Tinginiai irgi verda...

Sergu. Liga gana tokia egzotiška. Tarp maisto tinklaraštininkų (Dieve, Dieve koks gremėzdiškas savo struktūra šis žodis) ji paplitus. Vardas jos – „Idealios lėkštės paieškos“. Paprastas žmogus stengiasi ir svajoja apie servizą, kad visos lėkštės būtų vienodos, kad būtų kuom svečiam gražiai „paserviruoti“ stalą. O aukščiau minėtos ligos apniktas personažas blaškosi tarp tūkstančio ir vienos, vieną už kitą įmantresnės lėkštės ir dviejų vienodų nelabai gali rasti. Toks žmogus svetimam mieste pirmiausia puls į indų parduotuvę arba į kokias „Senienas“, „Vintažus“, „Antikvariatus“. Idealios lėkštės kaina gali būti nuo 2 Litų iš „Belchudožkeramika“ iki ... Pamačius ją, IDEALIĄJĄ, kaina kartais jokios reikšmės nebeturi. Tau jos reikia, nes tu sergi, nes tau rankos dreba: „O kaip idealiai joje gulėtų artišokai“, „Tokios dar nieks nematė“, „Man jos reikia, reikia, reikiaaaaaaaaaaaaa“.

Paskutinis apsilankymas Palangos „Senienose“ parodė, kad liga dar nevisai sugriaužė mano valią. Aš atsispyriau. Prieš 1913 metų, rankomis pieštą, porcelianinę, iš kažint kokio žymaus fabrikėlio, baltą su mėlynais IDEALIOS formos ornamentais gražuolę. Kad ir kiek ji mane sužavėjo, bet 50 litų sudrebėjo ranka ištraukti. Vienok! Net nevirptelėjo pamačius šios garbios personos anūkę, 1950 – 1960 metų beveik kopiją už 20 litų. Juokinga ir neatsakinga būtų atsisakyti. Man gi jos labai reikėėėėėjooooooooooo...

Aaaaaaaaaaaaa, gelbėkit! Tikrai sergu!

Tagliatelle su špinatais, brokoliais, šonine ir kedro riešutukais

2 valgytojams

4 tagliatelle „lizdukų“ pora šaukštų alyvuogių aliejaus 2 skiltelės česnako gabaliukas šoninės pora saujų nedideliais žiedynais suskirstytų brokolių pora saujų šviežių špinatų saujelė kedro riešutų pora gerų žiupsnių tarkuoto parmezano druskos, šviežiai grūstų pipirų

Dideliame kiekyje pasūdyto vandens išverdame tagliatelle. Kol jie išvirs pasiruošiam viską kitką. Keptuvėje su pora šaukštų aliejaus pakepiname plokštelėmis supjaustytus česnakus. Ilgai nekepiname – kokią minutę. Sudedame šiaudeliais supjaustytą šoninę ir paskrudinam. Česnakus ir šoninę išimam lauk ir atidedam. Sudedam brokolius, jei liko mažai aliejaus – įpilam kokį šaukštą. Kepam 4 – 5 minutes, neilgiau. Iki to laiko jau ir pasta išvirė. Nukošiam, dedam pas brokolius, suverčiam šoninę, pagardinam pipirais, sumetam špinato lapus. Švelniai maišydami palaukiam kol špinatai pradės vysti (2 – 3 minutes). Išjungiam ugnį.

Dedam į Idealiąją lėkštę, beriam kedro riešutukų, parmezano, čiumpam Idealią pasidabruotą šakutę (čia jau kita ligos stadija) ir ...

 

Prisipažinsiu, darausi priklausoma nuo risotto. Gaminimas ramina nervus, liežuvis patiria kažkokią ekstazę, o tu pati gėriesi, gėriesi savimi, kokia tu super duper šeimininkė: kaip čia viskas puikiai ir nuostabukiškai pavyksta...

O jei dar vienas kitas šeimos narys pildo ir pildo savo lėkštę, tada išviso... fejerverkai...

