Tinginiai irgi verda...

Kefyro ir šviežių obuolių sulčių kokteiliai – skaniausias vaikystėje gertas gėrimas. Juo vaišindavo mamos pusseserė. O gal teta...? Jau dabar nepamenu. Jie turėjo sulčių spaudimo mašinėlę, baisų deficitą. Suberdavo mažų rūgščių obuoliukų, paspausdavo kažką – va ir sultys. Vienas iš sūnų (turbūt tas, kuris dabar kunigas yra, o gal ir visas vienuolis), nubėgdavo iki parduotuvės kefyro. O kai jau siurbčiodavome „kokteilį“ , užduodavo provokuojančius raudonį skruostuose klausimus : „Tai jūs iš kaimo vidurio?“. „Ne“, naiviai atsakydavau aš, „Iš pabaigos“. Mandrūs tie būsimi kunigai buvo, mhm...

Iki obuolių derliaus dar teks palaukti, tad pasiūlysiu šios dienos eksperimentą. Visai vykęs tas eksperimentas...

Mėtinis kefyras

• 500 ml kefyro
• 2 šaukštų cukraus pudros
• gera sauja šviežios mėtos
• žiupsnelis džiovinto imbiero (galima ir šviežio, mažą sutarkuotą galiuką)
• pora gijų šafrano (galima naudoti ir miltelius)
• šaukštas verdančio vandens

Šafraną užpilti verdančiu vandeniu, palaikyti pora minučių. Mėtą sukarpyti ar supjaustyti, berti kartu su cukrumi ir imbieru į kefyrą, supilti šafraną. Suplakti rankiniu blenderiu arba kokteilių maišytuvu.

Vaikystėje koks buvo gaiviųjų gėrimų pasirinkimas vasarą? Gaiva? Mistinis gėrimas, iki šiol neaišku iš ko ją ten gamino. Limonadas („Diušes“, „Tarchunas“, „Buratinas“) stikliniuose buteliuose – juos po to „pridavus“ buvo galima šiek tiek užsidirbti keliems „Sport“ batonėliams. Miestiečiai gerdavo girą iš geltonos metalinės bačkos, gazirovkę iš automato (su sirupu arba be). Visi likę, t.y. ir tokie kaip mes, kaimiečiai, pildavom vandens iš krano į stiklinę, ten šaukštą uogienės saldžiarūgštės – pernykščio derliaus braškių ar raudonųjų serbentų. Dažnai virdavom kompotą.

Pirmieji būdavo visada iš rabarbarų, po to eidavo su viena kita braške, įsivasarojus – su obuoliais, agrastais. Ir būtinai su gvazdikėliais! O Iš džiovintų vaisių tik valgykloj pirkdavom – namuose tokių pas mus nepamenu. Sunkiausia buvo išlaukti kol kompotas atauš. Procesui paspartinti prileisdavom į vonią šalto, šalto vandens, statydavom didžiausią katilą su skaniuoju gėrimu ir šimtą kartų bėgdavom maišyti, tikrinti - gal jau?

Rabarbarų kompotas

• pora stiklinių nuluptų ir supjaustytų rabarbarų
• šaukštelis cukraus pudros su vanilės grūdeliais
• 1 litras vandens
• 6 šaukštai balto cukraus
• 6 gvazdikėliai
• lazdelė cinamono

Rabarbaro gabaliukus supilti cukraus pudra, išmaišyti. Į vandenį suberti cukrų, gvazdikėlius, sudėti cinamono. Užvirti. Sudėti rabarbarus, ugnį iškarto išjunti. Uždengti ir leisti pastovėti bent porą valandų. Kantrybės ir ... Skanaus !

Receptas iš knygos „Lietuvių valgiai“, 1983 m., 217 psl. Beje, ten pat radau burokėlių bei morkų kisielius. Neįsivaizduoju skonio, todėl tik dar labiau norisi išbandyti.

Pakęsti negaliu nei mėtinės, nei pipirmėtės gumos. Man nuo jos darosi bloga. Su kiekvienu krimstelėjimu darosi šleikščiau, noriu kuo greičiau ja atsikratyti. Turiu vieną tokį nutikimą iš ankstyvos kūdikystės (pati, aišku, nieko neatsimenu). Metų – pusantrų turėjau nuostabias angeliškas baltas garbanas. Iki šiol tėvai ir visi giminės atsimena (tik ne aš). Augau tada kartu su dviem dėdėm. Kokie ten dėdės – vienam buvo 5, kitam septyni metai. Tėvai kažkur išvažiavo, likau su močiute. Dėdės, žinoma, irgi kažkur sukiojosi. Tuo metu tik tik pasirodė kramtoma guma, estiška, atrodo. Gal net mėtinio skonio. Dėdės mane turėjo prižiūrėti. Žaisti. Saugoti.

