Tinginiai irgi verda...

Vasarą beprotiškai pasiilgstu vaikystės sumuštinių. Tokių paprastų, paprastų. Batonas su sviestu ir cukrumi, batonas su uogiene ir grietine, juoda duona su grietine ir cukrumi, juoda duona su rūkyta dešra, palendricu, kumpiu. Dešra tokia turėtų būti – iš pačių užaugintos kiaulės, papjautos mūsų pačių kieme, tada mama daro dešras, kaimynas arba senolis jas išrūko. O tada jos sukabinamos vėsiame sandėliuke, džiūva ir skanėja. Su kumpiu tas pats. Nuosava kiaulė ir receptas, ir vis nueini į tą visokius gardžius kvapus skleidžiantį kambarėlį ir atsipjauni plonų juostelių. Ir ant sumuštinio. Ir sviesto nepamažinti, turi jausti dantimis kaip slysti per jį link duonos. Gardžiausia, kai ne pati pasidarai, o mama. Išneša į lauką ir šaukia: „Egidija, Kristina!!! Ateikit!!!!“ Viktorija dar maža, jai sumuštiniai nepriklauso, tik mamos pienas. Mudvi juos kaip smakai labai greitai praryjame ir reikalaujame vėl. Ir vėl.

O užsikandame agurku ar pomidoru iš nuosavo šiltnamio, kuriame karšta ir oro trūksta kaip džiunglėse.

Apie tokius valgius galiu dabar tik svajoti. Kiaulių nieks neaugina, dešrų ir kumpių nerūko. Lieka tik pomidorai ir agurkai iš mamos šiltnamio, kuris už jūrų marių.

Todėl tenka susigalvoti kitokius sumuštinius. Šiuo metu mano favoritas yra tamsi ciabatta duona su avokado riekelėmis, gabalėliais pelėsinio sūrio, vienu kitu šlakeliu alyvuogių aliejaus, juodaisiais pipirais ir šakele čiobrelio.

Arba pusiau skystai virto kiaušinio ritinėliai sutupdyti ant riekės kartu dosniu sluoksniu sviesto, pagardinti žaliomis alyvuogėmis. Žiupsnelis stambios druskos, šiek tiek pipirų, vienas kitas lapelis kokio žalėsio.

 

Pagaliau susiruošiau prie jūros. Gėda kokia. Paskutinį kartą buvau prieš 1,5 mėnesio. Lygiai dvi minutes, nes matai, vėjas stiprus pūtė. O šiaip va vis prisiartindavau iki Jūratės ir Kastyčio skvero, pasimaivydavau, kad „ai, gal tingiu“ ir iki jūros nebenusirisdavau.

O šiandien, jėga, per stipriausią vėją, pilingą veidui darantį smėlį (bet užtat su smagia kompanija) įveikiau pusvalandžio ilgio kelią.

Ir dabar dar šiurpuliukai bėgioja. Sustirau iki kaulo. Kaip būtų pravertęs po pasivaikščiojimo va šitas sotus karštas troškinys... Gaila... Nebebuvo... Kitą kartą suderinsiu ir vieną, ir kitą ;)

Jautiena troškinta aluje

 

1 kg. jautienos (gali būti koks neišvaizdus gabalas su riebaliuku ir panašiai) 150 g. šalto rūkymo šoninės 2 morkos 1 mėlynasis svogūnas ¼ saliero šaknies 5 skiltelės česnako 2 arb. šaukšteliai marinuotų žaliųjų pipirų 0,5 litro tamsaus alaus (naudojau „Senojo Vilniaus tamsųjį“) 0,5 šaukštelio maltų juodųjų pipirų 1 arb. šaukštelis druskos 2 valg. šaukštai miltų kuokštas šviežio čiobrelio keli lauro lapeliai

 

Gamybos procesas panašus į Boeuf Bourguignon troškinį.

Orkaitę įkaitinam iki 230 C.

Šoninę supjaustome juostelėmis. Pakepiname keptuvėje, kol išsiskirs riebaliukas. Sudedame į puodą, kuriame viską troškinsime. Puodas turėtų būti ketaus ar panašus, kad būtų galima kišti į orkaitę.

