Tinginiai irgi verda...

Žinot kuom dabar gyvena Palanga? Ne, neverkiam, kad žiema ir poilsiautojų ar pramogų mažai. Jei mums pasidaro liūdna, pasiilgstam šurmulio – darom šventę ir kviečiam visus. Nes drauge linksmiau, skaniau... O kas skaniau? Taigi stintas valgyti!

Prieš keletą dienų teko garbė būnant Rygoj pasidabinti Stintų ordino riterio apdarais bei kviesti mielus kaimynus atvykti.

Padėklai su gardžia rūkyta stinta buvo nušluoti per kelias minutes. Toks kvapas! O skonis… Mmm, gaila nebeparagavau – neliko juk…

Užtat grįžus namo pagaliau leidau sau atidaryti stiklainiuką prieš kurį laiką marinuotų stintų. O taip, gardumėlis. Tik kitą kartą nepagailėsiu acto…

Marinuotos stintos

2 litriniai stiklainiai

1,5 kg išdarinėtų stintų pusė stiklinės miltų druskos aliejaus kepimui 1,5 litro vandens 4 šaukštai acto (nors šiaip dėkit pagal savo skonį) 4 šaukštai cukraus Keli lauro lapeliai keli gvazdikėliai keli juodi pipiriukai pora morkų supjaustytų šiaudeliais pora svogūnų supjaustytų pusžiedžiais

Stintas apvolioti miltuose su trupučiu druskos ir po kelias iškepti gerai įkaitintame aliejumi. Aš po kiekvienos keptuvės aliejų keičiu, nesinori sukepusių pajuodusių miltų.

Į stiklainiukus pakaitomis sudedam svogūnus, morkas, stintas. Jei kokia stinta nebetelpa, ne bėda. Suvalgom daug negalvoję iškart.

Vandenį užverdam, sudedam prieskonius, cukrų, druskos. Trupučiuką pakaitinam. Paliekame praaušti. Įmaišom actą. Paragaunam. Geriau, kad būtų šiek tiek acto per daug. Supilam marinatą ant žuvies. Užsukam dangtelius. Kai atvėsta sudedam į šaldytuvą. Galima valgyti kitą diena, o galima ir pasikankinti, palaukti iki kokių Velykų (kaip žada mano kolegė daryti – kantrybės jai ir namiškiams ;)

O šventėje stintų bus visokių – keptų, marinuotų, vytintų (gardumėlis), rūkytų tiesiai iš rūkyklos. Jei esat užkietėję žvejai, galėsit stintų susižvejoti patys – šventę pradės stintų meškeriojimo varžybos. O jei ekstremalai, ieškantys kraują stingdančių pojūčių – pasinerkit į ledinę Baltiją kartu su ruoniais–sveikuoliais.

Dar vienas skanus dalykėlis – stintų barbekiu čempionatas. Ir kas galėtų pagalvoti, kad stintą iškepti reikia tiek sugebėjimų... Atrodo tokia paprasta žuvelė, o kiek niuansų.

Daugiau apie „Palangos stinta 2012“ šventę prašom skaityti čia. Ir jei neturit kur gyventi, paskubėkite - vietų viešbučiuose labai mažėja... Pagalbos reikia? Kreipkitės į mus, į TIC‘ą :-)

Na ir galva pas mane kiaura. Gi užmiršau svarbiausią. Į šventę kviečiam ir laukiam vasario 18 dieną, šeštadienį. Stinta, pūkis, stinta, pūkis!!!

Rytoj, t.y. sausio 23 dieną kinai pasitinka Naujus, Juodojo Drakono metus. Mane visada nervina, kad gruodžio 31 dieną pradedama „kliedėti“, kad va baigėsi zuikio, gyvatės, šuns ar beždžionės metai ir va tuoj, 00.00 prasidės kiti. Nesu horoskopų ir panašių dalykėlių maniakė, mane tik siutina netvarka, netikslumas.

Ta proga norėčiau priminti vieną receptą gamintą kulinariniam žurnalui "°C".

Švenčia kinai ilgai – visas penkiolika dienų. Ir vienas iš didžiausių vaidmenų čia tenka maistui. Švenčių metų valgomas simbolinis, „laimingas“ valgis. Pavyzdžiui, makaronai reiškia ilgą gyvenimą, todėl valgant negalima jų smulkinti – tai būtų blogas ženklas. Vienas iš privalomų desertų ant kinų stalo – lipnus ryžių pyragas, irgi turi savo simbolinę reikšmę. Jo saldumas reiškia turtingą, „saldų“ gyvenimą, sluoksnių skaičius – ateinačių metų gausą, o apvali forma – šeimos tvirtybę.

