Tinginiai irgi verda...

Neturiu namuose interneto. Ir dar gerą savaitę neturėsiu. Ir labai gerai. Atradau naują man dalyką. Internetas kavinėse. Nieko to nenustebinsi ir aš pati žinojau, kad tai egzistuoja. Bet poreikio nebuvo. Dabar žinau kur kokiose Palangos (Klaipėdos) kavinėse, kitose vietose jis yra. Net slaptažodžius tų vietų atsimenu. Be to! Man labai gerai pavyksta čia susikaupti, jei reikia atlikti kažkokį kompiuterinį darbuką. Tyčia neimu su savim pakrovėjo, kad šiek tiek save apribočiau – kompiuteris laiko dvi valandas. Vadinasi per jas viskas turi būti atlikta. Be to! Apie mane pastoviai šokinėja padavėjai , pačiai rūpintis niekuom nereikia. „Ne, šiandien latte nenoriu. Prašom man svarainių arbatėlės!“

Paprikas tokias esu jau kažkada dėjusi, vienas iš populiariausių giminių ir draugų tarpe receptas. Šį kartą vienas kitas patobulinimas.

Užkandis su keptom paprikom

• 3 įvairių spalvų paprikų
• 3 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 1 šaukštas vynuogių acto
• 2 šaukštai kaparėlių
• sauja šviežio čiobrelio
• skiltelė česnako
• 0,5 džiovinto čili pipiro be sėklyčių
• druskos, pipirų
• prancūziškos baguette duonos
• tepamo kreminio sūrio

Orkaitę įkaitinti iki 250C. Paprikas sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę, į patį viršų. Kepti kol paprikų viršus pajuoduos. Apversti, apkepti ir kitą pusę. Iškepusias paprikas suvynioti į aliuminio folija. Palaikyti kol atauš. Nulupti odelę, išimti sėklas, supjaustyti į 4-6 dalis.

Dubenyje sumaišyti aliejų, actą, kaparėlius (šiek tiek susmulkintus), kapotą česnaką, čiobrelio lapelius ir smulkiai supjaustytą čili pipirą. Druskos, pipirų neužmirštam. Sluoksniuoti paprikas su užpilu nedideliame stiklainyje. Prieš valgant palaikome bent valandą šaldytuve.

Baguette riekutes aptepame kreminiu sūriu, tupdom po paprikos gabaliuką, užpilam šiek tiek skysčio, kuriame mirko paprikos.

Skanaus!

Pavasariniame „Celsijaus“ žurnale man teko garbė „iliustruoti“ pasaką „Varna ir sūris“ gardžiu patiekalu. Mintis pradinė buvo labai drąsi (kaip man) - gaminti tikrą varškės sūrį. Bet tik prisiruošusi jį gaminti, vieną dieną supratau: iš kur gauti kaimiško pieno? Giminės karvę kokią jei ir laiko, toli gyvena. Keltis 7 val. ryto ir su stiklainiu budėti kieme, kol (galbūt) atveš iš Latvijos pasienio? Prašyti drauges, kad už mane nupirktų? Susitarti turguj, kad paliktų tris litrus, kol aš susimylėsiu ateiti ant dvyliktos? Nu galvos skausmas. Aš gi taip mėgstu pamiegoti, o čia kažkokia slovikinė-pieninė nesąmonė. Man pienas vistiek skaniau iš parduotuvės. O kaimiškam per daug visko: skonio, riebumo, kvapo. Neprisigeriu aš nuo jo, prisivalgau labiau.

O dar sūrmaišio reikia... Kažkio prietaiso medinio sūriui spausti, slėgti ir visaip kitaip mankštinti.

Gaus varna ir lapė kitokiais sūriškais dalykais mėgautis.

Kokį sūrį snape laikė varna? Džiovintą? Ožkos pieno? Ar karvės? O visą sūrį ar tik jo gabalą? Ar varna gali snape išlaikyti visą sūrį – tokį, kokį antrą vestuvių dieną visiems demonstruoja svočia? Vargu.

Ir ką moderni varna snape laikytų šiandien? Gal visai ir ne sūrį, o madingą „cheesecake‘ą“ ar dubenį graikiškų salotų. Jūsų valia fantazuoti.