Milano rizoto (jokių daugiaryžių čia pas mane, vat taip)

1 didokas baltas svogūnas 2 skiltelės česnako 3 šaukštai sviesto 300 g apvaliųjų ryžių 200 ml balto sauso vyno 800 ml daržovių arba vištienos sultinio pusė arbatinio šaukštelio šafrano gijų (arba miltelių, bus ne taip prabangiai) saujos tarkuoto parmezano (arba „Džiugo“ - irgi mažiau palengvins kišenę)

Gaminimas visiškai toks pat kaip grybų rizoto. Naudosime tą pačia didelę keptuvę storu dugnu.

Smulkiai supjaustytą svogūną ir česnaką pakepiname 2 šaukštuose sviesto. Kaip pasidaro permatomi, suberiam ryžius ir nuolat maišydami kepinam kokias 4 – 5 minutes, kol irgi taps daugmaž skaidrūs. Į karštą sultinį suberiame šafraną, palaukiame kol viskas nusidažys gražia geltona spalva. Pilam vyną, pasigėrim kaip jis pykdamas (o gal džiaugdamasi) sušnypščia. Ugnį sumažiname beveik iki minimumo. Maišom, kol vynas susigeria. Tada samtuką (apie 100 ml) sultinio ant viršaus, maišom atsargiai. Laukiam kol susigers, kartojam vėl sultinio. Taip darom, kol sultinys pasibaigs, o ryžiai taps al dente (išvirė, bet šiek tiek tvirti, neištižę). Dedam paskutinį šaukštą sviesto, beriam parmezaną. Atsragiai išmaišom, uždengiam ir paliekam pailsėti kokias 5 minutes. Per tą laiką į taures įpilam balto vyno (juk liko, tikrai liko), kviečiam visus prie stalo ir mėgaujamės... Prieš valgant dar užsibarstom po žiupsniuką kitą parmezano.

Radau receptą Life‘s Ambrosia, bet proporcijas derinau pagal save.

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Kai girdžiu žodį „risotto“, prieš akis visada įškyla vaizdelis iš Milano parodų centro valgyklos: kilometrinė eilė kostiumuotų ponų ir ponių laukia kol senutė virėja išvirs eilinę didžiulę keptuvę šio gardumyno. Ji kepina ryžius, tada po samtį pila kvapnaus sultinio, vėl maišo, vėl pila. Visų seilė jau iki kelių, o ji vis dar samtuką pilsteli, šypsosi „Laukit, laukit, ponuliai. Čia dabar aš valdovė“. O pabaigai įverčia gražų gabalą gorgonzolos sūrio, dar gerą glėbį rukolos, porą kartų, lyg burdama, viską permaišo ir jau krečia po samtį į skubiai atkištas lėkštes. O Madonna... O Šventas Risotto...

Risotto su džiovintais baravykais

2 vidutiniai svogūnai 2 skiltelės česnako 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 300 g apvalių ryžių 200 ml balto sauso vyno (ot nelaimė, pasibaigė. Griebiam saldų rožinį slyvinuką (cit tiktai ;) iš juokingo balto butelio) 800 ml grybų sultinio (džiovintus grybus užpilti verdančiu vandeniu, plius šaukštelis druskos. Palaikom 15 minučių. Va ir sultinukas) 2 šaukštų sviesto pora saujų džiovintų baravykų sauja tarkuoto parmezano

Į keptuvę storu dugnu supilam aliejų. Smulkiai supjaustytus svogūnus ir česnaką pakepiname aliejuje kol taps skaidrūs. Sudedame ryžius, maišydami kepam kol apsivels aliejumi ir svogūnais bei pasidarys beveik permatomi, lengvai apskrus. Pilam stiklinę vyno. Laukiam kol susigers. Sumažinam ugnį beveik iki minimumo. Nuo šios vietos nebesitraukiame nuo vyryklės. Pilam 100 ml sultinio ir maišome kol susigeria. Vėl 100 ml sultinio, vėl maišom kol skysčio nebelieka. Ir taip kol baigiasi sultinys. Visas procesas turėtų užimti apie 20 - 25 minutes. Ryžiai pasidaro minkšti, bet neištižę, tokie truputį al dente.

