Tinginiai irgi verda...

„Zatar, sumak, zatar, sumak“  kartojau panosėje kaip poterius Kaliningrado turguj užėjusi į rytietiškų prieskonių parduotuvėlę. „Pardavėjos nėra“ -  mano maldelę nutraukė riešutų, kišmiš ir dar visokių kitokių „kučkudu“ karalienė. „Tai ką man daryti? Labai sumak reikia?“ -  neatlyžau. „Tai pati ieškok kur ten kainos surašytos, o aš pasversiu“.  Suradom, pasvėrėm.  Dar raugeriškio uogų, kumino nemalto čiupau. O jau kokius nuostolius apturėjo prieskonių karalienė net ir nežinau – man gal antrų akinių reikia, o čia mat – obedat‘ pošla.

Za‘atar negavau. O kam man jo, jei sumac yra (lietuviškai  - žagrenis). Pati pasigaminsiu. Internete tiek visokių variantų : toks – Libane, anoks  – Sirijoj. Dar kitoks – Izraelyje mišinys maišomas. Skonio ir religijos (?) reikalas. Beje „za‘atar“ dar ir žolelė prieskoninė vadinasi, toks savotiškas čiobrelis. Tuose kraštuose ir ji kartais į minėtą mišinį nukeliauja. O pas mus tiks paprastas čiobrelis. Džiovintas, šviežias – skirtumo nėra.

Za‘atar prieskonių mišinys

4 šaukšteliai džiovinto raudonėlio 4 šaukšteliai džiovinto mairūno 4 šaukšteliai džiovinto arba šviežio čiobrelio 4 šaukšteliai malto kumino 4 šaukšteliai žagrenio (sumac) 1 šauštelis jūros druskos 8 šaukšteliai sezamo sėklų

Sezamo sėklas paskrudinkite sunkioje sausoje keptuvėje – minutę, dvi. Kol pasklis gardus kvapas, o sėklytės pradės ruduoti.Pusę sezamo sėklų atidėkite, o kitas sumaišykite su likusiais prieskoniais ir sumalkite kavamale arba grūstuvėje. Pabaigus suberkite likusias sezamo sėklas.

Receptą naudojau "Telegraph" rastą.

Pirmam bandymui pasirinkau Jurgitos  iš Savaitgalio rendez-vous išbandytą receptą su vištiena. Tik dar nuo savęs įbėriau virtų avinžirnių, o kulšeles pakeičiau krūtinėle.

Ottolenghi vištiena

700 g. vištienos krūtinėlės supjaustytos juostelėmis 0,5 citrinos supjaustytos kuo ploniau 0,5 svogūno supjaustyto riekelėmis 2 skiltelės česnako smulkinto 2 šaukštų alyvuogių aliejaus 1 šaukštelis cinamono juodų maltų pipirų 1,5 šaukštelio druskos 2 šaukštelių žagrenio 2 šaukštų za‘atar pora stiklinių virtų avinžirnių

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.Vištieną sumaišom su citrina, svogūnu, česnaku, aliejumi, cinamonu, žagreniu,pipirais ir druska. Paliekam pasimarinuoti nors pusvalandį. Kepimo skardelę išklojame folija, suberiame avinžirnius. Suguldome ant viršaus vištieną. Tolygiai apiberiame za‘atar. Kepam apie 30 – 40 minučių arba kol iškeps.

Niekada nemaniau, kad keptos citrinos tokios skanios. O jau avinžirniai – kaip riešutukai kokie gavos. Vištiena sultinga, kvapni. Labai gerai.

 

Kai pilsit man sriubos – nepagailėkit tirščių. Vandenėlį tegul kas nors kitas siurbia, o man reikia pakramtyti. Dar pageidautina, kad būtų su kruopom kokiom, be spirgų ir be grietinės. Ir gal riekė duonos juodos tegul šalia guli...

Agurkynė su perlinėm kruopom

Geriausią agurkynę verda mano anyta. Maniškė irgi nebloga, bet kitokia. Va tokia:

1 litras jautienos sultinio stiklinė mirkytų pernakt perlinių kruopų keli juodi pipirai 1 morka 2 bulvė 3 – 4 rauginti agurkai

Kruopas ir pipirus beriam į sultinį. Verdam kol suminkštės. Morką, bulves supjaustom kubeliais ar kaip patinka. Bulvės gali būti šiek tiek didesniais. Suverčiam į puodą. Agurkus irgi supjaustom ir beriam į sriubą, kai viskas jau daugmaž yra išvirę. Palaukiam 5 minutes, paragaujam ar viskas gerai, ar netrūksta druskos ir išjungiam ugnį. Jei norim, galim kokį šomtą mėsos su kruopom kartu išvirti.

