Tinginiai irgi verda...

Cukriniai avinėliai, kardamonas, marcipanas, cukatos - vaikystėje girdėti stebuklingi žodžiai. Nebuvau akyse regėjusi šių dalykų, tik įsivaizdavau kas tai galėtų būti, koks skonis. O skonis atrodė senovinis, gal smetoniškas, o gal dar senesnis. Gal kaip babulio (mielos kaimynų senutės) kepamo mielinio pyrago su razinom krosnyje (o gal ir su magiškosiom cukatom) ar kažkas panašaus į Šventos Marijos su kūdikėliu ikonos kopiją su baisiomis kirvio žymėmis. Tai buvo kartu ir nesuprantama, pasakiška ir bauginama, nepasiekiama, bet tikrai turėjo būti skanu. Gerai, su ta ikona gal trupučiuką ir persūdžiau, bet ji man visados vaikystėje buvo dalykas iš laikų „iki manęs“.

Visko jau esu paragavus („Senelės piernikus“ su kardamonu kepiau, o cukrinį avinėlį nuo lenkiško velykinio pyrago pačiupau), bet cukatas gaminau pirmą kartą.

Apelsinų ir greipfruto žievelių cukatos

3 apelsinai 1 greipfrutas 750 g cukraus

Apesinus ir greipfrutą valandai pamerkiau į šiltą vandenį su pora šaukštų sodos. Tada švariai nuploviau, nulupau. Supjausčiau ilgomis, siauromis juostelėmis. Sudėjau į puodą ir užpyliau vandeniu, kad apsemtų. Užviriau ir ant silpnos ugnelės viriau 45 minues, kol suminkšėjo. Nupyliau vandenį, žieveles gerai nuvarvinau rėtyje.

Užpyliau 450 g cukraus ir puslitrį vandens. Ant silpnos ugnies, vis pamaišydama, viriau arti valandos, kol vanduo išgaravo, o cukrus susigėrė į žieveles. Likusį cukrų (300 g) paskleidžiau ant kepimo popieriaus. Žieveles gerai nuvarvinau ir sudėjau ant cukraus. Ėmiau į rankas porą šakučių ir išmaišiau žieveles, kad vienodai pasidengtų cukrumi. Palikau valandėlei padžiūti, sudėjau į stiklainį. O stiklainį į tamsią sausą vietą – toliau nuo pagundos. Gi iki Kalėdų reikia išlaikyti.

Apelsinų žievelių cukatos sirupe

2 apelsinai 200 g cukraus

Apelsinus išmirkiau vandenyje su soda. Nulupau ir supjausčiau žievelę nedideliais trikampėliais. Sudėjau žieveles į puodą, užpyliau vandeniu. Kai užvirė – vandenį nupyliau. Vėl šalto vandens, užviriau, nupyliau. Taip dariau tris kartus.

Ant žievelių supyliau cukrų ir apie puslitrį vandens. Viriau ant silpnos ugnelės apie 45 minutes, kol žievelės tapo skaidrios, bet dar liko sirupo. Supyliau į sterilų stiklainiuką. Man pasirodė, kad sirupo mažoka, tai išviriau dar (200 g cukraus + 200 ml vandens, virti kol sutirštės) ir užpyliau ant trikampėlių.

Moliūgo cukatos

2 kg išvalyto moliūgo 400 g cukraus 1 citrinos sultys 0,5 šaukštelio cinamono

Moliūgą supjausčiau kubeliais (panašiai kaip pusė nykščio). Užpyliau cukrumi. Palikau per naktį. Ryte nupyliau susidariusį sirupą į kitą puodą. Užviriau. Subėriau cinamoną ir citrinos sultis, viriau dar 5 minutes. Supyliau ant moliūgo gabaliukų. Vakare puodą užviriau ir ant silpnos ugnies viriau 7 minutes.

Sirupą nupyliau, moliūgo gabaliukus gerai nuvarvinau, paskleidžiau skardoje išklotoje kepimo popieriumi.

Orkaitę įkaitinau iki 60 C, sudėjau skardas (man gavosi 2). Orkaitės dureles palikau šiek tiek praviras, kad garuotų drėgmė. Džiovinau moliūgus pirmą vakarą 3 valandas, o kitą dieną - dar porą.

Išdžiūvusius gabaliukus pabarsčiau trupučiu cukraus pudros. Paslėpiau į tamsią, sausą vietą. Galėčiau tą vietą bent porą savaičių ir pamiršti, bet...

Likusį sirupą trupučiuką dar pakaitinau, kol sutirštėjo. Bus skanu į kokius gėrimus įmaišyti.

Pirmas recetas rastas pas Elžbietą iš „Žaidžiame virtuvę“.

Antras iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ 2011 m. , 12 numeryje, straipsnyje apie cukatas.

Trečias iš Keilos „Fantazijos virtuvėje“.

