Tinginiai irgi verda...

Mieli mano skaitytojai, ar nepavargot dar nuo desertų gausos? Nuo visokių ten pyragiukų, sausainiukų, keksiukų ir torčiukų. Nuo cukriuko, grietinytės ir varškytės? Ar neapsalo dar širdutės? Gal ko rimto užkąskim? Kad atsigauti ji, ta mūsų širdužėlė. Kažko mėsiško, šiek tiek aštraus, nelabai sveiko, bet taip gerai tinkančio šaltą žiemos dieną...

Šonkauliukai su medumi, garstyčiomis ir bulvių skiltelėm

Apie 1 kg kiaulienos šonkauliukų skirtų kepimui (rinkitės su daugiau mėsos, ne kaulų susirinkom pagriaužti). Gali būti plius 200 – 300 gramų, vistiek suvalgysit atsilaižydami, pažadu. 1 smulkiai supjaustytas svogūnas 4 šaukštai alyvuogių aliejaus 1,5 stiklinės medaus 1 stiklinė garstyčių (naudojau „Dižono“ su grūdeliais) 120 ml balto vyno acto 2 šaukštai maltos rūkytos paprikos (jei tokios neturit, tiks paprasta) 1 čili pipiriukas smulkiai supjaustytas 0,5 šaukštelio juodųjų pipirų 1 šaukštelis džiovintų čiobrelių 1,5 šaukštelio druskos 8 bulvės 3 skiltelės česnako geras žiupsnis džiovinto rozmarino

Šonkaulius supjaustom po vieną kauliuką. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Bulves gerai nuplaunam, nelupam, tik nupjaustom negražias vietas. Supjaustom išilgai į keturias dalis – skilteles.

Pasigaminame padažą. Svogūną pakepiname 2 šaukštuose aliejaus, kol suminkštės. Sudedam medų, garstyčias, actą, druską, čiobrelius, papriką ir abiejų rūšių pipirus. Neužmirštam šaukštelio druskos. Pakaitinam viską apie 3 – 5 minutes, bet neužverdam. Supilam pusę padažo ant šonkauliukų, gerai įtrinam ir paliekam 15 minučių.

Didelę skardą patepam aliejumi, sudedam šonkauliukus per vidurį, iš šonų suberiam bulves. Jas prieš tai sumaišom su likusiu aliejumi, rozmarinu, pora žiupsnių druskos ir traiškytu česnaku.

Kepam apie 1 val ir 30 minučių. Arba kol bulvės iškeps. Laiks nuo laiko viską palaistom išsiskyrusiomis sultimis, galima šiek tiek ir su likusiu padažu.

Kai mėsytė iškeps, pašildome pasiliktą padažą ir apliejame šonkauliukus. Tiekiam kartu su bulvių skiltelėm.

Receptas iš „Virtuvė. Nuo ... iki“, 2011 m. 1-2 numerio.

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella) poros šaukštų medaus 15 gvazdikėlių 15 kvepiančiųjų pipirų 15 kardamono grūdelių pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių lazdelės cinamono poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Po vakarykščio sėkmingo bandymo prisijaukinti duonkepę ir norėdama dar labiau palengvinti sudėtingą duonos kepimą bei priartinti prie tobulo tinginiams, nusipirkau turbūt antrą kartą gyvenime miltų mišinį.

Patiko sudėtis ir tai, kad puikiai tinka duonkepėms. Dar prigriebiau visokių priedų, priedukų (riešutų - riešutukų, sėklų – sėklyčių), na reikia gi kažkokią ir kūrybiškumo gyslelę parodyti...

Puskilograminiam kepaliukui reikės:

360 ml vandens šaukšto gero medaus saujos sezamo sėklų 500 g miltų mišinio „Balta duona“ (sudėtis: ruginiai sijoti miltai, aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, termiškai apdoroti  kvietiniai miltai, cukrus,  sausas raugas, druska, kmynai, ruginis salyklas, pieno išrūgų milteliai, kviečių skaidulos) 7 g pakelio sausų mielių geros saujos graikiškų riešutų (nesmulkinti)

Supilam vandenį, dedam medų, suberiam sezamus, miltus ir mieles. Nustatom programą Nr. 1 („Balta duona“), pasirenkam kepalo dydį (500 g), apskrudimo lygį (antrą). Spaudžiam gazą, t.y. startą. Duonkepė pradeda minkyti. Toli niekur nepabėgam, laukiam, kol supypsės, kad minkymas eina prie pabaigos ir galima sudėti priedus. Drąsiai atidarom duonkepę. Suberiam riešutus ir paliekam toliau jau viską technikos valiai.

Iškepusią duonelę iškarto apglostom šaltu vandenuku, apdengiam rankšluostuku ir laukiam kol šiek tiek praauš.

Valgom su medum ir sviestu. Arba be nieko.

Beje, šią duoną galima iškepti ir be duonkepės, instrukcijos - ant pakelio.