Riebaluose, likusiuose nuo šoninės per keletą kartų apkepame 5 cm. gabaliukais supjaustytą jautieną. Svarbu, kad mėsa gražiai apkeptų, iš visų pusių. Jokiu būdu nedėkite visos jautienos iškarto, nes tada išsiskirs sultys ir mėsa bus kieta kaip guma. Apkeptą mėsą suberiame į puodą

Morkas supjaustome skridiniukais, tokiais šiek tiek įkypais. Svogūną pusžiedžiais, salierą stambokais šiaudeliais. Viską apkepame keptuvėje, poroje šaukštų aliejaus. Beriam į puodą.

Puode esančias gėrybes apiberiame miltais, ten pat druska, pipirai. Sumaišome. Kišame puodą (be dangčio) į orkaitę 4 minutėms. Ištraukiame, sumaišome ir vėl 4 minutėms į orkaitę.

Traukiam puodą lauk. Sudedame žoleles, žaliuosius pipirus, supilame alų.

Temperatūrą orkaitėje sumažiname iki 160. Kišame uždengtą puodą ir paliekame jį ten burbuliuoti kokioms 3 valandoms.

Skaniausias toks troškinys yra pašildytas kitą dieną. Aš kitaip ir nedarau – pagaminu iš vakaro, o valgau atkentėjusi visas pagundas kitos dienos vakarienei.

 

Joks čia stebuklas. Tik pamanykit, smidrai su šonine. Ne aš pirma, ne aš paskutinė juos pusryčiams gaminu. Ir vis dėl to noriu pasidalinti ir paaikčioti „Ach, kaip skanu. Kokie tai karališki savaitgalio pusryčiai“. Kur pamačius, visada griebiu ryšuliuką baltujų (nors žalius irgi žiauriai mėgstu). Svarbu tik gerai nuskusti odelę ir nulaužti sumedėjusius galiukus. Ir mėgautis...

Smidrai su šonine2 asmenims

Ryšuliukas baltųjų smidrų Po juostelę šoninės kiekvienam smidrui

Orkaitę įkaitinti iki 200 C. Smidrus nuplauti, nuskusti, nulaužti sumedėjusius galus. Kiekvieną apsukti juostele šoninės. Suguldyti į ugniai atsparų indą ir kepti kol šoninė gražiai apskrus.Valgyti su paprastai keptais kiaušiniais.

 

Esu išbandžius įvairius „taco“ variantus. Kodėl rašau kabutėse? Todėl, kad nežinau, ar tai, ką aš ragavau ir toliau ragauju, buvo tikras, meksikietiškas, taco. Pažintis prasidėjo Švedijoje. Mano pareiga būdavo nupirkti 400 gramų maltos jautienos. Supjaustyti daržoves. Valgyti. Valgydavom su tokiom traškiom, kietom kukurūzų geldelėm. Kaip jos vadinasi?...

Kelis kartus pati kepiau tortiljas. Nes tos guminės, kurių gali nusipirkti, man stringa burnoj. Bet mano šeimyna jas mėgsta. Kai kada valgom kaip nachos, t.y. su tortiljos čipsais. O dabar va supratau, kad man skaniausia su paprastu lavašu.

Daržovės irgi vis varijuoja. Tai svogūnų laiškų būtinai reikia, tai sugalvoju morkas ir cukinijas pakepinti sunkioje ketaus keptuvėje. Gaunasi toks dūmelio aromatas.

O vat su prieskoniai yra šitaip. Naudoju mišinį jau paruoštą. Na niekaip nesiseka pačiai nutaikyti proporcijų. Matyt kažkokios dalies nėra mano stebuklingoje virtuvėje.

Toks štai mūsų „taco“. Jūs, turbūt, kitaip darot. Papasakokit.

Mūsų „taco“

4 žmonėms

Padažui:

1 svogūnas 2 skiltelės česnako alyvuogių aliejaus skardinė pomidorų savo sultyse (be odelės) balzaminio acto šaukštas šaukštelis cukraus šaukštelis raudonėlio

Pradėsim nuo padažo. Nedideliame puode įkaitiname aliejų. Pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną bei česnaką. Supilame pomidorus su visom sultimis. Pamaigome šakute. Suberiame cukrų, raudonėlį, actą supilam. Paliekam paburbuliuoti ant vidutinės ugnies apie 15 minučių.

