Tinginiai irgi verda...

Neturiu namuose interneto. Ir dar gerą savaitę neturėsiu. Ir labai gerai. Atradau naują man dalyką. Internetas kavinėse. Nieko to nenustebinsi ir aš pati žinojau, kad tai egzistuoja. Bet poreikio nebuvo. Dabar žinau kur kokiose Palangos (Klaipėdos) kavinėse, kitose vietose jis yra. Net slaptažodžius tų vietų atsimenu. Be to! Man labai gerai pavyksta čia susikaupti, jei reikia atlikti kažkokį kompiuterinį darbuką. Tyčia neimu su savim pakrovėjo, kad šiek tiek save apribočiau – kompiuteris laiko dvi valandas. Vadinasi per jas viskas turi būti atlikta. Be to! Apie mane pastoviai šokinėja padavėjai , pačiai rūpintis niekuom nereikia. „Ne, šiandien latte nenoriu. Prašom man svarainių arbatėlės!“

Paprikas tokias esu jau kažkada dėjusi, vienas iš populiariausių giminių ir draugų tarpe receptas. Šį kartą vienas kitas patobulinimas.

Užkandis su keptom paprikom

3 įvairių spalvų paprikų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 šaukštas vynuogių acto 2 šaukštai kaparėlių sauja šviežio čiobrelio skiltelė česnako 0,5 džiovinto čili pipiro be sėklyčių druskos, pipirų prancūziškos baguette duonos tepamo kreminio sūrio

Orkaitę įkaitinti iki 250C. Paprikas sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę, į patį viršų. Kepti kol paprikų viršus pajuoduos. Apversti, apkepti ir kitą pusę. Iškepusias paprikas suvynioti į aliuminio folija. Palaikyti kol atauš. Nulupti odelę, išimti sėklas, supjaustyti į 4-6 dalis.

Dubenyje sumaišyti aliejų, actą, kaparėlius (šiek tiek susmulkintus), kapotą česnaką, čiobrelio lapelius ir smulkiai supjaustytą čili pipirą. Druskos, pipirų neužmirštam. Sluoksniuoti paprikas su užpilu nedideliame stiklainyje. Prieš valgant palaikome bent valandą šaldytuve.

Baguette riekutes aptepame kreminiu sūriu, tupdom po paprikos gabaliuką, užpilam šiek tiek skysčio, kuriame mirko paprikos.

Skanaus!

Pavasariniame „Celsijaus“ žurnale man teko garbė „iliustruoti“ pasaką „Varna ir sūris“ gardžiu patiekalu. Mintis pradinė buvo labai drąsi (kaip man) - gaminti tikrą varškės sūrį. Bet tik prisiruošusi jį gaminti, vieną dieną supratau: iš kur gauti kaimiško pieno? Giminės karvę kokią jei ir laiko, toli gyvena. Keltis 7 val. ryto ir su stiklainiu budėti kieme, kol (galbūt) atveš iš Latvijos pasienio? Prašyti drauges, kad už mane nupirktų? Susitarti turguj, kad paliktų tris litrus, kol aš susimylėsiu ateiti ant dvyliktos? Nu galvos skausmas. Aš gi taip mėgstu pamiegoti, o čia kažkokia slovikinė-pieninė nesąmonė. Man pienas vistiek skaniau iš parduotuvės. O kaimiškam per daug visko: skonio, riebumo, kvapo. Neprisigeriu aš nuo jo, prisivalgau labiau.

O dar sūrmaišio reikia... Kažkio prietaiso medinio sūriui spausti, slėgti ir visaip kitaip mankštinti.

Gaus varna ir lapė kitokiais sūriškais dalykais mėgautis.

Kokį sūrį snape laikė varna? Džiovintą? Ožkos pieno? Ar karvės? O visą sūrį ar tik jo gabalą? Ar varna gali snape išlaikyti visą sūrį – tokį, kokį antrą vestuvių dieną visiems demonstruoja svočia? Vargu.

Ir ką moderni varna snape laikytų šiandien? Gal visai ir ne sūrį, o madingą „cheesecake‘ą“ ar dubenį graikiškų salotų. Jūsų valia fantazuoti.

Tad pasiūliau varnoms, lapėms ir gerbiamiems skaitytojams pabandyti kelių rūšių sūrio rutuliukų su šviežių žolelių užpilu.

Sūrio rutuliukai

20 rutuliukų

100 g rikotos 100 g parmezano sūrio 100 g lydyto sūrelio 125 g. kreminio sūrio 100 g moliūgo sėklų 100 g baltų ir juodų sezamo sėklų mišinio Pora šaukštų rūkytos paprikos Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Visus keturis sūrius sudėti į dubenį ir išmaišyti iki vientisos masės. Pagardinti pipirais. Moliūgo sėklas ir sezamus pakepinti sausoje sunkioje keptuvėje. Ataušinti. Moliūgo sėklas sukapoti. Dviem šaukštais daryti iš sūrio masės rutuliukus. Apvolioti sezamo arba moliūgo sėklose, rūkytoje paprikoje. Pateikti su žolelių užpilu.

Užpilui:

Sauja šviežio baziliko Sauja šviežios kalendros Sauja šviežios mėtos 100 ml tyro alyvuogių aliejaus

Nuplautas ir nusausintas žoleles kartu su alyvuogių aliejumi sutrinti blenderiu. Užpilti ant sūrio rutuliukų.