Šitam turguj dažniausiai perku tai, ko mūsų turguj nerasi visiškai. Pavyzdžiui, pačias skaniausias razinas kiš-miš, saulėje džiovintus abrikosus (vis painiojuos kas yra "uriuk" ir kas "kuraga"). Didelis čia marinuotų, raugintų daržovių pasirinkimas. Mmmm koks skanus iš čia būna "kimči". Ir koks aštrumėėėėėlis... Ikrų nelabai mėgstu, bet yra toks vienas "katinas" namuos - parvežu nors 200 g "kižučio" ar "ketos". Kas dar, kas dar? A, čia pirmą kartą nusipirkau meškinio česnako ir šviežios kalendros. Dabar ir pas mus būna. O kokie skanūs, kvapnūs arbūzai ir "dynios"...

Čia putino uogos. Fotografuodama gavau ir krūvą patarimų ką su jom daryti. Vienintelis kurį atsimenu, kad reikia užpilti cukrumi ir po to valgyti po šaukštą kasdien - "Naturalnyj vytamin C".

"O kodėl fotografuoji pačias brangiausias?" Nu net ir nežinau, kodėl. Sakau - "jos turbūt geriausios, skaniausios?" Moteriškutė baisiai pasipiktina ir liepia nutraukti dar ir "Donskaja", ir tik po 80 rub. kilo.

Arbūzų pardavėjas taip susižavi nuotrauka, kad jau pasiruošęs kainą nuleisti dvigubai. Deja, mano rankos užimtos.

Užsuku į mėsos paviljoną. Eilės dešrų, vietinių ir nelabai. Nedrąsiai mindžiukuoju prie lašinių. Nesiryžtu. Ar negausiu su kokiu kabliu per galvą? Pardavėja baisiai drūta, bet, mano laimei, gerai nusiteikusi. Leidžia pykštelti porą kadrų.

Žuvies paviljonas pasitinka "ypatingu" kvapu. Bet per 20 sek. prie jo priprantama. Ir tada prasideda: noriu ir silkės iš bačkos (riebios, riebios), ir rūkyto karšio, ungurio, vytintų žuvelių. Bet ne, ne, ne nugaliu visas pagundas. Šiandien nieko nepirksiu.

O čia ponia Elvyra. Žuvį  ir ikrus perkam tik pas ją.  Paskambinam prieš porą dienų iki vizito. Ir va prašom - ko tik nori, šviežut, šviežutėlio.

Mmm, kokia skumbrė..

Karšius befotografuojant prieina pardavėja (visai nuo kito prekystalio) ir įsakmiai liepia nufotografuoti  ungurius "Ne iz Kitaja, a Baltijskij. Vy ot kuda priehali?" Paaiškinu, kad va iš Lietuvos, Palangos. "Oi... u vas tam ryby net, vsio vy iz Kitaja veziote i pritvariajetesj". Na ką čia ir pasakysi. Beveik teisybė.

O čia mane tiek privaišino visokiom džiovintom gėrybėm, kad nesusilaikiau ir šio bei to nusipirkau. Griebiau džiovintų figų, po to įsiūlė "kum-kat" (cukruoti mandarinai), saulėje džiovintų abrikosų ir dar šimtą gramų "kizilo" - žinokit net nežinau kas tai. Esu valgius uogienę iš kizilo - tik ji buvo su kauliukais, bet labai gerai tiko prie arbatos.

Dar užsukau į priekonių kioskelį. Iš ten išėjau nešina maišeliais su "sumak", "zyra" ir "barbaris". Paskutinis tai raugeriškio uogos - dėsiu į plovą. O "zyra", pasirodo, kuminas. Ot tamsuolė.

Toks keksas, aišku, geriau tinka žiemą, per Kalėdas ar Tris karalius, su dideliu puodu karštos imbierinės arbatos. Sotus, kaloringas (visas pakelis sviesto!!!), saldus. Visai ne vasaros kepinys.

Bet kokia ta vasara, patys pažiūrėkit pro langą. Su guminiais tik gatve perbrisi, vakar išviso juokinga buvo. Prisiprašiau, kad vyras parvežtų iš darbo – toks lietus pliaupė, o aš su popieriniais batais (madistė, jomajo). Įvažiuojam į kiemą, noriu šokt lauk iš mašinos – vandens aukščiau kauliuko, niekaip tokio dydžio “ežero” neperšoksiu. Vyras, džentelmenas pagal pareikalavimą, griebė į glėbį ir šlepsėdamas savo kiauraraščiais guminukais pernešė mane į sausą, saugų “krantą”. Beveik romantika :-)

Apelsinų ir spanguolių keksas

Puodelis ir vėl 250 ml

Keksui 3 kiaušiniai 2 puodeliai cukraus 3 apelsinų smulkiai supjaustytos žievelės 250 g kambario temperatūros minkšto sviesto 250 ml kefyro 130 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 3 puodeliai miltų 1 šaukštelis kepimo miltelių žiupsnis druskos 100 g džiovintų spanguolių + 1 šaukštas miltų

Glazūrai

Puodelis persijotos cukraus pudros 60 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 2 šaukštai smulkiai supjaustytos apelsino žievelės 30 gramų tirpinto sviesto

Kiaušinius, cukrų ir žieveles išplakti iki tirštos kreminės masės. Sudėti sviestą ir gerai išmaišyti. Supilti kefyrą ir sultis. Po truputį berti miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Išmaišyti. Džiovintas spanguoles išvolioti miltuose, atsargiai įmaišyti į tešlą.