Kinams svarbu ir kaip maisto pavadinimas skamba. Pavyzdžiui“ „žuvis“ kiniškai – „Yu“ , taip pat skamba  žodžiai „palinkėjimas“ ir „gausa“. Todėl iškilmingos šventiškos vakarienės pabaigoje teikiama žuvis reiškia, kad visiems linkima gausių, turtingų atėjusių metų. Žuvis būtinai teikiama visa, t.y. su galva ir uodega. O tai irgi turi savo simbolinę prasmę: gera Naujų metų pradžia ir pabaiga.

Beje, žuvies galva turėtų būti nukreipta į garbingiausią svečią.

Žuvis garuose kantoniškai

1 kg žuvis su galva (menkė) sauja rūpios druskos 100 g imbiero šaknies 1 valg. š šviesaus sojos padažo 1 valg. š. tamsaus sojos padažo 3 valg. šaukštai šalto spaudimo sezamų aliejaus pora saujų supjaustytų svogūnų laiškų šluotelė šviežios kalendros

 

Išdarinėtą žuvį nuplauti, gerai nusausinti. Ištrinti su druska žuvies išorę ir vidų. Užkaisti didelį puodą su vandeniu. Kai užvirs, įdėti garinimo groteles, kad nesiektų vandens. Ant grotelių dėti žuvį. Užberti imbiero šaknį supjaustytą šiaudeliais. Uždengti puodą dangčiu. Garinti žuvį 15 minučių.

Žuvį išimti lauk, dėti į lėkštę. Užpilti šviesų ir tamsų sojos padažus. Sezamo aliejų supilti į nedidelį puodą. Kaitinti, kol pradės rūkti. Iš karto užpilti ant žuvies. Papuošti svogūno laiškais ir kalendros lapeliais. Valgyti su garuose virtais ryžiais.

Šitam turguj dažniausiai perku tai, ko mūsų turguj nerasi visiškai. Pavyzdžiui, pačias skaniausias razinas kiš-miš, saulėje džiovintus abrikosus (vis painiojuos kas yra "uriuk" ir kas "kuraga"). Didelis čia marinuotų, raugintų daržovių pasirinkimas. Mmmm koks skanus iš čia būna "kimči". Ir koks aštrumėėėėėlis... Ikrų nelabai mėgstu, bet yra toks vienas "katinas" namuos - parvežu nors 200 g "kižučio" ar "ketos". Kas dar, kas dar? A, čia pirmą kartą nusipirkau meškinio česnako ir šviežios kalendros. Dabar ir pas mus būna. O kokie skanūs, kvapnūs arbūzai ir "dynios"...

Čia putino uogos. Fotografuodama gavau ir krūvą patarimų ką su jom daryti. Vienintelis kurį atsimenu, kad reikia užpilti cukrumi ir po to valgyti po šaukštą kasdien - "Naturalnyj vytamin C".

"O kodėl fotografuoji pačias brangiausias?" Nu net ir nežinau, kodėl. Sakau - "jos turbūt geriausios, skaniausios?" Moteriškutė baisiai pasipiktina ir liepia nutraukti dar ir "Donskaja", ir tik po 80 rub. kilo.

Arbūzų pardavėjas taip susižavi nuotrauka, kad jau pasiruošęs kainą nuleisti dvigubai. Deja, mano rankos užimtos.

Užsuku į mėsos paviljoną. Eilės dešrų, vietinių ir nelabai. Nedrąsiai mindžiukuoju prie lašinių. Nesiryžtu. Ar negausiu su kokiu kabliu per galvą? Pardavėja baisiai drūta, bet, mano laimei, gerai nusiteikusi. Leidžia pykštelti porą kadrų.

Žuvies paviljonas pasitinka "ypatingu" kvapu. Bet per 20 sek. prie jo priprantama. Ir tada prasideda: noriu ir silkės iš bačkos (riebios, riebios), ir rūkyto karšio, ungurio, vytintų žuvelių. Bet ne, ne, ne nugaliu visas pagundas. Šiandien nieko nepirksiu.

O čia ponia Elvyra. Žuvį  ir ikrus perkam tik pas ją.  Paskambinam prieš porą dienų iki vizito. Ir va prašom - ko tik nori, šviežut, šviežutėlio.