Iš pomidorų šitų turėjo gimti kai kas ispaniško šiuo metu labai intensyviai ruošiamam kulinariniam žurnalui °C, bet nekokie tie pavasariniai pomidorai dar. Netiko. Gimė kitkas. O kas – pamatysim birželio pradžioj.

Užtat sekmadienio pusryčiams labai tiko kepti, truputuką karamelizuoti pomidoriukai. Aš praktiškai savo lėkštę išlaižiau. Įsivaizduoju, kad derėtų idealiai prie kokio gero keptos mėsos gabalo...

Karamelizuoti pomidorai

2 asmenims

4 vidutinio dydžio prinokę pomidorai alyvuogių aliejaus šaukštas žiupsnis druskos žiupsnis juodų pipirų žiupsnis džiovinto raudonėlio šaukštas cukraus

Pomidorus perpjaunam skersai perpus. Dedam nupjauta puse į įkaitintą su aliejumi keptuvę, kepam porą- trejetą minučių. Apverčiam. Beriam druską, pipirus ir raudonėlį. Kepam porą minučių. Užberiam ant kiekvieno gabaliuko truputį cukraus, apverčiam. Kepam dar vieną-kitą minutėlę, kol cukrus ištirps ir karamelizuosis. Valgom iškarto, dar karštutėlius.

 

Esu apsėsta pankolio. Čia mano nauja manija. Ir kalta yra Asta iš kengūrų žemyno. Pas ją pamačiau keptus pankolius ir jau kepu kelintą kartą. Velniškai, neatsivalgomai skanu. O juk iki tol pankolio gal tik kartą ar du ragavau. Na trašku, anyžiais gardžiai kvepia, visai nieko. Bet ne ohoho.

Kartais verta pasukti į kitą pusę ir nustebinti save netikėtu atradimu. Toks tas keptas pankolis.

Keptas pankolis su trupinėliais bei parmezanu

2 asmenims

2 pankolio galvos pora saujų duonos trupinių (kartą kitą bandžiau su trupintais duonos paplotėliais - super duper) pora saujų tarkuoto parmezano (ar „Džiugo“) keli gabaliukai sviesto druskos, pipirų saujelė šviežio arba džiovinto čiobrelio (tinka ir džiovintas bazilikas, išbandyta)

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Užkaičiam ir užverdam puodą su vandeniu. Pankolį nuplauname ir supjaustome piršto storumo riekėmis. Sudedame į verdantį vandenį ir apverdame apie 12 minučių, kol suminkštės.

Ugniai atsparią formą patepame sviestu, gražiai išklojame nuvarvintomis pankolio riekutėmis. Pagardiname druska, pipirais, žolelėmis. Užberiame trupinius, sūrį ant viršaus. Apdėliojame sviesto gabaliukais (po gabaliuką ant riekės).

Šauname į orkaitę ir kepame apie 30 minučių kol gražiai apskrus.

Skanaus!

Žinot kuom dabar gyvena Palanga? Ne, neverkiam, kad žiema ir poilsiautojų ar pramogų mažai. Jei mums pasidaro liūdna, pasiilgstam šurmulio – darom šventę ir kviečiam visus. Nes drauge linksmiau, skaniau... O kas skaniau? Taigi stintas valgyti!

Prieš keletą dienų teko garbė būnant Rygoj pasidabinti Stintų ordino riterio apdarais bei kviesti mielus kaimynus atvykti.

Padėklai su gardžia rūkyta stinta buvo nušluoti per kelias minutes. Toks kvapas! O skonis… Mmm, gaila nebeparagavau – neliko juk…

Užtat grįžus namo pagaliau leidau sau atidaryti stiklainiuką prieš kurį laiką marinuotų stintų. O taip, gardumėlis. Tik kitą kartą nepagailėsiu acto…

Marinuotos stintos

2 litriniai stiklainiai

1,5 kg išdarinėtų stintų pusė stiklinės miltų druskos aliejaus kepimui 1,5 litro vandens 4 šaukštai acto (nors šiaip dėkit pagal savo skonį) 4 šaukštai cukraus Keli lauro lapeliai keli gvazdikėliai keli juodi pipiriukai pora morkų supjaustytų šiaudeliais pora svogūnų supjaustytų pusžiedžiais

Stintas apvolioti miltuose su trupučiu druskos ir po kelias iškepti gerai įkaitintame aliejumi. Aš po kiekvienos keptuvės aliejų keičiu, nesinori sukepusių pajuodusių miltų.

Į stiklainiukus pakaitomis sudedam svogūnus, morkas, stintas. Jei kokia stinta nebetelpa, ne bėda. Suvalgom daug negalvoję iškart.

Vandenį užverdam, sudedam prieskonius, cukrų, druskos. Trupučiuką pakaitinam. Paliekame praaušti. Įmaišom actą. Paragaunam. Geriau, kad būtų šiek tiek acto per daug. Supilam marinatą ant žuvies. Užsukam dangtelius. Kai atvėsta sudedam į šaldytuvą. Galima valgyti kitą diena, o galima ir pasikankinti, palaukti iki kokių Velykų (kaip žada mano kolegė daryti – kantrybės jai ir namiškiams ;)

O šventėje stintų bus visokių – keptų, marinuotų, vytintų (gardumėlis), rūkytų tiesiai iš rūkyklos. Jei esat užkietėję žvejai, galėsit stintų susižvejoti patys – šventę pradės stintų meškeriojimo varžybos. O jei ekstremalai, ieškantys kraują stingdančių pojūčių – pasinerkit į ledinę Baltiją kartu su ruoniais–sveikuoliais.