Tad pasiūliau varnoms, lapėms ir gerbiamiems skaitytojams pabandyti kelių rūšių sūrio rutuliukų su šviežių žolelių užpilu.

Sūrio rutuliukai

20 rutuliukų

• 100 g rikotos
• 100 g parmezano sūrio
• 100 g lydyto sūrelio
• 125 g. kreminio sūrio
• 100 g moliūgo sėklų
• 100 g baltų ir juodų sezamo sėklų mišinio
• Pora šaukštų rūkytos paprikos
• Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Visus keturis sūrius sudėti į dubenį ir išmaišyti iki vientisos masės. Pagardinti pipirais. Moliūgo sėklas ir sezamus pakepinti sausoje sunkioje keptuvėje. Ataušinti. Moliūgo sėklas sukapoti. Dviem šaukštais daryti iš sūrio masės rutuliukus. Apvolioti sezamo arba moliūgo sėklose, rūkytoje paprikoje. Pateikti su žolelių užpilu.

Užpilui:

• Sauja šviežio baziliko
• Sauja šviežios kalendros
• Sauja šviežios mėtos
• 100 ml tyro alyvuogių aliejaus

Nuplautas ir nusausintas žoleles kartu su alyvuogių aliejumi sutrinti blenderiu. Užpilti ant sūrio rutuliukų.

Iš pomidorų šitų turėjo gimti kai kas ispaniško šiuo metu labai intensyviai ruošiamam kulinariniam žurnalui °C, bet nekokie tie pavasariniai pomidorai dar. Netiko. Gimė kitkas. O kas – pamatysim birželio pradžioj.

Užtat sekmadienio pusryčiams labai tiko kepti, truputuką karamelizuoti pomidoriukai. Aš praktiškai savo lėkštę išlaižiau. Įsivaizduoju, kad derėtų idealiai prie kokio gero keptos mėsos gabalo...

Karamelizuoti pomidorai

2 asmenims

• 4 vidutinio dydžio prinokę pomidorai
• alyvuogių aliejaus šaukštas
• žiupsnis druskos
• žiupsnis juodų pipirų
• žiupsnis džiovinto raudonėlio
• šaukštas cukraus

Pomidorus perpjaunam skersai perpus. Dedam nupjauta puse į įkaitintą su aliejumi keptuvę, kepam porą- trejetą minučių. Apverčiam. Beriam druską, pipirus ir raudonėlį. Kepam porą minučių. Užberiam ant kiekvieno gabaliuko truputį cukraus, apverčiam. Kepam dar vieną-kitą minutėlę, kol cukrus ištirps ir karamelizuosis. Valgom iškarto, dar karštutėlius.

Joks čia stebuklas. Tik pamanykit, smidrai su šonine. Ne aš pirma, ne aš paskutinė juos pusryčiams gaminu. Ir vis dėl to noriu pasidalinti ir paaikčioti „Ach, kaip skanu. Kokie tai karališki savaitgalio pusryčiai“. Kur pamačius, visada griebiu ryšuliuką baltujų (nors žalius irgi žiauriai mėgstu). Svarbu tik gerai nuskusti odelę ir nulaužti sumedėjusius galiukus. Ir mėgautis...

Smidrai su šonine
2 asmenims

• Ryšuliukas baltųjų smidrų
• Po juostelę šoninės kiekvienam smidrui

Orkaitę įkaitinti iki 200 C. Smidrus nuplauti, nuskusti, nulaužti sumedėjusius galus. Kiekvieną apsukti juostele šoninės. Suguldyti į ugniai atsparų indą ir kepti kol šoninė gražiai apskrus.
Valgyti su paprastai keptais kiaušiniais.

