Tinginiai irgi verda...

Yra tokių patiekalų, kurių aš nesu ragavusi ar net realybėje mačius, bet tikrai žinau, kad juos labai mėgstu. Trumus tik parduotuvės virtinoje regėjau, bet aš gi juos tikrai dievinčiau! Keptos kurapkos – arti stovėjus nesu, bet jos gi fantastiškos, jaučiu seiles tekančias. Baba ganuš – net tiksliai nežinau kaip išvirti ir pavadinimą parašyti, bet galėčiau valgyti kasdien. Juodasis rizotas... Vien pavadinimas kiek sukelia emocijų...

Kukurūzų kruopos ilgai buvo to svajoto, bet neragauto maisto kategorijoje. Iki vakar. Pasirodo neklydau, tai yra labai gardu.

Kukurūzų kruopų košė

(4-5 asmenims) 1 didelis svogūnas 2 skiltelės česnako 2 vidutinės morkos 250 g kukurūzų kruopų 1,5 litro vandens (arba tiek, kad apsemtų kruopas aukščiau nei per du pirštus) druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus, čiobrelių indelis pievagrybių 2-3 šaukštai sviesto sauja viena kita rukolos

Poroje šaukštų alyvuogių aliejaus pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną, česnakus. Suberiame stambokais šiaudeliais susmulkintas morkas, sumažiname ugnį, uždengime ir šiek tiek patroškiname. Kruopas suberiame į puodą storu dugnu, suverčiame morkas, išmaišom, užpilam vandens, uždengiam. Statom ant pačios mažiausios ugnies 20 – 25 minutėm. Laiks nuo laiko pamaišom. Neužmirštam druskos ir pipirų.

Išvirusias kruopas paliekame dar pastovėti 15 – 20 minučių, kad geriau išbrinktų.

Nuvalytus grybus supjaustome į keturias dalis ir pakepiname svieste. Pagardinam druska, šviežiai grūstais pipirais, vienu kitu čiobreliu.

Drebiam į lėkštę kelis šaukštus košės, tupdom saujikę rukolos, pagražinam grybukais. Užbarstyčiau dar tarkuoto parmezano, bet po knygos „Staltiesės ritmu“ dalinio perskaitymo bijau pasirodyti tundra... Skanaus!

Inspiracijos iš 7 virtienių...

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Kai girdžiu žodį „risotto“, prieš akis visada įškyla vaizdelis iš Milano parodų centro valgyklos: kilometrinė eilė kostiumuotų ponų ir ponių laukia kol senutė virėja išvirs eilinę didžiulę keptuvę šio gardumyno. Ji kepina ryžius, tada po samtį pila kvapnaus sultinio, vėl maišo, vėl pila. Visų seilė jau iki kelių, o ji vis dar samtuką pilsteli, šypsosi „Laukit, laukit, ponuliai. Čia dabar aš valdovė“. O pabaigai įverčia gražų gabalą gorgonzolos sūrio, dar gerą glėbį rukolos, porą kartų, lyg burdama, viską permaišo ir jau krečia po samtį į skubiai atkištas lėkštes. O Madonna... O Šventas Risotto...

Risotto su džiovintais baravykais

2 vidutiniai svogūnai 2 skiltelės česnako 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 300 g apvalių ryžių 200 ml balto sauso vyno (ot nelaimė, pasibaigė. Griebiam saldų rožinį slyvinuką (cit tiktai ;) iš juokingo balto butelio) 800 ml grybų sultinio (džiovintus grybus užpilti verdančiu vandeniu, plius šaukštelis druskos. Palaikom 15 minučių. Va ir sultinukas) 2 šaukštų sviesto pora saujų džiovintų baravykų sauja tarkuoto parmezano

Į keptuvę storu dugnu supilam aliejų. Smulkiai supjaustytus svogūnus ir česnaką pakepiname aliejuje kol taps skaidrūs. Sudedame ryžius, maišydami kepam kol apsivels aliejumi ir svogūnais bei pasidarys beveik permatomi, lengvai apskrus. Pilam stiklinę vyno. Laukiam kol susigers. Sumažinam ugnį beveik iki minimumo. Nuo šios vietos nebesitraukiame nuo vyryklės. Pilam 100 ml sultinio ir maišome kol susigeria. Vėl 100 ml sultinio, vėl maišom kol skysčio nebelieka. Ir taip kol baigiasi sultinys. Visas procesas turėtų užimti apie 20 - 25 minutes. Ryžiai pasidaro minkšti, bet neištižę, tokie truputį al dente.