Būna jums taip: pradedi kažką gaminti ir topteli viena mintis kitam patiekalui, po to dar viena dar kitam. O prieš tai galva buvo tuštutėlė – kūrybinė krizė...

Pradėjau gaminti sirupą, tada pasibeldė idėja ledams pagardinti, o vėliau prisiminiau, kad turiu porą figų liūdinčių. Va ir baisiai gardus desertas paruoštas.

Pradėsim nuo alus sirupo, kuris ne tik ledams tinka paskaninti:

350 ml tamsaus alaus 100 g cukraus cinamono lazdelė

Sudedam viską į katiliuką, statom ant nekaitrios ugnies. Vieną akį vis užmetam, mat alus kaip pašėlęs putoja ir vis veržias lauk. Verdam 20 minučių, arba tol sirupas sutirštėja. Imam nuo ugnies ir vartojame jau ataušusį. Dėmesio – vėsdamas sirupas taps dar tirštesnis.

Kol virė ir aušo sirupas, gaminam duonos ledus:

1 litras pieniškų ledų 2 riekių juodos duonos

Ledus išimam iš šaldiklio, kad šiek tiek atsileistų.

Duoną paskrudinam tosteryje, prieš tai nupjovę plutą. Jei turim blenderį, sumetam sulaužytus duonos gabaliukus ir susmulkinam iki trupinių. Jei neturim, darom viską savo rankutėmis.

Beriam trupinius į ledus ir gerai išmaišom. Kišam į šaldiklį, valgyti galėsim po pusvalandžio

Jei esam barbės devyndarbės, tuo pačiu galim ir karamelines figas paruošti. Juokų juk darbas:

2 figos porą šaukštų sviesto 1,5 šaukšto medaus

Figas supjaustom į 6 – 8 dalis. Dedam į keptuvę nedidelę, ten pat keliauja ir sviestas su medum. Dedam ant mažos ugnies ir maišydami laukiam kol sviestas ir medus ištirps. Figas irgi vis pavartom. Kepam viską apie 5 minutes – nedaugiau. Paragaujam ar skanus tas padažiukas karamelinis gavosi, jei galva apsisuko ir burnoje groja skonių simfonija, jungiam lauk ugnį.

Traukiam lauk ledus, dedam porą – trejetą kaušelių į taurę, tupdom figą vieną ar dvi, užpilam viską sirupu ir patiekiam. O jau tada klausomės ditirambų saldžiausių...

Pusryčiai... Skaudi man tema... Darbo dienomis mano skrandyje - bardakas. Pats tikriausias. Išlekiu iš namų kaip akis išdegusi, kokie ten pusryčiai. Beveik visada vėluoju, mažiau ar daugiau (gė-da, gė-da!). Tad pusryčiauti, jei tai galima pavadinti tuo vardu, pasiseka apie 10.30, kai darbe stoja šventa arbatos gėrimo valandėlė (su pyragiukais, sausainiukais, spurgom, skruzdėlynais ir pan.)

Normalūs pusryčiai gaunasi dviem atvejais: savaitgalį ir viešbučiuose gyvenant. Todėl dažnai tuom, kuo mėgaujasi visi normalūs žmones per pusryčius, aš valgau vakare. Pvz. granolą su jogurtu ar lengvas salotas.

Granola (nusižiūrėta iš čia, tik pakeičiau vieną kitą smulkmeną)

450 g stambių avižų dribsnių (ne tų, kurios ten per 1 minutę išverda) 50 g sėlenų 50 g kokoso drožlių 100 g saulėgrąžų 80 g sezamų 60 g lino sėmenų 60 g moliūgo sėklų 100 g migdolų plokštelių 100 g lazdyno riešutų (patraiškytų, bet nesmarkiai) 200 ml saulėgrąžų aliejaus (to, kur be kvapo) 300 g medaus 1 - 2 šaukšteliai cinamono 100 g džiovintų spanguolių

Visų pirma noriu pasigirti ir tuo pačiu padėkoti: viskam sumatuoti naudojau puikutėles elektronines svarstykles - baisiausiai didelis ačiū skrieja Irenai. O jei neturit svarstyklių - dėkit viską iš akies, svarbu tik avižų ir pagardinimų santykis. Jis turi būti maždaug 1:1.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Į skardą įtiesiam kepimo popierių. Aliejų su medum ir cinamonu supilam į katiliuką ir ant mažos ugnelės pakaitinam , kol viskas sušils ir daugmaž susijungs į vieną daiktą. Jokiu būdu neužvirinam!

Avižas sumaišom su paskaninimais (be spanguolių), supilam medų ir aliejų. Išmaišom, kol viskas bus vienodai sudrėkę. Supilam į skardą, kišam į orkaitę. Kas 10 minučių pamaišom, kad viskas vienodai apkeptų. Man viskas buvo gatava po 45 minučių, kai viskas pasidarė gražios rusvos spalvos. Kai praaušta – įmaišom spanguoles. Susipilstom į stiklainius ir naudojam kai prireikia.