Orkaitę įkaitinti iki 150C. 26 cm skersmens kekso formą su skyle ištepti sviestu, pabarstyti miltais. Supilti tešlą. Kepti 70 – 100 minučių. Kol pagaliukas bus sausas, o kekso paviršius gražiai paruduos.

Išimtą keksą ataušinti 10 - 15 minučių ir išversti iš formos. Subadyti keksą šakute, kiek galima tankiau.

Glazūrai skirtus produktus sumaišyti ir užtepti maistiniu teptuku ant kekso. Palaukiame kol keksas visai atauš ir skanaujame.

Receptą radau Honest cooking

 

Seniai taip besidžiaugiau kažkam pavykus. Net susigraudinau, vos ašaros neišspaudė. Gerai, kad virtuvėje buvau ne viena - būčiau žliumbusi. Su drauge ruošėme kokteilius bei užkandžius – reikėjo gi atšvęsti antrąjį www.tinginiai.com gimtadienį. Ji energingai trynė mėtas su cukrumi, aš vargau su blenderiu. Ir kažkurią akimirką vis gi sugalvojau patikrinti, o gal gavosi tie fantastiško skonio saldainiai, gal pavyks man juos gražiai iš formelių iškrapštyti. Pavyko! Pergalėėėėėėėėėėėėėėėė!

Beje, džiaugiuosi ne tik pasisekusia forma. Tobulai (o gal net ir geriau hmmm) pakartojau kažkurioje Vilniaus šokoladinėje ragautų skanėstų skonį. Ei, gi šiandien gimtadienis, galiu šiek tiek save paliaupsinti?!

Juodo ir balto šokolado saldainiai su pelėsiniu sūriu bei spanguolėm

20 vnt

100 g juodo šokolado (50 proc.) 200 g balto šokolado 200 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu saujelės džiovintų spanguolių

Virš karštų garų vonelės ištirpiname gabaliukais sutrupintą juodajį šokoladą. Į silikoninę formelę supilame šokoladą, paskirstome, kad sienelės gerai pasidengtų. Apverčiame formelę, leidžiame ištekėti šokoladui – mums juodojo šokolado reikia tik išoriniam sluoksniui. Apverčiame, perteklių pašaliname peiliu ar specialia silikonine mentele. Dedam į šaldomąją kamerą 15 minučių.

Virš tų pačių garų ištirpiname gabaliukais sulaužytą baltajį šokoladą. Neperkaitiname, visą laiką maišom. Vos tik paskutinis gabaliukas ištirps – beriame sutrupintą sūrį. Gerai išmaišom.

Dedam po šaukštelį įdaro į jau sustingusias formeles. Vėl kišame į šaldymo kamerą, šįkart pusvalandžiui.

Atsargiai išspaudžiame saldainius iš formelių.

Spanguoles supjaustome mažiukais gabaliukais. Beriame po žiupsniuką ant kiekvieno saldainio.

Dėkui Irenai už akmens idėją bei nesudrebėjusią ranką per fotosesiją :)

Prisikaupė po Velykų krūvelė svogūnų iki plikumo nurengtų. Kai kurie jau iš laiškus išleido – tuos tupdom ant stiklainiuko su vandeniu, lai toliau žaliuoja. Kitus – plonai plonai supjaustom ir gaminam čatnį. Tai taip pat gera proga sunaudoti užsilikusius džiovintus vaisius ar vargšą bananą liūdintį. Bus skanus pagardas ant brusketos uždėti ar prie mėsytės kokios.

Svogūnų ir bananų čatnis

6 svogūnų 100 g cukraus 100 ml ryžių vyno acto 50 ml šeivamedžių sirupo (galit keisti baltu sausu vynu) saujos razinų, vienos kitos džiovintos figos, poros džiovintų persimonų (churmos) 1 prinokusios banano, bet dar nepajuodavusio

Svogūnus plonai plonai supjaustom, Sumaišom su cukrumi, dedam į keptuvę. Uždengiam ir ant mažos ugnies troškinam kokias 10 minučių. Svogūnai suminkštės, išsiskirs daug jų sulčių. Supilam actą, sirupą, suberiam nuplautus ir susmulkintus džiovintus vaisius. Dar patroškinam kokias 5 minutes, kol skysčio sumažės perpus. Sudedam supjaustytą bananą ir maišant dar troškinam, kol bananas pradės tižti.