Neduokdieve kas nors nutiks man ir mano nuostabiosiom garbanom. Deja... Dabar jau niekas nepasakys kaip guma, estiška, atsidūrė mano plaukuose. Gal dėdėm taip gražiau atrodė. Tik močiutė vos infarkto negavo išvydusi „pagerintą“ šukuoseną. Bandė su žirklėm atsargiai iškirpti, iššukuoti, iškrapštyti kažkaip. O guma pasiskirstė tolygiai, kaip ir priklauso... Ką daryt?

Tėvai, atvėrę gimtų namų duris, žado neteko. Bėga link jų lyg ir Egidutė, bet kažkas netaip – gražiųjų angelo garbanėlių nelikę... Močiutei teko skutimosi mašinėle pasidarbuoti...

Tačiau kitokius mėtinius ir pipirmėtinius dalykus mėgstu ir dievinu: arbatą, šokoladą, agurkinius-mėtinius ledus, kokteilius... Grįždama iš kokios Suomijos ar Norvegijos visada prigriebiu buteliuką „Minttu“ – skaidraus pipirmėtinio 50 laipsnių „likeriuko“. Reikia tik šlakelio šalto vandens, ledukų ir kokio gražaus akcento – pipirmėtės šakelės ar citirnos žievelės ir puikus kokteiliukas paruoštas.

Kokteilis su „Minttu“

• 1 dalis „Minttu“
• 4 dalys šalto gazuoto arba natūralaus vandens
• stiklinė ledukų

Į stiklą beriam ledukus, pilam „Minttu“, šliukštelim vandens. Išmaišom, papuošiam, mėgaujamės.

Oslas liko kažkur toli, toli. Gripas nugalėtas. Aš vėl čia. Įvairiausios idėjos ir norai tiesiog sprogdina mano smegenis. Tramdau save. Palengva viskas, tegul palengva vėl įsibėgėja....

Dėkui, visiems kas manęs neužmiršo ir net stilinga išvadino. Žalia varna, Egle, Aušra ir Ugne - ačiū jums. Nors ir labai uždelsusi, vykdau kas priklauso.

7 dalykai, kurių gal niekada apie mane nežinojot:

1. Pirmą kartą linzes parduotuvėje savarankiškai dėjausi 1 valandą (tikrai netrumpiau). Po to tiek pat laiko krapščiau lauk jau namuose.
2. Rimtai mokytis pradėjau tik paskutinėje klasėje. Iki to laiko visko buvo. Bet kažkaip išsisukdavau.
3. Kažkada namuose turėjom taksę, Bimą. Pasiilgstu jos.
4. Norėjau studijuoti chemiją. Tėvai neišleido toliau nei Klaipėda. Gal ir gerai.
5. Kartais apsiverkiu išgirdusi kokią patriotinę dainą. Apsižliumbiau kai Baltijos jūrą perplaukė Urbonas ir ta proga per koncertą dainavo „Bunda jau Baltija“.
6. Mėgstu kinoteatre žiūrėti multikus. Ir šeimą į visas prmjeras tempiu - „vaikas turi pažiūrėti“.
7. Iš proto einu dėl „Daim“ šokoladukų. Nu nėr už juos man skanesnių.

Dabar priklausytų tuos 15 stilingųjų įvardint.... Vaje... Man atrodo, kad visi jau po kelis kartus buvo vienur ar kitur paminėti kol aš ligos patale vartaliojaus. Ką daryti?

• Lengvi daiktai
• Kokonas
• All the beautyful things
• Vaiko kambarys
• Mikos kioskas

Vat taip vat. Nieko bendro su virtuve. Bet stiliaus kiek ten.... Oho...

O kad visas šis stilingas vakarėlis nebūtų baisiai nuobodus, siūlau po čerkelę spanguolių trauktinės. Sveikatai pataisyti, stilingai pasiurbčioti iš vintažinių stiklų, prie žalio stalo...

Spanguolių trauktinė

• 0,5 litro degtinės
• 400 g spanguolių, gali būti ir šaldytos
• 300 g karamelizuoto cukraus

Viską sudedam į stiklinį indą, dedam į tamsią vietą ir užmirštam mėnesį kokį. Po to prisimenam, perkošiam į grafiną ir mėgaujamės.