1 - 2 lavašai didelė morka vidutinė cukinija stiklinė koncervuotų kukurūzų salotų gniūžtė (Iceberg, rukola, špinatai ir t.t.) 400 g. maltos jautienos pakelis taco prieskonių 200 ml vandens

Morkas ir cukinijas supjaustome griežinėliais. Kepame po nedidelę partiją (vienu sluoksniu) sunkioje ketaus keptuvėje (arba grill keptuvėje), apverčiame. Kepant morkas galima šliukštelt alyvuogių aliejaus. O cukinijas kepame sausoje.

Mėsą apkepame didelėje keptuvėjė, visą laiką medine mentele kapojame bei maišome faršą, kad gabaliukais nesuliptų. Kai nebesimato raudonos mėsos, supilame taco prieskonius ir vandenį. Uždengiame sandariai. Ugnį sumažiname iki minimumo ir troškiname apie 10 minučių.

Kartais pamirštu įkaitinti orkaitę, tai lavašą šildau suvyniojusi į foliją ir padėjusi ant keptuvės dangčio. Prispaudžiu kitu dangčiu.

Daržoves, mėsą, padažą sudedame į indelius. Salotas suplėšome.

Va ir viskas.

Lavašą supjaustome. Krauname ant jo viską, ko širdis geidžia.

Susukame. Valgome.

Gavom dovanų tikrų baltarusiškų lašinių. Lašiniai geri, kvepia iš tolo kmynais, česnakiuku. Seilė varva. Padėjau į šaldytuvą. Po poros dienų kolegė klausia: „Paėmei lašinius?“. „Aha“. „Kur padėjai?“ „Į šaldytuvą“. „Oi neee, tokius lašinius ne šaldytuve, o šaldiklyje reikia laikyti. Pamatysi kaip skanu. Kišk į šaldiklį.“

Pasirodė man keistas patarimas, bet paklausiau. O kaip nepaklausysi. Kolegė Kinijoj buvo kelioliką kartų. Važiuodavo kartu su pirmaisiais ekonominiais turistais, kurie kiniečiams šuniukus-pekinus, slapta skraidindavo užantyje įsikišę. O kad nelotų ir nesinervotų, šuniukams „kažko“ duodavo. Nesijaudinkit, atvykdavo sveiki ir laimingi. Žiauriai baisius pinigus kinai mokėjo už tuos augintinius, gi Kinijoj prestižas tokį pekinuką auginti. Sodindavo šuniukus ant gražiausios pagalvės, garbingiausioje vietoje... Kolegė labai daug įdomių istorijų atsimena iš tų laikų. Kaip negeri turistai kines negerų žodžių rusiškų primokindavo.Kaip tie patys keliauninkai prisigerdavo skruzdžių spirito ir pradėdavo lėktuve „mirti“. Kaip Kinijoj mešką valgė ir šunieną. Sakė, kad buvo skanu. O Kinijoj, pasirodo, nėra laukinių paukščių – delikatesas, išgaudyta, išvirta, iškepta, suvalgyta. Kokie gardūs kepti žvirbliai... Taip skaniai paruošia, kad net ir nesuprasi ką valgai, tik pirštelius apsilaižysi.

O kokios virdavo meilės aistros kur nors Gruzijoj, kai lietuvaitės negrįždavo po 3 paras. O koks geras dalykas yra armėniškas chaš – kažkas panašaus į karštą šaltieną, verdamas visą naktį ir valgomas paryčiais. Tradicija tokia... Gal dėl to valgymo laiko ir sako, kad tinka pagirioms. O draugiški lietuviai veždavo jaučio kojas, kanopas – pagrindinius ingridientus. Pas mus jų nei valgė kas, nei vertino. 

O „Nieliotnaja pagoda“... Savaitę neįmanoma buvo grįžti su grupe namo. Ir kokie pikti žmonės kelias dienas pramiegoję ant kietų oro uosto grindų tik laikraščių pasitiesę, kai pasibaigus pinigams pradeda išpardavinėti deficitus – kokybiškąją armėnų gamybos avalynę. Galiu tik pasvajoti apie kelionę į Kurilų salas (nors tada irgi nelabai kam nuskildavo), apie ant geizerių (ar taip jie ten vadinami) verdamus kiaušinius. Arba kelionę laivu iš Murmansko iki Norvegijos... Čia mūsiškiai (ir ne tik lietuviai) irgi sugebėdavo bizniuką susukti. Norvegijoj sausas įsatymas – puiki proga vieną kitą krona užsidirbti. Slėpdavo alkoholį laive kur tik įmanoma buvo.

