Tinginiai irgi verda...

Mieli mano skaitytojai, ar nepavargot dar nuo desertų gausos? Nuo visokių ten pyragiukų, sausainiukų, keksiukų ir torčiukų. Nuo cukriuko, grietinytės ir varškytės? Ar neapsalo dar širdutės? Gal ko rimto užkąskim? Kad atsigauti ji, ta mūsų širdužėlė. Kažko mėsiško, šiek tiek aštraus, nelabai sveiko, bet taip gerai tinkančio šaltą žiemos dieną...

Šonkauliukai su medumi, garstyčiomis ir bulvių skiltelėm

Apie 1 kg kiaulienos šonkauliukų skirtų kepimui (rinkitės su daugiau mėsos, ne kaulų susirinkom pagriaužti). Gali būti plius 200 – 300 gramų, vistiek suvalgysit atsilaižydami, pažadu. 1 smulkiai supjaustytas svogūnas 4 šaukštai alyvuogių aliejaus 1,5 stiklinės medaus 1 stiklinė garstyčių (naudojau „Dižono“ su grūdeliais) 120 ml balto vyno acto 2 šaukštai maltos rūkytos paprikos (jei tokios neturit, tiks paprasta) 1 čili pipiriukas smulkiai supjaustytas 0,5 šaukštelio juodųjų pipirų 1 šaukštelis džiovintų čiobrelių 1,5 šaukštelio druskos 8 bulvės 3 skiltelės česnako geras žiupsnis džiovinto rozmarino

Šonkaulius supjaustom po vieną kauliuką. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Bulves gerai nuplaunam, nelupam, tik nupjaustom negražias vietas. Supjaustom išilgai į keturias dalis – skilteles.

Pasigaminame padažą. Svogūną pakepiname 2 šaukštuose aliejaus, kol suminkštės. Sudedam medų, garstyčias, actą, druską, čiobrelius, papriką ir abiejų rūšių pipirus. Neužmirštam šaukštelio druskos. Pakaitinam viską apie 3 – 5 minutes, bet neužverdam. Supilam pusę padažo ant šonkauliukų, gerai įtrinam ir paliekam 15 minučių.

Didelę skardą patepam aliejumi, sudedam šonkauliukus per vidurį, iš šonų suberiam bulves. Jas prieš tai sumaišom su likusiu aliejumi, rozmarinu, pora žiupsnių druskos ir traiškytu česnaku.

Kepam apie 1 val ir 30 minučių. Arba kol bulvės iškeps. Laiks nuo laiko viską palaistom išsiskyrusiomis sultimis, galima šiek tiek ir su likusiu padažu.

Kai mėsytė iškeps, pašildome pasiliktą padažą ir apliejame šonkauliukus. Tiekiam kartu su bulvių skiltelėm.

Receptas iš „Virtuvė. Nuo ... iki“, 2011 m. 1-2 numerio.

Kai pilsit man sriubos – nepagailėkit tirščių. Vandenėlį tegul kas nors kitas siurbia, o man reikia pakramtyti. Dar pageidautina, kad būtų su kruopom kokiom, be spirgų ir be grietinės. Ir gal riekė duonos juodos tegul šalia guli...

Agurkynė su perlinėm kruopom

Geriausią agurkynę verda mano anyta. Maniškė irgi nebloga, bet kitokia. Va tokia:

1 litras jautienos sultinio stiklinė mirkytų pernakt perlinių kruopų keli juodi pipirai 1 morka 2 bulvė 3 – 4 rauginti agurkai

Kruopas ir pipirus beriam į sultinį. Verdam kol suminkštės. Morką, bulves supjaustom kubeliais ar kaip patinka. Bulvės gali būti šiek tiek didesniais. Suverčiam į puodą. Agurkus irgi supjaustom ir beriam į sriubą, kai viskas jau daugmaž yra išvirę. Palaukiam 5 minutes, paragaujam ar viskas gerai, ar netrūksta druskos ir išjungiam ugnį. Jei norim, galim kokį šomtą mėsos su kruopom kartu išvirti.