Mmm, kokia skumbrė..

Karšius befotografuojant prieina pardavėja (visai nuo kito prekystalio) ir įsakmiai liepia nufotografuoti  ungurius "Ne iz Kitaja, a Baltijskij. Vy ot kuda priehali?" Paaiškinu, kad va iš Lietuvos, Palangos. "Oi... u vas tam ryby net, vsio vy iz Kitaja veziote i pritvariajetesj". Na ką čia ir pasakysi. Beveik teisybė.

O čia mane tiek privaišino visokiom džiovintom gėrybėm, kad nesusilaikiau ir šio bei to nusipirkau. Griebiau džiovintų figų, po to įsiūlė "kum-kat" (cukruoti mandarinai), saulėje džiovintų abrikosų ir dar šimtą gramų "kizilo" - žinokit net nežinau kas tai. Esu valgius uogienę iš kizilo - tik ji buvo su kauliukais, bet labai gerai tiko prie arbatos.

Dar užsukau į priekonių kioskelį. Iš ten išėjau nešina maišeliais su "sumak", "zyra" ir "barbaris". Paskutinis tai raugeriškio uogos - dėsiu į plovą. O "zyra", pasirodo, kuminas. Ot tamsuolė.

Ot įsivėliau ne ten liežuvį įkišus... Jei ne Dalios blog‘as, vargu ar būčiau ryžusi gaminti tokią, nežinia kuom galėjusią pasibaigti, egzotiką. Beje, apie egzotiką. Palangiškiai, tikiu, kad ir kiti pamario gyventojai, džiovintą menkę dar ir kaip virdavo - puikiausia žuvienė grietine užbalinta išeina. Anyta, kažkelintos kartos palangiškė, šiandien papasakojo, kad pavasarį visą Palanga tom menkėm „kvepėdavo“, o kad musės nepultų žuvies – apgaubdavo marle. O žuvienei užtekdavo menkės, svogūno, pipiro, vandenuko, na ir grietinės šaukštas kitas.

Gi portugalai mandresni. Jie ten ir bulvių, ir pomidorų, ir paprikų visokių prideda. Receptas iš Dalios, kuri savo ruožtu gavo iš čia, o tas iš dar kažkur.

Reikės:

4 džiovintų menkių 6 didelių bulvių 5 gerai prinokusių pomidorų 1 paprikos 2 svogūnų 4 skiltelių česnako 350 ml sauso balto vyno lauro lapų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus pipirų, druskos

Pasiruošiam menkę. Imam didelį puodą, sudedam menkes, užpilam šaltu vandeniu. Kišam į šaldytuvą. Po šešių valandų traukiam lauk, nupilam vandenį, užpilam kitu. Vėl į šaldytuvą. Taip žuvį mirkom 24 valandas. Procedūra reikalinga sūrumui numušti ir žuviai suminkštinti.

Kitą dieną, kai namai jau gerai „kvepia“, imamės virimo.

Bulves gerai nuplaunam. Jei bulvės šviežios, ką tik iš daržo ar turgaus – paliekam su oda, tik gerai nuplaunam ir išrakinėjam negražias vietas. Supjaustom bulves stambiais gabalais: išilgai, dar kartą išilgai ir 1 cm storio gabaliukais.

Taip pat susmulkinam ir pomidorus.

Svogūnus ir česnakus irgi susmulkinam (seniai aš tiek beverkiau maistą gamindama... gal, kad svogūnai visai šviežūs buvo, šių metų derliaus...)

Papriką supjaustom šiaudeliais, žuvį - stambokais gabalais, kiekvieną į 5-6 dalis.

Imam puodą ir sluoksniuojam: česnakai, svogūnai, bulvės, lauro lapas (pabandom kažkaip surasti toj krūvoj iš trečio karto...),

pomidorai, paprika, druska, pipirai. Dar kartą tokia pat tvarka. Ir dar kartą. Mano puodas buvo didelis, tai gavosi du sluoksniai. Ant viršaus dedam žuvies gabalus. Pilam aliejų ir vyną. Vat šitą naudojau... Gaila, kad neradau portugališko...

(kas liko – puikiai derėjo prie troškinio)

Dedam puodą ant ugnies, palaukiam kol užvirs. Uždengiam, sumažinam ugnį iki minimumo ir verdam vieną valandą. Išjungiam ir palaikom pusvalandį (kam to reikėjo – visai nesupratau... Nebent, kad visai iš proto išvarytų laukimu, gi tokie kvapai, tokie kvapai...)