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

• butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella)
• poros šaukštų medaus
• 15 gvazdikėlių
• 15 kvepiančiųjų pipirų
• 15 kardamono grūdelių
• pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais
• dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių
• lazdelės cinamono
• poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Kartais ir mane užvaldo romantiški jausmai. Na, kad, pavyzdžiui Valentino visokios dienos lengvai galvą susuka, romantiška meilės drama ašaras išspaudžia, švilpiantis ūžaujantis vėjas irgi kokias lengvabūdiškas mintis įpučia. Lėkti, skrajoti, dovanas visokias gražias dovanoti. Tokių vat jausmų apimta kažkada padovanojau vyrui krikštolini grafiną žodžiais apipaišytą. Mintis, aišku, nelabai originali (nusižiūrėjau nuo draugės, kuri vyrui bokalus padovanojo su išgraviūruotom protingom citatom), bet juk taip gražu... Graveris nulupo devynis kailius už tą grožį kaligrafišką, bet užtat maloniai nustebino pasakęs : „antrą kartą savo gyvenime tokius gražius ir originalius žodžius graviruoju“. Kaip medum patepė... Ach, gaila, kad autorė ne aš - na kokia iš manęs poetė... Visi laurai atitenka mano antrajai pusei, kuris kažkada oi kiek man tų eilių ir prozos yra prirašęs. Pora – trejetas knygučių susidarytų. Gaila, kad jis pats tos kūrybos visai nevertina ir jei ne mano kruopštus visų tų poperiukų rankiojimas, literatūrinis palikimas būtų išblaškytas po margą svietą.

Štai tie žodžiai sujaudinę graverį (o gal ir jus ?):

kambarys kuriame ilgiuosi tavęs

ir vynas kvepia mėnulio

jūromis

ruduo pilki lietpalčiai varnos ir

balandžiai už lango

atidarau duris ir laukiu

savo šešėlio

kad pajusčiau: esu

tik tiek

Dar vienas su panašiais leitmotyvais (specialiai tokius panašius parinkau tam grafinui):

nors tavo žodžiai bekūniai

ir tavo puodelis įskilęs

tavo blakstienos kvepia

mėnulio jūromis

tavo rankos nuodėmes

paverčia vynu kurį ragaujame

švariomis lūpomis

lyg dar nebūtume gimę

O dabar, nusišluostę ašaras, grįžtame į virtuvę, to nuodėmingo vyno, t.y. trauktinės gaminti.

Šaltalankių trauktinė

• 05 kg šaltalankio uogų (gali būti šaldytos)
• 0,5 kg karamelizuoto cukraus
• 0,75 litro degtinės

Viskas labai, labai paprasta. Sudedam, supilam viską į švarų stiklainį. Uždarom, padedam į tamsią vietą. Laikom dvi savaites, kol cukrus ištirps. Karts nuo karto aplankom mūsų stiklainiuką, pakratom, paragaujam...

O jau spalvos gražumas, o jau skonio gerumas...

Trauktinėmis užsikrėčiau pas Aguonėlę ir Skruzdėliukus. Šaunių ten gėrimų pritaisyta...

Visai susipainiojau kas šerbetas ir kas tas sorbetas. Bet jei p. Deividas siūlo tai vadinti sorbetu, taip ir darau.

Dar man maišosi visada kas yra melionas ir kas дыня. Melionu norisi vadinti apvalius daiktus, o vat pailgus ir dar iš kokio Kaliningrado turgaus pas vietinį turkmėną ar uzbeką nusipirktus – дыня (nors ir puikiai suprantu kad ir tie, ir tie augalai yra vienas ir tas pats). Be to melionas man visada bus kažkoks beskonis vandeningas daikčiukas, o vat jo pailgoji sesuo iš Artimųjų rytų – saldi kaip medus, kvepianti gėlėmis, suvalgoma vienu prisėdimu.

Sorbetui imam:

• 1 kg dynios arba meliono (aš naudojau pirmą :-) )
• 60 ml laimo sulčių (kokių poros laimų turi užtekti)
• 3 šaukštus tekilos
• 65 g cukraus
• didelį žiupsnį druskos

Viskas labai paprasta. Vaisių nulupam, išimam sėklas, supjaustom gabaliukais. Dedam į blenderį, pilam sultis, tekilą, beriam cukrų ir druską. Susmulkinam iki vienalytės masės. Perdedam į plastikinį indelį su dangčiu. Kišam į šaldiklį. Šaldom porą – trejetą valandų, pamaišydami šakute kas pusvalandis.