Kitoje keptuvėje su šaukštu sviesto pakepiname išmirkytus ir susmulkintus baravykus. Sudedam į ryžius. Išjungiam ugnį. Suberiame sūrį, likusį šaukštą sviesto. Uždengiame ir palaukiame 5 minutes.

Taurė balto vyno čia būtina.

Jau tampa tradicija, kad grįžus iš Vivattur‘o kolegų – turizmo specialistų prašymu skelbiu kokių džiūvėsių receptą. Praeitais metais tai buvo kolosalios sėkmės sulaukę biscotti su spanguolėm ir visokiais riešutais.

Šiais - kmynais, parmezanu ir džiovintais pomidorais kvepiantys, liežuvį aštriai kandžiojantys sūrūs džiūvėsiai. Biscotti, kaip juos užvadino recepto autorė, nedrįstu šaukti. Tegul bus džiūvėsiai ar net, anot Kristinos, skrebučiai.

Puikiai tiks tiek prie vyno taurės, tiek prie bokaliuko alaus.

Aštrūs skrebučiai

1) dalis

600 ml miltų 3 arbat. šaukšteliai kepimo miltelių 1 arbat. šaukštelis druskos 3 maži džiovinti čili pipirai (vieno dydis kaip piršto narelis) 2 šaukštai kmynų 2 arbat. šaukšteliai šviežiai grūstų juodųjų pipirų 2 saujos džiovintų pomidorų (sausų, nelaikytų aliejuje)

2) dalis

120 g. minkšto sviesto 1 šaukštas cukraus (balto arba rudo) 4 kiaušiniai 2 didelės saujos „Džiugo“ sūrio 4 šaukštai pieno

Juostelėmis supjaustome arba sukarpome žirklėmis čili pipiriukus (sėklytes išmetam) ir džiovintus pomidorus. Sumaišome su kitais pirmos dalies produktais.

Sviestą gerai išsukame su cukrumi ir sūriu. Dedam po vieną kiaušinius, gerai išmaišom. Sudedam pusę sausų produktų, supilam pieną. Išmaišom. Dedam likusius miltus ir gerai išminkom, kol nebelips prie rankų. Jei reikia, įberiame dar miltų. Formuojame rutulį, dedam į šaldytuvą ir paliekam valandai.

Orkaitę įkaitinam iki 190 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Po valandos traukiam lauk tešlą. Iš jos darom du 4 pirštų pločio apie 30 cm ilgio kepaliukus. Viršų šiek tiek priplojame delnu.

Dedam į skardą. Kepam 25 – 30 minučių.

Traukiam lauk, atvėsinam kokį pusvalandį. Orkaitėje temperatūrą sumažiname iki 160 C. Pjaustome kepaliukus piršto storio riekutėmis, dedam ant grotelių. Kepam dar apie 20 - 25 minutes, kol paviršius vos vos paskrus, o skrebučiai bus išdžiuvę.

Skanaus!

Neblogos šiais metais Velykos buvo... Ir dviračių žygį apturėjom, su draugais prisibendravom, net bažnyčioj buvom (dažniausia pramiegam arba kitų reikalų susirandam), kiaušinių tik po porą suritinom, išbandėm naujus margučių dažymo metodus ir apturėjom įvairiausių tautų valgių valgymo maratoną. Per savaitgalį ragauta ir gerta buvo šių šalių gėrimų ir maistų (originalių ir savo virtuvės „perlų“): Lietuvos (kas be ko), Kinijos, Italijos, Graikijos, Prancūzijos, Malaizijos, Singapūro ir t.t. Ir kas keisčiausia – nesijaučiu persivalgius.

Velykų rytui labiausiai tiko tradicinis itališkas pyragiukas „Pasqualina“, kas turbūt išvertus reiškia „Velykutė“ (vertimas laisvas). Tiesa, šiek tiek trūko druskos, bet nebėgsi juk Velykų varpams aidint kažkur jos skolintis...