Morkų – obuolių salotos (o gal mišrainė) su medumi ir šiuom bei tuom (nusivogta iš Palangos „Mūzos“ kavinės)

1 morka 1 obuolys šlakelis citrinos sulčių 1 – 2 šaukšteliai medaus šaukštelis saulėgrąžų žiupsnis cinamono

Morką ir obuolį supjaustom šiaudeliais (aš mandri labai, tai naudojau mandoliną - savo mylimiausią daiktą šiuo metu). Obuolį galima pjaustyti su visa skūra, kad nei vienas vitaminas neprapultų.

Šliūkštelim citrinos sulčių, dedam šaukštelį kitą medaus. Pabarstom saulėgrąžom ir paskaninam viską cinamonu.

Jei medus susicukravęs – pašildom karšto vandens vonelėje – atsileis.

O kokie pas Jus santykiai su tuom reikalu? Su pusryčiais?

Ir jei ką, skanių Jums rytoj :)

Tikiuosi, kad dar nenusibodau su savo agurkais. Jei ką, tai atsiprašau, bet žinokit - negalėjau susilaikyti pamačiusi pas Jurgą šio džemo receptą. Gi taip tinka prie agurkinio gėrimo ir šerbeto dueto. Produktai beveik tie patys, tačiau rezultatas oi kaip skiriasi...

Reikės:

1 kg agurkų 20 šaukštų cukraus (arba 500 g) 4 šaukštų medaus 3 citrinų saujos mėtos arba pipirmėtės (naudojau pastarąją) galima įdėti ir gabiuką imbiero sutarkuoto (aš užmiršau visai)

Agurkus nulupam, perpjaunam išilgai į keturias dalis ir pašalinam sėklas. Plonai, plonai supjaustom. Užpilam cukrumi ir medumi, išspaudžiame citrinų sultis, šiek tiek patarkuojame ir žievelę. Smulkiai supjaustome mėtas ar pipirmėtę. Beriam irgi ant agurkų. Jei turim, užtarkuojam imbiero. Išmaišom ir paliekam pasiilsėti porai - trejetui valandų. Mano kantrybė trūko po dviejų valandų.

Kaičiam puodą ant vidutinės ugnies. Palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį iki minimumo ir retkarčiais pamaišydami verdame apie 30 minučių, kol skystis bus panašus į sirupą. Iš tokio kiekio gavosi apie 400 ml stiklainiukas.

Labai įdomu ir skanu su kietu sūriu (nors galima ir su mėlyno pelėsio. Ech, tingėjau iki parduotuvės eiti. Bet būtinai ir su juom pabandysiu).

O melionui šaukštelis šio nepaprasto džemo duoda labai gerą skonį: melionas pasidaro saldus, su rūgštele ir daug kvapnesnis...

Kai tokia vasara, tikra vasara už lango – nekyla rankos vergauti virtuvėje. Nesinori jokių burgundiškų troškinių ar šimtalapių gaminti, svajonėse kažkas lengvo plevena. Tad kelintą vakarą vakarienei valgom uogas, vaisius ir panašius dalykėlius.

1 porcijai reikės:

1 kriaušės 4 šaukštų varškės mėgstamos 1 šaukštelio grietinės 1 šaukštelio medaus poros saujų braškių

Varške sumaišom su medum ir grietine. Jei norim, galim šiek tiek pablenderiuoti, bus mažiau gumuliukų. Nors skanu ir vienaip, ir kitaip.

Braškes nuplauname, supjaustome nedideliais gabaliukais.

Pasiruošiam kriaušes. Jei odelė graži ir skani – paliekam, jei ne – nuskutam. Atsargiai pašaliname sėklas ir supjaustome griežinėliais.

Susluoksniuojame viską: griežinėlis kriaušės, šaukštelis varškės, keli gabaliukai braškių, vėl kriaušė ir t.t. Jei braškių prisipjaustėm per daug, sutrinam šakute – bus neblogas padažas.

Valgom iškart, nieko nelaukdami.

Norėčiau ir aš pasigirti kokią turiu gausią kulinarinių knygų lentyną. Ale nėr kuom girtis, pas mane ji labai skurdi. O vat grožinė literatūra baigia išstumti mus iš visų kambarių. Čia tai aš daug ką galėčiau papasakoti... Bet ne apie tai kalba, giriamės ką turim skanaus.

Kaip matot, daugiausia nelietuviškų pas mane knygų, taip jau sutapo.

Pirma, kurią gavau dovanų ir iš kurios dažnai semiuosi idėjų – „Mat från Sverige“ (Maistas iš Švedijos). Knyga, kuri bent šiek tiek padeda neužmiršti švedų kalbos. Ne vieną receptą esu dėjusi ir į blogą. Labai tinkami dalykai lietuviškam skrandžiui.