Dar vienas skanus dalykėlis – stintų barbekiu čempionatas. Ir kas galėtų pagalvoti, kad stintą iškepti reikia tiek sugebėjimų... Atrodo tokia paprasta žuvelė, o kiek niuansų.

Daugiau apie „Palangos stinta 2012“ šventę prašom skaityti čia. Ir jei neturit kur gyventi, paskubėkite - vietų viešbučiuose labai mažėja... Pagalbos reikia? Kreipkitės į mus, į TIC‘ą :-)

Na ir galva pas mane kiaura. Gi užmiršau svarbiausią. Į šventę kviečiam ir laukiam vasario 18 dieną, šeštadienį. Stinta, pūkis, stinta, pūkis!!!

Rytoj, t.y. sausio 23 dieną kinai pasitinka Naujus, Juodojo Drakono metus. Mane visada nervina, kad gruodžio 31 dieną pradedama „kliedėti“, kad va baigėsi zuikio, gyvatės, šuns ar beždžionės metai ir va tuoj, 00.00 prasidės kiti. Nesu horoskopų ir panašių dalykėlių maniakė, mane tik siutina netvarka, netikslumas.

Ta proga norėčiau priminti vieną receptą gamintą kulinariniam žurnalui "°C".

Švenčia kinai ilgai – visas penkiolika dienų. Ir vienas iš didžiausių vaidmenų čia tenka maistui. Švenčių metų valgomas simbolinis, „laimingas“ valgis. Pavyzdžiui, makaronai reiškia ilgą gyvenimą, todėl valgant negalima jų smulkinti – tai būtų blogas ženklas. Vienas iš privalomų desertų ant kinų stalo – lipnus ryžių pyragas, irgi turi savo simbolinę reikšmę. Jo saldumas reiškia turtingą, „saldų“ gyvenimą, sluoksnių skaičius – ateinačių metų gausą, o apvali forma – šeimos tvirtybę.

Kinams svarbu ir kaip maisto pavadinimas skamba. Pavyzdžiui“ „žuvis“ kiniškai – „Yu“ , taip pat skamba  žodžiai „palinkėjimas“ ir „gausa“. Todėl iškilmingos šventiškos vakarienės pabaigoje teikiama žuvis reiškia, kad visiems linkima gausių, turtingų atėjusių metų. Žuvis būtinai teikiama visa, t.y. su galva ir uodega. O tai irgi turi savo simbolinę prasmę: gera Naujų metų pradžia ir pabaiga.

Beje, žuvies galva turėtų būti nukreipta į garbingiausią svečią.

Žuvis garuose kantoniškai

1 kg žuvis su galva (menkė) sauja rūpios druskos 100 g imbiero šaknies 1 valg. š šviesaus sojos padažo 1 valg. š. tamsaus sojos padažo 3 valg. šaukštai šalto spaudimo sezamų aliejaus pora saujų supjaustytų svogūnų laiškų šluotelė šviežios kalendros

 

Išdarinėtą žuvį nuplauti, gerai nusausinti. Ištrinti su druska žuvies išorę ir vidų. Užkaisti didelį puodą su vandeniu. Kai užvirs, įdėti garinimo groteles, kad nesiektų vandens. Ant grotelių dėti žuvį. Užberti imbiero šaknį supjaustytą šiaudeliais. Uždengti puodą dangčiu. Garinti žuvį 15 minučių.

Žuvį išimti lauk, dėti į lėkštę. Užpilti šviesų ir tamsų sojos padažus. Sezamo aliejų supilti į nedidelį puodą. Kaitinti, kol pradės rūkti. Iš karto užpilti ant žuvies. Papuošti svogūno laiškais ir kalendros lapeliais. Valgyti su garuose virtais ryžiais.

Ilgai nedaugiažodžiausiu (uff, atrodo gerai parašiau TĄ žodį). Tokias brusketas gaminau mūsų mergaičių (trys sesės + mamytė) susibėgimui bei draugų pavakarojimui. Abu kartus buvo išgirtos ir pirmiausiai dingo nuo stalo. Taigi, dalinuosi receptu. Jei neturite „mandolinos“ pjaustančios šiaudeliais – pasidarbuokit peiliu. Svarbiausia viską supjaustyti plonai. Na bent jau aš taip darau – šiaudeliais, o jei ką, darykit kaip išeina. Dangus nesugrius.

Brusketos su cukinijom

10 – 12 brusketų

pusė ilgo prancūziško batono 1 nedidelė jauna cukinija 1 raudona arba geltona paprika 1 svogūnas 1 pomidoras arba pusė skardinėlės pomidorų be odos savo sultyse 2 skiltelių česnako alyvuogių aliejaus šviežio arba džiovinto čiobrelio pora žiupsnių druskos, pipirų

Geriau, kad batonas būtų šiek tiek padžiūvęs. Na dienos, poros senumo. Supjaustom šiek tiek įstrižai riekelėmis. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Riekutes sutupdom į skardą, apšlakstom alyvuogių aliejumi ir į orkaitę. 5 – 7 minutėm, kol šiek tiek apskrus ir vos vos paruduos. Traukiam lauk , imam skiltelę česnako ir ja ištrinam riekeles iš abiejų pusių. Kartais, kai orkaitė užimta, paskrudinti batoną galima tosteryje, tada apšlakstyti aliejumi ir patepti česnaku.