Kitoje keptuvėje su šaukštu sviesto pakepiname išmirkytus ir susmulkintus baravykus. Sudedam į ryžius. Išjungiam ugnį. Suberiame sūrį, likusį šaukštą sviesto. Uždengiame ir palaukiame 5 minutes.

Taurė balto vyno čia būtina.

Šis, kelias dienas trukęs orkaitės dūzgimas, ilgam išliks mano smegenyse. Kaip ir kvapai persmelkę visus namus ir mane pačią: čiobreliai, grybai, svogūnai. Visas kulinarinis kokteilis „Kitchenel No 5“. Tiktų poniutėms baltom rankutėm, kurios nori padaryti įspūdį anytoms.

Džiovinti pomidorai

Orkaitės kantrybė ties riba: du kartai po 12 valandų.

Pomidorų parūpino mamytė, vežė per jūras marias iš pačios Švedijos. Išaugino iš pačios susidžiovintų sėklų: „va šitas iš Rimutės daržo“, „o va tie kietesni – iš pomidoro, parsivežto iš Italijos“. Kas įdomiausia, užauginti ne šiltnamyje, o lauke. Vat jums ir švediški orai.

Ėmiau glėbį pailgų ir tiek pat apvalių. Pailgus perpjovau išilgai, tada dar kartą išilgai ir iškrapščiau sėklas. Apvalius per pusę, sėklas palikau.

Į skardą įtiesiau foliją, sutupdžiau pomidorus perpjauta puse į viršų. Pabarsčiau druska, čiobreliais džiovintais. Gavosi dvi skardos. Sukišau į orkaitę, besėklius apačion. Nustačiau ant 70 C su vėjeliu. Orkaites dureles palikau šiek tie pravertas (įkišau medinę mentelę). Besėkliai džiūvo 12 valandų, su sėklom - 24 valandas su nakties pertrauka.

Kiek skaičiau pas kitus, užtenka ir 6 val., ir septynių. Kodėl pas mane tiek ilgai? Gal, kad tikrinau dažnai? Karštį išleisdavau? Neaišku. Bet svarbiausia, kad išdžiūvo. O išdžiūsta, kai pasidaro tokie kaip guminiai, sausi, bet galima visaip lankstyti.

Dabar belieka sugalvoti kaip toliau daryti, ar palikti taip, ar su aliejum suruošti...

Džiovinti baravykai

Orkaitė nori į Antarktidą: 10 val.

Nupėdinau į turgų ir nusipirkau 2 kg baravykų. Didžiąją dalį užsišaldžiau, prieš tai apvirusi. Dalį sukirtom per vakarienę (kepti baravykai su avinžirnių koše ir šoninės gabaliukais).

Džiovinimui pasilikau 7 nemažus baravykus. Švelniai su peiliuku ir servetėle nuvaliau visus nešvarumus.

Kotus ir kepurėles supjausčiau maždaug 1,5 cm storo gabalais. Dėjau į skardą išklotą kepimo popieriumi ir džiovinau 70 C apie 10 valandų.

Svogūnų džemas

O čia orkaitė jaučiasi kaip atostogose: tik 4 val. Bet tas durelių varstymas... Baigia iš proto išvesti...

Svogūnų džemą pamačiau pas Eglę ir ilgai jis man nedavė ramybės. Žinojau, kad skanus tai dalykas, tik vis neprisiruošdavau.

Bet... Atsirado mano namuose šių metų derliaus svogūnų dubuo, buvau priversta kažką su jais nuveikti.

Chase Blackwell receptas skiriasi nuo minėto: laiko užima marias, svogūnai naudojami balti ir, man atrodo, džemas gaunasi toks labiau vientisas, tepamas beveik.

Reikės:

6 baltų svogūnų (šiek tiek didesnių nei vidutiniai) 2 šaukštų sviesto 5 šaukštų balzaminio acto 5 šaukštų rudo cukraus šviežio čiobrelio druskos, pipirų

Svogūnus supjaustom 0,5 cm. pusžiedžiais. Sviestą ištirpiname keptuvėje, sudedame svogūnus, uždengiame ir ant lėtos ugnies troškiname apie 20 – 30 minučių. Svogūnai turi išskirti sultis, bet nekepti. Kai išgirsit juos čirškiant – sumažinkit ugnį dar labiau.

