Tinginiai irgi verda...

Vasarą beprotiškai pasiilgstu vaikystės sumuštinių. Tokių paprastų, paprastų. Batonas su sviestu ir cukrumi, batonas su uogiene ir grietine, juoda duona su grietine ir cukrumi, juoda duona su rūkyta dešra, palendricu, kumpiu. Dešra tokia turėtų būti – iš pačių užaugintos kiaulės, papjautos mūsų pačių kieme, tada mama daro dešras, kaimynas arba senolis jas išrūko. O tada jos sukabinamos vėsiame sandėliuke, džiūva ir skanėja. Su kumpiu tas pats. Nuosava kiaulė ir receptas, ir vis nueini į tą visokius gardžius kvapus skleidžiantį kambarėlį ir atsipjauni plonų juostelių. Ir ant sumuštinio. Ir sviesto nepamažinti, turi jausti dantimis kaip slysti per jį link duonos. Gardžiausia, kai ne pati pasidarai, o mama. Išneša į lauką ir šaukia: „Egidija, Kristina!!! Ateikit!!!!“ Viktorija dar maža, jai sumuštiniai nepriklauso, tik mamos pienas. Mudvi juos kaip smakai labai greitai praryjame ir reikalaujame vėl. Ir vėl.

O užsikandame agurku ar pomidoru iš nuosavo šiltnamio, kuriame karšta ir oro trūksta kaip džiunglėse.

Apie tokius valgius galiu dabar tik svajoti. Kiaulių nieks neaugina, dešrų ir kumpių nerūko. Lieka tik pomidorai ir agurkai iš mamos šiltnamio, kuris už jūrų marių.

Todėl tenka susigalvoti kitokius sumuštinius. Šiuo metu mano favoritas yra tamsi ciabatta duona su avokado riekelėmis, gabalėliais pelėsinio sūrio, vienu kitu šlakeliu alyvuogių aliejaus, juodaisiais pipirais ir šakele čiobrelio.

Arba pusiau skystai virto kiaušinio ritinėliai sutupdyti ant riekės kartu dosniu sluoksniu sviesto, pagardinti žaliomis alyvuogėmis. Žiupsnelis stambios druskos, šiek tiek pipirų, vienas kitas lapelis kokio žalėsio.

 

Nesuprantu, kodėl TAI yra vadinama duona. Tai tikrų tikriausias pyragas! Saldus, kvapnus, tirpstantis burnoje. Čia juk kumpio gabalo ar pomidoro skiltelės nekrausi...

O skaniausia - su šlakeliu karšto vyno, pasislėpus kopose...

Bananų duona su vyšniomis ir šokoladu

150 g kvietinių miltų 100 g rūpių ruginių miltų 3,5 šaukštelio kepimo miltelių žiupsnelis druskos 100 g sviesto 200 g cukraus 2 kiaušiniai 100 ml pieno 2 šaukšteliai vanilinio cukraus 100 g juodo šokolado (50 proc.) 2 gerai prinokę bananai 200 g šaldytų vyšnių

Sumaišykite kartu abiejų rūšių miltus, kepimo miltelius ir druską. Atskirai ištrinkite sviestą su cukrumi. Po vieną įmuškite kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų. Bananus sutrinkite šakute ir įmaišykite į sviestą. Supilkite pieną. Po truputį suberkite miltus, išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Šokoladą supjaustykite gabaliukais (bet ne trupiniais). Įmaišykite į tešlą kartu su šaldytomis vyšniomis. Vyšnios gali būti ir su kauliukais – tik įspėkite valgytojus.

Keksui skirtą formą ištepkite sviestu. Sudėkite tešlą. Kepkite 180 C temperatūroje 1 val ir 10 minučių. Ar iškepė patikrinkite mediniu pagaliuku – ištraukus jis turi būti sausas. Iškepusį pyragą su visa forma ataušinkite 20 minučių. Ir tik tada imkite iš formos. Skaniausias – visai atšalęs.

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Turiu iš vaikystės porą prisiminimų apie ugnį. 3-čioj klasėj įsirašiau į jaunųjų gaisrininkų būrelį. Pagrindinė mintis šios užklasinės veiklos buvo žolės degintojų gaudymas. Su mokytoja klaidžiodavom pavasarį po pievas, ieškojom pažeidėjų. Prisimenu tik vienų gaudynių pabaigą. Du jaunieji padegėjai stovi prieš visą klasę (kurioje buvom tik 6 mokiniai), o būrelio vadovė liepia jiems nusimauti kelnes, o mums duoda į rankas po rykštę. „Pamokinkit juos, su ugnim žaisti nevalia“. Ar suprato būrelio galva kokią traumą paliko mums ir ypač mėgėjams pasišildyti prie ugnelės?

