Tinginiai irgi verda...

O šiaip tai sriuba turėjo gauti, bet... Man, tiesą pasakius, šios košės – sriubos tirštumas net labai patiko. Ir ta rūpi tekstūra čia labai, labai tiko...

O šios košės įkvėpėja – Beatos virtuvė. Labai ji smagiai aprašo tuos lęšius ir knygoje, ir savo bloge, tai taip ir gundo ką skanaus pasigaminti. Aklai jos nurodymų nesekiau, gavosi tokia „egidiška“ improvizacija.

Reikės:

• 250 g žaliųjų lęšių (gali būti ir kitų spalvų)
• pusė raudonojo svogūno
• galiukas poro
• pora skiltelių česnako
• šoninės šalto rūkymo neblogas gabaliukas
• alyvuogių aliejaus pora šaukštų
• didokas obuolys
• pora morkų
• pomidorų pastos ar tyrės kokios pusė stiklinės
• malto kumino šaukštas sriubinis
• paprikos šaukštas sriubinis
• druskos pora gerų žiupsnių

Atrodo viską surašiau. O jei ką ir praleidau – jums plačios lankos improvizuoti ir įmesti kad ir faršo kokio pakepinto ar moliūgo gabalą.

Pasiraitojam rankoves ir prie darbo. Užkaičiam puodą su lęšiais ir 1,5 litro vandens.

Keptuvėje su alyvuogių aliejumi pakepiname susmulkintą svogūną, česnaką, porą ir šoninę. Kai apkrunda visas šitas reikalas, sumetam kuminą ir papriką. Pakepinam dar minutę kokią. Sumetam obuolį nuskustą ir dideliais gabalais supjaustytą. Šiek tiek maišydami viską apkepame. Ir verčiam į puodą su lęšiais. Ten pat keliauja ir griežinėliais suraikytos morkos, druska bei pomidorų tyrė. Sumažinam ugnį ir verdam kokį pusvalandį kol suminkštės morkos ir lęšiai ištiš. Imam blenderį ir šiek tiek pasmulkinam mūsų sriubą – košę. Bet per daug neįsijaučiam, paliekam to gerojo rūpumo.

Pilam į lėkštes, ant viršaus užtupdom pakepintos šoninės juostelių ir šviežio svogūno laiškelių.

Jau taip skanu, kad suvalgėm po porą lėkščių ir vis dar grįžtam į virtuvę po vieną kitą šaukštą pakabinti iš puodo. Net ir Pijus nedidelę lėkštutę suvalgė, reiks brėžti į sieną ...

Gardaus ir jums!!!