Tinginiai irgi verda...

Kefyro ir šviežių obuolių sulčių kokteiliai – skaniausias vaikystėje gertas gėrimas. Juo vaišindavo mamos pusseserė. O gal teta...? Jau dabar nepamenu. Jie turėjo sulčių spaudimo mašinėlę, baisų deficitą. Suberdavo mažų rūgščių obuoliukų, paspausdavo kažką – va ir sultys. Vienas iš sūnų (turbūt tas, kuris dabar kunigas yra, o gal ir visas vienuolis), nubėgdavo iki parduotuvės kefyro. O kai jau siurbčiodavome „kokteilį“ , užduodavo provokuojančius raudonį skruostuose klausimus : „Tai jūs iš kaimo vidurio?“. „Ne“, naiviai atsakydavau aš, „Iš pabaigos“. Mandrūs tie būsimi kunigai buvo, mhm...

Iki obuolių derliaus dar teks palaukti, tad pasiūlysiu šios dienos eksperimentą. Visai vykęs tas eksperimentas...

Mėtinis kefyras

500 ml kefyro 2 šaukštų cukraus pudros gera sauja šviežios mėtos žiupsnelis džiovinto imbiero (galima ir šviežio, mažą sutarkuotą galiuką) pora gijų šafrano (galima naudoti ir miltelius) šaukštas verdančio vandens

Šafraną užpilti verdančiu vandeniu, palaikyti pora minučių. Mėtą sukarpyti ar supjaustyti, berti kartu su cukrumi ir imbieru į kefyrą, supilti šafraną. Suplakti rankiniu blenderiu arba kokteilių maišytuvu.

Oslas liko kažkur toli, toli. Gripas nugalėtas. Aš vėl čia. Įvairiausios idėjos ir norai tiesiog sprogdina mano smegenis. Tramdau save. Palengva viskas, tegul palengva vėl įsibėgėja....

Dėkui, visiems kas manęs neužmiršo ir net stilinga išvadino. Žalia varna, Egle, Aušra ir Ugne - ačiū jums. Nors ir labai uždelsusi, vykdau kas priklauso.

7 dalykai, kurių gal niekada apie mane nežinojot:

Pirmą kartą linzes parduotuvėje savarankiškai dėjausi 1 valandą (tikrai netrumpiau). Po to tiek pat laiko krapščiau lauk jau namuose. Rimtai mokytis pradėjau tik paskutinėje klasėje. Iki to laiko visko buvo. Bet kažkaip išsisukdavau. Kažkada namuose turėjom taksę, Bimą. Pasiilgstu jos. Norėjau studijuoti chemiją. Tėvai neišleido toliau nei Klaipėda. Gal ir gerai. Kartais apsiverkiu išgirdusi kokią patriotinę dainą. Apsižliumbiau kai Baltijos jūrą perplaukė Urbonas ir ta proga per koncertą dainavo „Bunda jau Baltija“. Mėgstu kinoteatre žiūrėti multikus. Ir šeimą į visas prmjeras tempiu - „vaikas turi pažiūrėti“. Iš proto einu dėl „Daim“ šokoladukų. Nu nėr už juos man skanesnių.

Dabar priklausytų tuos 15 stilingųjų įvardint.... Vaje... Man atrodo, kad visi jau po kelis kartus buvo vienur ar kitur paminėti kol aš ligos patale vartaliojaus. Ką daryti?

Lengvi daiktai Kokonas All the beautyful things Vaiko kambarys Mikos kioskas

Vat taip vat. Nieko bendro su virtuve. Bet stiliaus kiek ten.... Oho...

O kad visas šis stilingas vakarėlis nebūtų baisiai nuobodus, siūlau po čerkelę spanguolių trauktinės. Sveikatai pataisyti, stilingai pasiurbčioti iš vintažinių stiklų, prie žalio stalo...

Spanguolių trauktinė

0,5 litro degtinės 400 g spanguolių, gali būti ir šaldytos 300 g karamelizuoto cukraus

Viską sudedam į stiklinį indą, dedam į tamsią vietą ir užmirštam mėnesį kokį. Po to prisimenam, perkošiam į grafiną ir mėgaujamės.