Smulkiai supjaustytą svogūną ir į kelias dalis susmulkintą česnaką pakepiname poroje šaukštų aliejaus. Kol kepa svogūnas, šiaudeliais supjaustom cukiniją. Metam į keptuvę. Tą patį darom su paprika ir pomidoru. Įberiam čiobrelio. Uždengiam dangčiu. Ir ant lėtos ugnies troškinam apie 10 minučių. Karts nuo karto pamaišom. Jei naudosit pomidorus iš skardinės – tiesiog sumaigykit.

Troškinti reikia tol, kol cukinijos dar neištižusios, bet jau suminkštėjusios. Neužmirštam druskos ir pipirų, beriam pagal skonį.

Palaukiam kol troškinys šiek tiek atauš ir kraunam po šaukštą ant riekučių. Valgom iškart.

 

Šias salotas gaminom kartu su devynmečiu Pijumi. Jis parinko ir supjaustė daržoves, nulupo agurką, išspaudė citrinos sultis, sumąstė dar ir obuolio įdėti. O aš užtarkavau sūrio ir paskrudinau skrebutį. Kepintas ir sugrūstas kanapes užbėrėm neradę pipirų.

Salotos su skrebučiu

galiukas agurko vienas pomidoras pusė obuolio gabaliukas kieto sūrio riekė baltos duonos žiupsnis pakepintų ir sugrūstų kanapių sėklų pora šaukštų citrinų sulčių alyvuogių aliejaus druskos, skiltelė česnako

Pomidorą, obuolį ir nuluptą agurką supjaustyti „ūkiškais“ gabalais. Tosteryje pakepinti duoną, dar karštą įtrinti česnaku. Ant daržovių užberti tarkuoto sūrio, užpilti šlaką aliejaus ir citrinų sultis. Ant viršaus sudėti gabaliukais suplėšytą duoną, užberti kanapes.

Skanaus.

O čia dar viena "padėjėja" :-)

 

Kurią čia dieną paskambinau draugei ir paprašiau paskinti jos anytos šiltnamyje žalių pomidorų kilogramą. Ji sutiko. Praėjo pora dienų. Draugė skambina: „norėjau pasitikslinti tau reikia žalios rūšies pomidorų ar tiesiog neprinokusių pomidorų?“ Čia dabar jau aš susimąsčiau: „ar būna tokių, žaliųjų, pomidorų?“. Aišku, galėčiau imti ir pasiknisti internete , atsakymą surasčiau greitai. Bet ar visada reikia tokio lengvo atsakymo? Aš geriau palauksiu ir gal kada nors jis pats prieš mano akis iššoks. Arba pasakysiu taip: aš geriau palaužysiu galvą ties šiuo klausimu, nei ties daug sudėtingesniais. Pavyzdžiui, ar tikrai bus pasaulio pabaiga ir kada?

Žalių pomidorų ir obuolių čatnis

1 kg žalių pomidorų (tinka TIK neprinokę, o jei egzistuoja ir spec. žalia rūšis – tada irgi tiks. PAPILDYMAS. Išbandyta, netika. Nusilupusi odelė nervina. O nuo neprisirpusių nenusilupa, todėl viskas ok. ) 0,5 kg kietų obuolių pora svogūnų 2 džiovinti čili 200 g razinų 100 g imbiero cukatų vieno apelsino žievelė 2 šaukštai geltonų garstyčių grūdelių 1 šaukštas juodų garstyčių grūdelių 250 ml obuolių acto 200 g balto arba rudo cukraus 2 šaukšteliai malto kardamono

Pomidorus ir obuolius supjaustome nemažais gabaliukais. Čili (be sėklų) sukarpom labai smulkiai, svogūną bei apelsino žievelę  irgi susmulkinam. Imbiero cukatus sukapojame kuo mažesniais gabaliukais. Viską dedam į didoką puodą. Jei atrodo, kad skysčio per mažai, galim įpilti 100 – 200 ml vandens. Užverdam. Sumažiname ugnį, kad viskas tik lėtai burbuliuotų. Retsykiais pamaišydami verdam 45 minutes, kol masė pasidarys panaši į tirštą džemą.

Ataušiname, supilstome į sterilius stiklainiukus.

Tinka prie mėsos ar tiesiog ant juodos duonos riekės. Ir jokių minčių apie pasaulio galą :-)

Receptas rastas pas nuostabųjį Deividą Lebovitzą.

Mėgstam kuskusą, ypač mažasis mūsų. Labai nevalgus jis, bet jau kruopas šias tai kerta taip, kad gražu žiūrėti. Ir kas svarbiausia dažnai pats prašo „Mama, pagamink kuskuso, prašau“. Gražiausia melodija mano ausims.

Iki šiol kuskusą valgydavom gryną, be jokių priedų. Ir viskas atrodė gerai. Bet po antro dubenėlio apelsinais kvepiančio gardumyno nutariau, - ieškosiu daugiau variantų.

