Jei baltymai įsikibę laikosi kaip pasiutę - puiku). Dedam baltymų masę po porą šaukštų į morkas ir atsargiai, atsargiai įmaišom.

Sudedam tešlą į skardą ir siunčiam į orkaitę.

Kepam apie 1 val. Jei jaučiam nerimą širdį, kad gal jau traukti lauk – apraminam ją patikrindami pyragą įbesdami ir ištraukdami pagaliuką. Jei sausas – traukiam lauk, jei šlapias – kepam toliau.

Labai skanu su vaniliniu padažu. Bet apie tai jau rytoj. OK?

Receptas su pakeitimais iš čia...

Nepamenu kokios mintys sukosi galvojo, kai gaminau šituos ritinukus. Tai gal ir nevarginsiu „pritempta“ įžanga, o iškart eisiu prie recepto.

Reikės:

• 2 vidutinio dydžio baklažanų
• druskos ir pipirų
• 120 ml nevirto kuskuso
• gera sauja kedro riešutų arba anakardžių (gaminau su pastarosiomis)
• sauja petražolių
• keli gabaliukai maži sviesto
• alyvuogių aliejaus
• gabaliukas mocarelos

padažui:

• 80 ml alyvuogių aliejaus
• 4 skiltelės česnako (supjaustytų per pusę)
• indelis pomidorų savo sultyse
• 50 ml vandens
• druskos ir pipirų
• sauja baziliko arba petražolių

Nedideliame puode ant vidutinės ugnies užkaičiam aliejų su česnaku. Palaukiam kol česnakas gražiai šiek tiek apkeps. Suverčiam sumaigytus pomidorus, supilam vandenį. Užvirinam, sumažinam ugnį iki minimumo ir verdam 20 – 25 minutes, kol padažas sutirštės. Suberiam susmulkintus žalumynus, pagal skonį druskos ir pipirų. Paverdam dar minutę.

Kol verda padažas, pasiruošiam visą kitą.

Baklažaną supjaustom 0,5 cm juostelėmis. Apibarstom druska ir pipirais. Į gerai įkaitintą keptuvę pilam pusę šaukštelio aliejaus, pavartom, kad pasiskirstytų po visą dugną. Dedam kelias juostas baklažanų ir apkepam iš abiejų pusių iki gražios auksinės – rudos spalvos. Tokiu pačiu būdu iškepam visas juosteles.

Pasiruošiam kuskusą. Užkaičiam 120 ml vandens su šaukštu aliejaus ir žiupsniu druskos. Kai užverda – suberiam kuskusą ir gerai išmaišom. Uždengiam, imam nuo ugnies ir palaikom 3 minutes. Pažiūrim, ar vanduo visas susigėrė ir sumetam sviesto gabaliukus. Dedam puodą atgal ant ugnies ir maišome kol ištirps sviestas, o kruopos pasidarys birios (apie 2 – 3 minutes). Ataušinam kuskusą ir sumaišom su pakepintais riešutais (anakardžius galima dar ir pasmulkinti).

Imam juostelę baklažano, dedam šaukštą kuskuso ir suvyniojam. Dedam į kepimo indą, taip suvyniojam ir sudedam visus baklažanus. Kuskusą, kuris liko, suberiam ant viršaus.

Paruoštą padažą pilam ant baklažanų ir kuskuso. Uždedam sugnaibytos mocarelos arba kokio skanaus lietuviško balto sūrio. Užbarstom susmulkintų petražolių. Šaunam į 190 C įkaitintą orkaitę 15 minučių.

Recepto autoriaus patarimas: jei tingisi vynioti ritinukus, galima viską sudėti sluoksniais, kaip lazaniją.

Kai kurios uogos jau į pabaigą, o aš tik dabar ištaikiau pagaminti tai, apie ką svajoju kelios savaitės. Braškes gavau antro derliau, mėlynės - paskutinės miške, avietės savo dydžiu panašios į mutantes (bet skanios, skanios). Ta proga, kažkokio svaigulio apimta, prisipirkau iš senučių naminių pomidorų (vos neįpiršo ir antro kilogramo „man autobusas be penkiolikos, gal paimk, suvalgysit“), baravykų („bulvių dar reikėtų, ar beliko, kažint?“ – „va, imk, dovanoju puskilogramį, kaip tik vakarienei poniai bus“).