Grikių sriuba su frikadelėm

1 litras sultinio 100 ml grikių kruopų 2 morkos 1 svogūnas 100 ml virtų avinžirnių mėsos faršo frikadelėms druskos, pipirų

Grikius suberiam į sultinį. Kol viskas gražiai kunkuliuoja supjaustom šiaudeliais morkas ir svogūną susmulkinam. Tik jokiu būdu netarkuokite morkų... Nepatingėkite pasidarbuoti peiliu ar mandolina. Pakepam morkas ir svogūną šaukšte alyvuogių aliejaus. Suverčiam viską į sriubą. Mėsos faršą pagardinam druska ir pipirais, suformuojame mažas frikadeles. Dedam į sriubą. Ten pat keliauja ir avinžirniai. Laukiam kol grikiai gražiai suminkštėja ir frikadelės išverda. Pilam į lėkštes, kviečam visus prie stalo.

Būna jums taip: išverdat bulvių košės tiek, kad niekas nepajėgia suvalgyti? Tikrai būna. Ir ką darot su ja? Žemaičių blynus? Virtų bulvių cepelinus? Aš dažniausiai tiesiog pasikepu keptuvėj su sviestu, dar porą kiaušinių įmušu, va ir pusryčiai puikiausi.

Liko man vakar lygiai pusė puodo bulvių košės, taip maždaug 4 bulvės. Įkišau į šaldytuvą. Benaršant radau tokias norvegiškas „lepioškas“, lefse vadinas. Bet ten tokia ceremonija su tom bulvėm ir panašiai... Ne mano stilius...

Šįryt, kažkur tarp sapno apie.. nepamenu ką... ir išsiritimo iš lovos, toptelėjo mintis pietus surengti visiškai vegetariškus, o alu patra čia labai tiks – bulves vakarykščias sunaudosiu ir egzotiškai papietausim.

„Jogos mityba“ sako, kad išvertus iš hindi „alu“ reiškia bulvę, o „patra“ – lapą, popierių. „Suvyniotos bulvės“ išeitų, taiklus pavadinimas.

Įdarui reikės:

4 virtų ir sugrūstų bulvių, atšaldytų 2 šaukštų kokoso drožlių 2 šaukštelių sezamo sėklų 2 šaukštelių rudojo cukraus žiupsnelio malto imbiero 1 nedidelio džiovinto čili pipiriuko šaukšto smulkintų petražolių druskos

Bulves ar bulvių košę vakarykštę sugrūdam su kokosų drožlėm, sezamais, cukrumi, imbieru, petražolėm. Paskaninam druska, smulkintu čili pipiriuku. Tam reikalui visada naudoju žirkles, tada čili labai gražiom tokiom juostelės plonytėm susikarpo.

Tešlai reikės:

200 g miltų 2 šaukštų lydyto sviesto 1 šaukštelio kario miltelių žiupsnio kajeno pipirų 100 ml šilto vandens

Kepimui:

aliejaus arba lydyto „ghee“ sviesto

Miltus sumaišom su sviestu ir prieskoniais. Viena ranka po truputį pilam vandenį, o kita minkom tešlą. Tešlą gerai išminkom, nepatingim 10 minučių sąžiningai padirbėti iš peties – tada kočioti bus lengviau.

Išminkytą tešlą ant miltais pabarstyto stalo iškočiojam į poros milimetrų storio stačiakampį. Tolygiai paskleidžiam bulvių įdarą. Vieną kraštą paliekam be bulvių (kokius 2 cm). Susukam į vyniotinį. Galiuką be įdaro patepam vandeniu ir švelniai prispaudžiam. Aštriu peiliu supjaustome į 1 cm pločio ritinukus. Šiek tiek suplojam.

Kepam karštame aliejuje arba „ghee“ iš abiejų pusių po kelias minutes, kol ritinukai bus gražios, apetitą keliančios, spalvos.

Skaniausiai valgyti dar karštus. Subtiliai jaučiasi kokosas, neįkyriai prieskoniai. Labai gardu.

Naudojausi receptu iš „Vegetariški patiekalai“, 2010 m., 126 psl.

Ot įsivėliau ne ten liežuvį įkišus... Jei ne Dalios blog‘as, vargu ar būčiau ryžusi gaminti tokią, nežinia kuom galėjusią pasibaigti, egzotiką. Beje, apie egzotiką. Palangiškiai, tikiu, kad ir kiti pamario gyventojai, džiovintą menkę dar ir kaip virdavo - puikiausia žuvienė grietine užbalinta išeina. Anyta, kažkelintos kartos palangiškė, šiandien papasakojo, kad pavasarį visą Palanga tom menkėm „kvepėdavo“, o kad musės nepultų žuvies – apgaubdavo marle. O žuvienei užtekdavo menkės, svogūno, pipiro, vandenuko, na ir grietinės šaukštas kitas.