Reikės:

500 g špinatų (šviežių arba šaldytų) 6 kiaušinių 150 g mocarelos 500 g savos gamybos rikotos (arba iš parduotuvės, jei tinginiai esat ;) kelių gerų žiupsnių džiovinto raudonėlio ir mairūno (arba šviežių žolelių, jei laimė tokia ištiko ir aptikot kažkur ant palangės) 1 kg tešlos + 250 g šaldytos bemielės tešlos (ištisas lapas+ plius 6 lapeliai supjaustyti) 1 kiaušinis aptepimui alyvuogių aliejaus druskos, pipirų sezamo sėklų pora šaukštų

Tešlą išimam iš šaldiklio ir paliekam kokiai valandai, kad atitirptų. Arba bandom, taip kaip aš, padaryti tai per 15 minučių feno pagalba... Bet geriau taip nedarykit...

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Špinatus šviežius pavirinam porą minučių, jei šaldyti – paruošiam pagal instrukciją ant pakelio. Gerai nuspaudžiam vandenį.

Imam 26 cm skersmens apvalią išlankstomą biskvito formą. Įtiesiam į ją mūsų didįjį tešlos lakštą. Nukarusius galus paliekam, jie mums bus reikalingi tešlai uždengti, nieko nenupjovinėjam. Patepam tešlos dugną alyvuogių aliejumi, įklojame 3 mažus lakštus tešlos (ir ant dugno, ir šonuose), patepam aliejumi ir vėl įklojame 3 lakštus (pas mane tik vienas papildomas sluoksnis, biškį pritrūkau statybinės medžiagos).

Rikotą sumaišom su tarkuota mocarela, druska, pipirais, žolelėm ir dviem kiaušiniais. Špinatus padaliname į dvi dalis. Vieną dalį klojame ant tešlos, ant špinatų sudrebiame rikotą. Rikotoje padarome keturias duobutes, į kiekvieną įleidžiame po kiaušinį. Uždengiame kiaušinius likusiais špinatais. Klojame ant viršaus tešlą, gražiai visą užspaudžiame, kad neliktų tarpelių. Patepame aliejumi, po to plaktu kiaušiniu, dosniai pabarstome sezamo sėklomis.

Kepam 1 valandą, arba kol įgaus gražią rudai auksinę spalvą, kaip besileidžianti saulutė kažkur prie Sicilijos krantų... Na arba ant Palangos tilto... Irgi gražu...

Rytoj savaitei išvažiuoju į Minską bei Kaliningradą, tad apie kitus valgius (mmm, saldžioji baklava...) jau tik savaitgalį turėsiu progos parašyti... Taip pat pažadu paruošti reportažiuką iš "Silkės dienos", kuri irgi mano kelyje pasimaišys.

Jei kam ko reikia iš Minsko (vaistų, krikštolų, vailokų)  - prašom esemesinti, feisbukinti arba rašyti į el. paštą :) Pasistengsiu viską pristatyti...

Ragavusiųjų ir galvą pametusiųjų prašymu įdedu tokių baisiai skanių džiūvėsių receptą. Ir dėkui visiems užvertusiems mane komplimentų ir visokių kitų pagyrimų ir ditirambų lavina... Labai malonu ir naudinga: verčia pasitempti, į viską žiūrėti atsakingai ir neparašyti kokių nesąmonių... Gi tiek akių skaito... Vai vai...

Tiesą pasakius, panašius džiūvėsius – cantuccini – biscotti (ar kaip ten dar jie vadinami) gaminu dažnai, tik dedu migdolų ir kartais rožinių pipirų. O čia toks šiek tiek patobulintas variantas su daugiau skonio ir be pikantiškųjų pipirų, kurie gal kam ir perpikantiški.

Reikės 4 kepalams iškepti (panašiai 100 - 120 džiūvėsių):

geros stiklinės išgliaudytų pistacijų 600 gramų tokio mišinio: džiovintos spanguolės, migdolai (be odelių), pekano riešutai. Aš naudojau du pakelius „Karališko mišinio“, tik razinas išrinkau, nes jos čia nelabai tinka. 500 g (arba 750 ml) miltų išsijotų 450 g cukraus pudros 1 arbatinis šaukštelis cinamono 2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių 2 arbatiniai šaukšteliai vanilinio cukraus 6 kiaušinių

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Imam didelį dubenį ir jame sumaišom beveik viską: miltus, cukraus pudrą, kepimo miltelius, cinamoną, vanilinį cukrų, riešutus ir spanguoles.