Citrusinis kuskusas

(3 – 4 porcijos)

250 g kuskuso 250 ml vandens šaukštas alyvuogių aliejaus, žiupsnis druskos 3 maži gabaliukai sviesto 1 apelsinas 1 citrina 3 trumpi agurkai keli lapeliai šviežio baziliko (et, užmiršau) žiupsnis šviežiai grūstų pipirų

Paruošti kuskusą. Užverdam vandenį su aliejumi ir žiupsneliu druskos, supilam kruopas. Uždengiam ir išjungiam ugnį. Po 4 minučių metam į puodą sviesto gabaliukus. Įjungiam ugnį. Maišom kuskusą šakutę, kad būtų birus. Kai ištirpsta sviestas – išjungiam ugnį, uždengiam puodą.

Nuskutam citrinai ir apelsinui žievelę. Susmukinam peiliu. Išspaudžiame sultis, suberiame žievelę. Agurkus nulupame, supjaustome stambiais gabalais. Sudedam į sultis. Išmaišom ir supilam į kuskusą. Pagardinam pipirais. Neužmirštam susmulkintų baziliko lapelių. Išmaišom. Valgom iškart. Vieną arba kaip garnyrą prie mėso ar žuvies.

Idėja iš Food0grafia.

 

Esu labai nekantri. Tą tai tikrai žinau. Man reikia čia ir tuoj pat. Jei neišeina iškart, tai ir išviso nereikia. Nuveikusi kokį ilgo krapštymosi reikalaujantį darbą visada savimi stebiuosi. Neatpažįstu. Todėl retai kepu tortus, duoną (vien raugo kieeeek laukti reikia...). Nemezgu, nesiuvinėju, vėžliukų neauginu. Lėktuvais skrendu be persėdimo, kad tik greičiau.

Todėl man tinka visi patobulinti ir pagreitinti receptai. Jau šituos agurkėlius, žinokit, dabar dažnai gaminsiu. Krimst!

Super greito paraugimo agurkėliai

500 – 700 g agurkėlių trumpų 2 šaukšteliai druskos 3 skiltelės susmulkinto česnako gera šluota šviežių krapų

Agurkėlius kruopščiai nuplauname, nupjaustome galiukus. Dedam į plastikinį maišelį, suberiam druską, česnakus ir susmulkintus krapus. Užrišam, pakratom. Dar pakratom. Galima valgyti po 5-10 minučių.

Bet kuri taisyklė turi savo išimtį. Atspėkit kieno čia žiedai?

O gi mėlynosios bulvės. Bulvės, kurią parsivežiau sausio mėnesį iš Oslo, laikiau 4 mėnesius šaldytuve, po to daiginau porą savaičių. Pasodinau į didžiulį vazoną balkone ir dabar rudenį lauksiu derliaus. O tada atidėsiu tris bulves ir vėl lauksiu pavasario. Taip aš bandau ugdyti savo kantrybę.

Receptas iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ Nr. 7, 2011.

Prisikaupė po Velykų krūvelė svogūnų iki plikumo nurengtų. Kai kurie jau iš laiškus išleido – tuos tupdom ant stiklainiuko su vandeniu, lai toliau žaliuoja. Kitus – plonai plonai supjaustom ir gaminam čatnį. Tai taip pat gera proga sunaudoti užsilikusius džiovintus vaisius ar vargšą bananą liūdintį. Bus skanus pagardas ant brusketos uždėti ar prie mėsytės kokios.

Svogūnų ir bananų čatnis

6 svogūnų 100 g cukraus 100 ml ryžių vyno acto 50 ml šeivamedžių sirupo (galit keisti baltu sausu vynu) saujos razinų, vienos kitos džiovintos figos, poros džiovintų persimonų (churmos) 1 prinokusios banano, bet dar nepajuodavusio

Svogūnus plonai plonai supjaustom, Sumaišom su cukrumi, dedam į keptuvę. Uždengiam ir ant mažos ugnies troškinam kokias 10 minučių. Svogūnai suminkštės, išsiskirs daug jų sulčių. Supilam actą, sirupą, suberiam nuplautus ir susmulkintus džiovintus vaisius. Dar patroškinam kokias 5 minutes, kol skysčio sumažės perpus. Sudedam supjaustytą bananą ir maišant dar troškinam, kol bananas pradės tižti.

Palaukiam kol atauš. Dedam į sterilius stiklainiukus, laikom šaldytuve. Suvalgyti reikėtų per 1 – 2 savaites.

Įkvėpė Dalia iš 7 virtienių ir „Virtuvė. Nuo ... iki ...“ 2011, Nr. 3

O dabar einu lagamino krautis, nes laukia rytoj ilga kelionė per kopas...

Kurią čia dieną vyras mestelėjo „Žinai, seniau tu buvai konceptualesnė. O dabar... Blynai visokie, koldūnai... Pasigendu konceptualumo tavo patiekaluose.“ Ot užsigeidė – koncepcijos jam, mat, per mažai... Puoliau aiškintis „O ką aš tokio prieš tai konceptualaus gaminau? Šokoladinį burokėlių pyragą? Burokėlių traškučius? Burokėlių karpačio?“ „Aha“, atsakė tasai - „šituos“.

Mhm... Ten vat buvo bordo periodas, dabar tekit žalią. Kaip jums tokia koncepcija? Ar pakankamai konceptualu?! Beje, o aš teisingai TĄ žodį rašau???

