Tinginiai irgi verda...

Gavom dovanų tikrų baltarusiškų lašinių. Lašiniai geri, kvepia iš tolo kmynais, česnakiuku. Seilė varva. Padėjau į šaldytuvą. Po poros dienų kolegė klausia: „Paėmei lašinius?“. „Aha“. „Kur padėjai?“ „Į šaldytuvą“. „Oi neee, tokius lašinius ne šaldytuve, o šaldiklyje reikia laikyti. Pamatysi kaip skanu. Kišk į šaldiklį.“

Pasirodė man keistas patarimas, bet paklausiau. O kaip nepaklausysi. Kolegė Kinijoj buvo kelioliką kartų. Važiuodavo kartu su pirmaisiais ekonominiais turistais, kurie kiniečiams šuniukus-pekinus, slapta skraidindavo užantyje įsikišę. O kad nelotų ir nesinervotų, šuniukams „kažko“ duodavo. Nesijaudinkit, atvykdavo sveiki ir laimingi. Žiauriai baisius pinigus kinai mokėjo už tuos augintinius, gi Kinijoj prestižas tokį pekinuką auginti. Sodindavo šuniukus ant gražiausios pagalvės, garbingiausioje vietoje... Kolegė labai daug įdomių istorijų atsimena iš tų laikų. Kaip negeri turistai kines negerų žodžių rusiškų primokindavo.Kaip tie patys keliauninkai prisigerdavo skruzdžių spirito ir pradėdavo lėktuve „mirti“. Kaip Kinijoj mešką valgė ir šunieną. Sakė, kad buvo skanu. O Kinijoj, pasirodo, nėra laukinių paukščių – delikatesas, išgaudyta, išvirta, iškepta, suvalgyta. Kokie gardūs kepti žvirbliai... Taip skaniai paruošia, kad net ir nesuprasi ką valgai, tik pirštelius apsilaižysi.

O kokios virdavo meilės aistros kur nors Gruzijoj, kai lietuvaitės negrįždavo po 3 paras. O koks geras dalykas yra armėniškas chaš – kažkas panašaus į karštą šaltieną, verdamas visą naktį ir valgomas paryčiais. Tradicija tokia... Gal dėl to valgymo laiko ir sako, kad tinka pagirioms. O draugiški lietuviai veždavo jaučio kojas, kanopas – pagrindinius ingridientus. Pas mus jų nei valgė kas, nei vertino. 

O „Nieliotnaja pagoda“... Savaitę neįmanoma buvo grįžti su grupe namo. Ir kokie pikti žmonės kelias dienas pramiegoję ant kietų oro uosto grindų tik laikraščių pasitiesę, kai pasibaigus pinigams pradeda išpardavinėti deficitus – kokybiškąją armėnų gamybos avalynę. Galiu tik pasvajoti apie kelionę į Kurilų salas (nors tada irgi nelabai kam nuskildavo), apie ant geizerių (ar taip jie ten vadinami) verdamus kiaušinius. Arba kelionę laivu iš Murmansko iki Norvegijos... Čia mūsiškiai (ir ne tik lietuviai) irgi sugebėdavo bizniuką susukti. Norvegijoj sausas įsatymas – puiki proga vieną kitą krona užsidirbti. Slėpdavo alkoholį laive kur tik įmanoma buvo.

Bet keliaujam atgal, prie lašinių. Šaldyti, plonom permatomom riekelėm pjaustyti lašiniai – tikras delikatesas. Jie tirpsta burnoj. Jų net kramtyti nereikia. Jei valgysit, atsipjaukit labai nedaug ir spėkit suvalgyti dar sušąlusius – palaima garantuota. Riekutė duonos ir žiedelis svogūno pageidautini, bet nebūtini.