Kiaušinius išplakam mikseriu su pora šaukštų cukraus pudros. Ilgai plakti nereikia- gal kokias 5 minutes.

Pilam kiaušinius į dubenį su visais kitais gerumynais. Gerai išmaišom, kad neliktų sausų miltų.

Imam skardą, įtiesiam kepimo popierių. Su dideliu šaukštu kabinam tešlą ir skardoje suformuojame du pailgus kepaliukus. Paliekam kuo didesnį tarpą tarp jų. Kepdami kepaliukai beveik susilies, nieko čia tokio, po to perskirsim.

Kepam 30 minučių vidurinėje lentynoje. Traukiam lauk ir paliekam ataušti. Kol šie du kepaliukai aušta – sudedam kepti kitus du.

Praaušusius kepaliukus atsargiai suraikom geru duonriekiu peiliu, panašiu į pjūklą. Riekelės turi būti apie 0,5 – 1 cm storio.

Klojam riekutes ant grotelių ir tokioje pat temperatūroje padžiovinam 15 minučių. Riekutės turi šiek tiek paruduoti.

Traukiam lauk, kišam kitą partiją ir t.t.

Labai gardu su kokiu jogurtu be priedų ar paprasčiausiai prie kavos ir arbatos. Skanaus ir su pavasariu!

 

Kad sūris ir kriaušės sutverti viens kitam supratau kažkurią vasaros dieną pasigaminusi orkaitėje keptų kriaušių puselių su medum, dieviškuoju rokforu ir kreminiu sūriu. Šis užkandis dabar yra visų mūsų baliukų numeris vienas. Kiek žinau, ragavusieji irgi tai įtraukia į savo vakarėlių meniu. Tik sunku nutaikyti skanias kriaušes nusipirkti. Labai svarbu prisirpimo ir saldumo lygis...

Šį kartą kažkas panašaus gavosi, tik su daug traškesio... Receptas iš François-Xavier puikiojo blogo www.fxcuisine.com

Reikės:

tamsios ciabattos kelių labai plonų riekelių alyvuogių aliejaus česnako skiltelės gabalo rokforo arba gorgonzolos (kame skirtumas, niekaip nesuprantu... būsiu dėkinga, jei kas paaiškins) graikiškų riešutų saujelės skanios, saldžios kriaušės

Ciabatta aptepame aliejumi iš abiejų pusių ir kepame orkaitėje ant grotelių kol švelniai apskrus. Traukiam lauk, įtrinam česnako skiltele abi puseles. Ant kiekvienos riekelės dedam juostelėmis supjaustytą sūrį. Užtupdom po 3 – 4 graikiškus riešutus. Kišam atgal į orkaitę. Neilgam – kol sūris išsileis. Traukiam lauk, apdedam nuluptos kriaušės gabaliukais ir nieko ilgai nelaukę ragaujam.

 

„Tai ką, pradėjai žuvį valgyti, Egidija?” Klausia manęs pašaipiai šiandien kažkas viduje. Gal skrandis, gal sąžinė… Jau tokia aš žuvies nemėgėja, bet vis kažkaip galvoje sukasi skanių keptų, rūkytų, vytintų ir visokių kitų žuvų paveiksliukai. Va, galvoju, reiks stintų išsikepti. Tik pirma reikia sulaukti kada jos kibti pradės... O gal jau pradėjo... Gi vasario 13 dieną Palangoje visaliaudinė stintų šventė, o jei nekimba dar, tai kaip tada...? Tai vis dėl to, gal jau kimba???

O dabar lengvas posūkis nuo stintų link kitų vandenų gyventojų...

Būtų gerai, kad ant kabliuko užkibtų:

Pora - trejetas gabaliukų upėtakio ant vieno valgytojo Saliero šaknies geras gumbas Rozmarinas šviežias Bazilikas šviežias Citrina Druska ir pipirai

Salierą nuskutam ir supjaustom šiaudeliais. Prisiplėšom folijos gabaliukų. Imam lapelį folijos, klojam ten saliero šiaudelius, tupdom upėtakį, papipirinam, padruskinam lengvai, pagražinam rozmarinu, baziliku ir citrina. Foliją užlankstom. Tą patį padarom su kitais gabaliukais. Kepam 200 C orkaitėje apie 20 – 30 minučių. Žiūrint ar drūti upėtakio gabaliukai užkibo...