Šitos salotos – karpačio baisiai geras dalykas. Valgau antra diena iš eilės ir dar noriu. Dera puikiai čia mėtos, krapai, feta, riešutukai. O tas daržovių plonytėlių traškumas... Einu dar lėkštikę „prišinkuosiu“.

Agurko ir cukinijos karpačio salotos

galiukas agurko galiukas cukinijos (žiūrėkit, kad skersmuo abiejų būtų vienodas) 80 ml alyvuogių aliejaus 2 šaukštai citrinų sulčių 1 šaukštas ryžių vyno acto geras žiupsnis šviežios mėtos geras žiupsnis šviežių krapų geras žiupsnis šviežių petražolių (stambialapių) žiupsniukas jūros druskos gabaliukas fetos sūrio keli graikiški riešutai (pakepinti sausoje keptuvėje) šviežiai grūstų juodų pipirų

Agurką ir cukiniją plonai plonai supjaustome skridinukais (naudojau mandoliną, pačią ploniausią poziciją). Sudedam gražiai į lėkštę – agurkas, cukinija, agurkas, cukinija... Žalumynus smulkiai supjaustom, sumaišom su aliejumi, actu ir citrinų sultimis. Daržoves pabarstom druska ir pipirais, gardinam užpilu. Beje, tokio užpilo kiekio turi pakakti 2 - 3 porcijoms. Užtrupinam fetos, beriam riešutų. Valgom iškart...

Receptas iš nuostabiojo white on rice couple.

Rytoj papasakosiu apie žalią desertą... O gal karštą patiekalą? Dar nežinau... Likit įsijungę ;)

Yra tokių patiekalų, kurių aš nesu ragavusi ar net realybėje mačius, bet tikrai žinau, kad juos labai mėgstu. Trumus tik parduotuvės virtinoje regėjau, bet aš gi juos tikrai dievinčiau! Keptos kurapkos – arti stovėjus nesu, bet jos gi fantastiškos, jaučiu seiles tekančias. Baba ganuš – net tiksliai nežinau kaip išvirti ir pavadinimą parašyti, bet galėčiau valgyti kasdien. Juodasis rizotas... Vien pavadinimas kiek sukelia emocijų...

Kukurūzų kruopos ilgai buvo to svajoto, bet neragauto maisto kategorijoje. Iki vakar. Pasirodo neklydau, tai yra labai gardu.

Kukurūzų kruopų košė

(4-5 asmenims) 1 didelis svogūnas 2 skiltelės česnako 2 vidutinės morkos 250 g kukurūzų kruopų 1,5 litro vandens (arba tiek, kad apsemtų kruopas aukščiau nei per du pirštus) druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus, čiobrelių indelis pievagrybių 2-3 šaukštai sviesto sauja viena kita rukolos

Poroje šaukštų alyvuogių aliejaus pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną, česnakus. Suberiame stambokais šiaudeliais susmulkintas morkas, sumažiname ugnį, uždengime ir šiek tiek patroškiname. Kruopas suberiame į puodą storu dugnu, suverčiame morkas, išmaišom, užpilam vandens, uždengiam. Statom ant pačios mažiausios ugnies 20 – 25 minutėm. Laiks nuo laiko pamaišom. Neužmirštam druskos ir pipirų.

Išvirusias kruopas paliekame dar pastovėti 15 – 20 minučių, kad geriau išbrinktų.

Nuvalytus grybus supjaustome į keturias dalis ir pakepiname svieste. Pagardinam druska, šviežiai grūstais pipirais, vienu kitu čiobreliu.

Drebiam į lėkštę kelis šaukštus košės, tupdom saujikę rukolos, pagražinam grybukais. Užbarstyčiau dar tarkuoto parmezano, bet po knygos „Staltiesės ritmu“ dalinio perskaitymo bijau pasirodyti tundra... Skanaus!

Inspiracijos iš 7 virtienių...

Jau kurį laiką ignoruoju vieną tokį kulinarinį „įsakymą-prietarą“: prieš kepant baklažanus pabarstyk juos druska, laikyk šimtą valandų, kol išsiskirs kažkoks ten mistiškas skystis, kuris, neva, duoda kartumą baklažanams ir dar neleidžia riebalų prisigerti. O aš ignoruoju ir viskas puikėliausiai. Nei kartumų, nei riebalų varvančių. Arba griežinėlius kepu ant grotelių orkaitėje, arba sunkioje, gerai įkaitintoje ketaus keptuvėje be lašo aliejaus.

Baklažano ir žiedinio kopūstėlio salotos

2 valgytojams

0,5 baklažano 1,4 galvos žiedinio kopūsto 3 šaukštai alyvuogių aliejaus žiupsnelis druskos sauja parmezano žiupsnis šviežiai grūstų juodų pipirų pora svogūno laiškų

Dedam ant ugnies sunkią ketaus keptuvę. Balkažaną supjaustom 1 cm griežinėliais, dedam tvarkingai į  gerai įkaitusią keptuvę. Kai baklažanų apačia paruduoja-pajuoduoja, apverčiam. Beje, neužmirštam įjungti gartraukio ir atidaryti lango – gali gerokai rūkti.

Iškepusius balkažanus aštriu peiliu supjaustom stambiais šiaudeliais.