Dėkoju valgytojams: kad gyrė ir viską suvalgė. Buvo labai malonu stengtis :)

Beje, būtinai ragaukite gamindami. Aš beveik niekada neragaunu gamindama, tad kartais nenutaikau druskos, todėl šį kartą man jos šiek tiek mažumėlę trūko... Matyt nuoširdus mirkymas davė vaisių, nes žuvis buvo nesūri, bet įdomios tekstūros ir malonaus skonio.

Vargšai švedai, varškės žmonės neturi normalios. O dar didesni nelaimėliai - lietuviai ten gyvenantys, kuriems šis pieno produktas naktimis sapnuojasi. Tai gudresni mėgina patys kažkaip gamintis, o kiti bando tą ilgesį keso užkimšti. Keso – tas pats kas grūdėta varškė pas mus. Jei mes ją valgom su visokiom ten uogienėm ir panašiai, tai švedai mėgsta nesaldžius variantus. Va, prašom, vienas labai paprastas receptas Jūsų teismui.

6 sumuštiniams reikės:

6 nestorų riekučių juodos duonos, geriau kvadratinių 1 indelio grūdėtos varškės be priedų 1 šaukštelio krienų svogūno laiškų šviežiai grūstų pipirų juodų 6 juostelių šaltai rūkytos lašišos

Varškę gerai nuvarvinam, sumaišom su krienais, pipirais ir smulkintais svogūno laiškais. Dedam gerą šaukštą varškės šios gardžios ant duonos. Ant viršaus užtupdom lašišos. Dar pipirais pabarstom.

Kemšam, kad net ausys linksta.

PAPILDYMAS: užmiršau įdėti nuorodą iš kur idėją traukiau. Tai vat iš čia... Gaila, kad pas mus duona šiek tiek skiriasi nuo tos švediškos...

 

Mano romanas su burokėliais įvairiais pavidalais tęsiasi toliau. Pamačiusi šiandien šį Astos kūrinį iškarto mintyse sumečiau, kad špinatų neturiu, bet vat burokėlių jaunų su visom šaknelėm ir viršūnėlėm tai šaldytuve tūno... Be šito pakeitimo buvo dar vienas - parduotuvėje neradau rūpių kvietinių miltų, tai griebiau ruginių ir tarta įgavo tokį tikrą kaimišką, senovinį net sakyčiau, skonį.

Pagrindui:

8 kupinų šaukštų rupių ruginių miltų 5 šaukštų avižinių dribsnių 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių 100 g sviesto 4 šaukštų vandens

Įdarui:

1 svogūno 2 skiltelių česnako saliero šaknies ketvirtadalis 6 burokėlių jaunų-liaunų su šaknelėm ir lapais, ir kotais visais 1 skardinė tuno (filė geriau) 100 g sūrio 2 kiaušinių mažiukų pomidoriukų pora saujų (arba pora normalaus dydžio) druskos, pipirų

Miltus sumaišom su kepimo milteliais ir avižiniais dribsniais. Sutarkuojame sviestą ir rankomis patrindami pirštais pasidarome tokius trupinius. Supilam vandenį ir išminkom vientisą tešlą.

Į apvalią skardelę įtiesiame suglamžytą ir vėl ištiesintą kepimo popierių. Išklojame tešlą. Aš tiesiog ėmiau po gabaliuką ir lipdžiau kaip plastiliną. Aplipdom ir kraštus.

Dedam skardelę į šaldytuvą, kol paruošime įdarą.

Įkaitintoje keptuvėje su šaukštu alyvuogių aliejaus pakepiname susmulkintą svogūną ir česnako skilteles. Beriam kubeliais supjaustytą salierą. Burokėlius gerai nuplauname ir supjaustome nuo galvos iki kojų. Dedam į keptuvę, įpilam trupučiuką vandens ir patroškiname porą minučių, nedaugiau.

Į šiek tiek atvėsintas daržoves sudedame tuntą. Lengvai išplakame kiaušinius ir sumaišome su 2/3 tarkuoto sūrio. Paskaninam druska ir pipirais. Sumaišom daržovių-tuno įdarą su plakiniu ir suverčiame ant tešlos pagrindo. Viršų puošiame perpjautais pomidoriukais, pabarstome likusiu sūriu.

Kepam 180 C orkaitėje 35 minutes.