Dar viena švediška dovana - „Sveriges nya landskapsrätter“. Labai įdomus knygos sudarymo principas. Knyga suskirstyta į 25 Švedijos regionus. Kiekviename skyriuje pasakojama apie būdingus regiono patiekalus, pateikiamas vieno tradicinio patiekalo receptas, vienas to regiono gyventojo interpretuotas savaip tradicinis patiekalas (atrinkti iš daugybės - 3000 redakcijai atsiųstų) ir pora modernių patiekalų iš vietinių produktų. Viskas atrodo taip skaniai, lengvai pagaminama, nors dar neteko nieko išbandyti, vis kaupiuosi, kaupiuosi... Daug žuvies, uogų, žvėrienos, daržovių patiekalų. Puiki knyga!

Jamie Oliver „The naked chef“ – įsigyjau, kai tik pasirodė Lietuvoje. Tada dar tik tik buvo pradėta pažintis su šiuo virėju. Viskas čia gražu ir panašiai, tačiau taip nieko iš jos dar ir negaminau. Na nelimpa kažkas ir viskas.

Kimiko Barber ir Hiroki Takemura „Sushi Taste and Technique“. Kai nusipirkau, prarijau su dideliu susidomėjimu per porą vakarų. Labai išsami, spalvinga knyga apie šiuos japoniškus skanumynus. Praverčia kai norisi pasigaminti maki zushi, nors idealiai niekada ir nesigauna.

Книга Гастронома: Про сладкое. Parsivežiau iš Minsko. Kai ką jau ir gaminau, o tai svarbus knygos įvertinimas. Daug naudingos informacijos (nors ir ne enciklopedija) apie esminius dalykus, kuriuos turi žinoti pradedantis konditeris. Ir apie tešlas visokias, ir apie kremus, papuošimus. Visų pagrindinių saldumynų receptai pateikti ir dar visokių negirdėtų skanumynų pažerta.

Книга Гастронома: Рецепты вкусной и здоровой жизни. Pradžioje pateikti receptai kaip pasigaminti tokius dalykus, kuriuos dažniausiai perkame, kaip: actas, majonezas, sultiniai, pomidorų padažas, traškučiai, jogurtas, varškė. Taip pat gausu patarimų ką naudingo mūsų organizmams suteikia vienas ar kitas produktas, kaip išsirinkti geriausius ir pan. Kažkokių super duper sudėtingų patiekalų nėra, o tai man labai svarbu. Irgi kai ką jau išbandžiau, gavosi puikiai.

„Beatos virtuvė“. Ką jau čia ir pasakysi.. Skanios foto, skanus pasakojimas, geri receptai. Tiesa saldumynai labai, labai jau saldūs... Bet gal taip ir turi būti? Mmmm? Išbandžiau, turbūt, kokius 5 receptus.

„Vegetariški patiekalai“. Dovana nuo mano mylimų vyrukų... Viskas labai paprasta, todėl ir masina išbandyti. O išbandžiau 3 receptus (bet ir knygą ne taip seniai turiu...)

„Tailandiečių valgiai“. Net nežinau kodėl pirkau, nei aš to tailandiečių maisto ragavusi, nei ką... Bet 3 receptai išbandyti. Valgyti galima...

„Kolūkietės namų“ ūkis. O čia tai knyga... 830 puslapių visiems gyvenimo atvejams.. Naudinga ne tik 1958 metais, bet ir dabar. Ir kaip dėmes išvalyti, ir kuom kiaules šerti, ir kaip dešras rūkyti ar vyną pasigaminti. Čia rasit gerų patarimų kaip vaikus vystyti ir auklėti, kokios suknelės madingos, kaip vyriškus marškinius lyginti ir kad DDT puiki priemonė kenkėjams naikinti. Dažniausiai šios knygos griebiuosi dėl matų lentelės arba norėdama ko nors labai paprasto, naminio, kaip pas močiutę pasigaminti.

O čia krūvelė žurnalų, kuriuos dažniausiai tik praverčiu ir nieko, visiškai nieko negaminu...

Dar mažutė krūvikė iš įvairių parodų parsivežtų tautinių valgių knygučių – irgi akims paganyti, seilę pavarvinti.

O daugiausiai įkvėpimo semiuosi vat iš šitos krūvos... Supratot turbūt kas tai.

Krūva vis papildoma ir papildoma, vieni, kartą išbandyti, miega amžinuoju miegu, o kiti vis traukiami ir traukiami iš tos krūvos...

O, kad įrašas nesigautų toks visai jau sausas, be jokių gardumynų, skubu pasigirti, kad šiandien atidarėme barbekiu sezoną.

Juoksitės turbūt iš to mūsų barbekių, iš jo mažumo, bet ką daugiau galima į kopas dviračiu nusivežti, jei ne vienkartinę kepsninę. Bet dešreles, daržoves ir desertą puikiai pagaminome.

O šalia dešrelių dar porą česnakų ir svogūnų išsikepėm.