Gi portugalai mandresni. Jie ten ir bulvių, ir pomidorų, ir paprikų visokių prideda. Receptas iš Dalios, kuri savo ruožtu gavo iš čia, o tas iš dar kažkur.

Reikės:

4 džiovintų menkių 6 didelių bulvių 5 gerai prinokusių pomidorų 1 paprikos 2 svogūnų 4 skiltelių česnako 350 ml sauso balto vyno lauro lapų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus pipirų, druskos

Pasiruošiam menkę. Imam didelį puodą, sudedam menkes, užpilam šaltu vandeniu. Kišam į šaldytuvą. Po šešių valandų traukiam lauk, nupilam vandenį, užpilam kitu. Vėl į šaldytuvą. Taip žuvį mirkom 24 valandas. Procedūra reikalinga sūrumui numušti ir žuviai suminkštinti.

Kitą dieną, kai namai jau gerai „kvepia“, imamės virimo.

Bulves gerai nuplaunam. Jei bulvės šviežios, ką tik iš daržo ar turgaus – paliekam su oda, tik gerai nuplaunam ir išrakinėjam negražias vietas. Supjaustom bulves stambiais gabalais: išilgai, dar kartą išilgai ir 1 cm storio gabaliukais.

Taip pat susmulkinam ir pomidorus.

Svogūnus ir česnakus irgi susmulkinam (seniai aš tiek beverkiau maistą gamindama... gal, kad svogūnai visai šviežūs buvo, šių metų derliaus...)

Papriką supjaustom šiaudeliais, žuvį - stambokais gabalais, kiekvieną į 5-6 dalis.

Imam puodą ir sluoksniuojam: česnakai, svogūnai, bulvės, lauro lapas (pabandom kažkaip surasti toj krūvoj iš trečio karto...),

pomidorai, paprika, druska, pipirai. Dar kartą tokia pat tvarka. Ir dar kartą. Mano puodas buvo didelis, tai gavosi du sluoksniai. Ant viršaus dedam žuvies gabalus. Pilam aliejų ir vyną. Vat šitą naudojau... Gaila, kad neradau portugališko...

(kas liko – puikiai derėjo prie troškinio)

Dedam puodą ant ugnies, palaukiam kol užvirs. Uždengiam, sumažinam ugnį iki minimumo ir verdam vieną valandą. Išjungiam ir palaikom pusvalandį (kam to reikėjo – visai nesupratau... Nebent, kad visai iš proto išvarytų laukimu, gi tokie kvapai, tokie kvapai...)

Dėkoju valgytojams: kad gyrė ir viską suvalgė. Buvo labai malonu stengtis :)

Beje, būtinai ragaukite gamindami. Aš beveik niekada neragaunu gamindama, tad kartais nenutaikau druskos, todėl šį kartą man jos šiek tiek mažumėlę trūko... Matyt nuoširdus mirkymas davė vaisių, nes žuvis buvo nesūri, bet įdomios tekstūros ir malonaus skonio.

Atidarėm šviežių bulvių sezoną, tik neaišku ar lietuviškų, kažkodėl nepasiįdomavau. Prisirinkau per kelias vietas turguje mažuliukių mažuliukių bulvikių (perknisau kelias dėžes ieškodama pačių pačiausių nykštukių) ir patiekiau šeimynai labai jau tinginei priderančia forma. Neluptas, išvirtas, patraiškytas ir pakeptas. Darbo mažai, o skonis...

mažikių bulvikių su visa skūra druskos alyvuogių aliejaus juodų pipirų šviežiai grūstų arba penkių pipirų mišinio (irgi šviežiai susigrūdam) rozmarino džiovinto šviežių svogūnlaiškių

Bulves kruopščiai nuplaunam, užpilam vandeniu ir išverdam. Tik žiūrim, kad nepervirtų. Jei jau eina šakutę įbesti lengvai – imam nuo ugnies, nupilam vandenį.

Į kepimo skardą įtiesiam foliją arba kepimo popierių. Suverčiam mūsų bulves. Imam šakutę ir kiekvieną bulvę lengvai spustelim, kad susitraiškytų, bet taip iki pusės. Pašlakstom alyvuogių aliejumi, paskaninam, pipirais ir rozmarinu, užberiam druskos.