Pagrindas gaunasi labai trapus, bet gardus, gardus... O jau tie burokėliai (ypač jų raudoni stiebai) kaip su tunu dera, tai ir pasakoti nepradėsiu. Gi tiek šitam deriniui ditirambų visur prigiedota, prirašyta...

Prieš savaitę pas Aguonėlę užmačiau nuostabų dalyką – meškinio česnako pesto. Šiuos lapelius labai mėgstu, bet niekada nešovė į galvą, kad juos galima taip super duper gardžiai patiekti. Dažniausiai įsipjaustau į salotas ar vienus šlamščiu su kokiu mėsos gabalu. Dėkui Aguonėlei už kūrybiškumą ir įkvėpimą išbandyti kažką naujo. Drąsiai galiu sakyti, kad man tai - šio pavasario numero uno ;)

Labai skanu užsitepti šaukštelį ant ciabattos, o jau su rūkyta lašiša tai galima liežuvį nusikąsti...

Pesto reikės:

50 g gabaliuko „Džiugo“ 120 g migdolų gero kuokšto meškinio česnako lapelių 50 ml alyvuogių aliejaus žiupsnelis druskos žiupsnelis šviežiai maltų pipirų 3 šaukštų citrinos sulčių rūkytos lašišos, jei suktinukus darysit. O daryti verta...

Migdolus užpilam verdančiu vandeniu. Po kelių minučių vandenį nupilam ir nulupam odeles.

Sumetam į blenderį migdolus ir gabaliukais sulaužytą sūrį. Susmulkinam iki trupinių. Iškrapštom lauk ir atidedam į šoną.

Meškinį česnaką supjaustom stambiai ir suberiam į blenderį. Susmulkinam.

Sudedam atgal migdolų ir sūrio trupinius, supilam sultis ir aliejų, suberiam druską, pipirus ir viską gražiai pablenderiuojame.

Susipjaustom rūkytos lašišos juostelių. Dedam po trupučiuką pesto, susukam ir niam, niam, niam... Rašau ir seilės tįsta...

Gero savaitgalio visiems!

P.S. Įtariu, kad kaimynai apturėjo įdomių vaizdų stebėdami mano ir vyro ekvilibristiką balkone fotografuojant šiuos skanumynus. Gaudėm paskutinius saulės spindulius... Romantika, vienok...

Įrašas skirtas tokiems pat Nežiniukams, kaip kad aš šiandien buvau. Vyras užsigeidė virtos menkės, bet kaip ją gaminti? Absoliutus vakuumas galvoj. Grietinę dėti tada ar tada? Kiek jos dėti? O gal pilti tik pieno? Susinervinusi griebiau „Kolūkietės namų ūkį“ (800 puslapių foliante tik 5 žuvies receptai, bet esminiai, matyt), dar uošvienei paskambinau ir nutariau daryti be jokių grietinių (o ir namuose nebuvo jos - tiek to, bus liesiau, sveikiau).

Imam:

menkę puskilograminę išdarinėtą ir nuvalytą (su galva ar be – skonio reikalas) vandens litrą (arba tiek, kad tik apsemtų žuvį) morką svogūną poro galiuką 1 lauro lapą kvapniųjų pipirų žiupsnis juodųjų pipirų žiupsnis gvazdikėlių žiupsnis druskos pagal skonį šviežių petražolių kuokštą šviežių krapų šakelę vieną kitą pusė šaukšto acto

Kaičiam vandenį. Įpjaustom morką, įmetam perpus perpjautą svogūną, suraikom porą, suberiam pipirus visus, lauro lapus ir gvazdikėlius. Sudedam žalumynus. Užverdam. Supilam actą ir įtupdom menkę visą, nepjaustytą. Ugnį sumažinam iki minimumo ir verdam apie 20 – 30 minučių.

Valgom ir žuvį, ir morkas, ir svogūnus su poru, dar ir to vandenuko skanaus užsipilam samtuką... Mmmmm... Žvejo-mėgėjo svajonė....

O žuvį gavau dovanų iš draugės, kuri, savo ruožtu, jos gavo iš Palangos žvejų šviežutėlę... Vakar valgėm orkaitėje keptą su šparaginėm pupelėm, pomidorų tyre ir kitokiais pribumbamais. Gaila, kad buvo jau per tamsu kažkokius menus su fotiku išgauti, todėl prašom tenkintis tuom kas išėjo... O skanu buvo begalybiškai irgi... Argi gali šviežia žuvis blogai gautis?