Bet keliaujam atgal, prie lašinių. Šaldyti, plonom permatomom riekelėm pjaustyti lašiniai – tikras delikatesas. Jie tirpsta burnoj. Jų net kramtyti nereikia. Jei valgysit, atsipjaukit labai nedaug ir spėkit suvalgyti dar sušąlusius – palaima garantuota. Riekutė duonos ir žiedelis svogūno pageidautini, bet nebūtini.

„Zatar, sumak, zatar, sumak“  kartojau panosėje kaip poterius Kaliningrado turguj užėjusi į rytietiškų prieskonių parduotuvėlę. „Pardavėjos nėra“ -  mano maldelę nutraukė riešutų, kišmiš ir dar visokių kitokių „kučkudu“ karalienė. „Tai ką man daryti? Labai sumak reikia?“ -  neatlyžau. „Tai pati ieškok kur ten kainos surašytos, o aš pasversiu“.  Suradom, pasvėrėm.  Dar raugeriškio uogų, kumino nemalto čiupau. O jau kokius nuostolius apturėjo prieskonių karalienė net ir nežinau – man gal antrų akinių reikia, o čia mat – obedat‘ pošla.

Za‘atar negavau. O kam man jo, jei sumac yra (lietuviškai  - žagrenis). Pati pasigaminsiu. Internete tiek visokių variantų : toks – Libane, anoks  – Sirijoj. Dar kitoks – Izraelyje mišinys maišomas. Skonio ir religijos (?) reikalas. Beje „za‘atar“ dar ir žolelė prieskoninė vadinasi, toks savotiškas čiobrelis. Tuose kraštuose ir ji kartais į minėtą mišinį nukeliauja. O pas mus tiks paprastas čiobrelis. Džiovintas, šviežias – skirtumo nėra.

Za‘atar prieskonių mišinys

4 šaukšteliai džiovinto raudonėlio 4 šaukšteliai džiovinto mairūno 4 šaukšteliai džiovinto arba šviežio čiobrelio 4 šaukšteliai malto kumino 4 šaukšteliai žagrenio (sumac) 1 šauštelis jūros druskos 8 šaukšteliai sezamo sėklų

Sezamo sėklas paskrudinkite sunkioje sausoje keptuvėje – minutę, dvi. Kol pasklis gardus kvapas, o sėklytės pradės ruduoti.Pusę sezamo sėklų atidėkite, o kitas sumaišykite su likusiais prieskoniais ir sumalkite kavamale arba grūstuvėje. Pabaigus suberkite likusias sezamo sėklas.

Receptą naudojau "Telegraph" rastą.

Pirmam bandymui pasirinkau Jurgitos  iš Savaitgalio rendez-vous išbandytą receptą su vištiena. Tik dar nuo savęs įbėriau virtų avinžirnių, o kulšeles pakeičiau krūtinėle.

Ottolenghi vištiena

700 g. vištienos krūtinėlės supjaustytos juostelėmis 0,5 citrinos supjaustytos kuo ploniau 0,5 svogūno supjaustyto riekelėmis 2 skiltelės česnako smulkinto 2 šaukštų alyvuogių aliejaus 1 šaukštelis cinamono juodų maltų pipirų 1,5 šaukštelio druskos 2 šaukštelių žagrenio 2 šaukštų za‘atar pora stiklinių virtų avinžirnių

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.Vištieną sumaišom su citrina, svogūnu, česnaku, aliejumi, cinamonu, žagreniu,pipirais ir druska. Paliekam pasimarinuoti nors pusvalandį. Kepimo skardelę išklojame folija, suberiame avinžirnius. Suguldome ant viršaus vištieną. Tolygiai apiberiame za‘atar. Kepam apie 30 – 40 minučių arba kol iškeps.

Niekada nemaniau, kad keptos citrinos tokios skanios. O jau avinžirniai – kaip riešutukai kokie gavos. Vištiena sultinga, kvapni. Labai gerai.