Kitas epizodas. Namo rūsy, prie „Beržo“ * guli kelios degtukų dėžutės. Aš juos degu po vieną, laukiu kol sudegs ir metu už tos didelės metalinės spintos. Tėvas, surinkęs saują nudegusių degtukų, sukelia baisią audrą, įkrečia į kailį ir nuvaro į kampą. O jo žodžiai „jaunoji gaisrininkė namų vos nesudegino“ skamba ir skamba... Iki šiol...

*„Beržas“ toks mazutu ar kokiu kitu velniu kūrenamas pečius, kuris šildydavo „alytnamius“.

Ir vis dėl to mėgstu stebėti ugnį iki dabar. Žvakės, židiniai, laužai, degančių malkų žiemą kvapas – pats gardžiausias. Todėl visi tie ugnele pašildomi valgiai ir gėrimai (arbatinukai mandrūs, fondiu) mane labai vilioja.

 

Sūrio fondiu (užteks keturiems)

300 ml + 50 ml sauso balto vyno skiltelė česnako šaukštelis citrinos sulčių 150 g Čederio sūrio 350 g Žementalio sūrio 2 šaukšteliai krakmolo žiupsnelis baltųjų pipirų žiupsnelis šviežiai tarkuoto muskato

Imam nedidelį puodą storu dugnu. Ištriname puodą česnako skiltele. Supilam 300 ml vyno ir citrinos sultis. Užkaičiam ant vyryklės, ant mažos liepsnelės. Po poros minučių sudedam tarkuotą sūrį ir mediniu šaukštu raitydami aštuoniukes maišom kol sūris ištirps. Kai ištirpsta ir pradeda vos vos burbuliuoti, sumaišom likusį vyną su krakmolu ir supilam į sūrio masę. Kaitinam kol sutirštės, bet neužverdam (kokias 3 minutes). Krakmolą galima sumaišyti ir su 3 šaukštais vyšnių likerio, bet tokio na niekur neradau, tiko ir taip... Pagardinam baltais pipirais ir muskatu.

Pripjaustom ciabattos, morkų, obuolio gabaliukų, paberiam mažiukų pomidoriukų. Duriam su šakute, mirkom sūryje ir mėgaujamės. Labai tinka viena kita taurė šalto Chardonnay...

Kad sūris nesušoktų į gabalą, po puodu padedam žvakę ar ką panašaus.

Beje, šveicarai viskių monų prisigalvoja valgydami: jei nukrenta gabaliukas duonos į puodą, reikia pabučiuoti visus sėdinčius prie stalo. Jei vyras pameta, perka butelį vyno. O jei  buvai vėpla ir nukrito antrą kartą, kitą fondiu vakarėlį ruoši pas save namuose :)

Ne, neužmigau priešlaikiniu žiemos miegu... Nors atostogas gal taip ir vertėtų pavadinti? Vartymasis lovoje ilgai, ilgai, kol sąžinė priverčia lyg nuplikytą rioglintis iš patalų, gaminti pietus, kraustyti spintas, valyti langus. Visos dienos atrodo vienodos, lyg eitum į darbą. Tik kelionės, įsimaišiusios į tarpą, dieną paverčia kitokia. Tada kievieną atsimeni su visom smulkmenom. Ir keltis tada nesunku anksti, nes žinai, kad tavęs laukia kažkas ypatingo, kažkokios staigmenos.

Tokios staigmenų kupinos dienos buvo viešint pas mamą ir sesę. Ačiū joms (ir jų antrom pusėm), kad surengė tokią neužmirštamą savaitę. Štai keletas vaizdelių.

Va tokios gražios medūzos dabar okupavo vakarinius Švedijos krantus.

Akvarelistų studijos.

Visokie žuvies ir panašiai restoranėliai.

Norėtumėt tokiam gyventi?

Vienas iš Gamtos istorijos muziejaus Gioteborge eksponatų.

Na ir pora receptukų, tokių jau visai, visai paprastų.

Duonkepėj kepta brioche

Ar tai tikrai tai, kas parašyta - nežinau. Nesu aš tos brioche valgius ir net nežinau, ar gavosi panašu į tai. Naudojausi prie duonkepės pridėtu receptu, tik kai ko įbėriau ir nuo savęs. Be to, norėjau išbandyti atidėjimo funkciją, kad šeštadienio rytą pažadintų kepamo pyrago kvapas. Deja, kvapas manęs nepažadino – sloga tokia, kad nieko nejaučiu jau kelios dienos. Bet vyras sakė, kad kvepėjo nuo ankstyvo ryto ir neleido miegoti.