Grikių sriuba su frikadelėm

1 litras sultinio 100 ml grikių kruopų 2 morkos 1 svogūnas 100 ml virtų avinžirnių mėsos faršo frikadelėms druskos, pipirų

Grikius suberiam į sultinį. Kol viskas gražiai kunkuliuoja supjaustom šiaudeliais morkas ir svogūną susmulkinam. Tik jokiu būdu netarkuokite morkų... Nepatingėkite pasidarbuoti peiliu ar mandolina. Pakepam morkas ir svogūną šaukšte alyvuogių aliejaus. Suverčiam viską į sriubą. Mėsos faršą pagardinam druska ir pipirais, suformuojame mažas frikadeles. Dedam į sriubą. Ten pat keliauja ir avinžirniai. Laukiam kol grikiai gražiai suminkštėja ir frikadelės išverda. Pilam į lėkštes, kviečam visus prie stalo.

Prijuostes turiu dvi. Pirmąją prieš kelis metus nusipirkau Palangos autobusų stoty iš linu prekiavusios moterėlės. Pirkau porą rankšluostukų indams šluostyti. Tuo pačiu ir prijuostę įsiūlyjo. Ir nesigailiu visai - kažkaip patiko tas lininis minimalizmas – jokių spalvų, tik langučiai.

Prijuostė ta mano visko mačius ir ištvėrus. Šiek tiek per didelė man, todėl kiekvieną kartą ją kilsteliu viršun ir tik tada užsirišu. Lengva pasakyti „užsirišu“, ištiesų bent porą kartų apvynioju aplink – tokie ilgi tie raiščiai. Kažkokiam Gargantiua pritaikyti.

Antroji – akimirkos užgaida iš „Maximos“. Patiko balta spalva ir tie mėlyni paveiksliukai. Ir dydis pats tas man, dar ir reguliuojasi, jei reikia.

Prijuostes dėviu dažnai, beveik visada kai plaunu indus ar ką čirkinu keptuvėj, ar kai kokius miltinius dalykus buriu. Ir tešluotas rankas kartais į jas nusišluostau, ir kokį šaukštą nuvalau, ir karštą puodą prilaikau. Kartais ir užmirštu visą dieną nusirišti, ne kartą esu ir užsnūdusi prijuostuota.

Tiek apie prijuostes. Apie kitas ryšėtojas ir beprijuostes skaitykite pas Skruzdeliukus skveruose.

Dabar apie mišrainę.

Reikės:

1, 5 – 2 kg moliūgo gabalo stiklinės lešių šaukštelio malto kumino šaukštelio maltos paprikos (reikėtų rūkytos paprikos, bet iš kur gauti? gal kas žinot?) 2 šaukštų alyvuogių aliejaus gabaliukas tarkuotas „Džiugo“ saujos šviežių spanguolių (geriau tos didesnės, tokios mutantės) druskos, pipirų, šviežio ar džiovinto čiobrelio

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Moliūgą nulupam, pašalinam vidurius, supjaustom nedideliais kubeliais (maždaug 2 – 3 cm dydžio). Sumaišom su alyvuogių aliejum, kuminu ir paprika. Užbarstom druskos ir pipirų. Suberiam į skardą, stengiamės, kad būtų tik vienas sluoksnis. Šaunam į orkaitę. Po 30 minučių ištraukiam, pamaišom ir dar 20 minučių pakepam.

Kol kepė moliūgėlis, pasiruošiam lešius. Užmerkiam 10 minučių šaltam vandenyje. Nupilam vandenį, beriam į puodą su sūriu vandeniu ir verdam apie 30 minučių. Nukošiam, perskalaujam šaltu vandeniu.

Į lėkštę dedam moliūgo kubelių, porą šaukštų lešių, pritraiškom spanguolių (į lėkštę po 10 kokių), barstom „Džiugą“, čiobrelius, dar kokį lašą alyvuogių aliejaus užvarvinam.

Radau šią mišrainę Smitten Kitchen (tik aišku labai į lankas nukrypau).