Bananai su medum ir pienišku šokoladu:

Metam nenuluptus bananus ant kepsnines. Kepam kol abi pusės pajuoduos, o paspaudus jausis, kad viskas ten suminkštėjo. Tada atsargiai perpjaunat peiliu, uždedat šaukštelį medaus, porą plytelių pieniško šokolado. Palaikom ant ugnies trejetą minučių. Ir viskas. Klausomės bangų mūšos, jaučiam švelnų smėlio girgždesį tarp dantų, stengiamės nenusideginti liežuvių...

Va toks tas mūsų pajūrys šiandien buvo: vėjuotas, tuščias, šviesus...

Kitos knygų lentynos:

Indrės

Aguonėlės

Indrės

Rūtos

Jolitos

Eglės

Mildos

Irmos

Jurgos

Elžbietos

Astos

Ingos

Vilmos

Ot nekantri esu... Gi iki šviežių mėlynių bei lietuviškų braškių liko laukti visai nedaug. Na pora savaičių gal... Maždaug... Jau taip užsinorėjau tokio trupininio su kaušeliu plombyro, kad spjoviau į visus laukimus, griebiau šaldytų mėlynių ir lenkiškų braškių. Gerai, kad nors rabarbarai vietiniai pasitaikė...

Trupiniams reikės:

200 ml miltų žiupsnio gero šviežiai malto kardamono žiupsnio druskos 70 g šalto šalto sviesto 2 šaukštų kupinų medaus

Rabarbarų ir uogų įdarui:

3 – 4 rabarbarų stiebų (20 cm) stiklinės šaldytų arba šviežių mėlynių stiklinės šviežių braškių 2 šaukštų krakmolo 4 šaukštų kupinų medaus pusės citrinos žievelės ir sulčių

Grožiui:

sauja migdolų plokštelių

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Pasigaminam trupinius. Miltus sumaišom su druska ir kardamonu. Įtarkuojam sviestą ir suminkom kartu su medum. Pasidarom du rutuliukus, suvyniojam į plėvelę ir kišam į šaldiklį.

Kol tešla trupiniams šąla, pasidarome įdarą. Rabarbarus nulupam ir supjaustome, braškes supjaustome į 4 dalis. Sumaišom su mėlynėm, krakmolu, citrinos žievele ir sultimis, pagardinam medumi. Maišom švelniai, kad uogos nesusimaigytų.

Sviestu ištepame 6 ramekinus (arba kokias kitas karščiui atsparias formeles - metalinės irgi tinka). Sudedame po lygiai įdarą. Ant viršaus užtarkuojame trupinių masę. Papuošiame migdolų plokštelėmis.

Kepame 30 minučių arba kol įdaras pradeda burbuliuoti ir veržtis per kraštus, o trupiniukai gražiai paruduoja.

Valgom su plombyru... Galima papuošti cukruotom rabarbarų spiralėm, na, bet negi įmanoma išlaukti valandą kol jos bus pagamintos... Aš tiek kantrybės neturiu.

Dedant tokias uogų proporcijas šiek tiek labiau dominuoja mėlynės. Tada jei norisi rabarbariškesnio skonio - mėlynių pamažinam, rabarbarų padauginam....

Receptas su gražiomis fotografijomis iš vat čia. Gaila, kad mano paskutinį trupininį vyras sukirto, nors ir buvau perspėjus, kad pasilieku pakartotinei fotosesijai su dienos šviesom ir pan. Bet, matyt, per skanu buvo, kad išgirstų...

Šiek tiek privargau, kol šis Artimųjų Rytų skanėstas atsidūrė ant mano stalo. Vienas dalykas – nėra mūsų krašte pirkti specialios filo tešlos, plonesnės už plauką. Teko prašyti draugų iš sostinės pagalbos, mat internetiniuose lobynuose sužinojau kur jos gauti nevažiuojant iki Graikijos ar Turkijos. Tai mielųjų Kristinos bei Giedriaus dėka ir rūpesčiu, (AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ!!!!) kad tik tešla neatitirptų kol pasieks Palangą, pagaliau turėjau laimės išbandyti kas per dalykas ta ypatingoji filo.

Antras dalykas – planavimų sudėtingumas. Žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Taip ir man buvo. Na kaip nesusitiksi su draugais iš tiek toli važiavusiais. Biškį čia pasėdėjom, biškį ten, šiek tiek bažnyčioj pasimeldėm, šiek tiek paplepėjom... Va ir 11 val. nakties... Pats tas laikas pyragams kepti... O dar laukti valandą tol tešla atitirps...

Gavosi skaniai, tik gal kiek per saldžiai ir to sirupo buvo daugokai... Bet užtat dabar žinosiu, ką kitą kartą darysiu kitaip...