500 g kepaliukui reikės:

155 ml vandens 1 šaukšto aliejaus arba tirpinto sviesto 1 arbatinio šaukštelio druskos 1 šaukšto cukraus 4 šaukštelių aguonų 2,5 puodelio kvietinių miltų 1 šaukštelio sausų mielių

Sudedam viską iš eilės, kaip surašyta. Mieles užberiam pačias paskutines, ant miltų. Nustatom programą Nr. 6 „Brioche“. Jei norite šviežiu kepiniu mėgautis iš ryto, paspaudžiame atidėjimo funkciją. Aš kažką netaip apskaičiavau, tai duonkepė įsijungė 4 valandą ryto. Šokau iš lovos, kaip kulka ir nubėgau pridėti dar 3 valandų.

Išvertus kepaliuką iš formos šiek tiek nustebino jo kietumas, bet supjausčius paaiškėjo, jog čia tik traški skani plutelė. Vidus buvo minkštutėlis. O tos aguonos baisiai tiko.

Kriaušės su pušų konkorėžių sirupu, kardamonu, cinamonu ir riešutukais

Oi, oi koks ilgas pavadinimas. Lyg ir nebereikia rašyti ko reikės receptui, ar ne? Vienok, surašysiu kas ir kaip. Baisiai skanu su plombyru ar kokiu jogurtu natūraliu. Beje, labai rekomenduoju tą įdomiai skambantį pušų sirupą – skonis nerealus. Su blynais, ledais ar ant vaisių kokių užšlakstyti... Įdomu, kaip jį gamina? Mirko konkorėžius? O gal sumala?

Dviem valgytojams reikės:

1 kriaušės, prinokusios, bet neištižusios 1 šaukšto sviesto 2 šaukštų pušies konkorėžių sirupo (gali būti klevų sirupas) gero žiupsnio cinamono gero žiupsnio malto kardamono saujos geros graikiškų riešutų (gaila, kad nerandu pirkti pekano riešutų, jie čia labai, labai tiktų)

Kriaušę nulupam, supjaustom kubeliais. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Sudedam viską ir atsargiai pamaišydami kaitinam apie 3 – 4 minutes, kol kriaušės šiek tiek suminkštės, o skystis sutirštės. Palaukiam kol praauš ir skanaujam. Radau šitas kriaušes Good life eats.

Po vakarykščio sėkmingo bandymo prisijaukinti duonkepę ir norėdama dar labiau palengvinti sudėtingą duonos kepimą bei priartinti prie tobulo tinginiams, nusipirkau turbūt antrą kartą gyvenime miltų mišinį.

Patiko sudėtis ir tai, kad puikiai tinka duonkepėms. Dar prigriebiau visokių priedų, priedukų (riešutų - riešutukų, sėklų – sėklyčių), na reikia gi kažkokią ir kūrybiškumo gyslelę parodyti...

Puskilograminiam kepaliukui reikės:

360 ml vandens šaukšto gero medaus saujos sezamo sėklų 500 g miltų mišinio „Balta duona“ (sudėtis: ruginiai sijoti miltai, aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, termiškai apdoroti  kvietiniai miltai, cukrus,  sausas raugas, druska, kmynai, ruginis salyklas, pieno išrūgų milteliai, kviečių skaidulos) 7 g pakelio sausų mielių geros saujos graikiškų riešutų (nesmulkinti)

Supilam vandenį, dedam medų, suberiam sezamus, miltus ir mieles. Nustatom programą Nr. 1 („Balta duona“), pasirenkam kepalo dydį (500 g), apskrudimo lygį (antrą). Spaudžiam gazą, t.y. startą. Duonkepė pradeda minkyti. Toli niekur nepabėgam, laukiam, kol supypsės, kad minkymas eina prie pabaigos ir galima sudėti priedus. Drąsiai atidarom duonkepę. Suberiam riešutus ir paliekam toliau jau viską technikos valiai.

Iškepusią duonelę iškarto apglostom šaltu vandenuku, apdengiam rankšluostuku ir laukiam kol šiek tiek praauš.

Valgom su medum ir sviestu. Arba be nieko.

Beje, šią duoną galima iškepti ir be duonkepės, instrukcijos - ant pakelio.

Pagaliau! Pagaliau! Kai visos jau išbandė ir aprašė (ir užmiršo gal), pas mane atkeliavo duonkepė. Nei pirkau, nei padovanojo kas, tiesiog tapau viena iš bandytojų (cha, beveik kaip lakūnė – bandytoja). „Electrolux“ dėka. Reveransas jiems ir „ačiū“, einam prie reikalo.