Tokiom pupom paruošti reikia kelių dalykų:

1) kad dingtų elektra kokiai valandai ir negalėtum jokia beleberda užsiimti kompiuterine ir pan.,

2) kad šalia sėdėtų mylimas vyras ir garsiai skaitytų knygą apie Tomo Mano vasarojimą Nidoje,

3) kantrybės geležinės.

O iš produktų reikės:

1 kg. pupų didelių išaižytų iš ankščių 2 skiltelių česnako 0,5 čili pipiriuko džiovinto geras žiupsnis ar du druskos čiobrelio šviežio kelios šakelės ar džiovinto žiupsnis geras

Užkaičiam puodą vandens. Kai užvirs – suberiam pupas. Paverdam 3 minutes. Išjungiam, nukošiam. Užpilam šaltu šaltu vandeniu, vėl nukošiam.

Imam į rankas peiliuką ir kiekvienai pupai nulupam odelę. Gerai, kad vyras mėgsta garsiai skaityti, o aš klausytis. Dvelkia kažkokiais senais gerais laikais: mokytas vyras skaito savo skaityti nemokančiai žmonai, kai ji tuo metu mezga kojines ar lupa skūrą pupoms... Tikras vintažas... Svarbu, kad skaitalas būtų baisiai įdomus abiem pusėm: tada vyras skaito entuziazmo kupimu balsu, o žmonelė į taktą susižavėjusi linksi galvą ir aikčiodama stebisi „negalėjo užmigti visą naktį po vakarinio pasiplaukiojimo valtimi po marias? Koks jautrus žmogus...”

Oi... Nuklydau... Taigi. Pupos nuluptos, beriam jas į keptuvę su alyvuogių aliejuje pakepintu česnaku, paskaninam druska, čiobreliais ir čili. Ilgai nekepam, gal porą minučių.

Valgom alumi užsigerdami. Skanaus!

O šiaip tai sriuba turėjo gauti, bet... Man, tiesą pasakius, šios košės – sriubos tirštumas net labai patiko. Ir ta rūpi tekstūra čia labai, labai tiko...

O šios košės įkvėpėja – Beatos virtuvė. Labai ji smagiai aprašo tuos lęšius ir knygoje, ir savo bloge, tai taip ir gundo ką skanaus pasigaminti. Aklai jos nurodymų nesekiau, gavosi tokia „egidiška“ improvizacija.

Reikės:

250 g žaliųjų lęšių (gali būti ir kitų spalvų) pusė raudonojo svogūno galiukas poro pora skiltelių česnako šoninės šalto rūkymo neblogas gabaliukas alyvuogių aliejaus pora šaukštų didokas obuolys pora morkų pomidorų pastos ar tyrės kokios pusė stiklinės malto kumino šaukštas sriubinis paprikos šaukštas sriubinis druskos pora gerų žiupsnių

Atrodo viską surašiau. O jei ką ir praleidau – jums plačios lankos improvizuoti ir įmesti kad ir faršo kokio pakepinto ar moliūgo gabalą.

Pasiraitojam rankoves ir prie darbo. Užkaičiam puodą su lęšiais ir 1,5 litro vandens.

Keptuvėje su alyvuogių aliejumi pakepiname susmulkintą svogūną, česnaką, porą ir šoninę. Kai apkrunda visas šitas reikalas, sumetam kuminą ir papriką. Pakepinam dar minutę kokią. Sumetam obuolį nuskustą ir dideliais gabalais supjaustytą. Šiek tiek maišydami viską apkepame. Ir verčiam į puodą su lęšiais. Ten pat keliauja ir griežinėliais suraikytos morkos, druska bei pomidorų tyrė. Sumažinam ugnį ir verdam kokį pusvalandį kol suminkštės morkos ir lęšiai ištiš. Imam blenderį ir šiek tiek pasmulkinam mūsų sriubą – košę. Bet per daug neįsijaučiam, paliekam to gerojo rūpumo.

Pilam į lėkštes, ant viršaus užtupdom pakepintos šoninės juostelių ir šviežio svogūno laiškelių.

Jau taip skanu, kad suvalgėm po porą lėkščių ir vis dar grįžtam į virtuvę po vieną kitą šaukštą pakabinti iš puodo. Net ir Pijus nedidelę lėkštutę suvalgė, reiks brėžti į sieną ...

Gardaus ir jums!!!