Grįžtam į virtuvę, prie Pavlovos:

• 6 baltymų
• 200 gramų cukraus
• 60 gramų kakavos
• 60 gramų cukraus pudros

• 300 ml grietinės
• 200 gramų juodo šokolado
• 400 gramų maskarponės (atradimas buvo lietuviška: pigu, skanu...)
• žiupsnio cinamono
• 2 šaukštų Bailey arba „Damų“ likeriuko

• Įvairių uogų: mėlynių, aviečių, braškių... Tiktų ir raudonieji serbentai...

Orkaitę įkaitinti iki 160 C. Į skardą įtiesti kepimo popierių.

Baltymus sudėti į didelį dubenį. Paimti į rankas mikserį ir pradėti plakti. Kai baltymai pabalsta – dėti po vieną šaukštą cukraus. Plakti minutę, vėl šaukštas cukraus. Plakam kol baltymai sustandėja ir apvertus dubenį nekrinta lauk.

Įsijojame cukraus pudrą ir kakavą. Atsargiai šaukštu įmaišome į baltymus.

Sudedam masę ant kepimo popieriaus bandydami suformuoti kažką panašaus į apskritimą.

Kepam vieną valandą. Išjungiam ugnį ir, neimdami iš orkaitės, paliekam džiūti per naktį.

Kitą vakarą gaminam kremą. Geriausia tai daryti prieš pat valgymą.

150 ml grietinės sudedam į puodą ir statom ant vidutinės ugnies. Kai grietinė sušyla – sudedam sulaužytą šokoladą iš maišome kol ištirps. Imam nuo ugnies ir palaukiam kol atauš.

Sudedam likusią grietinę, maskarponę sukrečiam, įberiam žiupsnį cinamono. Supilam likerį. Išplakam mikseriu iki vientisos masės.

Kremą dedam ant morengo, barstom ar gražiai sudedam uogas: mėlynes, avietes, braškes. Jei braškės didelės – galima supjaustyti.

Valgom iškart... Iki braškės, iki kitų metų...

Receptas su daug pakeitimų iš čia.

Ot įsivėliau ne ten liežuvį įkišus... Jei ne Dalios blog‘as, vargu ar būčiau ryžusi gaminti tokią, nežinia kuom galėjusią pasibaigti, egzotiką. Beje, apie egzotiką. Palangiškiai, tikiu, kad ir kiti pamario gyventojai, džiovintą menkę dar ir kaip virdavo - puikiausia žuvienė grietine užbalinta išeina. Anyta, kažkelintos kartos palangiškė, šiandien papasakojo, kad pavasarį visą Palanga tom menkėm „kvepėdavo“, o kad musės nepultų žuvies – apgaubdavo marle. O žuvienei užtekdavo menkės, svogūno, pipiro, vandenuko, na ir grietinės šaukštas kitas.

Gi portugalai mandresni. Jie ten ir bulvių, ir pomidorų, ir paprikų visokių prideda. Receptas iš Dalios, kuri savo ruožtu gavo iš čia, o tas iš dar kažkur.

Reikės:

• 4 džiovintų menkių
• 6 didelių bulvių
• 5 gerai prinokusių pomidorų
• 1 paprikos
• 2 svogūnų
• 4 skiltelių česnako
• 350 ml sauso balto vyno
• lauro lapų
• 3 šaukštai alyvuogių aliejaus
• pipirų, druskos

Pasiruošiam menkę. Imam didelį puodą, sudedam menkes, užpilam šaltu vandeniu. Kišam į šaldytuvą. Po šešių valandų traukiam lauk, nupilam vandenį, užpilam kitu. Vėl į šaldytuvą. Taip žuvį mirkom 24 valandas. Procedūra reikalinga sūrumui numušti ir žuviai suminkštinti.

Kitą dieną, kai namai jau gerai „kvepia“, imamės virimo.

Bulves gerai nuplaunam. Jei bulvės šviežios, ką tik iš daržo ar turgaus – paliekam su oda, tik gerai nuplaunam ir išrakinėjam negražias vietas. Supjaustom bulves stambiais gabalais: išilgai, dar kartą išilgai ir 1 cm storio gabaliukais.

Taip pat susmulkinam ir pomidorus.