Duonos kepėja iš manęs nekokia, todėl šis aparatas labai tinka tokiai kaip aš – tinginei ir kreivarankei. Supylei, subėrei, tada koja ant kojos - ir skaitai žurnalus, kol duona pati susiminko, išsikelia ir iškepa. Didžiausia problema buvo susirasti tinkamą pirmam kartui receptą. Pirmą vakarą po visokius amerikoniškus puslapius ir super mamas prarymojau. O šįryt čiupau prie duonkepės įdėtas kitų blogerių idėjas (koks kalambūras :), biškiuką šen pažiūrėjau, biškį - ten. Ir va kas gavos:

180 ml vandens 1 šaukštelis druskos 2 šaukštai cukraus 1 šaukštas alyvuogių aliejaus 1 šaukštas rozmarino 5 šaukštų tarkuoto parmezano (galima ir „Džiugo“) geros saujos džiovintų pomidorų, supjaustytų 1 cm pločio juostelėmis (bet ne aliejuje mirkytų, sausų geriau) 3 skiltelių česnako (susmulkintų) 450 ml miltų 2 šaukštelių sausų mielių (arba viso 7 g pakelio)

Dedam visus produktus taip, kaip surašiau: iš pradžių vanduo, tada druska ir cukrus, visi pagardinimai, galiausiai miltai ir mielės.

Tada nustatom programą „Balta duona“ (Nr1), nurodom kepaliuko dydį (500 g), apskrudimo lygį (patariu rinktis pirmą). Spaudžiam startą.

Lieka du variantai:

a) kas penkios minutės bėgioti prie duonkepės ir pro langelį stebėti visas procedūras, gėrėtis kvapais, nervotis „kada, kada?“

b) įsijungti kokią komediją ar filmą apie meilę ir atsipalaiduoti 3 valandoms.

Duona gavosi labai skani, labai. Gražios morkinės spalvos, kvapni, puri. Gardu vieną valgyti, galima su sviestuku ir tuo pačiu parmezanu.

Didysis produktų matuotojas ir subėrėjas į duonkepę. Beigi klausinėtojas "ar jau? ar jau? ar jaaaaau?!!!

Būna jums taip: pradedi kažką gaminti ir topteli viena mintis kitam patiekalui, po to dar viena dar kitam. O prieš tai galva buvo tuštutėlė – kūrybinė krizė...

Pradėjau gaminti sirupą, tada pasibeldė idėja ledams pagardinti, o vėliau prisiminiau, kad turiu porą figų liūdinčių. Va ir baisiai gardus desertas paruoštas.

Pradėsim nuo alus sirupo, kuris ne tik ledams tinka paskaninti:

350 ml tamsaus alaus 100 g cukraus cinamono lazdelė

Sudedam viską į katiliuką, statom ant nekaitrios ugnies. Vieną akį vis užmetam, mat alus kaip pašėlęs putoja ir vis veržias lauk. Verdam 20 minučių, arba tol sirupas sutirštėja. Imam nuo ugnies ir vartojame jau ataušusį. Dėmesio – vėsdamas sirupas taps dar tirštesnis.

Kol virė ir aušo sirupas, gaminam duonos ledus:

1 litras pieniškų ledų 2 riekių juodos duonos

Ledus išimam iš šaldiklio, kad šiek tiek atsileistų.

Duoną paskrudinam tosteryje, prieš tai nupjovę plutą. Jei turim blenderį, sumetam sulaužytus duonos gabaliukus ir susmulkinam iki trupinių. Jei neturim, darom viską savo rankutėmis.

Beriam trupinius į ledus ir gerai išmaišom. Kišam į šaldiklį, valgyti galėsim po pusvalandžio

Jei esam barbės devyndarbės, tuo pačiu galim ir karamelines figas paruošti. Juokų juk darbas:

2 figos porą šaukštų sviesto 1,5 šaukšto medaus

Figas supjaustom į 6 – 8 dalis. Dedam į keptuvę nedidelę, ten pat keliauja ir sviestas su medum. Dedam ant mažos ugnies ir maišydami laukiam kol sviestas ir medus ištirps. Figas irgi vis pavartom. Kepam viską apie 5 minutes – nedaugiau. Paragaujam ar skanus tas padažiukas karamelinis gavosi, jei galva apsisuko ir burnoje groja skonių simfonija, jungiam lauk ugnį.

Traukiam lauk ledus, dedam porą – trejetą kaušelių į taurę, tupdom figą vieną ar dvi, užpilam viską sirupu ir patiekiam. O jau tada klausomės ditirambų saldžiausių...

Kada tik būnu Latvijoje, beveik visada desertui pasirenku duonos sriubą (maizes zupa). Šį savaitgalį lankėmės su šeima Kuldigoje (fantastiškoje dviračių šventėje) ir ta proga paragavau dar vieno ruginės duonos saldumyno - Rupjmaizes kārtojums, tokio duonos trupinių, uogienės ir grietinėlės sluoksniuočio. Turbūt nėra lengviau pagaminamų desertų... Receptai gimė ekspromtu mano virtuvėj kaip ilgalaikio ragavimo įvairiose Latvijos visuomeninio maitinimo įstaigose pasekmė (vat kaip gudriai suraičiau...)