Žiedinį kopūstą suskirstome į mažus žiedinėlius, nuplauname, nuvarviname. Beriam į tą pačią keptuvę, kurioje dabar gali būti ir koks šaukštas alyvuogių aliejaus. Užberam druskos. Maišydami kepam, kol kopūstukų vienas kitas šonas irgi paruduos (kokias 4-5 minutes, ne daugiau). Beriam ant balkažanų. Pagardinam parmezanu, pipirais, svogūno laiškiukais, pora šaukštų alyvuogių aliejaus.

Jei parmezano nėra, galima šliūkštelti šlakelį tamsaus sojų padažo – man baisiai patiko ir toks variantas.

Kopūstukai turi likti traškūs, o visas tas kepinimas duoda tokį gardų dūmo kvapą ir skonį.

Prisipažinsiu, darausi priklausoma nuo risotto. Gaminimas ramina nervus, liežuvis patiria kažkokią ekstazę, o tu pati gėriesi, gėriesi savimi, kokia tu super duper šeimininkė: kaip čia viskas puikiai ir nuostabukiškai pavyksta...

O jei dar vienas kitas šeimos narys pildo ir pildo savo lėkštę, tada išviso... fejerverkai...

Milano rizoto (jokių daugiaryžių čia pas mane, vat taip)

1 didokas baltas svogūnas 2 skiltelės česnako 3 šaukštai sviesto 300 g apvaliųjų ryžių 200 ml balto sauso vyno 800 ml daržovių arba vištienos sultinio pusė arbatinio šaukštelio šafrano gijų (arba miltelių, bus ne taip prabangiai) saujos tarkuoto parmezano (arba „Džiugo“ - irgi mažiau palengvins kišenę)

Gaminimas visiškai toks pat kaip grybų rizoto. Naudosime tą pačia didelę keptuvę storu dugnu.

Smulkiai supjaustytą svogūną ir česnaką pakepiname 2 šaukštuose sviesto. Kaip pasidaro permatomi, suberiam ryžius ir nuolat maišydami kepinam kokias 4 – 5 minutes, kol irgi taps daugmaž skaidrūs. Į karštą sultinį suberiame šafraną, palaukiame kol viskas nusidažys gražia geltona spalva. Pilam vyną, pasigėrim kaip jis pykdamas (o gal džiaugdamasi) sušnypščia. Ugnį sumažiname beveik iki minimumo. Maišom, kol vynas susigeria. Tada samtuką (apie 100 ml) sultinio ant viršaus, maišom atsargiai. Laukiam kol susigers, kartojam vėl sultinio. Taip darom, kol sultinys pasibaigs, o ryžiai taps al dente (išvirė, bet šiek tiek tvirti, neištižę). Dedam paskutinį šaukštą sviesto, beriam parmezaną. Atsragiai išmaišom, uždengiam ir paliekam pailsėti kokias 5 minutes. Per tą laiką į taures įpilam balto vyno (juk liko, tikrai liko), kviečiam visus prie stalo ir mėgaujamės... Prieš valgant dar užsibarstom po žiupsniuką kitą parmezano.

Radau receptą Life‘s Ambrosia, bet proporcijas derinau pagal save.

Laimingos vasaros dienelės, kur jūs? Auuuu! Kiek laukti, kiek dar kankintis liko? Gal greitai peršokime tuos kovo-sniego negražaus likučių-, balandžio-talkų-irnežinaukąrengtis-, gegužio-o kopose jau degintis galima beveik- laikotarpį ir pulkim karštai vasarai į glėbį.

Pabėkim iš pajūrio skruzdėlyno prie ežero, kur bet kas gali įvykti: ramybė, spalvos, lengvas vėjas, mėlynašonė valtis, perkūnija, liūtis.

Arba numikim šitoj vat pievoj.

Ne čia ne levandos, paprastos lietuviškos gėlikės: guli, žiūri dangun, boružė kutenančiai rėplioja, bitė visai šalia raminančiai dūzgia...

O šiuos vasaros gerumynus man visada primena Kristinos J. „dekonstruota“ kiaušienė, kuria kaskart, viešint prie to gražaus ežero, esam vaišinami.

„Dekonstruota“ kiaušinienė

2 pusryčiautojams

1 didelis didelis svogūnas 5 kiaušiniai žiupsnelis druskos, šviežiai grūstų pipirų mėgiamų prieskoninių žolelių (mairūnas, raudonėlis, krapai ir pan.) džiovintų pomidorų dribsnių (Jei turit. Jei ne, tai ne. Nieko baisaus. Kristina jų irgi nededa)

Svogūną supjaustom smulkiai. Pakepiname poroje šaukštų alyvuogių aliejaus. Kai pasidaro permatomi, įmušam kiaušinius. Palaukiam, kol šiek tiek baltymai pabals ir maišom medine mentele. Jei limpa prie keptuves, nieko tokio, patrinam mentele. Visą laiką maišom, “dekonstruojam”, kad kiaušinienės gabaliukai būtų daugmaž vienodo, apie 0.5 – 1 cm dydžio. Pagardinam druska, pipirais, žolelėmis ir pomidorų dribsniais.

Skanaus!