Svogūnus ir česnakus irgi susmulkinam (seniai aš tiek beverkiau maistą gamindama... gal, kad svogūnai visai šviežūs buvo, šių metų derliaus...)

Papriką supjaustom šiaudeliais, žuvį - stambokais gabalais, kiekvieną į 5-6 dalis.

Imam puodą ir sluoksniuojam: česnakai, svogūnai, bulvės, lauro lapas (pabandom kažkaip surasti toj krūvoj iš trečio karto...),

pomidorai, paprika, druska, pipirai. Dar kartą tokia pat tvarka. Ir dar kartą. Mano puodas buvo didelis, tai gavosi du sluoksniai. Ant viršaus dedam žuvies gabalus. Pilam aliejų ir vyną. Vat šitą naudojau... Gaila, kad neradau portugališko...

(kas liko – puikiai derėjo prie troškinio)

Dedam puodą ant ugnies, palaukiam kol užvirs. Uždengiam, sumažinam ugnį iki minimumo ir verdam vieną valandą. Išjungiam ir palaikom pusvalandį (kam to reikėjo – visai nesupratau... Nebent, kad visai iš proto išvarytų laukimu, gi tokie kvapai, tokie kvapai...)

Dėkoju valgytojams: kad gyrė ir viską suvalgė. Buvo labai malonu stengtis :)

Beje, būtinai ragaukite gamindami. Aš beveik niekada neragaunu gamindama, tad kartais nenutaikau druskos, todėl šį kartą man jos šiek tiek mažumėlę trūko... Matyt nuoširdus mirkymas davė vaisių, nes žuvis buvo nesūri, bet įdomios tekstūros ir malonaus skonio.

Kažkada geriausia draugė man buvo įkalbėjusi nemeilę šokoladiniams ledams. Ji „žiauriai“ jų nemėgo, o aš, kadangi pasitikėjau jos skoniu 100 proc., nutariau, kad ir man jie nebepatinka ir todėl pirkdavau tik plombyrą vafliniam indelyje. Koks solidarumas! Laikas bėgo (gal koks šimtas metų maždaug), draugė kažkur užjūriuose gyvena. Įdomu, pasikeitė skoniai ar ne? Gal valgo šokoladinius ledus kilogramais ir apie tą nemeilę jau milijoną kartų užmiršo? O aš vis mindžiukuoju prie ledų vežimėlio ir nusiperku bet kokius, tik ne šokoladinius...

Tai kodėl, leiskite paklausti, man būtinai namuose reikėjo gaminti šokoladinius ledus? O gi, kad įrodyčiau sau, kad skanūs jie man ir be reikalo aš jų pusę gyvenimo vengiu.

O receptą, sužavėjusi gaminimo lengvumu, netyčia radau vat čia... Tiesa, man pasirodė, kad tokie kiekiai bus per maži skoniui pajusti, tai aš viską paketurgubinau ir kai ką pakeičiau...

Reikės:

• 200 g juodo šokolado (naudojau 50 proc.)
• 320 ml pieno
• 300 ml grietinėlės likerio (galima Baileys, jei esat milijonieriai, o galima ir „Damų“ likeriuko, kuris trigubai pigesnis)
• 4 vidutiniai bananai gerai prinokę
• 50 ml tamsaus romo (kol nepamiršau, dėkoju asmeniškai Giedriui už tuos 50 ml, be kurių šitie ledai būtų ne tokie nuodėmingi... Merci...)

Užvirinam didelį puodą vandens. Kai vanduo užverda, virš garų tupdom kitą, mažesnį puodą su pienu ir susmulkintu šokoladu. Maišydami laukiame kol šokoladas ištirps.

Supilam į šokoladą likerį, romą, supjaustome ir suberiame bananus.

Čiumpam į rankas blenderį ir viską gražiai susmulkinam iki vientisos masės.

Pilam į plokščią plastikinį indą (ar net du). Uždengiam. Kišam į šaldiklį ir užmirštam mažiausiai 4 valandoms.

Nei maišyti, jei plakti nereikia. Labai tinkamas receptas užsiėmusiems žmonėms – ir knygai laiko yra paskaityti ir su drauge paplepėti... O prieš valgant kokias 15 minučių palaikykit ledus ne šaldiklyje – bus lengviau „iškabliuoti“.