Maizes zupa

400 g juodos ruginės duonos be jokių priedų 1 šaukštas aguonų 0,5 šaukštelio malto cinamono 0,5 šaukštelio malto muskato riešuto 0,5 šaukštelio maltų kvepiančiųjų pipirų 10 džiovintų slyvų pora riekelių šviežios citrinos 2 šaukštelių apelsinų marmelado 2 stiklinės verdančio vandens plaktos grietinėlės (be cukraus)

Nuo duonos nupjauname plutą, suraikome riekutėmis. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Ant grotelių patupdom duoną ir padžioviname 10 – 15 minučių.

Traukiam lauk, sudedam į maisto smulkintuvą ir paverčiam į trupinius. Jei smulkintuvo neturim, tiesiog sulaužom duoną mažesniais gabaliukais.

Į trupinius įmaišom aguonas ir prieskonius. Suberiam viską į puodą, užpilam verdančiu vandeniu sumaišytu su cukrumi. Palaukiam kol duona išbrinks ir statom ant ugnies. Sudedam perpus perpjautas slyvas, smulkai supjaustytas citrinos riekeles, marmeladą ir laukam kol užvirs. Užvirus paverdam dar porą minučių ir keliam nuo ugnies.

Ataušinam. Valgom šaltą su trupučiu plaktos grietinėlės.

Rupjmaizes kārtojums

Įmam 4 šaukštus duonos trupinių su prieskoniais ir aguonom (kaip paruošėm maizes zupai), įberiam truputį cukraus ir susluoksniuojam su plakta grietinėle. Latviai būtinai deda dar kokios raudonos uogienės sluoksnį, bet mums ir taip buvo saldu bei gardu... Dar greitesnis variantas būtų duonos nedžiovinti, o tiesiog sutrupinti ir sumaišyti su prieskoniais ir cukrumi – tas pats gardumas gaunasi.

Kad sūris ir kriaušės sutverti viens kitam supratau kažkurią vasaros dieną pasigaminusi orkaitėje keptų kriaušių puselių su medum, dieviškuoju rokforu ir kreminiu sūriu. Šis užkandis dabar yra visų mūsų baliukų numeris vienas. Kiek žinau, ragavusieji irgi tai įtraukia į savo vakarėlių meniu. Tik sunku nutaikyti skanias kriaušes nusipirkti. Labai svarbu prisirpimo ir saldumo lygis...

Šį kartą kažkas panašaus gavosi, tik su daug traškesio... Receptas iš François-Xavier puikiojo blogo www.fxcuisine.com

Reikės:

tamsios ciabattos kelių labai plonų riekelių alyvuogių aliejaus česnako skiltelės gabalo rokforo arba gorgonzolos (kame skirtumas, niekaip nesuprantu... būsiu dėkinga, jei kas paaiškins) graikiškų riešutų saujelės skanios, saldžios kriaušės

Ciabatta aptepame aliejumi iš abiejų pusių ir kepame orkaitėje ant grotelių kol švelniai apskrus. Traukiam lauk, įtrinam česnako skiltele abi puseles. Ant kiekvienos riekelės dedam juostelėmis supjaustytą sūrį. Užtupdom po 3 – 4 graikiškus riešutus. Kišam atgal į orkaitę. Neilgam – kol sūris išsileis. Traukiam lauk, apdedam nuluptos kriaušės gabaliukais ir nieko ilgai nelaukę ragaujam.

 

Šį kartą jokių receptų. Na beveik. Tik noriu pasigirti kokių skanumynų netyčia aptikau Lietuvoj ir užjūry.

Turiu šokių tokių problemų su skrandžiu ir prie jo priklausantiems dalykams, tai nelabai galiu valgyti mielinių duonų ir pyragų, ypač šviežių – na aišku, kai jie patys patys skaniausi. Atradau štai tokią alternatyvą. Duonelės su sezamais ir ruginėm sėlenom. Trašku ir labai skanu su kokiu avokadu beigi lašeliu alyvuogių aliejaus. Radau „Iki“.

Dar vienas daiktas, vertas nuodėmės – egiptietiškas „mirkalas“ dukkah. Jums rekomenduoju valgyti su kokia šviežia duona. Merkiat į alyvuogių aliejų, po to į šitą migdolų, lazdynriešučių, sezamo, kalendros, kumino mišiniuką. Kai pasibaigs – galėsiu ir pati pasigaminti ir barstyti ant kokios rikotos ar panašiai. Daugiau čia...