Valgom su kuom norim, o valgėm mes su pankolio ir apelsinų salotom:

1 pankolis 2 apelsinai 2 valg. šaukšt. alyvuogių aliejaus 1 valg. šaukštas balzaminio acto druska, pipirai

Pankolį supjaustome šiaudeliais (neužmirštam išpjauti sukietėjusį viduriuką). Apelsinus sulupam, apipjaustom, kad neliktų skūrelės tos plonos ir gražiai išvaduojame iš tų plėvelių. Pilam aliejų, actą, prieskonius. Va ir viskas. Dar reikėtų įdėti pjaustyto raudono svogūno ir juodų alyvuogių, tik pas mus nei to, nei to nebuvo... Tai tiko ir taip. Receptas paimtas iš čia...

Neblogai pavalgėm, viskas liuks... Bet noriu pasiguosti kokia mane aną dieną kulinarinė katastrofa ištiko... Manau ir rašyti nereikia, vaizdas pats už save šneka. Čia jau ir skanaus nebepalinkėsi...

 

 

Nieko protingo ir juokingo neateina į galvą, tai daug nepliurpdama iš karto einu prie reikalo.

Reikės:

spagečių gabaliukas cukinijos mažas svogūniukas skardinės pomidorų savo sultyse (be odelės) pora saujų išlukštentų didesnių krevečių pora šaukštų marinuotų kaparėlių alyvuogių aliejaus džiovinto arba šviežio: baziliko, mairūno, raudonėlio druskos, pipirų

Kol verda spagečiai, pasigaminame padažą. Aliejuje pakepiname šiaudeliais supjaustytą cukiniją ir svogūną. Suberiam krevetes, kaparėlius supilam pomidorus. Pomidorus prieš tai suminkom šakute. Troškinam viską neuždengtoje keptuvėj apie 10 - 15 minučių, kol padažas sutirštės. Prieš pabaigą suberiam prieskonius, druską, pipirus.

O toliau darom kaip mėgstam. Arba spagečius sudedam į padažą ir išmaišom. Arba padažą pilam ant lėkštėje jau pūpsančių spagečių.

Gero apetito!

Dar vienas receptas iš laimėtojo žurnalo „Delicious“. Internetiniame puslapyje jo neradau, tai jei turit popierinį variantą, atsiverskit puslapį numeris 68 „Cut-and-paste pandoro“. Pandoro neturėjau, tai naudojau panettone. Dar du abra kadabra žodeliai.

Panettone - mielinis kepinys su razinom ir apelsinų cukatais, kuriuo italai (ypačiai Milane) mėgaujasi per Kalėdas. Forma panaši į cilindrą su kupolu...

Pandoro – irgi Kalėdinis mielinis kepinys, tik be jokių priedų. Daromas su tokiais aštuoniais spinduliais, briaunom. Pandoro kilęs iš Veronos. Pan d‘oro reiškia „auksinė duona“, nuo čia kilęs ir pavadinimas...

Apie panettone prašom skaityti daugiau čia, o apie pandoro – čia. Nu nesikartosiu juk kaip papūga...

Iš karto pranešu, kad nei vieno, nei kito pyrago nekepiau, nes dar toli man iki tokių aukštumų. Nors ką gali žinoti, gal kitom Kalėdom kažkuris iš jų puikuosis ant mūsų stalo...

Taigi mums reikės:

1 panettone mažesnio dydžio (kaip tik dabar akcijos visokios joms) 500 g plombyro ledų (aš naudojau baltus, bet galima dėti kelių spalvotų sluoksnių)

Nulupam nuo panettone visokius apsauginius popierius. Verčiam ant šono ir apačioje išpjauname cilindro formos kiaurymę. Žiūrim, kad pyrago sienelės būtų apie 2 cm pločio. Viduriukų, kuriuos išpjovėm  - neišmetam, nes dieviškai skanūs. Galėsim su arbata sulapnoti. Ar kokiam ten trifle pagaminti...

