Tinginiai irgi verda...

Cukriniai avinėliai, kardamonas, marcipanas, cukatos - vaikystėje girdėti stebuklingi žodžiai. Nebuvau akyse regėjusi šių dalykų, tik įsivaizdavau kas tai galėtų būti, koks skonis. O skonis atrodė senovinis, gal smetoniškas, o gal dar senesnis. Gal kaip babulio (mielos kaimynų senutės) kepamo mielinio pyrago su razinom krosnyje (o gal ir su magiškosiom cukatom) ar kažkas panašaus į Šventos Marijos su kūdikėliu ikonos kopiją su baisiomis kirvio žymėmis. Tai buvo kartu ir nesuprantama, pasakiška ir bauginama, nepasiekiama, bet tikrai turėjo būti skanu. Gerai, su ta ikona gal trupučiuką ir persūdžiau, bet ji man visados vaikystėje buvo dalykas iš laikų „iki manęs“.

Visko jau esu paragavus („Senelės piernikus“ su kardamonu kepiau, o cukrinį avinėlį nuo lenkiško velykinio pyrago pačiupau), bet cukatas gaminau pirmą kartą.

Apelsinų ir greipfruto žievelių cukatos

• 3 apelsinai
• 1 greipfrutas
• 750 g cukraus

Apesinus ir greipfrutą valandai pamerkiau į šiltą vandenį su pora šaukštų sodos. Tada švariai nuploviau, nulupau. Supjausčiau ilgomis, siauromis juostelėmis. Sudėjau į puodą ir užpyliau vandeniu, kad apsemtų. Užviriau ir ant silpnos ugnelės viriau 45 minues, kol suminkšėjo. Nupyliau vandenį, žieveles gerai nuvarvinau rėtyje.

Užpyliau 450 g cukraus ir puslitrį vandens. Ant silpnos ugnies, vis pamaišydama, viriau arti valandos, kol vanduo išgaravo, o cukrus susigėrė į žieveles. Likusį cukrų (300 g) paskleidžiau ant kepimo popieriaus. Žieveles gerai nuvarvinau ir sudėjau ant cukraus. Ėmiau į rankas porą šakučių ir išmaišiau žieveles, kad vienodai pasidengtų cukrumi. Palikau valandėlei padžiūti, sudėjau į stiklainį. O stiklainį į tamsią sausą vietą – toliau nuo pagundos. Gi iki Kalėdų reikia išlaikyti.

Apelsinų žievelių cukatos sirupe

• 2 apelsinai
• 200 g cukraus

Apelsinus išmirkiau vandenyje su soda. Nulupau ir supjausčiau žievelę nedideliais trikampėliais. Sudėjau žieveles į puodą, užpyliau vandeniu. Kai užvirė – vandenį nupyliau. Vėl šalto vandens, užviriau, nupyliau. Taip dariau tris kartus.

Ant žievelių supyliau cukrų ir apie puslitrį vandens. Viriau ant silpnos ugnelės apie 45 minutes, kol žievelės tapo skaidrios, bet dar liko sirupo. Supyliau į sterilų stiklainiuką. Man pasirodė, kad sirupo mažoka, tai išviriau dar (200 g cukraus + 200 ml vandens, virti kol sutirštės) ir užpyliau ant trikampėlių.

Moliūgo cukatos

• 2 kg išvalyto moliūgo
• 400 g cukraus
• 1 citrinos sultys
• 0,5 šaukštelio cinamono

Moliūgą supjausčiau kubeliais (panašiai kaip pusė nykščio). Užpyliau cukrumi. Palikau per naktį. Ryte nupyliau susidariusį sirupą į kitą puodą. Užviriau. Subėriau cinamoną ir citrinos sultis, viriau dar 5 minutes. Supyliau ant moliūgo gabaliukų. Vakare puodą užviriau ir ant silpnos ugnies viriau 7 minutes.

Sirupą nupyliau, moliūgo gabaliukus gerai nuvarvinau, paskleidžiau skardoje išklotoje kepimo popieriumi.

Orkaitę įkaitinau iki 60 C, sudėjau skardas (man gavosi 2). Orkaitės dureles palikau šiek tiek praviras, kad garuotų drėgmė. Džiovinau moliūgus pirmą vakarą 3 valandas, o kitą dieną - dar porą.

Išdžiūvusius gabaliukus pabarsčiau trupučiu cukraus pudros. Paslėpiau į tamsią, sausą vietą. Galėčiau tą vietą bent porą savaičių ir pamiršti, bet...

Likusį sirupą trupučiuką dar pakaitinau, kol sutirštėjo. Bus skanu į kokius gėrimus įmaišyti.

Pirmas recetas rastas pas Elžbietą iš „Žaidžiame virtuvę“.

Antras iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ 2011 m. , 12 numeryje, straipsnyje apie cukatas.

Trečias iš Keilos „Fantazijos virtuvėje“.