„Rududu“ būtų geras daiktas, jei ne tie susicukravę „akmenys“. Jei perkat – žinot apie ką čia aš. Todėl labai apsidžiaugiau radusi šitą indelį tiršto karamelinio gėrio. Ant blynų, į ledus, pyragams, pyragėliams. Kaip įdaras į triufeliukus. Daug kur galima panaudoti. Tik reikia saugotis ir nesuvalgyti vieno pačio. Va čia daugiau galima paskaityti...

Klaipėdos „Aliejuose“ užtikau šalto spaudimo nerafinuoto kokosų aliejaus. Kvapas – rojaus. Kabinu ir šaukštais valgau... Arba vietoj paprasto aliejaus kokius egzotiškus valgius gaminant galima naudoti. Sako vienas iš sveikiausių dietinių aliejų... Jei turit kokių minčių, ką skanaus galima sumeistrauti su šita gėrybe - prašom pasidalinti...

Tai vat tiek būtų... Jei užtiksit kur tą egiptietišką mirkalą ir karamelę Lietuvoj - duokit žinot. Gi nevažiuosiu vien dėl jų iki Pietų Afrikos Respublikos, kur tai ir yra gaminama...

Pažadus reikia tesėti... O dar tokius, kurie duoti viešai – būtinai! O tai bus baisi gėda... Pelėda...

O pažadą daviau Ignei iš Ignės puodo. Mat laimėjau jos rengtą loteriją ir pažadėjau kažką pagaminti iš to žurnalo, kuris ir buvo prizas. Vat... Ilgai rinkausi ką čia pagaminus. Bet ten tiek visokių angliškų egzotikų, kad kažint ar pavyktų rasti bent pusę produktų. Todėl gaminau focaccia ir ledais įdarytą panetonę. Vai vai vai, kaip įmantriai skamba... Oj, oj, oj... Kokios mes mandros... O ištiktųjų tai paprasčiau nebūna.

Reikės:

500 g miltų (arba 800 ml) 1,5 arbat šaukštelio druskos žiupsnio gero cukraus 4 šaukštų alyvuogių aliejaus 14 g sausų mielių arba tiek pat paprastų mielių 300 ml drungno vandens 100 g juodų alyvuogių be kauliukų 100 g žalių alyvuogių be kauliukų(gali būti įdarytos citrina) geras žiupsnis šviežio arba džiovinto rozmarino 2 česnako skiltelių, plonai supjaustytų

Miltus, druską ir cukrų sumaišom dideliame dubenyje. Padarome duobutę, supilam ten vieną šaukštą aliejaus. Mieles ištirpiname 150 ml drungno vandens, paliekame 15 min. Užpilam dar 150 ml vandens ir supilame viską į miltus. Jei turim, galim įpjaustyti apie 100 g saulėje džiovintų pomidorų aliejuje. Aš visai užmiršau jų nusipirkti... Taigi, minkom tešlą. Apie 10 minučių, kol tešla pasidarys elastinga ir minkšta. Dedam tešlos rutuliuką į alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždengiam tuo pačiu aliejumi patepta maistine plėvele. Dedam į šiltą vietą ir laukiam apie 1 valandą kol tešla pakils ir padvigubės.

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Skardą pabarstome šiek tiek miltais. Perkeliame ten švelniai tešlą ir suformuojame didelį ovalą (apie 35 cm ant 25 cm). Padarome su pirštais duobutes, sukaišom ten alyvuoges, česnaką, aptepam alyvuogių aliejumi ir pabarstom rozmarinu ir stambia druska. Vėl uždengiam plėvele ir paliekam pastovėti 30 min, kol vėl iškils.

Kepam orkaitėje 20 minučių, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Traukiam lauk ir galim valgyti iš karto. Dažom į alyvuogių aliejų ir šiek tiek druskos. Mmmm... Skanu, panašu į naminę picą...

Receptas paimtas iš šio puikaus žurnalo.

Šį vakarą virtuvėje lengvai pakvipo Indija. Taip vos vos... Pasigaminau arbatos mišinį iš prieskonių (labai panašią į vyrui dovanotą „Jogų arbatą") ir iškepiau kalną tokių tuščiavidurių čeburekų – semolina puris. Lietuviškai būtų „manų pūstiniai“. Receptą seniai nusižiūrėjau Jogos mityboje.

Prieskonių arbata

Kiekiai tokie iš akies. Galima dėti daugiau kas patinka ir mažiau kas nelabai. Pas mane gavosi toks rinkinukas:

Cinamono lazdelės Gvazdikėliai Rožiniai pipirai (galima dėti ir juodus, bet aš, kokia ironija, neturiu namuose net paprasčiausių cielų juodų pipirų...) Kardamono grūdeliai Gabaliukas imbiero šaknies Žvaigždutė žvaigždinio anyžiaus

Po ranka neblogai būtų turėti kokį akmenį, su kuriuo sutrinam į gabaliukus cinamoną ir anyžių. Imbierą nulupam ir supjaustome mažiukais kubeliais. Suberiame kitus prieskonius. Išmaišom. Vat ir viskas. Arbatai galim paprasčiausiai užplikyti 1 šaukštelį šio mišinio, jei norim stipresnio skonio – pavirinam 5 minutes. Galima dar pieno įpilti ar „ghee“ sviesto įdėti, bet man arbata ir pienas – nesuderinama.