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella) poros šaukštų medaus 15 gvazdikėlių 15 kvepiančiųjų pipirų 15 kardamono grūdelių pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių lazdelės cinamono poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Kartais ir mane užvaldo romantiški jausmai. Na, kad, pavyzdžiui Valentino visokios dienos lengvai galvą susuka, romantiška meilės drama ašaras išspaudžia, švilpiantis ūžaujantis vėjas irgi kokias lengvabūdiškas mintis įpučia. Lėkti, skrajoti, dovanas visokias gražias dovanoti. Tokių vat jausmų apimta kažkada padovanojau vyrui krikštolini grafiną žodžiais apipaišytą. Mintis, aišku, nelabai originali (nusižiūrėjau nuo draugės, kuri vyrui bokalus padovanojo su išgraviūruotom protingom citatom), bet juk taip gražu... Graveris nulupo devynis kailius už tą grožį kaligrafišką, bet užtat maloniai nustebino pasakęs : „antrą kartą savo gyvenime tokius gražius ir originalius žodžius graviruoju“. Kaip medum patepė... Ach, gaila, kad autorė ne aš - na kokia iš manęs poetė... Visi laurai atitenka mano antrajai pusei, kuris kažkada oi kiek man tų eilių ir prozos yra prirašęs. Pora – trejetas knygučių susidarytų. Gaila, kad jis pats tos kūrybos visai nevertina ir jei ne mano kruopštus visų tų poperiukų rankiojimas, literatūrinis palikimas būtų išblaškytas po margą svietą.

Štai tie žodžiai sujaudinę graverį (o gal ir jus ?):

 

kambarys kuriame ilgiuosi tavęs

ir vynas kvepia mėnulio

jūromis

ruduo pilki lietpalčiai varnos ir

balandžiai už lango

atidarau duris ir laukiu

savo šešėlio

kad pajusčiau: esu

tik tiek

 

Dar vienas su panašiais leitmotyvais (specialiai tokius panašius parinkau tam grafinui):

 

nors tavo žodžiai bekūniai

ir tavo puodelis įskilęs

tavo blakstienos kvepia

mėnulio jūromis

tavo rankos nuodėmes

paverčia vynu kurį ragaujame

švariomis lūpomis

lyg dar nebūtume gimę

 

O dabar, nusišluostę ašaras, grįžtame į virtuvę, to nuodėmingo vyno, t.y. trauktinės gaminti.

Šaltalankių trauktinė

05 kg šaltalankio uogų (gali būti šaldytos) 0,5 kg karamelizuoto cukraus 0,75 litro degtinės

Viskas labai, labai paprasta. Sudedam, supilam viską į švarų stiklainį. Uždarom, padedam į tamsią vietą. Laikom dvi savaites, kol cukrus ištirps. Karts nuo karto aplankom mūsų stiklainiuką, pakratom, paragaujam...

O jau spalvos gražumas, o jau skonio gerumas...

Trauktinėmis užsikrėčiau pas Aguonėlę ir Skruzdėliukus. Šaunių ten gėrimų pritaisyta...

Ką tik grįžom suliję, bet laimingi iš naktinės slibinų medžioklės. Kupini įspūdžių ir geriausių emocijų. Poros slibinų nesumedžiojom, palikom rytdienai. Vieną dalyką žinom – septintasis slepiasi po tiltu, niekur nepabėgs.

Va šitas jau tikrai nepaspruks - gipsuotas. Ta proga, kad jau suradom jį - dedam parašą ant gipso ir važiuojam toliau.

O šitą agurkų gėrimą ragavom dar per patį karščio apogėjų – puikiai gaivina ir nesukelia troškulio kaip nekurie limonadai visokie.