Kepam 200 C orkaitėje apie 20 – 25 minutes. Traukiam lauk apibarstom svogūno laiškais.

Galima valgyti vienas, galima su kokia višta kepta, o mums buvo skanu su kumpiu vytintu... Galima dar grietinės užsiversti arba majonezo su žolėm kokio (jei mėgstat nesveikai maitinti, pamynę visus sąžinės priekaištus kaip kad aš padariau).

Skanių jums bulvių šiemet!

Čia toks labiau žieminis žemaitiškas valgis, bet negalėjau atsilaikyti pamačiusi mažulytes šviežias bulves (ir man visai nesvarbu, kad jos iš kokios nors ten Pietų Afrikos ar Timbuktu), tuo pačiu ir kanapių sėklų prigriebiau. Vat ir paprasta, be jokių pompastikų, vakarienė.

kelios mažytės šviežios bulvikes su visa skūryte pora šaukštų kanapių sėklų žiupsnis druskos

Bulves išverdam. Kanapių sėklas pakepinam sausoje keptuvėje pora – trejetą minučių. Sumalam su kavamale arba kokioj nors akmeninėj piestoj sutrinam. Įberiam druskos pagal skonį.

Va ir viskas... Bulvikes galim su visa skūryte valgyti. Dar galima kąstinio kokio ar varškės prieskoniuotos užsikąsti, bet čia jau bus vargo daugiau, ypač su kąstiniu jei prasidėti... O varškė skanu vat taip: įmaišom džiovinto mairūno ir raudonėlio, druskos, paprikos miltelių, kajeno pipiriukų ir skiltelė vieną kitą česnakiuko.

Šaltiems vakarams sušildyti, pažadus laikytis gavėnios sustiprinti, padės vegetariškas lęšių troškinukas pagardintas daigintomis mungo pupytėmis ir rokforo gabaliukais.

Reikės:

200 g raudonųjų lešių poros bulvių poros morkų sauja daigintų mungo pupuolių gabaliukas rokforo

Užkaičiam vandenį su lęšiais. Kol jie šiek tiek apvirs, nuskutam bulves ir morkas, supjaustome gabaliukais ir skridinukais. Suberiam į lęšius (kurie jau buvo užvirę ir virė gal kokias 10 minučių) ir verdame kol daržovės bus minkštos. Neužmirštam druskos, pipirų ir visokių žolyčių: mairūno, baziliko, raudonėlio. Prieš valgant užsibarstom mungų ir sūrio to skaniojo rokforo.

 

Prieš porą dienų teko pabūvoti Kaliningrade. Ir kaip Karaliaučiuj neužsukti į turgų? Ir ypač į žuvies paviljoną?! Prisipirkau кижучь ikros (lašišinė žuvis kažkur nuo Kamčiatkos), didelių išlupinėtų krevečių, voblos džiovintos vyrui (tik išpeikė, nes, kaip nekeista, džiovinta buvo su visom žarnom), na ir gražuolį kilograminį sterkiuką. Pavarvinau seilę į bačkas prikrautas cielų silkių visokiausio dydžio iš visokiausių jūrų, nepakeliamo dydžio lašišas, rūkytus ungurius ir visokius kitus jūrų velnius. Po žuvies turgaus nupėdinau per -16 C stingdantį šaltį pasidairyti į daržovių paviljoną (kuris tokio dydžio kaip visas Palangos turgus), bet kaip žinia nesezonas, tai už paskutinius rublius iš uzbeko nusipirkau киш-миш, курага ir žemės riešutų apvoliotų karamelėje ir sezamuose. O tada pro namine adžika apkrautus stalus bėgte iki mašinos, kol pirštai nenukrito.

Šeštadienio pietums norėjosi kažko labai skanaus ir nekasdieniško. Po ilgų svajonių nutariau sterką iškepti druskoje.

Taip paruoštą žuvį galėčiau valgyti ir valgyti. Švelni, sultinga, be būdingų žuviai kvapų... Mmmm... Tik su druska nepasisekė, buvo tik su jodu. Nors žuviai tai visai nekliudė, gal labiau bulvėms. Tiesą pasakius, man tas jodas nemaišė, aš jo beveik nejaučiau, o vat vyras suraukė nosį....