Semolina puris

Pasižiūrim ar turim:

250 g (arba 375 ml) aukščiausios rūšies miltų 5 šaukštų manų kruopų (aš ėmiau manų kruopas maišytas su kviečių sėlenėlėmis) 3 šaukštai tirpinto sviesto (reikėjo „ghee“ sviestuko, bet aš tokio neturėjau... gal kada nors...) žiupsnis druskos 150 ml vandens 0,5 l augalinio aliejaus kepimui

Išmaišom miltus, manus ir druską dubenyje. Pilam sviestą, išmaišom su pirštukais. Pilam po truputį vandenį. Išminkom tešlą. Minkom kokias 5 minutes, kad tešla gautųsi vientisa. Paliekam tešlą pailsėti kokiam pusvalandžiui – tegul miltai išbrinksta. Tešla pridengiam lėkštute, kad neapdžiūtų. Po pusvalandžio tešlą dar paminkome ir padaliname į 12 dalių.

Rutulėlius uždengiam drėgnu rankšluosčiu. Imam po vieną rutuliuką ir iškočiojame į 10 cm skersmens paplotėlius. Dedam į įkaitintą aliejų. Reikia stengtis, kad nepersilenktų, ar kraštelis neužlinktų. Paplotėlis nugrimzta, po to čirkšdamas nepatenkintas išnyra, bet mes jį vėl šiek tiek panardiname, 3 sekundėm ir paliekame ramybėje, kad išsipūstų. Kai išsipučia po kelių sekundžių apverčiame, palaukiame šiek tiek ir traukiam lauk. Dedam ant servetėlės, kad riebalai susigertų. Taip ir likusius iškepam. Valgyti kol dar šilti. Galima ir su prieš tai pagaminta arbata.

 

Recepto pagrindą nusižiūrėjau jau senokai pas Sonatina, bet vis nukeldavau ir nukeldavau gaminimą. O viskas nesudėtinga ir greitai padaroma... Beje, man labai padėjo Pijus: ir mikseriu maišė, ir kočiojo. O svarbiausia, kad su pasimėgavimu valgė vieną tortilją po kitos :) 550 ml. miltų 2 arb. šaukšt. kepimo miltelių 1 arb. šaukšt. druskos 2 valg. šaukšt. aliejaus sauja džiovinto raudonėlio sauja džiovinto mairūno sauja džiovinto baziliko 0,5 arb. šaukšt. kajeno pipirų 320 ml. pieno Pieną užvirinti. Miltus, kepimo miltelius, druską, pipirus ir žoleles sumaišyti. Įpilti aliejų, sumaišyti. Pamažu pilti karštą pieną ir maišyti su mikseriu apie 3 minutes. Imti tešlą lauk , dėti ant miltais pabarstyto stalo ir gerai išminkyti. Padalinam tešlą į 12 dalių. Kiekvieną rutuliuką iškočiojame. Gaunasi 15 - 20 cm. "blynai". Keptuvę storu dugnu gerai įkaitinam. Dedam tortilją, kepam vieną pusę 30 sekundžių, apverčiam vėl kepam 30 sekundžių. Retsykiais iš keptuves su sausu popieriniu rankšluosčiu išvalom sudegusius miltus. Štai ir viskas. Valgom su kokiais nors skaniais įdarais: faršo padažu, pomidoriukais, avokado padažu (guacamole). Pas mus, deja, nei vieno išvardinto dalyko nebuvo, tai pagaminau tokį visai skanų dalykėlį: "Philadelphia" kreminį sūrį sumaišiau su smulkiai pjaustytais marinuotais džiovintais pomidorais. Dar užmečiau šakelę šviežio čiobrelio ir... Skanaus!