Ledai turėtų nebūti į kaulą sušalę, tiesiog palaikom kol sušils iki tokio minkštumo, kad galėtume šaukštu kabinti ir kimšti į panettone. Prikimšus pilną ertmę, uždengiame dangčiu, padarytu nupjovus pašalintų vidurių dugną (ot nemoku normaliai paprastai parašyti..).

Gautą daiktą suvyniojame į maistinę plėvelę, kišam į šaldiklį ant nakties saldaus šalto miegelio.

Prieš valgant palaikom 10 minučių kambario temperatūroje. Imituodami sniegą, apibarstome gausiai cukraus pudra.

Pjaustome plonomis riekelėmis ir mėgaujamės... Geriausia pjaustyti ilgu plonu peiliu prieš tai panardintu į verdantį vandenį. Na kaip skaniai dera plombyras ir tie cukatai... Mmm...

Pažadus reikia tesėti... O dar tokius, kurie duoti viešai – būtinai! O tai bus baisi gėda... Pelėda...

O pažadą daviau Ignei iš Ignės puodo. Mat laimėjau jos rengtą loteriją ir pažadėjau kažką pagaminti iš to žurnalo, kuris ir buvo prizas. Vat... Ilgai rinkausi ką čia pagaminus. Bet ten tiek visokių angliškų egzotikų, kad kažint ar pavyktų rasti bent pusę produktų. Todėl gaminau focaccia ir ledais įdarytą panetonę. Vai vai vai, kaip įmantriai skamba... Oj, oj, oj... Kokios mes mandros... O ištiktųjų tai paprasčiau nebūna.

Reikės:

500 g miltų (arba 800 ml) 1,5 arbat šaukštelio druskos žiupsnio gero cukraus 4 šaukštų alyvuogių aliejaus 14 g sausų mielių arba tiek pat paprastų mielių 300 ml drungno vandens 100 g juodų alyvuogių be kauliukų 100 g žalių alyvuogių be kauliukų(gali būti įdarytos citrina) geras žiupsnis šviežio arba džiovinto rozmarino 2 česnako skiltelių, plonai supjaustytų

Miltus, druską ir cukrų sumaišom dideliame dubenyje. Padarome duobutę, supilam ten vieną šaukštą aliejaus. Mieles ištirpiname 150 ml drungno vandens, paliekame 15 min. Užpilam dar 150 ml vandens ir supilame viską į miltus. Jei turim, galim įpjaustyti apie 100 g saulėje džiovintų pomidorų aliejuje. Aš visai užmiršau jų nusipirkti... Taigi, minkom tešlą. Apie 10 minučių, kol tešla pasidarys elastinga ir minkšta. Dedam tešlos rutuliuką į alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždengiam tuo pačiu aliejumi patepta maistine plėvele. Dedam į šiltą vietą ir laukiam apie 1 valandą kol tešla pakils ir padvigubės.

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Skardą pabarstome šiek tiek miltais. Perkeliame ten švelniai tešlą ir suformuojame didelį ovalą (apie 35 cm ant 25 cm). Padarome su pirštais duobutes, sukaišom ten alyvuoges, česnaką, aptepam alyvuogių aliejumi ir pabarstom rozmarinu ir stambia druska. Vėl uždengiam plėvele ir paliekam pastovėti 30 min, kol vėl iškils.

Kepam orkaitėje 20 minučių, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Traukiam lauk ir galim valgyti iš karto. Dažom į alyvuogių aliejų ir šiek tiek druskos. Mmmm... Skanu, panašu į naminę picą...

Receptas paimtas iš šio puikaus žurnalo.

Įkvėpimas pagaminti šitą skanumyną atėjo iš dviejų vietų. Pas vieną - mintis dėl moliūgo, pas kitą - apskritai, kad skanu būtų kažką su tokia smulkia pasta pagaminti. Kai pirkau, ant maišelio nieko konkretaus dėl rūšies neradau, truputį pagūglinau ir išsiaiškinau, kad tai greičiausiai bus Acini Di Pepe Pasta, kurią italais dažniausiai sriubose naudoja. Na aš ne italė, galiu ir nusižengti taisyklėms.