Ir kur tik šitų traškančia plutele pasidengusių žalių skanumynų negamina... Ir Izraelyje, ir Egipte, ir Sirijoj, ir Libijoj. Na praktiškai visuose Vidurio Rytuose. Gaminama iš avinžirnių, pupų (kurių vardas man mistika) džiovintų ar šviežių... Kai kas rašo, kad Egipte pirmieji falafel pradėjo gaminti koptai, vieni iš seniausių krikščionių. Todėl manau, kad visai tinkamas valgis adventui. Ot kaip susukau, gudriai...

Taigi...Mums reikės:

250 g džiovintų avinžirnių gabaliuko kopūsto, apie 200 g gero kuokšto petražolių 1,5 arbat. šaukštelio maltos kalendros 1,5 arbat. šaukštelio malto kumino kajeno arba čili pipiro miltelių pagal aštrumo mėgimą 1 arbat. šaukštelio maltų juodų pipirų 1 nubrauktas arbat. šaukštelio kepimo miltelių 2 arbat. šaukšteliai druskos augalinio aliejaus kepimui

Avinžirnius užpilam šaltu vandeniu ir paliekam išbrinkti per naktį. Aš brinkinau visą parą - nebuvo kada gaminti. Prieš gaminant vandenį nupilam, avinžirnius gerai perplauname šaltu vandeniu. Išsitraukiam super duper įrenginį – bulvių tarkavimo mašiną (kai kur tai jau turbūt ir raritetu patampantis daiktas). Beriam ten kopūstą, stambiai sukapotas petražoles, po šaukštą beriam avinžirnius. Saugom, kad neiššoktų atgal ir per daug nepridedam. Tiesiog šaukštą beriam, palaukiam kol susmulkins, tada kitą beriam. Į gautą košę beriam prieskonius, kepimo miltelius. Gerai išmaišom su rankom.

Įkaitinam aliejų. Nustatome ugnį ant mažesnės nei vidutinė. Formuojame golfo kamuoliuko dydžio rutuliukus arba pailgas „torpedas“. Kepam po kelis iškarto kol gerai apruduos. Spalva turi būti kaip kavos rudumo. Iškeptus dedam ant servetėlės arba į kokį tinklelį, kad nuvarvėtų aliejus. Gaunasi 33 rutuliukai.

Padažui

150 gr. natūralaus jogurto 1 šaukštas tahini (skrudintų sezamo sėklų trinta košė) 2 šaukštai citrinos sulčių 1 skiltelė susmulkinto česnako

Tiesiog viską sumaišom ir padažas paruoštas.

Man skanu buvo su cukinijos, agurko ir šviežių svogūnlaiškių salotom ir tuo padažiuku.

Naudojausi dviem šaltiniais: „Jogos mityba“ ir „Gourmet Traveller“.

Bežiūrinėdama kompiuteryje savo valgių paveiksliukus atradau keletą nepublikuotų senienų. Šiaip nieko ypatingo ir mandraus, tiesiog trys salotų ir vienas užtepuko variantas.

Baklažanų natos

Baklažanų čipsai Beodžiai pomidorai Avokado griežinėliai Virtos mažytės morkytės Skrudintos ir alyvuogių aliejumi beigi česnaku įtrintos riekelės batono

Supjaustom viską norimais gabaliukais, užpilam užpilą, kuris padarytas iš garstyčių su grūdeliais, balzaminio acto, alyvuogių aliejaus, čiobrelių ir druskos. Tokios salotos gali būti pagrindas, kurį galima pagardinti lašiša švelniai sūdyta ar vištiena kokia kepta.

Žirnių natos

Sauja šviežių žirnių (arba šaldytų ir išvirtų) Iceberg salotos Mozzarella sūrio Beodžiai pomidorai

Suplėšom, supjaustom. Apipilam alyvuogių aliejumi su trupučiu citrinos sulčių, druska ir rožiniais pipirais trintais beigi vienu kitu kaparėliu.

Sūrio ir meliono natos

Pelėsinio sūrio Meliono Mango Iceberg salotų Šviežio agurko juostelių Pomidoro Baziliko šviežio Kalendros šviežios

 

Suplėšom, supjaustom, sutrupinam. Užpilas kaip ir prieš tai taisytų salotų.

Dar vienas tų pačių salotų variantas tik su saulėje džiovintais ir aliejuje išmirkytais pomidorais. Ir sūrrrrrrrrrrrrrrio daugiau...