O dariau vat štai taip:

300 g pistacijų (ėmiau 600 g neišlukštentų) 400 g graikiškų riešutų 2 arbat. šaukšt. cinamono malto 300 g rudo cukraus (siūlau mažinti) 200 g sviesto 32 lapai filo tešlos (30 cm x 22 cm)

Sirupas (galima irgi mažinti):

750 g cukraus 750 ml vandens 1 lazdelė cinamono vienos citrinos sultys ir žievelė 2 šaukštai medaus 1 arbat. šaukštelis gvazdikėlių cielų

Pistacijas išlukštenam (kaip lengva parašyti tuos du žodžius cha cha... o lukštenti gali ir kokią valandą reikėti, gerai, kad dieną prieš tai nepatingėjau pasidarbuoti) ir kartu su graikiškais riešutais susmulkinam, bet stengiamės, kad gautųsi gabaliukai, o ne miltai. Sumaišom su cinamonu ir rudu cukrumi.

Sviestą ištirpiname.

Imam 30 cm ilgio ir 22 cm pločio skardą (arba tokią, kokią turim. Tik tada pagal jos išmatavimus reikės reguliuoti lakštų dydį). Čiumpam į rankas konditerinį teptuką, mirkom į sviestą ir patepam juo skardos dugną. Įtiesiam vieną filo lakštą. Patepam sviestu. Klojam kitą lakštą, vėl patepam. Taip sudedam 10 lakštų. Suberiam pusę riešutų masės. Klojam vėl dešimt lakštų, kiekvieną patepdami sviestu. Suberiam likusius riešutus. Klojam 12 lakštų, irgi kiekvieną patepdami sviestuku.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Aštriu peiliu supjaustome baklavos pirmą 12 lakštų sluoksnį. Iš pradžių per pusę išilgai, po to į 12 dalių skersai. Gaunasi 24 gabaliukai.

Pašauname į orkaitę (per vidurį). Ir kepame 45 minutes arba kol šiek tiek paruduos.

Kol kepa baklava, pasiruošiame sirupą. Sudedam viską į puodą, dedam ant ugnies, palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį ir paverdam 20 minučių, kol sirupas sutirštės. Perkošiame.

Traukiam lauk baklavą, ataušiname 5 minutes ir vėl supjaustome per tas pačias vietas iki pat apačios. Sulaistome baklavą sirupu. Čia aš biškį paskubėjau ir supyliau viską daug nemąstydama... O reikėtų pilti po samtuką, palaukti kol susigers, tada vėl samtuką ir taip toliau... Ilga melodija, bet aš taip miego jau norėjau...

Paliekame per naktį ataušti ir sugerti sirupą. Mažiausiai 12 valandų.

Kitą kartą į riešutus dėsiu mažiau cukraus, bent jau per pusę. Ir sirupo gaminsiu mažiau, gal irgi iš pusės normos... Dar bus galima pabandyti riešutus dėti į kiekvieną sluoksnį... Ir sviesto tikrai 100 gramų daugiau... Nes paskutiniams sluoksniams jo labai jau trūkti pradėjo.

Laikyti ir valgyti šią saldžiąją palaimą galima ilgai, ilgai... Kokį mėnesį net. Geriau saugoti vėsioje vietoje.

Radau receptą štai čia...

„Košės sviestu nepagadinsi, saldžios sriubos saldumi irgi“. Vat taip ir panašiai aš mąsčiau kraudama trečią šaukštelį medaus į sriubai skirtą vandenį.. Ir ką gavosi puikiai puikiausiai. O ar gali nesigauti puikiai toks dalykas, jei dar ir kleckiukų savadarbių prileidi?

Viskas daugmaž iš akies

Vanduo gal 1,5 litro, o gal litras 3 šaukšteliai medaus 6-8 džiovinti abrikosai sauja gerų razinų cinamono lazdelė šaukštas krakmolo kleckiukams: miltų keturi šaukštai, vienas kiaušinis ir šlakelis vandens

Vandenį užkaičiam, kai užverda dedam medų, šiaudeliais supjaustytus abrikosus, razinas ir cinamono lazdelę. Kol viskas verda, susimaišom tešlą kleckiukams. Jei tešla atrodo skystoka - pridedam miltų daugiau. Kabinam šaukštu tešlą ir lėtai varvinam į verdančią sriubą. Privarvinam kiek mums reikia tų kleckiukų ir paverdam dar sriubą porą minučių, nedaugiau, kad kleckiukai neištižtų. Krakmolą ištirpinam keliuose šaukštuose šalto vandens ir supilam į sriubą. Palaukiam kol viskas gražiai sutirštės ir išjungiam.

Sriubą skaniausiai valgyti šaltą su geru šaukštu grietinės... Kleckiukai gavosi tirpstantys burnoje,  lengvi kaip debesys, o razinos ir abrikosai gomurį malonino subtiliais saldumais...

O mieli skaitytojai, ką deda į savo saldžią sriubą?

Receptas nusižiūrėtas iš suomiškos kalėdinių valgių receptų knygutės. Bet tiesą pasakius, mažai kas iš to recepto liko nepakeista – gyvenimas privertė...