Gavosi skanu, na, bet labai nefotogeniškai...

Imam:

500 g Acini Di Pepe Pasta 2 l jautienos sultinio (gali būti ir iš kubelių) 4 gerai prisirpusius pomidorus galvą brokolio gabaliukas moliūgo 2 rutuliukus mozzarella 4 skiltelės česnako baziliko mairūno raudonėlio šviežių krapų alyvuogių aliejaus sauja pakepintų moliūgo sėklų

Užverdam sultinį. Suberiam pastą. Verdam apie 15 minučių. Kai matom, kad skysčio pradeda mažėti – sumažinam ugnį ir maišydami verdam, kol sultinys visai absorbuosis.

Kol virė mūsų pasta, pasiruošiam daržovės. Supjaustom moliūgą kubeliais, suskirstom brokolį mažom šakelėm ir nuplikom, nuplikom ir kubeliais supjaustom pomidorus. Pilam į keptuvę alyvuogių aliejaus, kai įkaista – dedam brokolius, apkepinam, beriam moliūgus ir pomidorus, leidžiam pomidorams ištižti ir šiek tiek pasitroškinti. Suberiam prieskonius, sutraiškytą česnaką, pakepam porą minučių. Sudedam gabaliukais suplėšytą mozzarella. Apibarstom krapais. Uždengiam ir išjungiam.

Dedam į lėkštes pastą, daržoves, apibarstom kepintom moliūgo sėklom. Užsigeriam baltu vynu ;-)

 

Neseniai teko ragauti labai skanių cantuccini. Tie kantučiniai – tai džiuvėsiai tokie, labai skanūs. Italai juos gamina, visaip į kavą ten mirko ir mėgaujasi. O kuom aš blogesnė? Kodėl turiu juos pirkti, jei galiu pati pagaminti.Po šiokių tokių paieškų kaip pagrindą naudojau šitą receptą. Tiesa, įvedžiau šokią tokią intrigą...Taigi tataigi reikės:320 gr. (arba 500 ml.) miltų300 gr. cukraus pudros1,5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių350 gr. migdolų40 gr. migdolų plokštelių20 gr. rožinių pipirų0,5 arbatinio šaukštelio cinamono1,5 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus4 kiaušiniaiĮkaitinam orkaitę iki 180 C.Migdolus užpilam verdančiu vandeniu, palaikom apie 3 min. Nukošiam vandenį, nulupam odeles. Užknisantis darbelis, bet ko tik virėjos neiškenčia...Dubenyje sumaišom miltus, cukraus pudrą, kepimo miltelius, pipiriukus (va kur ta mūsų intriga..), cinamoną, vanilę. Migdolų plokšteles su blenderiuku ar kavamale sutrinam iki tokių rupių miltų. Beriam į dubenį.Nuluptus migdolus irgi šiek tiek su blenderiuku pasmulkinam, bet neįsijaučiam. Apie kokį ¼ tik susmulkinam, kiti turi likti cieli. Beriam irgi į dubenį. Kiaušinius išplakam su pora šaukštų cukraus pudros. Sumaišom su miltais ir visom kitom gėrybėm. Tešlą dalinam į dvi dalis, ji tokia lipni, galim šiek tiek pabarstyti miltais, kad būtų galima ją išimti. Suformuojam porą kepaliukų pailgų, dedam į skardą išklotą kepimo popieriumi. Tarp kepaliukų turi likti nemažas tarpas. Kišam į orkaitę, per patį vidurį. Kepam 30 min. Tešla turi pakilti ir beveik dvigubai išsiplėsti į šonus. Iškeptus imam lauk, ataušinam. Orkaitės neišjungiam. Su geru duoniniu peiliu (toks į pjūklą panašus, su dantukais) suraikom kepaliukus į panašiai 30 dalių kiekvieną (0,5 cm. pločio riekutėmis).

Guldom ant grotelių ir vėl į orkaitę, kepam apie 15 – 20 min. kol gražiai švelniai apskrus.Verdam kavos, mirkom, valgom, jaučiamės italais.