Kažkada seniai seniai , prieš šimtą metų, gyvenau Švedijoje. Kas man patiko iš maisto? Ne viskas ir net ne dauguma. Taigi mano sąrašiukas būtų toks: Köttbullar (mėsos kukuliukai) su bruknių uogiene Pytt i panna (bulvių ir mėsos kepti kubeliai su kiaušiniais) Kokt lutfisk i ugn (kepta žuvis. Įtariu, kad tai budavo menkė) Ugns pannkaka (panašu į Jorkšyro pudingą) Visokie ten "paj" (pyragai) su uogomis ir daug daug plaktos grietinėlės (beje, Švedijoje pamėgau plaktą grietinėlę be cukraus. Ir dabar tik taip gaminu.) Ir be abejo švediška duona... Ypatingai tos visokios "tunnbröd" (plonos duonos)... Pastoviai mamos prašau atvežti iš ten Polar bröd, kurią sušaldau ir po to kelis mėnesius paskrudinusi tosteryje valgau... Na o šiandien pagaliau, o pagaliau, išsikepiau svensk bröd ir pati. Ačiū už receptą Klausui. Tusen tack Claes! Šitą receptą jis gavo iš savo močiutės ir dabar švenčių proga kepa šitą duoną visai giminei. Taigi , tataigi: 500 ml (275 gr ) ruginių miltų 1000 ml (600 gr) kvietinių miltų 75 ml cukraus 1/2 arbatinio šaukštelio druskos 500 ml pieno 50 gr margarino arba sviesto 50 gr mielių (arba 25 gr. sausų mielių) Sumaišom miltus, druską ir cukrų. Pašildom pieną iki 38C, sudedame ten mieles ir sviestą. Dedant sausas mieles dar reikėtų įdėti šaukštelį cukraus ir šaukštą miltų. Palaikom dešimt minučių (jei mielės sausos). Supilam viską į miltus ir gerai išminkome. Uždengiam rankšluočiu ir paliekame šiltoje vietoje 1 - 1,5 val. Įkaitiname orkaitę iki 200C. Tešlą padaliname į 8 dalis. Kiekvieną dalį iškočiojame į paplotėlius. Subadome šakute (būtinai!!!).

Į skardą dedame po du paplotėlius ir kepame 7-8 minutes. Neperkepinti! Iškepusius atvėsiname ant grotelių. Jei visos duonos iškart nesuvalgome, galima užšaldyti ir po to, kaip ir minėjau, į tosterį ir duonytė kaip šviežia.

Šitą duoną mėgstu jau seniai, bet niekada nesu pati gaminusi. Todėl sužinojusi "Kepėjų be stabdžių" birželio mėnesio iššūkį, nutariau ir pati sudalyvauti. Galima sakyti duoną kepiau trečią kartą, bet nežinau ar galima užskaityti "šventos duonos", kuri ruošiama estafetės principu, ar švediškos duonos su poros žmonių komanda, kepimą. Taigi viena duonos nesu niekada normalios kepusi. Pažiūrėkim kas gavosi.Kepti stengiausi pagal pateiktą receptą, taigi tik pakartosiu ko reikės:Raugui: 1/2 arbatinio šaukštelio sausų mielių 150 ml vandens 3 valgomus šaukštus šilto pieno 1/4 arbatinio šaukštelio medaus 150 g (arba 250ml) I rūšies kvietinių miltų

Tešlai:

1/2 arbatinio šaukštelio sausų mielių 250 ml vandens 1/2 valgomojo šaukšto alyvuogių aliejaus 350 g (arba 650 ml) I rūšies kvietinių miltų 1,5 arbatinio šaukštelio druskos Gaminame raugą. Sumaišom vandenį, pieną ir mieles. Paliekame 5 min., tada sudedame medų ir gerai išmaišome, kol ištirps. Įmaišome miltus. Tešla gaunasi minkšta. Štai tokia:

Raugą uždengiame rankšluosčiu ir paliekame kilti 12 valandų, aš palikau per naktį , gavosi beveik 13 val.Pakilęs raugas atrodo taip:

Laikas daryti tešlą. Suberiam mieles į vandenį ir paliekam 5 minutes. Išmaišom ir supilame į raugą, ten pat supilti ir aliejų, viską gerai išmaišyti. Toliau įmaišyti išsijotus miltus ir druską. Gaunasi šlapia lipni tešla. Greitai maišom mediniu šaukštu kokias 5 minutes, kol tešla atšoks nuo indo sienelių.

Uždengiam tešlą rankšluosčiu ir paliekam 3 val. kol pakils tiek, kad tūris padvigubės ir matysis burbuliukai:

Tešlos maigyti negalima, viską daryti labai atsargiai. Pasiruošti iš anksto dvi skardas pabarstytas gausiai miltais. Tešlą atsargiai padalinti su kokia nors mentele. Vieną dalį iškrapštom ant skardos. Su miltuotais pirštukais atsargiai liečiant tešlą padarome pailgą kepaliuką. Ta patį darom su likusia tešla. Paliekam neuždengtus 20 min. pailsėti prieš kepimą.

Kepam orkaitėje įkaitintoje iki 220 laipsnių apie 30 min., kol pakils ir pagels. Kad iškepė galime patikrinti pastuksenę į kepaliuko apačią, skambės lyg tuščias.

Kita pusė

O čia skylutės, kurios kuo didesnės, tuo geriau: