Tinginiai irgi verda...

Nusileidau vyro norui ir sutikom Naujus namuose. Tik tryse, na keturiese, jei dar skaičiuoti katę, kuri paniškai bijojo fejerverkų ir bėgo slėptis kur tik įmanoma. Ir galiu pasakyti, kad man beprotiškai patiko šis sutikimas. Ir po virtuvę visą dieną patiko sukinėtis, aptaškyti drabužius ir sienas tešla, kai ką sudeginti, pribarstyti miltų ant grindų ir katei ant nugaros, vos neapipilti nešiojamo kompiuterio vynu ir išversti beveik visas stiklines ir puodelius iš indaujos ant savo makaulės (uch, per plauką, per plaukelį pavyko to išvengti – trejetą kartų).

Po visų malonių vargų ir rūpestėlių ant stalo puikavosi: lašišos sumuštinukai su garstyčių kupstukais, turkiškas baklažanų pagardas ant skrudintų riekučių, avokadų salotos su tzatziki užpilu, vanilinio biskvito, grietinėlės ir šokolado torčiukas ir vakaro pažiba – Boeuf Bourguignon... Nuostabus, burnoje tirpstantis, poetų ditirambų vertas, verčiantis raudoti iš malonumo – jautienos troškinys raudonam vyne... Ach, kur aš buvau anksčiau, kad tokio stebuklo negaminau...

Taigi parsitempiam iš kažkur ir kraunam ant stalo:

• 1 kg gabalą pačios geriausios jautienos. Būtų gerai, kad gabaliukas būtų be plėvių ir panašių nesąmonių
• 150 g gabalą šalto rūkymo šoninės
• 2 morkų
• 1 svogūno
• 9 pievagrybių
• 0,5 arbat. šaukštelio juodųjų pipirų
• 1 arbat. šaukštelio druskos
• 2 valg. šaukštų miltų
• 3 lauro lapelių
• 2 skiltelių česnako
• kuokšto šviežio čiobrelio
• pora šaukštų pomidorų tyrės
• 1 stiklinės sultinio
• butelio gero sauso raudono vyno
• kantrybės ir 4,5 valandų ;)

Įkaitinam orkaitę iki 230 C. Imam puodą, kurį galima ir ant ugnies dėti, ir į orkaitę kišti. Statom ant ugnies, suberiam juostelėm supjaustytą šoninę. Pačirškiname gerai, kol išsiskirs riebalai, o šoninė gražiai paruduos. Išgriebiam šoninę lauk, riebalus paliekame. Jei puodas šiek tiek atrodo pridegęs – nesinervinam... Na nebent šliūkštelim porą šaukštų alyvuogių aliejaus nervams nuraminti. Iki to laiko turim susipjaustyti jautieną į 5 cm dydžio gabalus ir nusausinti su popieriniu rankšluosčiu - šio etapo prašom nepraleisti po ausis, jis labai svarbus... Dedam 10 gabaliukų mėsos į puodą su šoninės riebaliukais ir gražiai apkepiname iš visų pusių. Išimam, atidedam į šoną. Taip padarome su visais gabaliukais. Labai svarbu nesumesti visos mėsos, nes tada ji neapskrus, o „virs“ savo sultyse. Taip daryti negalima! Tiesiog kantriai pakepiname per kelis kartus visą mėsą. Svogūną supjaustom pusžiedžiais, morkas stambiais gabalais (4 cm). Apkepinam svogūną tuose pačiuose riebaluose, po kelių minučių suberiam morkas, pakepam porą – trejetą minučių. Išimam lauk, dedam prie mėsos. Apkepinam lengvai grybus. Suverčiam į puodą jautieną, šoninę, svogūnus, morkas. Apiberiam pipirais ir druska, išmaišom.

Mėsą apiberiam miltais, išmaišom. Kišam atidarytą puodą į orkaitę. Palaikom 4 minutes. Ištraukiam, sumaišom ir vėl 4 minutėm į orkaitę.

Traukiam puodą lauk. Orkaitėje ugnį sumažiname iki 160 C. Į puodą pilam vyną, sultinį, čiobrelius, lauro lapus, sutraiškytus česnakus ir pomidorų tyrę. Dedam ant viryklės ir užvirinam.

Puodą su visu gėriu uždengiam ir kišam į orkaitę. Kepam 3 valandas...

Po trijų ilgų laukimo valandų, kai gardžiausiais kvapais persismelkia visi namai ir laiptinė, kai kaimynai jau grūdasi prie durų ir klausia už ką juos tokiais apetitiškai kvapais kankinate – traukiate puodą lauk. Nukošiate skystį į kitą puodą ir užvirinate. Verdate kantriai pusę valandos, kol skysčio sumažės ir jis gražiai sutirštės. Jokių miltų, jokių nesąmonių tam tirštumui greičiau pasiekti neberiate. Kantrybės, liko visai mažai, nepasiduokit pagundom.

Na va, artėja paskutinis (vos neparašiau patepimas, cha cha) šios epopėjos momentas. Suverčiam mėsą, morkas ir grybus į padažą ir patiekiame su labai žemišku dalyku, bet fantastiškai beprotiškai derančiu prie šio prancūzų virtuvės šedevro, bulvių koše.

O mėsytės minkštumas, o padažo gardumas... Valgai ir nori verkti... Kalbėti prrrrrrancūūūūūziškai... Ach... Je suis sans les mots... Vraiment...

Receptas paimtas iš šio nuostabaus puslapio... Merci, kad man nereikėjo jo versti iš anglų ar prrrancūzų kalbos...

Dar vienas Merci lekia Irenai, kuri mielai paskolino nuostabųjį puodą. Ką aš be jo būčiau darius...

Šitoje foto troškinio spalva artimiausia realybei...