Gavom dovanų tikrų baltarusiškų lašinių. Lašiniai geri, kvepia iš tolo kmynais, česnakiuku. Seilė varva. Padėjau į šaldytuvą. Po poros dienų kolegė klausia: „Paėmei lašinius?“. „Aha“. „Kur padėjai?“ „Į šaldytuvą“. „Oi neee, tokius lašinius ne šaldytuve, o šaldiklyje reikia laikyti. Pamatysi kaip skanu. Kišk į šaldiklį.“

Pasirodė man keistas patarimas, bet paklausiau. O kaip nepaklausysi. Kolegė Kinijoj buvo kelioliką kartų. Važiuodavo kartu su pirmaisiais ekonominiais turistais, kurie kiniečiams šuniukus-pekinus, slapta skraidindavo užantyje įsikišę. O kad nelotų ir nesinervotų, šuniukams „kažko“ duodavo. Nesijaudinkit, atvykdavo sveiki ir laimingi. Žiauriai baisius pinigus kinai mokėjo už tuos augintinius, gi Kinijoj prestižas tokį pekinuką auginti. Sodindavo šuniukus ant gražiausios pagalvės, garbingiausioje vietoje... Kolegė labai daug įdomių istorijų atsimena iš tų laikų. Kaip negeri turistai kines negerų žodžių rusiškų primokindavo.Kaip tie patys keliauninkai prisigerdavo skruzdžių spirito ir pradėdavo lėktuve „mirti“. Kaip Kinijoj mešką valgė ir šunieną. Sakė, kad buvo skanu. O Kinijoj, pasirodo, nėra laukinių paukščių – delikatesas, išgaudyta, išvirta, iškepta, suvalgyta. Kokie gardūs kepti žvirbliai... Taip skaniai paruošia, kad net ir nesuprasi ką valgai, tik pirštelius apsilaižysi.

O kokios virdavo meilės aistros kur nors Gruzijoj, kai lietuvaitės negrįždavo po 3 paras. O koks geras dalykas yra armėniškas chaš – kažkas panašaus į karštą šaltieną, verdamas visą naktį ir valgomas paryčiais. Tradicija tokia... Gal dėl to valgymo laiko ir sako, kad tinka pagirioms. O draugiški lietuviai veždavo jaučio kojas, kanopas – pagrindinius ingridientus. Pas mus jų nei valgė kas, nei vertino. 

O „Nieliotnaja pagoda“... Savaitę neįmanoma buvo grįžti su grupe namo. Ir kokie pikti žmonės kelias dienas pramiegoję ant kietų oro uosto grindų tik laikraščių pasitiesę, kai pasibaigus pinigams pradeda išpardavinėti deficitus – kokybiškąją armėnų gamybos avalynę. Galiu tik pasvajoti apie kelionę į Kurilų salas (nors tada irgi nelabai kam nuskildavo), apie ant geizerių (ar taip jie ten vadinami) verdamus kiaušinius. Arba kelionę laivu iš Murmansko iki Norvegijos... Čia mūsiškiai (ir ne tik lietuviai) irgi sugebėdavo bizniuką susukti. Norvegijoj sausas įsatymas – puiki proga vieną kitą krona užsidirbti. Slėpdavo alkoholį laive kur tik įmanoma buvo.

Bet keliaujam atgal, prie lašinių. Šaldyti, plonom permatomom riekelėm pjaustyti lašiniai – tikras delikatesas. Jie tirpsta burnoj. Jų net kramtyti nereikia. Jei valgysit, atsipjaukit labai nedaug ir spėkit suvalgyti dar sušąlusius – palaima garantuota. Riekutė duonos ir žiedelis svogūno pageidautini, bet nebūtini.

Žinot kuom dabar gyvena Palanga? Ne, neverkiam, kad žiema ir poilsiautojų ar pramogų mažai. Jei mums pasidaro liūdna, pasiilgstam šurmulio – darom šventę ir kviečiam visus. Nes drauge linksmiau, skaniau... O kas skaniau? Taigi stintas valgyti!

Prieš keletą dienų teko garbė būnant Rygoj pasidabinti Stintų ordino riterio apdarais bei kviesti mielus kaimynus atvykti.