Orkaitę įkaitinkit iki 120 C.

Jei jūsų keptuvę tokia, kurią galima dėti į orkaitę – valio. Jei ne, perdedam svogūnus į skardą. Įpilam šaukštą balzaminio acto, šaukštą rudo cukraus, įberiam žiupsnį čiobrelių. Sumaišom ir kišam į orkaitę. Po pusvalandžio ištraukim lauk, pamaišom. Kišam atgal. Po pusvalandžio vėl padarom vizitą – pakartojam po šaukštą acto ir cukraus, neužmirštam čiobrelių. Su tokiais kasvalandiniais pagardinimais ir pamaišymais kepam 4 valandas, kol svogūnai karamelizuosis.

Po ilgų maišymo ir skaninimo valandų traukiam viską lauk. Dedam ant ugnies vėl pakartojam visą melodiją su actu, cukrumi ir čiobreliais. Pamaišydami kepam apie 15 minučių, kol svogūnai pasidarys rudi, rudi. Įberiam druskos bei šviežiai maltų pipirų pagal skonį. Sudedam į sterilizuotą stiklainiuką, dar gerai pamaigom šakute, kad labiau vientisa masė būtų. Laikom šaldytuve.

Valgom su sūriu, mėsa ar ant paprasčiausios džiūvėsio užtepę.

O kiek Jūs esat savo orkaites ilgiausiai kankinę?

Gamindama vadovavaus dviem šaltiniais: „Velingtono kepsniu“ ir „Filet de bœuf en croûte aux champignons“. Receptai abu labai panašūs tik vienam reikia prosciutto , o kitam žemės riešutų sviesto.

Gamindama pridirbau visokių nesąmonių, mėsa gavosi kietoka, bet kitą kartą jau žinosiu kur paslydau. Aprašysiu kaip aš dariau, o pabaigoj aptarsiu klaidas.

Kraunam ant stalo:

600 g jautienos išpjovos 125 g sluoksniuotos bemielės tešlos 250 g pievagrybių šviežių šaukštas žemės riešutų sviesto su gabaliukais šaukštas grūdėtų garstyčių prosciutto (vytinta kiaulienos mėsytė) šaukštas citrinos sulčių 0,5 svogūno 1 kiaušinį druskos, pipirų,

Jautiena apibarstom druska ir pipirais, vieną šoną aptepam žemės riešutų sviestu. Gerai įkaitintoje keptuvėje iš visų pusių apkepam išpjovą. Kiekvieną pusę kepam tik kartą. Riešutais apteptą pusę kepam pačią paskutinę. Turi susidaryti tokia savotiška plutelė. Aptepam išpjovą garstyčiomis ir į šoną, tegul atšąla.

Grybus susmulkinam su blenderiu iki košelės, supilam citrinos sultis. Keptuvėje, kurioje kepė mėsa, apkepam svogūną, sudedam grybų košę, pusę šaukšto riešutų sviesto. Kepam, kol iš košės išgaruos vanduo, turi gautis tokia apysausė masė.

Ant maistinės plėvelės išklojam vytintą kiaulieną. Klojam taip, kad nebūtų tarpelių, užleidžiam vieną gabaliuką ant kito. Užtepam atvėsusią grybų košę. Į vidurį dedam jautieną, gerai apvyniojame. Gaunasi toks gražus kamuoliukas, prosciutto apvyniotas... Dedam į šaldytuvą 10 minučių.

Kol mėsa vėsta ir susidraugauja su grybais ir kitom gėrybėm, iškočiojam tešlą. Išimam mėsą, nuvyniojam plėvelę, tupdom į tešlos lakšto vidurį. Tešlą patepam plaktu kiaušiniu ir klojam ant mėsos. Gaunasi savotiškas vokelis. Viršų patepam kiaušiniu, keliose vietose įpjaunam.

Orkaitė jau turi būti įkaitinta iki 200C. Dedam per vidurį mūsų kepsniuką. Ir kepam... Jei turit termometrą mėsai, šiuo atveju labai pravers. Jei norit mėsos su krauju – kepam kol temperatūra mėsos viduj pasiekia iki 60C (arba 30 – 40 min.), mažiau kraujo – daugiau temperatūros. Kadangi vienas subjektas namuose griežtai uždraudė mėsą traukti lauk kol ten nors lašelis kraujo – kepiau iki 80 C. Panašiai apie valandą ir 10min.

Iškepusios nepuolame iš karto valgyti, palaukiam kol atauš 10 minučių. Būtinai!

