Tinginiai irgi verda...

Vat taip ėmė ir pritrūko namuos puodelio miltų kvietinių. Ir, aišku, pačiu netinkamiausiu metu. Kai jau imk tik ir kepk... Gerai, kad visokių atsargų turėjau, tai galima sakyti, kad improvizacija pavyko.

Reikės:

• pakelio pusriebės varškės (180 g)
• 200 ml cukraus
• 4 kiaušinių
• 200 g grietinės normalios, tikros, o ne velniai-žino-kokio-mišinio
• 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus
• 1 arbatinio šaukštelio cinamono
• 1 sriubinio šaukšto degtinės
• 700 ml kvietinių miltų
• 200 ml manų kruopų
• 100 ml kvietinių sėlenų
• 200 ml ruginių miltų
• 1 litro aliejaus kepimui
• cukraus pudros apibarstymui

Varškę išsukam su cukrumi, įmušam kiaušinius, išmaišom gerai. Drebiam grietinę, irgi išmaišom. Beriam vanilinį cukrų beigi cinamoną, supilam degtinę.

Po šaukštą dedam miltus ir manus, ir sėlenas. Ir maišom, maišom, maišom, kol tešla pasidarys tokia jau į minkomą rankomis panašią. Paminkom ir vis paberiam miltų, kol nebelips prie rankų. Padedam kur vėsiai tešlai mūsų pailsėti ir išsiplaunam indus.

Kaičiam puodą su aliejumi. Kol jis kaista, galim tešlą paminkyti ir kočioti kokį vieną didelį ar kelis mažus lakštus, kuriuos gražiai juostelėm supjaustom su kokiu picų peiliu ir darom mūsų žagarėlius. Forma tradicinė, jau smulkiai nepasakosiu kaip tai padaryti.

Ar aliejus įkaitęs patikrinam įmetę vieną žagarėlį – jei jis gražiai šnypšdamas sparčiai kyla į paviršių – aliejus gatavas. Sumažinam ugnį iki beveik minimumo ir kepam žagarėlius nedidelėmis partijomis. Neužmirštam jų ten visaip pavartyti, kad vienodas įdegis gautųsi.

Iškepusius dedam ant popierinio rankšluosčio, kad aliejus susigertų. Kai jau viską iškepam ir aliejų nuvarvinam – sugeriam, barstom dosniai cukraus pudra per sietelį kokį. Viską sukratom ir vėl apibarstom. Skaniausia apibarstyti kelis kartus ir negailint.

Jei namuose neturit a nei manų, a nei sėlenų, a nei ruginių miltų – viską galima pakeisti kvietiniais miltais beveik tokiu pat santykiu: 700 ml + 400 ml.

Receptas viena akim nužiūrėtas iš čia...