Taigi imam:

180 g sviesto 200 g rudo cukraus 2 kiaušinius 180 ml medaus 2 arbat. šaukšteliai malto cinamono 2 arbat. šaukšteliai malto imbiero 2 arbat. šaukšteliai maltos kalendros 2 arbat. šaukšteliai maltų gvazdikėlių 1 arbat. šaukštelis kvapniųjų pipirų 2 arbat. šaukšteliai kepimo miltelių 1100 ml arba 630 g miltų

Medų ir prieskonius suberiame į puodą, paverdame iki beveik užvirimo (bet neužverdam). Nuimam nuo ugnies, sudedam sviestą. Gerai išmaišom. Cukrų sumaišom su kiaušiniais. Į miltus suberiame kepimo miltelius, gerai išmaišom. Dalį sudedame į medaus ir sviesto masę. Išmaišom. Supilam kiaušinius. Vėl išmaišom. Suberiam likusius miltus. Išmaišom, bet neminkom. Uždengiam maistine plėvele ir dedam į šaldytuvą parai. Laikyti šią tešlą šaldytuve galima ir ilgiau. Iki 3 savaičių. Bet ar aš galėčiau tiek išlaukti? Taigi imam po paros lauk. Padalinam į kelis gabalus. Kočiojam. Išspaudžiam visokiom figūrėlėm sausainius. Kepam 10 minučių ir ne ilgiau, 200 C temperatūroje. Reikia pasistengti, kad tešlą iškočiotumėte tolygiai, nes tada plonesni sausainiukai greičiau iškeps, gali ir perkepti, jei bus labai ploni. Optimaliausias būtų 0,5 cm storis. Iškepusius sausainius ataušiname ant grotelių Ataušusius sudedam į metalines dėžutes išklotas popieriumi. Kitą dieną galima papuošti cukriniu glajumi ir spalvotais rutuliukais.

Glajui reikia:

0,5 arbat. šaukštelio citrinos rūgštelės 1 baltymo (išimam visokius ten baltus „siūlus“) 80 - 100 g cukraus pudros

Baltymą išplakam šakute su citrinos rūgštele. Beriam išsijotą cukraus pudrą. Pudros gali reikėti pridėti daugiau, viskas priklauso nuo baltymo dydžio. Tiesiog maišom ir žiūrim ar jau pakankamai tirštas glajus, ar ne. Galima ant kokio vieno sausainio pasibandyti, pažiūrėti ar nenuteka, ar gerai stingsta. Dėti glajų ant sausainių galima kokiu mediniu pagaliuku arba nukirpti galiuką nuo plastikinio maišelio dėti į vidų šaukštą glajaus ir taškuoti ar vingiuoti visokias linijas.

O dekoro galimybės beribės. Pas mane, matyt, šiuo metu puantilizmo periodas. Dominuoja taškiukai visokių spalvų.

Įsimylėjęs vienaakis generolas...

Ir jo kūryba...

Didysis žvaigždžių spiečius netoli Andromedos...

Du generolai „kabina“ liekninamuoju korsetu pasipuošusią mergičką...

Meilė... Net nedrįsta pažiūrėti viens į kitą...

Dar kartą įsimylėjėliai

Stileiva taškuotasai. Prašome atkreipti dėmesį į dvi sagų eiles - sezono klyksmas...

Nelaimingoji vienaakė mėgta dryželius.

Vienaakės gerbėjas generolas – adjutantas ir jo kosminis žvaigždės formos laivas

Pasipūtes generolas demonstruoja damai kaip moka stovėti ant dresiruoto šuns-mutanto nosikės

Juodas oželis ir nerūpestingoji dūsautoja jo šeimininkė...

O čia modeliai fotosesijoje... be rūbų (chi, chi...)

Padarysiu porą įrašų tiems, kurie mano, kad rašyti maisto blogą daug pinigų kainuoja.

Kopūstas... Kiek kilogramas dabar kainuoja? Man atrodo, kad ir lito nesiekia. O kad nebūtų jau taip visai įprasta, pasigaminam jį švediška maniera.

Taigi:

1 kg. kopūsto 2 morkos 3 valg. šaukštai cukraus 1 arbat. šaukštelis medaus 4 valg. šaukštai sojos padažo 300 ml. sultinio, gali būti iš kubelių

Kopūstą ir morkas supjaustom. Kopūstą kvadratukais, morką griežinėliais. Užpilam šaltu vandeniu su trupučiu druskos. Užverdam ir verdam 10 minučių. Nupilam vandenį, visiškai.

Cukrų ir medų sudedam į kokį nedidelį puodą, užpilam 3 arbatinius šaukštelius vandens. Verdam, kol gausis toks sirupėlis.

Kopūstus sudedam į kepimo indą. Pilam sirupą ir soją, gerai išmaišom. Supilam sultinį. Uždengiam viską aliuminio foliją. Ir kepam 200C orkaitėje apie valandą. Iškepus beriam druskos, pipirų.

Švedai tokius rudus kopūstus valgo prie kalėdinio kepsnio ar kitokių mėsiškų valgių žiemos metu.

Receptas iš švediškų valgių biblijos „Mat från Sverige“.