Na ką... Dabar apie klaidas... Mėsa gavosi sausoka ir kietoka...

gabalas buvo per didelis, būtų užtekę 400 g; tešlos sluoksnis per plonas, reikėjo dvigubai storesnio, kitą kartą imsiu 250 g kažkurioje vietoje tešla prakiuro, išbėgo daug mėsos sulčių, kitą kartą „siūlėm“ į viršų dėsiu kepti; tikrai nereikia tiek ilgai kepti, užtektų gal ir iki 70 C mėsos viduje arba 50 min.

O šiaip gavosi skaniai, verta gaminti dar kartą kokiam šventiniam vakarui. Skani ta plutelė...O jei dar mėsytė minkšta... Beje, valgyti labai skanu su moliūgų koše ir šviežiais svogūnų laiškais.

Dvi dienas iš eilės lyjantis lietus pagaliau atvedė į protą - vasara baigėsi... ech... NEI UOGIENIŲ IŠVIRTA, NEI AGURKŲ PRIRAUGTA... Apsileidimas... Kokia aš šeimininkė? Bloga...

Ta proga paguoskim save nors skaniais pietumis. Sujunkim į vieną vasaros sunokintus pomidorus ir rudeninio miško gėrybę - raudonikius.Mums reikės jautienos faršo (arba bet kokio kito) svogūno, susmulkinto kiaušinio vieno kito piene mirkytos bandelės petražolių, susmulkintų druskos juodųjų pipirų paprikos miltelių baziliko raudonėlio kmynų kajeno pipirų ir t.t poros prisirpusių pomidorų, nuplikytų ir nuluptų raudonikių šviežių Raudonikius nuvalom, išverdam. Kol grybai verda, faršą suminkom su visais išvardintais dalykais (be pomidorų ir grybų). Kepam mažiukus kotletukus. Ant bebaigiančių kepti suberiam supjaustytus pomidorus, sudedam ir raudonikius. Barstom prieskonių, tų pačių ką ir į faršą dėjom. Uždengiam ir troškinam 15 min. Valgom su bulvių koše arba kokiais nors "penne rigate", kas išvertus reikštų tokius makaronus - vamzdelius.Po šitų pietų vyras pasiūlė išleisti receptų knygą :) cha cha...

 

Vakar buvo apėmusi "turginė" nuotaika, tai prisipirkau visokių skanėstų, skanumynų. Ir paruošiau labai skanią vakarienę. Vyras iš pradžių pareiškė, kad gamink tik sau pačiai "jau aš grybų tai tikrai nevalgysiu". Priminė man, kaip aš buvau grybais atsinuodijusi ir ligoninėje gulėjau... Ot koks... Nu bet ten situacija visai kitokia (grybai buvo konservuoti ir šimtą metų atidaryti). Taigi mums reikės: 0,5 kg. voveraičių šviežių sūdytų lašinukų petražolių gerą saują svogūnų laiškų ir mažų jaunų jų galvučių česnako jauno porą skiltelių šviežių lietuviškų bulvių

Bulvikes nuplauname, nušveičiame su kokiu šepetukų. Tegul odelė lieka, gi bulvės dar jaunos... Supjaustom, dedam virti. Kol bulvės verda ploviau grybus. O Dieve, Dieve... Užsiknisau, nes kiekvieną grybuką nučiupinėjau , kad nė šapelio neliktų.

Kol grybukai džiūva, supjaustom skaniuosius baltarusiškus sūdytus lašinukus... Mmm kokie skanūs... Vieną kitą gabaliuką galima ir taip suvalgyti.

Supjaustytus lašinukus metam į keptuvę, tegul pačirškia. Galima šliūkštelt aliejaus, bet nebūtina.

Tuo tarpu susipjaustome žalumynus:

Lašinukai jau apskurdo, dedam prie jų voveraites, uždengiam ir galim patinginiauti kokias 10 minučių, knygą ar žurnalą paskaityti... Beje bulvių neužmirštam, jos jau bus išvirusios. Tegul šiltai pasiilsi. Grižtam prie mūsų grybukų. Nuimam dangtį ir dar geras 5 minutes pakepinam, beriam mūsų žalumynus ir dar porą minučių leidžiam visiems keptuvėje susidraugauti.

Viskas. Einam valgyti :) O "Grybų nevalgytojas" bent kelias lėkšes sulapnojo ir man atrodo dar būtų norėjęs :)