Palaukiam kol atauš. Dedam į sterilius stiklainiukus, laikom šaldytuve. Suvalgyti reikėtų per 1 – 2 savaites.

Įkvėpė Dalia iš 7 virtienių ir „Virtuvė. Nuo ... iki ...“ 2011, Nr. 3

O dabar einu lagamino krautis, nes laukia rytoj ilga kelionė per kopas...

Šios datulės – viena iš sėkmingesnių pastarųjų dienų improvizacijų. Galima valgyti šaltas, galima paskrudinti orkaitėje – gardu visaip. Tik gerai paskaičiuokite kiek jų pagaminti, o tai dėl paskutinės gali ir peštynės kilti. O datules rinkitės kuo didesnes – tokios gardesnes, be to daugiau visko telpa. Gali būti ir su kauliuku – kaip nors iškrapštysit.

Kimštos datulės:

15 datulių 150 g sūrio su mėlynu pelėsiu 30 migdolų 15 juostelių vytintos kiaulienos šoninės

Išimam kauliukus iš datulių. Sūrį supjaustom į 15 dalių. Migdolus pakepinam sausoje keptuvėje, atvėsinam. Kemšam sūriu datules, įstumiam po du migdolus. Apvyniojame juostele šoninės, permeigiame mediniu pagaliuku.

Į skardelę įtiesiame foliją, sudedam datules.

Kepame iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie 15 – 20 minučių.

Palaukiame kol šiek tiek atauš ir mėgaujamės.

Valio! Įkvėpimas grįžo! Ir nežinau kas kaltas. Gal sąžinės priekaištai... Gal ta valanda, kai galiu pabūti namuose viena ir laukti kol visi sugrįš... Užplūsta noras kažką veikti, plakti, kepti ir šaldytuvą sutvarkyti (ok, ok kitam kartui, kitiems įkvėpimams palikim). Kol kulinarinė mūza sukiojasi šalia, pasidairau po spinteles: atrandu stiklainiuką aguonų, saują spanguolių, gabaliuką šokolado liūdnai laukiančių ir va, prašau – kažkas nepaprasto ant stalo.

Beje, per Kalėdas tiek visokių gerų naudingų virtuvei dalykų gavau, kad įkvėpimas dabar tikrai ilgai neapleis. Noriu visiems nuoširdžiai padėkoti ir laukiu progos visa tai išbandyti... Sekit reportažus J

Aguonų, šokolado ir spanguolių morengai

2 baltymai 150 g cukraus 40 g džiovintų spanguolių 20 g juodo šokolado (70 proc.) 40 g aguonų

Orkaitę įkaitinam iki 170 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Aguonas sumalam su kavamale. Sutrupinam šokoladą, spanguoles susmulkiname blenderyje (galima ir su peiliu, bet ilgiau užtruks). Sumaišom aguonas, šokoladą ir spanguoles.

Baltymus plakam su mikseriu iki baltų putų (kokias porą minučių). Beriam šaukštą cukraus, plakam minutę. Dedam kitą šaukštą, vėl plakam minutę. Ir taip kol baigsis cukrus, o baltymai taps balti ir standūs.

Beriam šaukštą aguonų ir kitų gėrybių mišinio, atsargiai išmaišom. Vėl šaukštą, vėl maišom atsargiai.

Tupdom po valgomą šaukštą baltymų masės į skardą. Neužmirštam palikti nemažų tarpų tarp kauburėlių..

Kepam 30 minučių. Jei kepant susilies, nieko tokio, atskirti galima peiliu. Šiek tiek ataušiname ir lupam nuo popieriaus. Valgom šaltus.

O dabar iškilmingas momentas... Tadaaaaaaaammmm. Pirmas „Tinginių“ giveaway, arba dovana. Temoje apie virtuvę raginau dovanoti ar mainytis virtuvės rakandais. Ir va, prašau. Ieškant virvutės stalčiuje, akis užkliuvo už va tokio daikčiuko:

Pati dar nenaudojau, todėl puiki proga padovanoti (kol pati neužsigeidžiau kaip skūpačina sau pasilikti).

Kas tas baltas daiktas, turbūt aišku: kremui ant tortų kultūringai visokiais raštais apglostyti. O vat dėl antro aš ir pati ilgai galvojau pirkdama, kam jis čia pridėtas. Pasukit ir Jūs galvas. Kas atspės, tas ir gaus. Jei atspėjusių bus ne vienas, trauksim burtus... Rašykit savo spėjimą į komentarus iki gruodžio 31. Daiktas naudingas, neleiskim mano stalčių gilybėse prapulti...