Tai, kad jau pavasaris ir žiema tikrai negrįš, suprantu žengdama per aštriu baltumu spindinčias, ką tik nudažytas, pėsčiųjų perėjas. Dar vienas ženklas – deginamų pernykščių žolių ir lapų kvapas. Vis dažnėjančios išvykos dviračiais, piknikai su meškiniu česnaku, ridikėliais ir netikėti susitikimai Šventoji - Palanga trasoje. O švieži svogūnų laiškai bet kam suteikia to pavasarinio skanumo. Juos norisi barstyti visur.

Bryndzové pirohy

600 g su odele virtų bulvių 100 g brinzos (arba fetos + rūkyto lietuviško varškės sūrio) šaukštas lydyto sviesto 500 g miltų 1 kiaušinis druska, juodi pipirai 200 ml šilto vandens 100 g rūkytos šoninės svogūno laiškų

Užkaičiame didelį puodą vandens su druska.

Bulves sugrūdame. Atidedame 2 šaukštus į atskirą dubenį. Likusias sumaišome su brinza ir sviestu, įberiam žiupsnį druskos ir pipirų.

Iš miltų, kiaušinio, atidėtų bulvių ir vandens išminkome tešlą. Paliekame pastovėti 10 minučių.

Dalinam tešlą į dvi dalis. Iškočiojame. Su stikline darom skrituliukus, į kiekvieną tupdome po šaukštelį įdaro, užspaudžiame su šakute.

Dedam pirohy į verdantį vandenį, kai iškyla į paviršių, dar verdame 7 minutes.

Šoninę supjaustome šiaudeliais ir paskrudiname keptuvėje. Svogūnų laiškus supjaustome.

Valgo slovakai pirohy su šonine, krapais, svogūnų laiškais. Galima užsidėti šaukštą, kitą grietinės, užtrupinti brinzos...

Skanaus!

Receptas iš varecha.sk. Ir kaip aš sugebėjau suprasti tą receptą... Man ir pačiai mįslė...

Vakar buvo apėmusi "turginė" nuotaika, tai prisipirkau visokių skanėstų, skanumynų. Ir paruošiau labai skanią vakarienę. Vyras iš pradžių pareiškė, kad gamink tik sau pačiai "jau aš grybų tai tikrai nevalgysiu". Priminė man, kaip aš buvau grybais atsinuodijusi ir ligoninėje gulėjau... Ot koks... Nu bet ten situacija visai kitokia (grybai buvo konservuoti ir šimtą metų atidaryti). Taigi mums reikės: 0,5 kg. voveraičių šviežių sūdytų lašinukų petražolių gerą saują svogūnų laiškų ir mažų jaunų jų galvučių česnako jauno porą skiltelių šviežių lietuviškų bulvių

Bulvikes nuplauname, nušveičiame su kokiu šepetukų. Tegul odelė lieka, gi bulvės dar jaunos... Supjaustom, dedam virti. Kol bulvės verda ploviau grybus. O Dieve, Dieve... Užsiknisau, nes kiekvieną grybuką nučiupinėjau , kad nė šapelio neliktų.

Kol grybukai džiūva, supjaustom skaniuosius baltarusiškus sūdytus lašinukus... Mmm kokie skanūs... Vieną kitą gabaliuką galima ir taip suvalgyti.

Supjaustytus lašinukus metam į keptuvę, tegul pačirškia. Galima šliūkštelt aliejaus, bet nebūtina.

Tuo tarpu susipjaustome žalumynus:

Lašinukai jau apskurdo, dedam prie jų voveraites, uždengiam ir galim patinginiauti kokias 10 minučių, knygą ar žurnalą paskaityti... Beje bulvių neužmirštam, jos jau bus išvirusios. Tegul šiltai pasiilsi. Grižtam prie mūsų grybukų. Nuimam dangtį ir dar geras 5 minutes pakepinam, beriam mūsų žalumynus ir dar porą minučių leidžiam visiems keptuvėje susidraugauti.

Viskas. Einam valgyti :) O "Grybų nevalgytojas" bent kelias lėkšes sulapnojo ir man atrodo dar būtų norėjęs :)