Padėklai su gardžia rūkyta stinta buvo nušluoti per kelias minutes. Toks kvapas! O skonis… Mmm, gaila nebeparagavau – neliko juk…

Užtat grįžus namo pagaliau leidau sau atidaryti stiklainiuką prieš kurį laiką marinuotų stintų. O taip, gardumėlis. Tik kitą kartą nepagailėsiu acto…

Marinuotos stintos

2 litriniai stiklainiai

• 1,5 kg išdarinėtų stintų
• pusė stiklinės miltų
• druskos
• aliejaus kepimui
• 1,5 litro vandens
• 4 šaukštai acto (nors šiaip dėkit pagal savo skonį)
• 4 šaukštai cukraus
• Keli lauro lapeliai
• keli gvazdikėliai
• keli juodi pipiriukai
• pora morkų supjaustytų šiaudeliais
• pora svogūnų supjaustytų pusžiedžiais

Stintas apvolioti miltuose su trupučiu druskos ir po kelias iškepti gerai įkaitintame aliejumi. Aš po kiekvienos keptuvės aliejų keičiu, nesinori sukepusių pajuodusių miltų.

Į stiklainiukus pakaitomis sudedam svogūnus, morkas, stintas. Jei kokia stinta nebetelpa, ne bėda. Suvalgom daug negalvoję iškart.

Vandenį užverdam, sudedam prieskonius, cukrų, druskos. Trupučiuką pakaitinam. Paliekame praaušti. Įmaišom actą. Paragaunam. Geriau, kad būtų šiek tiek acto per daug. Supilam marinatą ant žuvies. Užsukam dangtelius. Kai atvėsta sudedam į šaldytuvą. Galima valgyti kitą diena, o galima ir pasikankinti, palaukti iki kokių Velykų (kaip žada mano kolegė daryti – kantrybės jai ir namiškiams ;)

O šventėje stintų bus visokių – keptų, marinuotų, vytintų (gardumėlis), rūkytų tiesiai iš rūkyklos. Jei esat užkietėję žvejai, galėsit stintų susižvejoti patys – šventę pradės stintų meškeriojimo varžybos. O jei ekstremalai, ieškantys kraują stingdančių pojūčių – pasinerkit į ledinę Baltiją kartu su ruoniais–sveikuoliais.

Dar vienas skanus dalykėlis – stintų barbekiu čempionatas. Ir kas galėtų pagalvoti, kad stintą iškepti reikia tiek sugebėjimų... Atrodo tokia paprasta žuvelė, o kiek niuansų.

Daugiau apie „Palangos stinta 2012“ šventę prašom skaityti čia. Ir jei neturit kur gyventi, paskubėkite - vietų viešbučiuose labai mažėja... Pagalbos reikia? Kreipkitės į mus, į TIC‘ą :-)

Na ir galva pas mane kiaura. Gi užmiršau svarbiausią. Į šventę kviečiam ir laukiam vasario 18 dieną, šeštadienį. Stinta, pūkis, stinta, pūkis!!!

Ilgai nedaugiažodžiausiu (uff, atrodo gerai parašiau TĄ žodį). Tokias brusketas gaminau mūsų mergaičių (trys sesės + mamytė) susibėgimui bei draugų pavakarojimui. Abu kartus buvo išgirtos ir pirmiausiai dingo nuo stalo. Taigi, dalinuosi receptu. Jei neturite „mandolinos“ pjaustančios šiaudeliais – pasidarbuokit peiliu. Svarbiausia viską supjaustyti plonai. Na bent jau aš taip darau – šiaudeliais, o jei ką, darykit kaip išeina. Dangus nesugrius.

Brusketos su cukinijom

10 – 12 brusketų

• pusė ilgo prancūziško batono
• 1 nedidelė jauna cukinija
• 1 raudona arba geltona paprika
• 1 svogūnas
• 1 pomidoras arba pusė skardinėlės pomidorų be odos savo sultyse
• 2 skiltelių česnako
• alyvuogių aliejaus
• šviežio arba džiovinto čiobrelio pora žiupsnių
• druskos, pipirų

Geriau, kad batonas būtų šiek tiek padžiūvęs. Na dienos, poros senumo. Supjaustom šiek tiek įstrižai riekelėmis. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Riekutes sutupdom į skardą, apšlakstom alyvuogių aliejumi ir į orkaitę. 5 – 7 minutėm, kol šiek tiek apskrus ir vos vos paruduos. Traukiam lauk , imam skiltelę česnako ir ja ištrinam riekeles iš abiejų pusių. Kartais, kai orkaitė užimta, paskrudinti batoną galima tosteryje, tada apšlakstyti aliejumi ir patepti česnaku.