Taigi reikės:

1 cielo sterko kilograminio (be vidurių. Gali būti su galva, gali būti begalvis) 2 kg druskos (geriau be jodo) krapų pora šakelių rozmarino džiovinto žiupsnelis 3 riekutės citrinos žiupsnis pipirų

Orkaitę įkaitinam iki 240 C. Nuplaunam kelias bulves, nusausinam ir kokioj nedidelėj formoj (aš naudojau kekso formą su skyle) dosniai apiberiam druska, nepamiršę jos paskleisti sluoksnį prieš dedant bulves. Kišam į orkaitę ir tegul kepa kol ruošim žuvį, bulvėm ilgiau reikia kepti.

Žuvį nuplaunam, nusausinam. Geriausia naudoti šviežią, bet galim ir šaldytą (neužmirštam atitirpinti). Prikišam pilvą krapų, rozmarino, pipirų, citrinos. Su mediniais pagaliukais „užsiuvam“ pilvą, kad niekas neiškristų. Jei žuvis be galvos – pamėginam su pagaliukais susegti susidariusią skylę, kad nepatektų per daug druskos į vidų.

Skardoj paskleidžiam dalį druskos, turi susidaryti 1 cm sluoksnis. Guldom žuvį, gausiai apipilam druska, paliekam tik uodegą kyšoti ir galvą.

Kepam apie 30 minučių. Kartu toliau kepa ir bulvės.

Po pusvalandžio traukiam viską lauk. Žuvį atidedam į šoną, kad pailsėtų 5 minutes. Iškrapštom bulves, padedam šiltai.

Atsargiai nuimame susidariusį druskos šarvą nuo žuvies.

Perkeliam į lėkštę, nuimam odą, jei kartu su šarvu nenusiėmė. Išdalinam žuvį į lėkštes, išrankiojam ašakas. Ašakų pas sterką tik viena kitą stambesnė pasitaiko. O vat karpio jau taip nerekomenduočiau kepti...

Valgom su bulvėm ir troškintom morkom. Morkas dariau taip. Supjausčiau labai plonai plonai ir patroškinau keliuose šaukštuose alyvuogių aliejaus su garam masala ir druska. Paprasta, bet puikiai tiko prie žuvies.

Bulvikes sugalvojau taip ruošti paskaičius vat čia... O receptų apie žuvį druskoje internete milijonas...

Na ką, prisišnekėjau. Aš, mat, žuvies nemėgstu... O jau antras vakaras iš eilės vakarienei žuvis. Matyt ant senatvės skonis pradėjo keistis. Įdomu, kada pradėsiu kiaulių ausis ir uodegas valgyti?...

O šiam vakarui, iš puikios knygos „Mat från Sverige“, ant mūsų stalo „užplaukė“ Švedijos kaimu dvelkiantis „Laxpudding“, kas išvertus į žmogišką kalbą, turbūt ir patys jau supratot, reiškia „Lašišos pudingas“. Būna dar ir silkės pudingas, kažką panašaus jie daro ir su ančiuviais - „Janssons frestelse“, beje, labai intriguojantis pavadinimas - „Jansono vilionė“. Va kaip tos švedės savo švedus vilioja... Ančiuviais, bulvėm... Romantika...

Tai ką, pasiraitojam rankoves, prijuostę užsirišam ir prie darbo:

400 gr. sūdytos lengvai arba rūkytos lašišos 8-10 nuskustų bulvių 1 svogūno 4 kiaušinių 400 ml pieno žiupsnis pipirų (švedai deda baltųjų, bet galima ir juodų) ryšuliukas šviežių krapų mažiukas gabaliukas sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 225 C. Bulves susipjaustom popieriaus plonumo griežinėliais (su kokia spec. tarka ar įrengimu). Kol viską susipjaustysim gali ir pajuoduoti, tai siūlyčiau pasiruošti dubenį su vandeniu ir citrinos sultimis ir supjausčius vieną bulvę sudėti ją į tą vandeniuką, tada imtis kitos ir t.t. Lašišą irgi susipjaustom arba jei nenorim vargti – nusiperkam supjaustytą. Gabaliukai gali būti iki 0,5 cm storio. Supjaustom pusžiedžiais svogūną. Imam skardelę kokią nedidelę, ištepam sviestu. Dedam sluoksnį bulvių, pabarstom druska, pipirais, dedam svogūnus, tada sluoksnį žuvies. Vėl viskas iš naujo. Paskutinis sluoksnis turi būti bulvių. Man gavosi trys sluoksniai bulvių ir du lašišos.