O šiaip tai turėjo būti kokosinis keksas... Tik, kad kokoso drožlių vos vos sukrapščiau, o į parduotuvę taip tingėjosi per pūgą eiti... Gavau suktis iš padėties ir kepti iš to, kas po ranka papuolė. Kepdama vis galvojau apie Didijį marą ir badą XVIII a. pradžioje. Iš ko tik žmonės duonos nekepė... Iš medžio pumpurų, dirsių, pelų, išspaudų likusių nuo alus ir degtinės varymo... Kraupių smulkmenų nepasakosiu, galit patys paskaityti va čia.

Bijojau, kad tas keksas gausis koks sprangus, kaip su kokiais pelais, bet... Gardumynas tikras!

Sėlenėlių keksas su kokosais, razinom ir šokoladu

150 g sviesto 200 ml cukraus 3 kiaušiniai 70 g kokoso drožlių 130 g sėlenėlių 50 g miltų 50 g šokoladinių lašelių arba kapoto juodo šokolado 3 geros saujos razinų 2 supjaustytos datulės arbatinis šaukštelis kepimo miltelių 5 šaukštai grietinės

Sviestą ištirpinti ir palikti atvėsti.

Orkaitę įkaitinti iki 180 C. Kepimo formą (naudojau apvalią su skyle) ištepti sviestu ir pabarstyti kokoso drožlėmis.

Kiaušinius išplakti su cukrumi iki purumo. Sviestą po truputį pilti į kiaušinių masę ir atsargiai išmaišyti. Sumaišyti kokoso drožles, sėlenėles, miltus, šokolado lašelius, razinas, datules ir kepimo miltelius. Berti į kiaušinių masę. Supilti grietinę ir gražiai išmaišyti.

Gautą tešlą supilti į paruoštą kekso formą.

Kepti 40 – 50 minučių. Iškepusį keksą ataušinti, išimti iš formos ir apiberti cukraus pudra.

Pusryčiai... Skaudi man tema... Darbo dienomis mano skrandyje - bardakas. Pats tikriausias. Išlekiu iš namų kaip akis išdegusi, kokie ten pusryčiai. Beveik visada vėluoju, mažiau ar daugiau (gė-da, gė-da!). Tad pusryčiauti, jei tai galima pavadinti tuo vardu, pasiseka apie 10.30, kai darbe stoja šventa arbatos gėrimo valandėlė (su pyragiukais, sausainiukais, spurgom, skruzdėlynais ir pan.)

Normalūs pusryčiai gaunasi dviem atvejais: savaitgalį ir viešbučiuose gyvenant. Todėl dažnai tuom, kuo mėgaujasi visi normalūs žmones per pusryčius, aš valgau vakare. Pvz. granolą su jogurtu ar lengvas salotas.

Granola (nusižiūrėta iš čia, tik pakeičiau vieną kitą smulkmeną)

450 g stambių avižų dribsnių (ne tų, kurios ten per 1 minutę išverda) 50 g sėlenų 50 g kokoso drožlių 100 g saulėgrąžų 80 g sezamų 60 g lino sėmenų 60 g moliūgo sėklų 100 g migdolų plokštelių 100 g lazdyno riešutų (patraiškytų, bet nesmarkiai) 200 ml saulėgrąžų aliejaus (to, kur be kvapo) 300 g medaus 1 - 2 šaukšteliai cinamono 100 g džiovintų spanguolių

Visų pirma noriu pasigirti ir tuo pačiu padėkoti: viskam sumatuoti naudojau puikutėles elektronines svarstykles - baisiausiai didelis ačiū skrieja Irenai. O jei neturit svarstyklių - dėkit viską iš akies, svarbu tik avižų ir pagardinimų santykis. Jis turi būti maždaug 1:1.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Į skardą įtiesiam kepimo popierių. Aliejų su medum ir cinamonu supilam į katiliuką ir ant mažos ugnelės pakaitinam , kol viskas sušils ir daugmaž susijungs į vieną daiktą. Jokiu būdu neužvirinam!

Avižas sumaišom su paskaninimais (be spanguolių), supilam medų ir aliejų. Išmaišom, kol viskas bus vienodai sudrėkę. Supilam į skardą, kišam į orkaitę. Kas 10 minučių pamaišom, kad viskas vienodai apkeptų. Man viskas buvo gatava po 45 minučių, kai viskas pasidarė gražios rusvos spalvos. Kai praaušta – įmaišom spanguoles. Susipilstom į stiklainius ir naudojam kai prireikia.

Morkų – obuolių salotos (o gal mišrainė) su medumi ir šiuom bei tuom (nusivogta iš Palangos „Mūzos“ kavinės)

1 morka 1 obuolys šlakelis citrinos sulčių 1 – 2 šaukšteliai medaus šaukštelis saulėgrąžų žiupsnis cinamono

Morką ir obuolį supjaustom šiaudeliais (aš mandri labai, tai naudojau mandoliną - savo mylimiausią daiktą šiuo metu). Obuolį galima pjaustyti su visa skūra, kad nei vienas vitaminas neprapultų.