Smulkiai supjaustytą svogūną ir į kelias dalis susmulkintą česnaką pakepiname poroje šaukštų aliejaus. Kol kepa svogūnas, šiaudeliais supjaustom cukiniją. Metam į keptuvę. Tą patį darom su paprika ir pomidoru. Įberiam čiobrelio. Uždengiam dangčiu. Ir ant lėtos ugnies troškinam apie 10 minučių. Karts nuo karto pamaišom. Jei naudosit pomidorus iš skardinės – tiesiog sumaigykit.

Troškinti reikia tol, kol cukinijos dar neištižusios, bet jau suminkštėjusios. Neužmirštam druskos ir pipirų, beriam pagal skonį.

Palaukiam kol troškinys šiek tiek atauš ir kraunam po šaukštą ant riekučių. Valgom iškart.

Išdygstu kaip Pilypas iš kanapių. Kodėl tiek ilgai tylėjau, nors iš Didžiosios Kelionės jau grįžau vos ne prieš tris savaites? Visų pirma prioritetas šiuo metu yra antras „Celsijaus“ žurnalas. Gaminau kai ką jam, jau greit, t.y. gruodžio mėnesį, pamatysit. Liko dar vienas patiekalas, tai jis man ir neduoda ramybės. Iš pradžių nežinojau ką gaminti, po to sugalvojau, tada laužiau galvą kur gauti tai, ko man reikia. O dabar dar laukiu gero oro. O geras oras man ir kitom apie maistą rašančiom toks, kad fotografuot gali.

Antra tylos priežąstis – nežinau ką čia dėti. Lyg ir gaminu, ir skanu, ir labai skanu. Bet ir vėl – ne ta šviesa, ne tas laikas, ne ta nuotaika.

Trečia. Norėjosi apie kelionę parašyti, apie įspūdžius. Foto vieną kitą parodyti. Bet tų foto pora tūkstančių, kaip atrinkt, apie ką pasakot? Gerai, pažadu! Viešai. Kitam įraše apie „brunch“ papasakosiu.

O dabar apie šitą padažą. Ir prie vištos, ir prie kalakuto ir ant ledų, ir ant pyrago.

Spanguolių padažas

• · 200 gramų spanguolių (gali būti šaldytos)
• · 80 g cukraus
• · 1 apelsino sultys

Visą sudedame į nedidelį puodą ir kaitinam ant mažos ugnies kol cukrus ištirps, spanguolės pradės pokšėti ir leisti sultis. Neužmirštam visalaik maišyti. Kai jau padažiukas sutirštės, po kokių 3 – 5 minučių, jungiam lauk ugnį ir pilam ant ko papuola. Galima, kaip švedai, ant mėsos kukuliukų, galima ant obuolių pyrago.

Is karto mielu skaitytoju noriu atsiprasyti, kad nebus lietuvisku raidziu. Tiesiog vat taip dabar yra, t.y., nera. Pora savaiciu teks pakenteti.

Oras cia pas mus, Maryland'e toks, koks Lietuvoje vasara gal buvo viena - dvi dienos. Kaip sako ponia Grazina - "Amazonas". Karsta iki 28 - 30 C. O dregnumas... Bet nepavydekit, greit ir cia ruduo ateis, kaip pranesa radijas - rytoj.

Per savaite gerybiu priragauta visokiu, visokiausiu. Bet noriu papasakoti apie siandien pirma kart gyvenima valgytus pacius paciausius kukuruzus. Vadinasi jie "Silver Queen". Baltuteliai, kaip sniegas. Paruosti juos valgymui uztrunka tiek, kiek uzvirti vandeni + 1.5 minutes.

Virti kukuruzai

• katilas vandens
• kukuruzu burbuoliu, kiekvienam valgytojui po viena (gali ir tos geltonos, mums iprastos buti)
• sviesto
• druskos

Vandeni uzverdam. Nulupam apsaugini burbuoliu sluoksni. Sudedam i vandeni. Palaukiam 1.5 minutes, traukiam lauk. Jokiu budu nedarykit taip, kaip as kazkada. Tada viriau kukuruzus 1.5 valandos, nes vis buvo kieti ir kieti. Teko griauzti kazkokius pajuodusius, kietus akmenis...