Žinot kuom man kvepia Palanga per didžiausius speigus? Ne cinamonu, ne karštu vynu, ne dūmais iš kaminų kaminėlių. Neatspėjot... Ogi šviežiais agurkais... Agurkėliais, ir tas kvapas toks geras, toks gaivinantis. Tik jį ne daržovė skleidžia, o žuvis. Maža žuvikė, stinta. Ar yra kita žuvis, kuri taip kvepėtų? Nesutikau tokios dar...

Stinta, žuvytė kukli, nereikia jai jokių pribumbasų. Užtenka druskos, pipirų, miltų ir aliejaus. Ir pirštelius apsilaižysit. O jei dar ką tik iš valties, jūržolėm ir jūros ledukais aplipusi...

Dviem alkaniem valgytojam reikėtų:

1 kg šviežių stintų kelių žiupsnių druskos žiupsnelio juodų pipirų (nebūtinai) kelių šaukštų miltų aliejaus kepimui

Stintas paruošiame: nupjauname galvą, išvalom vidurius. Jei yra ikrų – gražiai išimam ir atsidedam į šoną. Išdorotą žuvikę nupjaunam po šaltu vandeniu, sukišam ikriukus atgal.

Gerai įkaitinam aliejų. Miltus sumaišom su druska ir pipirais. Čiumpam stintikes už uodegų mirkom į miltus, nukratom kas per daug prilipo ir leidžiam į aliejų. Apkepė vienas šonas, verčiam ant kito. Ilgai kepti nereikia, kol uodegikės gražiai paruduos.

Vat ir viskas. Beje, jei kepam didelį kiekį, reikėtų kas dvi partijas pakeisti aliejų. O idealiausiai – po kiekvienos partijos, nes prikepę miltai ir negražu, ir neskanu, ir nesveika.

Kokią dieną mąstau reikėtų užsimarinuotų porą – trejetą slovikiukų šitų stintelių, gal ir su strimelėm pabandyti kažką (baisiai jos pigios – kilas 3,5 Lt). Jei tinginys nesutrukdys – taip ir padarysiu.

Beje, primenu, kad šį šeštadienį Palangoje stintų šventė. Tad jei tingite virtuvėje kuistis patys – atvykit. Visokių įdomybių nusimato visas keturias šventines dienas.

„Tai ką, pradėjai žuvį valgyti, Egidija?” Klausia manęs pašaipiai šiandien kažkas viduje. Gal skrandis, gal sąžinė… Jau tokia aš žuvies nemėgėja, bet vis kažkaip galvoje sukasi skanių keptų, rūkytų, vytintų ir visokių kitų žuvų paveiksliukai. Va, galvoju, reiks stintų išsikepti. Tik pirma reikia sulaukti kada jos kibti pradės... O gal jau pradėjo... Gi vasario 13 dieną Palangoje visaliaudinė stintų šventė, o jei nekimba dar, tai kaip tada...? Tai vis dėl to, gal jau kimba???

O dabar lengvas posūkis nuo stintų link kitų vandenų gyventojų...

Būtų gerai, kad ant kabliuko užkibtų:

Pora - trejetas gabaliukų upėtakio ant vieno valgytojo Saliero šaknies geras gumbas Rozmarinas šviežias Bazilikas šviežias Citrina Druska ir pipirai

Salierą nuskutam ir supjaustom šiaudeliais. Prisiplėšom folijos gabaliukų. Imam lapelį folijos, klojam ten saliero šiaudelius, tupdom upėtakį, papipirinam, padruskinam lengvai, pagražinam rozmarinu, baziliku ir citrina. Foliją užlankstom. Tą patį padarom su kitais gabaliukais. Kepam 200 C orkaitėje apie 20 – 30 minučių. Žiūrint ar drūti upėtakio gabaliukai užkibo...

Valgom su kuom norim, o valgėm mes su pankolio ir apelsinų salotom:

1 pankolis 2 apelsinai 2 valg. šaukšt. alyvuogių aliejaus 1 valg. šaukštas balzaminio acto druska, pipirai

Pankolį supjaustome šiaudeliais (neužmirštam išpjauti sukietėjusį viduriuką). Apelsinus sulupam, apipjaustom, kad neliktų skūrelės tos plonos ir gražiai išvaduojame iš tų plėvelių. Pilam aliejų, actą, prieskonius. Va ir viskas. Dar reikėtų įdėti pjaustyto raudono svogūno ir juodų alyvuogių, tik pas mus nei to, nei to nebuvo... Tai tiko ir taip. Receptas paimtas iš čia...