Šliūkštelim citrinos sulčių, dedam šaukštelį kitą medaus. Pabarstom saulėgrąžom ir paskaninam viską cinamonu.

Jei medus susicukravęs – pašildom karšto vandens vonelėje – atsileis.

O kokie pas Jus santykiai su tuom reikalu? Su pusryčiais?

Ir jei ką, skanių Jums rytoj :)

Vieną dieną ėmė ir trūko kantrybė: čiupau rašiklį, išplėšiau lapelį iš bloknoto ir surašiau mirtinai reikalingų atlikti darbų sąrašą: nupirkti tą, suremontuoti aną, persodinti gėlę, išmesti pusę drabužių. Praėjo dvi savaites... Iš sąrašo išdidžiai galiu išbraukti du punktus: nupirktas pavadėlis katei (ir vieną kartą juom pasinaudota „dideliam“ katės „džiaugsmui“), apmažinta žaislų vaiko kambary (jungtinėmis pastangomis). Lieka dar viens... du... dvylikta punktų... Plius dar vienas – dažniau rašyti į blogą. O tai visai vasaros miegu užsnūdau ar lietus įkvėpimą vis nuplauna?! Atrodo ir gaminu, ir valgom, o parodyt nėra nei ko, nei kaip.

Puolu taisytis...

Dideliam pyragui pagaminti reikės (jei ką, galima ir per pusę visko imti):

300 g migdolų 250 g džiovintų abrikosų 120 g miltų 3 šaukšteliai kepimo miltelių 1 šaukštelis cinamono 1 šaukštelis malto muskato 600 g morkų 10 trynių 10 baltymų 400 g rudojo cukraus žiupsnis druskos sviesto mažas gabaliukas plius džiūvėsėlių skardai

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Pasiruošiam skardą: ištepam sviestu ir pabarstom džiūvėsėliais.

Migdolus suberti į blenderį ir kaip reikiant susmulkinti. Turi gautis kažkas panašaus į rūpius miltus su nedideliais riešutų gabaliukais. Abrikosus nuplauti, nusausinti ir susmulkinti peiliu 0,5 cm kubeliais. Migdolus ir abrikosus sumaišyti su miltais, kepimo milteliais ir prieskoniais. Atidėti į šalį.

Morkas nuskusti ir sutarkuoti su bulvių tarkavimo mašina arba rankiniu būdu (jei kantrybė jūsų draugė, o pirštai geležiniai). Sumaišyti su miltais ir visa kita smagia kompanija.

Trynius išplakti su cukrumi ir druska, kol pabals. Jei cukrus visas neištirpo, nieko baisaus. Sukrėsti į morkas, atsargiai išmaišyti.

Baltymus gerai, gerai išplakam mikseriu, iki standumo (ar viskas gerai – testuojame dubens apvertimo metodu. Jei baltymai įsikibę laikosi kaip pasiutę - puiku). Dedam baltymų masę po porą šaukštų į morkas ir atsargiai, atsargiai įmaišom.

Sudedam tešlą į skardą ir siunčiam į orkaitę.

Kepam apie 1 val. Jei jaučiam nerimą širdį, kad gal jau traukti lauk – apraminam ją patikrindami pyragą įbesdami ir ištraukdami pagaliuką. Jei sausas – traukiam lauk, jei šlapias – kepam toliau.

Labai skanu su vaniliniu padažu. Bet apie tai jau rytoj. OK?

Receptas su pakeitimais iš čia...

Vakar buvo paskutinė atostogų diena. Atostogų, kurios buvo skirtos kelionėm šen bei ten, namų tvarkymui (tiesa, ir vėl tam laiko nebeliko...), na ir, aišku, pietų visai šeimynai gaminimui... Ta proga buvo nutarta sužibėti, sugroti aukščiausia nata.

Netikras zuikis - labai patogus gaminimui maistas. Sumakaliojai viską, įkišai į orkaitę ir gali eiti žurnalą skaityti, ar namus siurbti. O po to vaizduoti kokia esi super duper šeimininkė su tokais kepsniais mandrais.

Reikės:

0,5 kg maltos kiaulienos 0,5 kg maltos jautienos 3 kiaušinių 100 ml maltų džiūvėsių 2 morkų 1 svogūno druskos, pipirų juodųjų šviežiai sumaltųjų stiklinės džiovintų slyvų

Orkaitę įkaitinam iki 180C.

Slyvas užmerkiam vandenyje - tegul apsivalo ir išbrinksta. Morkas supjaustom labai, labai plonais šiaudeliais, svogūną irgi. Beriam į keptuvę ir pakepinam su trupučiu aliejaus.