Barstom truputuka druskos, patepam sviestu. Imam i rankas ir griauziam. Na tokio skanumyno man senokai beteko valgyti...

O cia labai grazus, bet, deja, nevalgomi Indian corn. Tik del dekoracijos...

Šitam turguj dažniausiai perku tai, ko mūsų turguj nerasi visiškai. Pavyzdžiui, pačias skaniausias razinas kiš-miš, saulėje džiovintus abrikosus (vis painiojuos kas yra "uriuk" ir kas "kuraga"). Didelis čia marinuotų, raugintų daržovių pasirinkimas. Mmmm koks skanus iš čia būna "kimči". Ir koks aštrumėėėėėlis... Ikrų nelabai mėgstu, bet yra toks vienas "katinas" namuos - parvežu nors 200 g "kižučio" ar "ketos". Kas dar, kas dar? A, čia pirmą kartą nusipirkau meškinio česnako ir šviežios kalendros. Dabar ir pas mus būna. O kokie skanūs, kvapnūs arbūzai ir "dynios"...

Čia putino uogos. Fotografuodama gavau ir krūvą patarimų ką su jom daryti. Vienintelis kurį atsimenu, kad reikia užpilti cukrumi ir po to valgyti po šaukštą kasdien - "Naturalnyj vytamin C".

"O kodėl fotografuoji pačias brangiausias?" Nu net ir nežinau, kodėl. Sakau - "jos turbūt geriausios, skaniausios?" Moteriškutė baisiai pasipiktina ir liepia nutraukti dar ir "Donskaja", ir tik po 80 rub. kilo.

Arbūzų pardavėjas taip susižavi nuotrauka, kad jau pasiruošęs kainą nuleisti dvigubai. Deja, mano rankos užimtos.

Užsuku į mėsos paviljoną. Eilės dešrų, vietinių ir nelabai. Nedrąsiai mindžiukuoju prie lašinių. Nesiryžtu. Ar negausiu su kokiu kabliu per galvą? Pardavėja baisiai drūta, bet, mano laimei, gerai nusiteikusi. Leidžia pykštelti porą kadrų.

Žuvies paviljonas pasitinka "ypatingu" kvapu. Bet per 20 sek. prie jo priprantama. Ir tada prasideda: noriu ir silkės iš bačkos (riebios, riebios), ir rūkyto karšio, ungurio, vytintų žuvelių. Bet ne, ne, ne nugaliu visas pagundas. Šiandien nieko nepirksiu.

O čia ponia Elvyra. Žuvį  ir ikrus perkam tik pas ją.  Paskambinam prieš porą dienų iki vizito. Ir va prašom - ko tik nori, šviežut, šviežutėlio.

Mmm, kokia skumbrė..

Karšius befotografuojant prieina pardavėja (visai nuo kito prekystalio) ir įsakmiai liepia nufotografuoti  ungurius "Ne iz Kitaja, a Baltijskij. Vy ot kuda priehali?" Paaiškinu, kad va iš Lietuvos, Palangos. "Oi... u vas tam ryby net, vsio vy iz Kitaja veziote i pritvariajetesj". Na ką čia ir pasakysi. Beveik teisybė.

O čia mane tiek privaišino visokiom džiovintom gėrybėm, kad nesusilaikiau ir šio bei to nusipirkau. Griebiau džiovintų figų, po to įsiūlė "kum-kat" (cukruoti mandarinai), saulėje džiovintų abrikosų ir dar šimtą gramų "kizilo" - žinokit net nežinau kas tai. Esu valgius uogienę iš kizilo - tik ji buvo su kauliukais, bet labai gerai tiko prie arbatos.

Dar užsukau į priekonių kioskelį. Iš ten išėjau nešina maišeliais su "sumak", "zyra" ir "barbaris". Paskutinis tai raugeriškio uogos - dėsiu į plovą. O "zyra", pasirodo, kuminas. Ot tamsuolė.