Galima sorbetą valgyti vieną, o galima pasidaryti skanias Margaritas.

Margaritoms reikės (1 porcijai):

• 2- 3 kaušelių sorbeto
• 2 - 3 šaukštų tekilos
• 2 šaukštų laimo sulčių

Taurės kraštelį brūkštelim laimo riekele, panardinam trumpam į lėkštę su druską. Kitus ingridientus sumaišom. Paragaujam ar subalansuota viskas. Jei ko trūksta, papildom. Pilam į taurę. Mėgaujamės...

Jei sorbetas sunkai išsikabliuoja, palaikom prieš valgymą 30 min. kambario temperatūroje.

Receptai nusižiūrėti iš David Lebovitz.

Ką tik grįžom suliję, bet laimingi iš naktinės slibinų medžioklės. Kupini įspūdžių ir geriausių emocijų. Poros slibinų nesumedžiojom, palikom rytdienai. Vieną dalyką žinom – septintasis slepiasi po tiltu, niekur nepabėgs.

Va šitas jau tikrai nepaspruks - gipsuotas. Ta proga, kad jau suradom jį - dedam parašą ant gipso ir važiuojam toliau.

O šitą agurkų gėrimą ragavom dar per patį karščio apogėjų – puikiai gaivina ir nesukelia troškulio kaip nekurie limonadai visokie.

Reikės:

• geros saujos pipirmėtės (gali būti šviežia, gali būti šaldyta)
• 6 šaukštelių cukraus
• 1,5 citrinos sulčių
• 3 cm imbiero šaknies galiukas
• pusė ilgo agurko
• 1 litro gazuoto vandens (nors tiks ir paprastas virintas, tik kad būtų šaltas)

Pipirmėtes sumaišom su cukrumi, tarkuotu imbieru ir citrinų sultimis, gerai su kokia piesta sumakaluojam, kad cukrus ištirptų. Agurko pusę supjaustom kuo ploniausiai (galim ir su mandolina, jei yra tokia po ranka). Pipirmėtės ir co reikalą dedam į asotį ar kokį gražų indą, ten pat keliauja agurko griežinėliai. Viską užpilam vandeniu. Išmaišom, ragaujam, jei ko trūksta – pridedam. Jei labai šaltumo norisi ir tuoj pat – įmetam daug ledo gabaliukų (bet jie mūsų idealiai subalansuotą skonį šiek tiek nublankins), o jei kantrybė dar neapleido, statom į šaldytuvą ir ataušinam kokį pusvalandį.

Geriam ir valgom su visais agurkais.

Receptas su lyriniais nukrypimais viena akim nusižiūrėtas vat iš čia...

O panašios sudėties šerbetas laukia rytojaus. Likit prisijungę :)

Ech... Taigi visai pamiršau vieną dalyką... Cukrų galima pakeisti medumi. Tik tada jo kokių 4 šaukštelių užtenka. Gi agurkas ir medus... na patys juk žinot :)

Jei nepatingėsite iš vakaro paruošti šį gėrimą – desertą, savaitgalio pusryčiams turėsite kažką ypatingesnio nei paprasta banali kava...

Reikės:

• 2 puodelių kavos (500 ml) (espresso, tirpios, cikorijos- priklauso nuo kofeino tolerancijos laipsnio. Aš rinkausi cikorijos, nes nuo tikros kavos biškį stogas važiuoja.)
• 100 ml rudojo cukraus
• 20 g pakelis „Dr. Oetker“ želatinos
• maltų prieskonių po nedidelį žiupsnelį: kardamono, cinamono, muskato, kvapniųjų pipirų, gvazdikėlio...
• pieno

Kavą supilam į prikaistuvį, suberiam cukrų ir prieskonius. Užvirinam, beriam želatiną ir išjungiame ugnį. Maišome kol ištirps želatina. Perkošiame kavą į kokį plokščią indą, maišome kol kava atvės. Uždengiame ir dedame į šaldytuvą sustingimui. Man pilnai sustingo per porą valandų.

Supjaustome želė kubiukais, dedam į gražiausias taures namuose, užpilam pieno ir žingsniuojam į balkoną saulės voniomis ir kava mėgautis...

Receptas iš «Книга гастронома: Про сладкое», 2009 г. Ten dar tiek daug visokių gerumynų...