Maltą mėsą sumaišom su kiaušiniu, džiūvėsiais ir pipirais, sudedam slyvas, sukrečiam morkas su svogūnais. Rankomis gerai išminkom.

Imam pailgą formą, patepam lengvai aliejumi. Sudedam paruoštą masę, uždengiam foliją. Kišam į orkaitę ir užmirštam valandai.

Po valandos foliją nuimame ir pakepam dar pusę valandos, kad viršus gražiai apskrustų.

Valgom su virtom bulvėm ir švediškais actiniais agurkais „pressgurka“ (va čia užmačiau šitą derinuką, beje, labai vykęs derinukas). Švedai tokius agurkus valgo su mėsos kukuliais (köttbullar), kodėl gi mums su zuikiu nepabandžius?..

Pressgurka‘ms reikės:

2 – 3 nedidelių agurkų 2 šaukštų balto vyno acto 150 ml šalto vandens 2 šaukštų cukraus žiupsnio druskos žiupsnio maltų baltųjų pipirų 2 šaukštų smulkintų šviežių petražolių arba krapų (žiūrint kas darže užderėjo)

Agurkus nuskutam ir supjaustom plonom juostelėm arba ritinukais. Jei turit mandoliną, labai pravers kuo gražiau tai padaryti. Viską kitką sumaišom ir pilam ant agurkų. Galima valgyti nors ir už 5 minučių.

Apie zuikutį netikrą didžiausias įkvėpimas atėjo ir pats receptas buvo sužinotas per tėčio gimtadienį, paragavus slyvinio varianto(vieną akį gamindama dar užmečiau ir į Beatos virtuvę). Kimšom vieną riekę po kitos - taip gardu buvo... Tos slyvos duoda tokių gerų gaidelių zuikiui... O apie agurkų paslaptį sužinojau iš mylimosios „Mat från Sverige“.

Paprasti skanūs dalykai taip greit „užkabina“, kad net nepajunti, kaip mintyse viską išskaidai į sudėtines dalis, pasveri, pamatuoji ir jau virtuvėj sukinėjies bandydama atkurti tą puikųjį skonį.

Paragavom su kolegėm lauktuvių gautų skanumynų iš Dubajaus ir jau po pirmo kąsnio viskas gražiais susidėliojo galvoj: migdolas, datulė, šokoladas. Bėgam į virtuvę.

Reikės:

40 datulių mažesnių 40 migdolų didesnių 200 g šokolado (originale buvo pieniškas, bet man tokia nelaimė su juom įvyko, tai gaminau su juodu ~ 50 proc.)

Migdolus reikėtų pakepinti sausoj keptuvėj kol ims skleisti skanų kvapą. Ataušinam ir po vieną sukišam į datules. Šokoladą sulaužom gabaliukais ir ištirpinam karšto vandens vonelėj. Tirpstantį šokoladą visą laiką maišom, kai tik ištirpsta paskutinis gabaliukas – keliam šalin nuo vandens.

Ant lėkštės patiesiame foliją.

Su dviem šakutėm imam datulę, panardinam į šokoladą, traukiam lauk, nuvarvinam šokolado perteklių ir dedam ant folijos lakšto.

Kišam saldainiukus į šaldytuvą. Valgyti galima praktiškai po 15 minučių.

Aš, kaip jau įprasta man, būsimai sklerozininkei, apie migdolų paskrudinimą prisiminiau jau sukišusi juos į datules. O pienišką šokoladą sugadinau šildydama ant dideliausios liepsnos ir dar puode kuris ilgai neatšąla... Gavosi kažkoks kietas šokolado kukulis. Įdėjau ten dar sviesto porą šaukštų, pamakaliojau, suverčiau viską į foliją, suvoliojau tokią a la dešrą ir į šaldiklį. Po 20 minučių ištraukiau lauk, atkapojau gabaliuką paragavimui – ale visai neblogai gavosi tas liapsusas...

Geros šokolado savaitės visiems!

O čia keletas mano ypač šokoladinių archyvų:

Šokoladas su sūriu, datulėmis ir rožiniais pipirais Šokoladas ir Filadelfija Šokoladinė ekstazė Šokoladinis "kvailelis"

Vakar užsiminiau apie džiovintus pirkinius visokių vaisių pavidalu, o šiandien siūlau idėją kur juos galima panaudoti. Aišku galima sukrimsti be jokių įmantrybių ir laukimų, gi skanu velnioniškai. Bet galima šiek tiek pasikuisti ir paprastam tinginiukui priduoti šarmo minėtųjų gėrybių dėka.

Klasikinio tinginio receptuką nusižiūrėjau pas Astą „Saulėtoj virtuvėj“.