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Kai girdžiu žodį „risotto“, prieš akis visada įškyla vaizdelis iš Milano parodų centro valgyklos: kilometrinė eilė kostiumuotų ponų ir ponių laukia kol senutė virėja išvirs eilinę didžiulę keptuvę šio gardumyno. Ji kepina ryžius, tada po samtį pila kvapnaus sultinio, vėl maišo, vėl pila. Visų seilė jau iki kelių, o ji vis dar samtuką pilsteli, šypsosi „Laukit, laukit, ponuliai. Čia dabar aš valdovė“. O pabaigai įverčia gražų gabalą gorgonzolos sūrio, dar gerą glėbį rukolos, porą kartų, lyg burdama, viską permaišo ir jau krečia po samtį į skubiai atkištas lėkštes. O Madonna... O Šventas Risotto...

Risotto su džiovintais baravykais

2 vidutiniai svogūnai 2 skiltelės česnako 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 300 g apvalių ryžių 200 ml balto sauso vyno (ot nelaimė, pasibaigė. Griebiam saldų rožinį slyvinuką (cit tiktai ;) iš juokingo balto butelio) 800 ml grybų sultinio (džiovintus grybus užpilti verdančiu vandeniu, plius šaukštelis druskos. Palaikom 15 minučių. Va ir sultinukas) 2 šaukštų sviesto pora saujų džiovintų baravykų sauja tarkuoto parmezano

Į keptuvę storu dugnu supilam aliejų. Smulkiai supjaustytus svogūnus ir česnaką pakepiname aliejuje kol taps skaidrūs. Sudedame ryžius, maišydami kepam kol apsivels aliejumi ir svogūnais bei pasidarys beveik permatomi, lengvai apskrus. Pilam stiklinę vyno. Laukiam kol susigers. Sumažinam ugnį beveik iki minimumo. Nuo šios vietos nebesitraukiame nuo vyryklės. Pilam 100 ml sultinio ir maišome kol susigeria. Vėl 100 ml sultinio, vėl maišom kol skysčio nebelieka. Ir taip kol baigiasi sultinys. Visas procesas turėtų užimti apie 20 - 25 minutes. Ryžiai pasidaro minkšti, bet neištižę, tokie truputį al dente.

Kitoje keptuvėje su šaukštu sviesto pakepiname išmirkytus ir susmulkintus baravykus. Sudedam į ryžius. Išjungiam ugnį. Suberiame sūrį, likusį šaukštą sviesto. Uždengiame ir palaukiame 5 minutes.

Taurė balto vyno čia būtina.

Prijuostes turiu dvi. Pirmąją prieš kelis metus nusipirkau Palangos autobusų stoty iš linu prekiavusios moterėlės. Pirkau porą rankšluostukų indams šluostyti. Tuo pačiu ir prijuostę įsiūlyjo. Ir nesigailiu visai - kažkaip patiko tas lininis minimalizmas – jokių spalvų, tik langučiai.

Prijuostė ta mano visko mačius ir ištvėrus. Šiek tiek per didelė man, todėl kiekvieną kartą ją kilsteliu viršun ir tik tada užsirišu. Lengva pasakyti „užsirišu“, ištiesų bent porą kartų apvynioju aplink – tokie ilgi tie raiščiai. Kažkokiam Gargantiua pritaikyti.

Antroji – akimirkos užgaida iš „Maximos“. Patiko balta spalva ir tie mėlyni paveiksliukai. Ir dydis pats tas man, dar ir reguliuojasi, jei reikia.

Prijuostes dėviu dažnai, beveik visada kai plaunu indus ar ką čirkinu keptuvėj, ar kai kokius miltinius dalykus buriu. Ir tešluotas rankas kartais į jas nusišluostau, ir kokį šaukštą nuvalau, ir karštą puodą prilaikau. Kartais ir užmirštu visą dieną nusirišti, ne kartą esu ir užsnūdusi prijuostuota.

Tiek apie prijuostes. Apie kitas ryšėtojas ir beprijuostes skaitykite pas Skruzdeliukus skveruose.

Dabar apie mišrainę.

Reikės:

1, 5 – 2 kg moliūgo gabalo stiklinės lešių šaukštelio malto kumino šaukštelio maltos paprikos (reikėtų rūkytos paprikos, bet iš kur gauti? gal kas žinot?) 2 šaukštų alyvuogių aliejaus gabaliukas tarkuotas „Džiugo“ saujos šviežių spanguolių (geriau tos didesnės, tokios mutantės) druskos, pipirų, šviežio ar džiovinto čiobrelio

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Moliūgą nulupam, pašalinam vidurius, supjaustom nedideliais kubeliais (maždaug 2 – 3 cm dydžio). Sumaišom su alyvuogių aliejum, kuminu ir paprika. Užbarstom druskos ir pipirų. Suberiam į skardą, stengiamės, kad būtų tik vienas sluoksnis. Šaunam į orkaitę. Po 30 minučių ištraukiam, pamaišom ir dar 20 minučių pakepam.

Kol kepė moliūgėlis, pasiruošiam lešius. Užmerkiam 10 minučių šaltam vandenyje. Nupilam vandenį, beriam į puodą su sūriu vandeniu ir verdam apie 30 minučių. Nukošiam, perskalaujam šaltu vandeniu.

Į lėkštę dedam moliūgo kubelių, porą šaukštų lešių, pritraiškom spanguolių (į lėkštę po 10 kokių), barstom „Džiugą“, čiobrelius, dar kokį lašą alyvuogių aliejaus užvarvinam.

Radau šią mišrainę Smitten Kitchen (tik aišku labai į lankas nukrypau).