Alyvuogių užtepukas

Žaliųjų arba juodųjų alyvuogių indelis Šlakelis alyvuogių aliejaus

Su blenderiuku viską gerai sutrinam. Tepam ant šviesios duonytės gabaliuko, ant viršaus užtupdom fetos sūrio arba džiovintą spanguolę ir makt.

Tik šįkart nuotraukoje juodas užtepukas pirktinis... O žalias tai jau naminis...

Kažkaip netyčia visai skaniai gavosi. Pastebėjau, kad ruošiant daržoves ar mėsą labai retai kada naudojuosi receptais. Tiesiog imu kas po ranka, arba nusiperku kažką, kas tuo momentu atrodė skanu... O ir gaminimas visada kažkoks skirtingas gaunasi kiekvieną kartą. Vat pyragų, tortų be recepto tikrai neiškepčiau. Labai svarbu ten viską tiksliai žinoti ir gali tik šiek tiek paimprovizuoti. Taigi: ryžių vermišeliai virtų lęšių nedidelė cukinija poro 10 cm. pusė svogūno pora pomidorų prieskoniai, druska Cukiniją, porą ir svogūną supjaustom šiaudeliais. Kepam ant didelės ugnies didelėj keptuvėj. Vermišelius užpilam verdančiu vandeniu, palaikom 4 min., po to perliejam šaltu vandeniu. Pomidorus nuplikom, nulupam, supjaustom ir metam į keptuvę. Šiek tiek dar pakepam. Ten pat keliauja jau virti lęšiai ir mūsų vermišeliai. Gerai viską išmaišom, pakepam porą minučių. Beriam prieskonius kokius turim, druskos.Na ir viskas. Labai skanu, sveika beigi vegetariška. Bandom valgyti su lazdelėm.

Palankiai likimui susiklosčius šiam patieklui produktus radau ilgai neieškojusi. Net keista... O tik paklausykit kaip jie įdomiai skamba... Tahini... Avinžirniai... Egzotika kažkokia... Kas čia per daiktai tokie tingiu plėstis (vis dėl to ir blogo pavadinimas leidžia man taip pasielgti), tiesiog skanų dalyką išėjo pagaminti... Tas dalykas humusu vadinasi. Arabai, žydai ir indai (pasirodo indai tokio valgio net nežino) jį valgo pasičepsėdami. Gi labai vegetariškas, gi skanus ir maistingas... Taigi mums reikės: 0,5 litro virtų avinžirnių (skysčio, kuriame jie virė, neišpilam) 5 skiltelių česnako 150 ml. citrinos sulčių 120 gr. Tahini (sumaltos skurdintos sezamo sėklos su aliejum išsuktos, būna ekomaisto skyriuose) gerą kuokštą petražolių kelis šaukštus alyvuogių aliejaus 0,5 šaukštelio druskos kajeno pipirų (arba čili miltelių)

Su blenderiu gerai susmulkinam česnaką su tahini, aliejumi, citrinos sultimis ir druska. Beriam avinžirnius, smulkiai supjaustytas petražoles, pagal skonį kajeno pipirų. Viską gerai vėl su blenderiuku smulkinam. Po šiek tiek įpilam to skysčio, kuriame virė avinžirniai. Ragaujam ir pagal skonį pridedam ko mums truksta. Turi gautis kažkas panašaus į bulvių košę. Neturi likti nei vieno sveiko avinžirniuko.Dedam į dubenėlį, darom duobutę, įpilam alyvuogių aliejaus, pabarstom kajenais ar čili, petražolėm papuošiam. Valgom su lavašu ar kokia kita skania egzotiška duona.

 

Ilgai sukau galvą ką skanaus galima pasigaminti iš šviežių pupų. O ilgų galvojimų ir trumputės meditacijos prieš šaldytuvo turinį, gimė šis valgis. Nei troškinys, nei košė, nei šiupinys. Tiesiog "kažkas".Taigi šiam "kažkam" reikės: šviežių pupų vytintos jautienos petražolių, krapų česnakų prieskonių džiovinto varškės sūrio "pjūvenų" Pupas išgliaudom iš ankščių, verdam apie 1 val. sūriame vandenyje. Tuo metu supjaustome mėsytę, žalumynus, česnako skilteles. Viską lengvai pakepiname alyvuogių aliejuje. Baigiant kepti pabarstome sūrio "pjūvenomis".