Neblogai pavalgėm, viskas liuks... Bet noriu pasiguosti kokia mane aną dieną kulinarinė katastrofa ištiko... Manau ir rašyti nereikia, vaizdas pats už save šneka. Čia jau ir skanaus nebepalinkėsi...

 

 

Prieš porą dienų teko pabūvoti Kaliningrade. Ir kaip Karaliaučiuj neužsukti į turgų? Ir ypač į žuvies paviljoną?! Prisipirkau кижучь ikros (lašišinė žuvis kažkur nuo Kamčiatkos), didelių išlupinėtų krevečių, voblos džiovintos vyrui (tik išpeikė, nes, kaip nekeista, džiovinta buvo su visom žarnom), na ir gražuolį kilograminį sterkiuką. Pavarvinau seilę į bačkas prikrautas cielų silkių visokiausio dydžio iš visokiausių jūrų, nepakeliamo dydžio lašišas, rūkytus ungurius ir visokius kitus jūrų velnius. Po žuvies turgaus nupėdinau per -16 C stingdantį šaltį pasidairyti į daržovių paviljoną (kuris tokio dydžio kaip visas Palangos turgus), bet kaip žinia nesezonas, tai už paskutinius rublius iš uzbeko nusipirkau киш-миш, курага ir žemės riešutų apvoliotų karamelėje ir sezamuose. O tada pro namine adžika apkrautus stalus bėgte iki mašinos, kol pirštai nenukrito.

Šeštadienio pietums norėjosi kažko labai skanaus ir nekasdieniško. Po ilgų svajonių nutariau sterką iškepti druskoje.

Taip paruoštą žuvį galėčiau valgyti ir valgyti. Švelni, sultinga, be būdingų žuviai kvapų... Mmmm... Tik su druska nepasisekė, buvo tik su jodu. Nors žuviai tai visai nekliudė, gal labiau bulvėms. Tiesą pasakius, man tas jodas nemaišė, aš jo beveik nejaučiau, o vat vyras suraukė nosį....

Taigi reikės:

1 cielo sterko kilograminio (be vidurių. Gali būti su galva, gali būti begalvis) 2 kg druskos (geriau be jodo) krapų pora šakelių rozmarino džiovinto žiupsnelis 3 riekutės citrinos žiupsnis pipirų

Orkaitę įkaitinam iki 240 C. Nuplaunam kelias bulves, nusausinam ir kokioj nedidelėj formoj (aš naudojau kekso formą su skyle) dosniai apiberiam druska, nepamiršę jos paskleisti sluoksnį prieš dedant bulves. Kišam į orkaitę ir tegul kepa kol ruošim žuvį, bulvėm ilgiau reikia kepti.

Žuvį nuplaunam, nusausinam. Geriausia naudoti šviežią, bet galim ir šaldytą (neužmirštam atitirpinti). Prikišam pilvą krapų, rozmarino, pipirų, citrinos. Su mediniais pagaliukais „užsiuvam“ pilvą, kad niekas neiškristų. Jei žuvis be galvos – pamėginam su pagaliukais susegti susidariusią skylę, kad nepatektų per daug druskos į vidų.

Skardoj paskleidžiam dalį druskos, turi susidaryti 1 cm sluoksnis. Guldom žuvį, gausiai apipilam druska, paliekam tik uodegą kyšoti ir galvą.

Kepam apie 30 minučių. Kartu toliau kepa ir bulvės.

Po pusvalandžio traukiam viską lauk. Žuvį atidedam į šoną, kad pailsėtų 5 minutes. Iškrapštom bulves, padedam šiltai.

Atsargiai nuimame susidariusį druskos šarvą nuo žuvies.

Perkeliam į lėkštę, nuimam odą, jei kartu su šarvu nenusiėmė. Išdalinam žuvį į lėkštes, išrankiojam ašakas. Ašakų pas sterką tik viena kitą stambesnė pasitaiko. O vat karpio jau taip nerekomenduočiau kepti...

Valgom su bulvėm ir troškintom morkom. Morkas dariau taip. Supjausčiau labai plonai plonai ir patroškinau keliuose šaukštuose alyvuogių aliejaus su garam masala ir druska. Paprasta, bet puikiai tiko prie žuvies.

Bulvikes sugalvojau taip ruošti paskaičius vat čia... O receptų apie žuvį druskoje internete milijonas...