O čia fotosesijos objektui nebeatlaikė nervai ir kantrybė, todėl įvyko trumpas atsipalaidavimas. Bet tokie patižę ledai irgi labai skanu. Kartais tyčia jų ilgiau nevalgau, laukiu kol bus minkštučiai.

Tikiuosi, kad dar nenusibodau su savo agurkais. Jei ką, tai atsiprašau, bet žinokit - negalėjau susilaikyti pamačiusi pas Jurgą šio džemo receptą. Gi taip tinka prie agurkinio gėrimo ir šerbeto dueto. Produktai beveik tie patys, tačiau rezultatas oi kaip skiriasi...

Reikės:

• 1 kg agurkų
• 20 šaukštų cukraus (arba 500 g)
• 4 šaukštų medaus
• 3 citrinų
• saujos mėtos arba pipirmėtės (naudojau pastarąją)
• galima įdėti ir gabiuką imbiero sutarkuoto (aš užmiršau visai)

Agurkus nulupam, perpjaunam išilgai į keturias dalis ir pašalinam sėklas. Plonai, plonai supjaustom. Užpilam cukrumi ir medumi, išspaudžiame citrinų sultis, šiek tiek patarkuojame ir žievelę. Smulkiai supjaustome mėtas ar pipirmėtę. Beriam irgi ant agurkų. Jei turim, užtarkuojam imbiero. Išmaišom ir paliekam pasiilsėti porai - trejetui valandų. Mano kantrybė trūko po dviejų valandų.

Kaičiam puodą ant vidutinės ugnies. Palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį iki minimumo ir retkarčiais pamaišydami verdame apie 30 minučių, kol skystis bus panašus į sirupą. Iš tokio kiekio gavosi apie 400 ml stiklainiukas.

Labai įdomu ir skanu su kietu sūriu (nors galima ir su mėlyno pelėsio. Ech, tingėjau iki parduotuvės eiti. Bet būtinai ir su juom pabandysiu).

O melionui šaukštelis šio nepaprasto džemo duoda labai gerą skonį: melionas pasidaro saldus, su rūgštele ir daug kvapnesnis...

Tęsiam agurkų ir gaivinimosi temą toliau.

Prieš porą mėnesių lankėmės dviračių šventėj Kuldygoj (atrodo buvau jau užsiminus kažkada) ir be visų kitų skanumynų latviai nustebino labai skaniu agurkų gėrimu- negėrimu su daug daug grūstų ledukų ir smulkučių agurko gabaliukų. Galvojau vienaip, galvojau kitaip ir sumąsčiau kaip visą tą dalyką į kažką daugiau paversti. Vakar publikuotas gėrimas gal tik savo sudėtimi panašus, tačiau forma visai kita. Čia nebe gerti reikia, o kabinti šaukštais. Čia jau nebe vandenėlis, o rimtas gaivinantis daiktas – šerbetas.

Reikės dviem besigaivinantiesiems:

• 1 ilgo ilgo agurko
• 0,5 citrinos sulčių
• 2 cm imbiero šaknies sutarkuotos
• 8 šaukštelių cukraus
• saujos geros pipirmėtės ar mėtos

Agurką sutarkuojame su smulkia burokine tarka. Citrinos sultis sumaišom su imbieru, cukrumi bei pipirmėte ir kaip kokį Mojito gerai su grūstuvu kokiu sugrūdam, kad cukrus ištirptų, o pipirmėtės visą savo skonį atiduotų. Tai ką gavom maišom į agurkus, o juos dedam į kokį plokščią indą ir į šaldiklį.

Dabar yra du keliai:

Pirmas: kas pusvalandį atidaryti šaldiklį ir agurkus pakedenti šakute. 4 tokių procedūrų užteks. Šis metodas tiks darbštuoliams arba tiems, kurie nori agurko pakramtyti.

Antras: dedam į šaldiklį ir užmirštam iki rytojaus. Kai jau susiruošiam valgyti – traukiam lauk, sulaužom į šiokius tokius gabalus, metam į blenderį ir susmulkinam. Variantas tinkamas tinginiams ir užmaršuoliams bei tiems kurie nori smulkesnių agurko trupinėlių. Fotografijose visose čia matot tinginės darbo rezultatus...

O šiaip skanu abiem būdais.

Gardžiausias šerbetas bus šiek tiek atitirpęs...