Reikės:

3 pakelių sausainių „Gaidelis“ 180 g sviesto 130 ml pieno 2 šaukštai kupini kakavos nesaldžios 3 šaukštai cukraus vienos plytelės pieniško šokolado (100 g) 10 gražių džiovintų figų (prašom nesumaišyti su datulėmis, nors jos irgi beveik tinka) 15 džiovintų abrikosų pakelio rožinių pipirų (mums reikės tik pipirų rožinės skūrelės)

Sausainius sulaužom. Figas ir abrikosus nuplikome ir supjaustome gabaliukais nelabai mažais. Sumaišom su sausainiais. Įtrupinam pusę plytelės šokolado.

Sviestą ištirpinam, supilam pieną, kakavą, cukrų ir likusią pusę šokolado plytelės. Maišydami užvirinam. Keliam nuo ugnies ir ataušiname.

Pilam skystą daiktą ant sutrupintų dalykų ir gražiai išmaišome.

Sukrečiam viską ant plėvelės ir suformuojame „dešrą“. Galus gerai užrišam.

Kišam į šaldytuvą ir užmirštam iki kitos dienos. Šiaip skaniausia būna lygiai parą pralaikius.

Rožinius pipirus maišelyje patrinam tarp delnų, kad skūrelės atsikirtų nuo juodo branduoliuko. Suberiam į sietelį ir sijojame ant tinginio jau išsiilsėjusio. Delnais prispaudžiame.

Pjaustome ir ragaujame... Mmm... Ne per daug saldu... Subtilus figų ir rožinių pipiriukų skonis... Gerai gavosi....

„Košės sviestu nepagadinsi, saldžios sriubos saldumi irgi“. Vat taip ir panašiai aš mąsčiau kraudama trečią šaukštelį medaus į sriubai skirtą vandenį.. Ir ką gavosi puikiai puikiausiai. O ar gali nesigauti puikiai toks dalykas, jei dar ir kleckiukų savadarbių prileidi?

Viskas daugmaž iš akies

Vanduo gal 1,5 litro, o gal litras 3 šaukšteliai medaus 6-8 džiovinti abrikosai sauja gerų razinų cinamono lazdelė šaukštas krakmolo kleckiukams: miltų keturi šaukštai, vienas kiaušinis ir šlakelis vandens

Vandenį užkaičiam, kai užverda dedam medų, šiaudeliais supjaustytus abrikosus, razinas ir cinamono lazdelę. Kol viskas verda, susimaišom tešlą kleckiukams. Jei tešla atrodo skystoka - pridedam miltų daugiau. Kabinam šaukštu tešlą ir lėtai varvinam į verdančią sriubą. Privarvinam kiek mums reikia tų kleckiukų ir paverdam dar sriubą porą minučių, nedaugiau, kad kleckiukai neištižtų. Krakmolą ištirpinam keliuose šaukštuose šalto vandens ir supilam į sriubą. Palaukiam kol viskas gražiai sutirštės ir išjungiam.

Sriubą skaniausiai valgyti šaltą su geru šaukštu grietinės... Kleckiukai gavosi tirpstantys burnoje,  lengvi kaip debesys, o razinos ir abrikosai gomurį malonino subtiliais saldumais...

O mieli skaitytojai, ką deda į savo saldžią sriubą?

O abrikosai jokiu būdu neturėtų būti iš mūsų didprekybių. Na, nes sugadins visa skonį, geriau jau be jų. Jei nusišypsos laimė nusipirkti iš kokio uzbeko, tada taip – skonis bus dieviškas ir norėsis vieną kitą abrikosiuką sugriaužti ir be salotų.

Taigi... Grįžtam prie jų, t.y. salotų. Labai žalios, kur kandi ten – skirtingas skonis ir kvapas...

1 porcijai reikės:

keli lapai paprastų salotų (lettuce ar kaip jos ten vadinasi) sauja mažųjų špinatų lapukų keli lapeliokai baziliko šviežio šluotikė krapų šviežių galiukas agurko nulupto pusė labai gerai prinokusio avokado (jei parsinešėt iš parduotuvės akmenį – palaikykit pora – trejetą dienų šiltesnėj vietoj, prisirps) žiupsnis druskos žiupsnis juodųjų pipirų šlakelis alyvuogių aliejaus šlakelis citrinų sulčių 3 džiovinti abrikosai, nuplauti ir 10 minučių pamirkyti vandenyje

Salotas, špinatus ir bazilikus nuplaunat ir suplėšot (nepjaustom!). Agurką perpjaunam išilgai, pašalinam sėklas. Supjaustom. Krapukus irgi susmulkinam. Sudedam viską į indą, iš kurio ir valgysime.

Avokadą sutraiškom su šakute, pilam aliejų ir citrinos sultis, beriam druską ir pipirus. Sumaišom. Tupdom avokado košę ant salotų, apibarstom smulkintais džiovintais abrikosais. Galima viską išmaišyti, o galima griebti šakute žalumynus, mirkyti į avokadą ir užvertus akis alpti dieviškoj palaimoj...