Tinginiai irgi verda...

Prisikaupė po Velykų krūvelė svogūnų iki plikumo nurengtų. Kai kurie jau iš laiškus išleido – tuos tupdom ant stiklainiuko su vandeniu, lai toliau žaliuoja. Kitus – plonai plonai supjaustom ir gaminam čatnį. Tai taip pat gera proga sunaudoti užsilikusius džiovintus vaisius ar vargšą bananą liūdintį. Bus skanus pagardas ant brusketos uždėti ar prie mėsytės kokios.

Svogūnų ir bananų čatnis

6 svogūnų 100 g cukraus 100 ml ryžių vyno acto 50 ml šeivamedžių sirupo (galit keisti baltu sausu vynu) saujos razinų, vienos kitos džiovintos figos, poros džiovintų persimonų (churmos) 1 prinokusios banano, bet dar nepajuodavusio

Svogūnus plonai plonai supjaustom, Sumaišom su cukrumi, dedam į keptuvę. Uždengiam ir ant mažos ugnies troškinam kokias 10 minučių. Svogūnai suminkštės, išsiskirs daug jų sulčių. Supilam actą, sirupą, suberiam nuplautus ir susmulkintus džiovintus vaisius. Dar patroškinam kokias 5 minutes, kol skysčio sumažės perpus. Sudedam supjaustytą bananą ir maišant dar troškinam, kol bananas pradės tižti.

Palaukiam kol atauš. Dedam į sterilius stiklainiukus, laikom šaldytuve. Suvalgyti reikėtų per 1 – 2 savaites.

Įkvėpė Dalia iš 7 virtienių ir „Virtuvė. Nuo ... iki ...“ 2011, Nr. 3

O dabar einu lagamino krautis, nes laukia rytoj ilga kelionė per kopas...

Būna jums taip: išverdat bulvių košės tiek, kad niekas nepajėgia suvalgyti? Tikrai būna. Ir ką darot su ja? Žemaičių blynus? Virtų bulvių cepelinus? Aš dažniausiai tiesiog pasikepu keptuvėj su sviestu, dar porą kiaušinių įmušu, va ir pusryčiai puikiausi.

Liko man vakar lygiai pusė puodo bulvių košės, taip maždaug 4 bulvės. Įkišau į šaldytuvą. Benaršant radau tokias norvegiškas „lepioškas“, lefse vadinas. Bet ten tokia ceremonija su tom bulvėm ir panašiai... Ne mano stilius...

Šįryt, kažkur tarp sapno apie.. nepamenu ką... ir išsiritimo iš lovos, toptelėjo mintis pietus surengti visiškai vegetariškus, o alu patra čia labai tiks – bulves vakarykščias sunaudosiu ir egzotiškai papietausim.

„Jogos mityba“ sako, kad išvertus iš hindi „alu“ reiškia bulvę, o „patra“ – lapą, popierių. „Suvyniotos bulvės“ išeitų, taiklus pavadinimas.

Įdarui reikės:

4 virtų ir sugrūstų bulvių, atšaldytų 2 šaukštų kokoso drožlių 2 šaukštelių sezamo sėklų 2 šaukštelių rudojo cukraus žiupsnelio malto imbiero 1 nedidelio džiovinto čili pipiriuko šaukšto smulkintų petražolių druskos

Bulves ar bulvių košę vakarykštę sugrūdam su kokosų drožlėm, sezamais, cukrumi, imbieru, petražolėm. Paskaninam druska, smulkintu čili pipiriuku. Tam reikalui visada naudoju žirkles, tada čili labai gražiom tokiom juostelės plonytėm susikarpo.

Tešlai reikės:

200 g miltų 2 šaukštų lydyto sviesto 1 šaukštelio kario miltelių žiupsnio kajeno pipirų 100 ml šilto vandens

Kepimui:

aliejaus arba lydyto „ghee“ sviesto

Miltus sumaišom su sviestu ir prieskoniais. Viena ranka po truputį pilam vandenį, o kita minkom tešlą. Tešlą gerai išminkom, nepatingim 10 minučių sąžiningai padirbėti iš peties – tada kočioti bus lengviau.