Reikės:

geros saujos pipirmėtės (gali būti šviežia, gali būti šaldyta) 6 šaukštelių cukraus 1,5 citrinos sulčių 3 cm imbiero šaknies galiukas pusė ilgo agurko 1 litro gazuoto vandens (nors tiks ir paprastas virintas, tik kad būtų šaltas)

Pipirmėtes sumaišom su cukrumi, tarkuotu imbieru ir citrinų sultimis, gerai su kokia piesta sumakaluojam, kad cukrus ištirptų. Agurko pusę supjaustom kuo ploniausiai (galim ir su mandolina, jei yra tokia po ranka). Pipirmėtės ir co reikalą dedam į asotį ar kokį gražų indą, ten pat keliauja agurko griežinėliai. Viską užpilam vandeniu. Išmaišom, ragaujam, jei ko trūksta – pridedam. Jei labai šaltumo norisi ir tuoj pat – įmetam daug ledo gabaliukų (bet jie mūsų idealiai subalansuotą skonį šiek tiek nublankins), o jei kantrybė dar neapleido, statom į šaldytuvą ir ataušinam kokį pusvalandį.

Geriam ir valgom su visais agurkais.

Receptas su lyriniais nukrypimais viena akim nusižiūrėtas vat iš čia...

O panašios sudėties šerbetas laukia rytojaus. Likit prisijungę :)

Ech... Taigi visai pamiršau vieną dalyką... Cukrų galima pakeisti medumi. Tik tada jo kokių 4 šaukštelių užtenka. Gi agurkas ir medus... na patys juk žinot :)

Šį vakarą virtuvėje lengvai pakvipo Indija. Taip vos vos... Pasigaminau arbatos mišinį iš prieskonių (labai panašią į vyrui dovanotą „Jogų arbatą") ir iškepiau kalną tokių tuščiavidurių čeburekų – semolina puris. Lietuviškai būtų „manų pūstiniai“. Receptą seniai nusižiūrėjau Jogos mityboje.

Prieskonių arbata

Kiekiai tokie iš akies. Galima dėti daugiau kas patinka ir mažiau kas nelabai. Pas mane gavosi toks rinkinukas:

Cinamono lazdelės Gvazdikėliai Rožiniai pipirai (galima dėti ir juodus, bet aš, kokia ironija, neturiu namuose net paprasčiausių cielų juodų pipirų...) Kardamono grūdeliai Gabaliukas imbiero šaknies Žvaigždutė žvaigždinio anyžiaus

Po ranka neblogai būtų turėti kokį akmenį, su kuriuo sutrinam į gabaliukus cinamoną ir anyžių. Imbierą nulupam ir supjaustome mažiukais kubeliais. Suberiame kitus prieskonius. Išmaišom. Vat ir viskas. Arbatai galim paprasčiausiai užplikyti 1 šaukštelį šio mišinio, jei norim stipresnio skonio – pavirinam 5 minutes. Galima dar pieno įpilti ar „ghee“ sviesto įdėti, bet man arbata ir pienas – nesuderinama.

Semolina puris

Pasižiūrim ar turim:

250 g (arba 375 ml) aukščiausios rūšies miltų 5 šaukštų manų kruopų (aš ėmiau manų kruopas maišytas su kviečių sėlenėlėmis) 3 šaukštai tirpinto sviesto (reikėjo „ghee“ sviestuko, bet aš tokio neturėjau... gal kada nors...) žiupsnis druskos 150 ml vandens 0,5 l augalinio aliejaus kepimui

Išmaišom miltus, manus ir druską dubenyje. Pilam sviestą, išmaišom su pirštukais. Pilam po truputį vandenį. Išminkom tešlą. Minkom kokias 5 minutes, kad tešla gautųsi vientisa. Paliekam tešlą pailsėti kokiam pusvalandžiui – tegul miltai išbrinksta. Tešla pridengiam lėkštute, kad neapdžiūtų. Po pusvalandžio tešlą dar paminkome ir padaliname į 12 dalių.

Rutulėlius uždengiam drėgnu rankšluosčiu. Imam po vieną rutuliuką ir iškočiojame į 10 cm skersmens paplotėlius. Dedam į įkaitintą aliejų. Reikia stengtis, kad nepersilenktų, ar kraštelis neužlinktų. Paplotėlis nugrimzta, po to čirkšdamas nepatenkintas išnyra, bet mes jį vėl šiek tiek panardiname, 3 sekundėm ir paliekame ramybėje, kad išsipūstų. Kai išsipučia po kelių sekundžių apverčiame, palaukiame šiek tiek ir traukiam lauk. Dedam ant servetėlės, kad riebalai susigertų. Taip ir likusius iškepam. Valgyti kol dar šilti. Galima ir su prieš tai pagaminta arbata.