Na ką, prisišnekėjau. Aš, mat, žuvies nemėgstu... O jau antras vakaras iš eilės vakarienei žuvis. Matyt ant senatvės skonis pradėjo keistis. Įdomu, kada pradėsiu kiaulių ausis ir uodegas valgyti?...

O šiam vakarui, iš puikios knygos „Mat från Sverige“, ant mūsų stalo „užplaukė“ Švedijos kaimu dvelkiantis „Laxpudding“, kas išvertus į žmogišką kalbą, turbūt ir patys jau supratot, reiškia „Lašišos pudingas“. Būna dar ir silkės pudingas, kažką panašaus jie daro ir su ančiuviais - „Janssons frestelse“, beje, labai intriguojantis pavadinimas - „Jansono vilionė“. Va kaip tos švedės savo švedus vilioja... Ančiuviais, bulvėm... Romantika...

Tai ką, pasiraitojam rankoves, prijuostę užsirišam ir prie darbo:

400 gr. sūdytos lengvai arba rūkytos lašišos 8-10 nuskustų bulvių 1 svogūno 4 kiaušinių 400 ml pieno žiupsnis pipirų (švedai deda baltųjų, bet galima ir juodų) ryšuliukas šviežių krapų mažiukas gabaliukas sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 225 C. Bulves susipjaustom popieriaus plonumo griežinėliais (su kokia spec. tarka ar įrengimu). Kol viską susipjaustysim gali ir pajuoduoti, tai siūlyčiau pasiruošti dubenį su vandeniu ir citrinos sultimis ir supjausčius vieną bulvę sudėti ją į tą vandeniuką, tada imtis kitos ir t.t. Lašišą irgi susipjaustom arba jei nenorim vargti – nusiperkam supjaustytą. Gabaliukai gali būti iki 0,5 cm storio. Supjaustom pusžiedžiais svogūną. Imam skardelę kokią nedidelę, ištepam sviestu. Dedam sluoksnį bulvių, pabarstom druska, pipirais, dedam svogūnus, tada sluoksnį žuvies. Vėl viskas iš naujo. Paskutinis sluoksnis turi būti bulvių. Man gavosi trys sluoksniai bulvių ir du lašišos.

Išplakam kiaušinius su pienu ir pipirais. Pilam ant bulvių. Kepam 1 val. Kai iškeps pabarstom krapais. Aš iš to alkio tiek skubėjau fotografuoti ir valgyti, kad apie tuos krapus ir užmiršau visai. Tik vat dabar rašydama prisiminiau... O valgom su lapinėm salotom užtaisytom alyvuogių aliejumi, balzamiko actu ir vienu kitu žiupsniu baziliko... Kad sąžinė negriaužtų ant vakaro bulvių prisikirtus...

Nesu aš žuvies mėgėja. Nesu. Ir namuose nelabai mėgstu ją gaminti. Gal, kad skanios retai kada tenka ragauti. Gal per visą gyvenimą ir susirinktų kokie 5 kartai, kai man žuvis buvo skaniau nei mėsa. Nealpstu aš dėl žuvies... Bet! Šįvakar suritinau dvi porcijas. Vat taip vat...

oto filė arba „kepsnių“, gal 600 gr. 4 skiltelių česnako 4 valg. šaukštų citrinos sulčių 4 arbat. šaukšt. sojos padažo 1 arbat. šaukšt. cukraus 1 arbat. šaukšt. druskos geras žiupsnis šviežių krapų arba petražolių vyšninių pomidoriukų indelis (nebūtinai...)

Kaip gaminti otą paskaičiau štai čia... Orkaitę įkaitinam iki 230 C. Žuvį sudedam į skardelę. Pasiruošiam užpilą: susmulkinam česnaką ir sumaišom su visom išvardintom gėrybėm. Pilam ant žuvies, ten pat suberiam pomidoriukus. Kepam apie 15 minučių.

Valgom su briuseliukais pakeptais su pistacijom ir žiupsneliu kumino. Kumino galima įdėti ir į padažiuką, kuriam reikia: dviejų apelsinų sulčių, 2 arbat. šaukštelių cukraus, žiupsnio kumino, pusė šaukštelio krakmolo. Sultis su cukrumi ir kuminu užverdam ir verdam kokias 5 minutes. Krakmolą ištirpiname šaukšte šalto vandens, supilam į sultis. Viskas... Skaniai tas kuminas padažiuke sugrojo... Reiks prie kokios vištos pasigaminti...