Išplakam kiaušinius su pienu ir pipirais. Pilam ant bulvių. Kepam 1 val. Kai iškeps pabarstom krapais. Aš iš to alkio tiek skubėjau fotografuoti ir valgyti, kad apie tuos krapus ir užmiršau visai. Tik vat dabar rašydama prisiminiau... O valgom su lapinėm salotom užtaisytom alyvuogių aliejumi, balzamiko actu ir vienu kitu žiupsniu baziliko... Kad sąžinė negriaužtų ant vakaro bulvių prisikirtus...

 

Ar yra pas jus šeimoj tokių subjektų, kurie sako: "vat šito tai aš jau nevalgysiu, jokiu būdu! pas neskaniausias dalykas! man negamink, aš nevalgysiu!". O kai pagaminti - sukerta dvi porcijas...Gaminau du variantus: kugelis su kukuliukais ir kugelis su parmezanu.

Abiem variantams reikia:

bulvių svogūno verdančio pieno druskos citrinos sulčių Citriną išspaudžiam į dubenį, į kurį kris sutarkuotos bulvės. Bulves ir svogūną sutarkuojam, išmaišom. Pilam verdantį pieną, beriam druskos. Masę dedam į molinius puodelius. Ten pat keliauja ir mūsų paskaninimai.

Pirmas paskaninimas:

faršas (jautienos arba kiaulienos, geriau pastaroji) išmirkytų džiovintų grybų (baravykų, pievagrybių, musmirių (juokauju ;) mairūno, raudonėlio, pipirų, druskos Grybus supjaustom juostelėm, sumaišom su faršu ir prieskoniais. Pasidarom mažus kukuliukus. Dedam į bulvių masę. Vienam indeliui turi gautis 6 maži kukuliukai.

Antras paskaninimas

gabaliukas parmezano. Gali būti ir "Džiugas" ar koks mandras kietas sūris iš avių pieno. Supjaustom nemažais kubeliais. Beriam į kitus indelius, tiems, kurie mėsos nenori.Kepam 220 C orkaitėje 45 min. Nuimam dangtelius, pakepam dar 15 minučių. Viskas. Valgom su grietine ar su kuom norim...

 

Vakar buvo apėmusi "turginė" nuotaika, tai prisipirkau visokių skanėstų, skanumynų. Ir paruošiau labai skanią vakarienę. Vyras iš pradžių pareiškė, kad gamink tik sau pačiai "jau aš grybų tai tikrai nevalgysiu". Priminė man, kaip aš buvau grybais atsinuodijusi ir ligoninėje gulėjau... Ot koks... Nu bet ten situacija visai kitokia (grybai buvo konservuoti ir šimtą metų atidaryti). Taigi mums reikės: 0,5 kg. voveraičių šviežių sūdytų lašinukų petražolių gerą saują svogūnų laiškų ir mažų jaunų jų galvučių česnako jauno porą skiltelių šviežių lietuviškų bulvių

Bulvikes nuplauname, nušveičiame su kokiu šepetukų. Tegul odelė lieka, gi bulvės dar jaunos... Supjaustom, dedam virti. Kol bulvės verda ploviau grybus. O Dieve, Dieve... Užsiknisau, nes kiekvieną grybuką nučiupinėjau , kad nė šapelio neliktų.

Kol grybukai džiūva, supjaustom skaniuosius baltarusiškus sūdytus lašinukus... Mmm kokie skanūs... Vieną kitą gabaliuką galima ir taip suvalgyti.

Supjaustytus lašinukus metam į keptuvę, tegul pačirškia. Galima šliūkštelt aliejaus, bet nebūtina.

Tuo tarpu susipjaustome žalumynus:

Lašinukai jau apskurdo, dedam prie jų voveraites, uždengiam ir galim patinginiauti kokias 10 minučių, knygą ar žurnalą paskaityti... Beje bulvių neužmirštam, jos jau bus išvirusios. Tegul šiltai pasiilsi. Grižtam prie mūsų grybukų. Nuimam dangtį ir dar geras 5 minutes pakepinam, beriam mūsų žalumynus ir dar porą minučių leidžiam visiems keptuvėje susidraugauti.

Viskas. Einam valgyti :) O "Grybų nevalgytojas" bent kelias lėkšes sulapnojo ir man atrodo dar būtų norėjęs :)