Išminkytą tešlą ant miltais pabarstyto stalo iškočiojam į poros milimetrų storio stačiakampį. Tolygiai paskleidžiam bulvių įdarą. Vieną kraštą paliekam be bulvių (kokius 2 cm). Susukam į vyniotinį. Galiuką be įdaro patepam vandeniu ir švelniai prispaudžiam. Aštriu peiliu supjaustome į 1 cm pločio ritinukus. Šiek tiek suplojam.

Kepam karštame aliejuje arba „ghee“ iš abiejų pusių po kelias minutes, kol ritinukai bus gražios, apetitą keliančios, spalvos.

Skaniausiai valgyti dar karštus. Subtiliai jaučiasi kokosas, neįkyriai prieskoniai. Labai gardu.

Naudojausi receptu iš „Vegetariški patiekalai“, 2010 m., 126 psl.

Šį vakarą virtuvėje lengvai pakvipo Indija. Taip vos vos... Pasigaminau arbatos mišinį iš prieskonių (labai panašią į vyrui dovanotą „Jogų arbatą") ir iškepiau kalną tokių tuščiavidurių čeburekų – semolina puris. Lietuviškai būtų „manų pūstiniai“. Receptą seniai nusižiūrėjau Jogos mityboje.

Prieskonių arbata

Kiekiai tokie iš akies. Galima dėti daugiau kas patinka ir mažiau kas nelabai. Pas mane gavosi toks rinkinukas:

Cinamono lazdelės Gvazdikėliai Rožiniai pipirai (galima dėti ir juodus, bet aš, kokia ironija, neturiu namuose net paprasčiausių cielų juodų pipirų...) Kardamono grūdeliai Gabaliukas imbiero šaknies Žvaigždutė žvaigždinio anyžiaus

Po ranka neblogai būtų turėti kokį akmenį, su kuriuo sutrinam į gabaliukus cinamoną ir anyžių. Imbierą nulupam ir supjaustome mažiukais kubeliais. Suberiame kitus prieskonius. Išmaišom. Vat ir viskas. Arbatai galim paprasčiausiai užplikyti 1 šaukštelį šio mišinio, jei norim stipresnio skonio – pavirinam 5 minutes. Galima dar pieno įpilti ar „ghee“ sviesto įdėti, bet man arbata ir pienas – nesuderinama.

Semolina puris

Pasižiūrim ar turim:

250 g (arba 375 ml) aukščiausios rūšies miltų 5 šaukštų manų kruopų (aš ėmiau manų kruopas maišytas su kviečių sėlenėlėmis) 3 šaukštai tirpinto sviesto (reikėjo „ghee“ sviestuko, bet aš tokio neturėjau... gal kada nors...) žiupsnis druskos 150 ml vandens 0,5 l augalinio aliejaus kepimui

Išmaišom miltus, manus ir druską dubenyje. Pilam sviestą, išmaišom su pirštukais. Pilam po truputį vandenį. Išminkom tešlą. Minkom kokias 5 minutes, kad tešla gautųsi vientisa. Paliekam tešlą pailsėti kokiam pusvalandžiui – tegul miltai išbrinksta. Tešla pridengiam lėkštute, kad neapdžiūtų. Po pusvalandžio tešlą dar paminkome ir padaliname į 12 dalių.

Rutulėlius uždengiam drėgnu rankšluosčiu. Imam po vieną rutuliuką ir iškočiojame į 10 cm skersmens paplotėlius. Dedam į įkaitintą aliejų. Reikia stengtis, kad nepersilenktų, ar kraštelis neužlinktų. Paplotėlis nugrimzta, po to čirkšdamas nepatenkintas išnyra, bet mes jį vėl šiek tiek panardiname, 3 sekundėm ir paliekame ramybėje, kad išsipūstų. Kai išsipučia po kelių sekundžių apverčiame, palaukiame šiek tiek ir traukiam lauk. Dedam ant servetėlės, kad riebalai susigertų. Taip ir likusius iškepam. Valgyti kol dar šilti. Galima ir su prieš tai pagaminta arbata.