Patinka man tie briuselio kopūstukai labai. Galėčiau aš juos ir vienus valgyti be nieko. Vienok šiandien kažko daugiau užsinorėjau. Ir gimė mano virtuvėje toks lietuviškų spalvų patiekaliukas...

Reikės:

briuselio kopūstukų apie 0,5 kg 0,5 mango 1 šaukštas medaus 2 šaukštai sviesto cinamono, kardamono, gvazdikėlių mišinio 2 skiltelės česnako imbiero gabaliuko 0,5 pomidro

Kopūstukus apverdam apie 10 minučių. Kol jie ten kunkuliuoja puode, pasiruošiame viską kitką. Į įkaitintą keptuvę dedam sviestą ir medų, palaukiam kol ištirps. Mango supjaustome gabaliukais, metam į keptuvę, ten pat keliauja ir mūsų prieskoniai, imbiero gabaliukai. Pakepam kokias 5 minutes. Tuo metu jau ir briuseliukai bus išvirę. Nukošiam, perpjaunam per pusę (jei prieš tai to nepadarėm). Verčiam į keptuvę. Ten pat įmetam ir beodį supjaustytą pomidorą bei sutraiškytą česnaką. Pakepam dar kelias minutes. Ir voila... Mūsų briuseliukai garuoja ant stalo... Galimos dar tokios variacijos: vietoj medaus imti klevų sirupą; įdėti traiškytų graikiškų riešutų.

 

Kažkur mačiau gražią nuotrauką kriaušių su pelėsiniu sūriu, bet kažkaip neužfiksavau nei kur tai buvo, nei kaip iš tikro reikėjo gaminti... Improvizavau... Ir dar figas įtraukiau į tą improvizaciją.Iš kažkur gaunam: 4 kriaušes 4 šviežias figas nedžiovintas medaus gerą šaukštą 200 gr. rokforo sūrio (to, kur su mėlynu pelėsiu) 100 gr. "Filadelfijos" sūrio be priedų Orkaitę įkaitinam iki 250 C. Būtų gerai, kad su vėjeliu būtų. Kriaušes pjaunam išilgai per pusę, išskobiam kiekvienoj puselėj po duobutę. Figas tik perpjaunam per pusę. Dedam į skardelę išklotą kepimo popieriumi (kad po to indų mažiau reikėtų plauti ;). Užvarvinam ant kiekvienos kriaušės ir figos po trupučiuką medaus. Kepam 20 - 30 min. Ištraukiam lauk, ant kiekvieno gabaliuko dedam po šaukštelį sūrio mases, kurią pagaminame rokforą supjaustę smulkiai ir sumaišę su "Filadelfija". Vėl viską kišam į orkaitę 10 min. Ir saldu, ir sūru. Geras derinys.

Idėją tokioms salotoms pamėtėjo receptas, kaip išsikepti sūrį su čili ir medumi. Originalą rasite čia. Tiesa, aš pasilikau tik idėją, o viską padariau savaip :)Taigi:

šviežios varškės sūris arbatinis šaukštelis kajeno pipirų porą šaukštų medaus adžikos padažo

Sūrį iš abiejų pusių įpjauname, gaunasi tokios kaip grotelės. Bet tik patį paviršių įpjauti, nepersistengti. Aptepo produktus sumaišyti, užpilti ant sūrio. Orkaitė jau turėtų būti įkaitinta iki 220 laipsnių. Dėti sūrį ant grotelių, ant viršaus negailint užpilti aptepo. Po grotelėmis pakišti skardą (šiek tiek gali kepant nuvarvėti). Kepti 20 min. Išimti groteles ir išversti sūrį į lėkštę.

Kol kepė sūris, pasiruošiam salotas, kuriom reikės:

salotų Tatsoi (būna pirkti Maximoje) 1 gražaus prinokusio pomidoro pipirų visokių alyvuogių aliejaus biškiuką druskos

Salotas nupjauname, pomidorą nulupame ir supjaustome. Pipiriukus sugrūdame. Aš tam reikalui panaudojau seną, bet gerą išradimą.

Viską sumaišome, ant viršaus dedame po porą gabaliukų kepto sūrio, užpilame likusio aptepo.Vyrui labai patiko... Greita ir labai skanu...

 

Atidarymo proga - paprasčiausios salotos iš to, kas rasta šaldytuve.Imame:

Iceberg salotos žaliosios alyvuogės kekė vynuogių parmezano

Padažas:

garstyčios su grūdeliais (Dižono) medus Salotas ir alyvuoges supjaustome, sūrį sutarkuojame, vynuoges sumetame po vieną "cielas". Medų ir garstyčias gerai sumaišome. Proporcijos turėtų būti 2/3. Padažiuką pilame ant salotėlių, kurios jau ilsisi gražiausioje senelės servizo lėkštėje. Beje apie tą servizą... Pasakojama, kad II p. karo metu jis buvo užkastas į žemę, kad būtų išsaugotas ateinančioms kartoms...