 

 

Nei aš pranašė kokia, nei išradėja didelė. Kad greiti pietūs reikalingi ir pageidaujami žino kiekvienas. Gi jei turi tokią fantastišką galimybę pietauti namuose, per tą valandą norisi kartais ne tik vakarykščius likučius pasišildyti. Užtruksit 20 – 30 minučių.

Visi pateikalai skirti 2 žmonėms

Šparaginės pupelės

šparaginių pupelių 4 saujos pusė svogūno chmeli–suneli prieskonių mišinio alyvuogių aliejaus

Užvirti katilą su vandeniu. Į verdantį vandenį sudėti per pusę perpjautas pupeles. Neužmirštam nupjaustyti galiukų – jie neskanūs. Verdam apie 5 minutęs. Svogūną supjaustom smulkiai. Pakepiname su šaukštu aliejaus. Drauge suberiam jau apvirusias šparagines pupeles, beriam šaukštelį chmeli-suneli. Ir maišydami kepame apie 5 – 7 minutes. Viskas.

Salotos su kario krevetėm

salotų arba mažų špinato lapelių agurko gabaliukas 1 pomidoras pora saujų mažyčių krevečių pora šaukštelių kario miltelių alyvuogių aliejaus

Salotas suplėšom, pomidorus supjaustom (galima blanširuoti ir be odelės sudėti – man taip labiau patinka), agurką supjaustom (galima sėklas išpjauti – bus traškiau).

Keptuvėje įkaitinam aliejų, suberiam kario miltelius. Pakepinam 1 minutę – kol pradės kilti malonus kvapas. Suberiam krevetes ir dar pakepam porą – trejetą minučių.

Dar šiltas krevetes suverčiam ant daržovių. Šlakelis citrinos sulčių ir pora riekelių skrudintos baltos duonos – būtina.

Pasta su faršo padažu

pastos (spagetti arba penne, kaip foto) 300 g jautienos faršo pusė skardinės pomidorų savo sultyse džiovinto mairūno pipirų, druskos šviežio baziliko lapelių

Užkaičiam vandenį. Ir iškarto ruošiam padažą. Faršą pakepiname šaukšte alyvuogių aliejaus, suverčiam pomidorus, barstom mairūno, žiupsnelis druskos, pipirų (neužmirštam į verdantį vandenį sudėti pastos). Paliekam padažą kunkuliuoti ant lėtos ugnelės, po dangčiu, kol pasta išvirs – apie 10 minučių.

Išvirusią pastą nukošiame, suverčiame į keptuvę su padažu. Sumaišom, pakepinam porą minučių. Ir viskas. Prieš valgant papuošiam šviežio baziliko lapeliais.

Kalakuto juostelės su bulvių koše

kalakuto filė 300 g. geras žiupsnis džiovinto arba šviežio čiobrelio 4 bulvės šlakelis pieno arba gabaliukas sviesto košei muskato riešuto žiupsnelis druskos, pipirų agurkas, citrinos sultys, krapai

Filė supjaustom juostelėm, apiberiam čiobreliu, atidedam į šoną ir nuskutam bulves. Supjaustome mažais gabaliukais, užkaičiam. Kalakutieną kepame su šaukštu alyvuogių aliejaus. Idealu būtų grilio arba sunki ketaus keptuvė. Neužmirštam trupučio druskos, šviežiai grūstų pipirų.

Agurką supjaustom plonom juostelėm. Pašlakstom citrinos sultimis, pipirais, galima šiek tiek krapų užberti.

Jau ir bulvės išvirė. Nupilam vandenį, užpilam pieno arba įmetam gabaliuką sviesto. Beriam muskato trupučiuką. Sugrūdam. Tupdom į lėkštę kalakutieną, košę, agurkus. Atrodo spėjom.

 

Skanaus!!!! Ar greiti pietūs buvo?

 

Šitam turguj dažniausiai perku tai, ko mūsų turguj nerasi visiškai. Pavyzdžiui, pačias skaniausias razinas kiš-miš, saulėje džiovintus abrikosus (vis painiojuos kas yra "uriuk" ir kas "kuraga"). Didelis čia marinuotų, raugintų daržovių pasirinkimas. Mmmm koks skanus iš čia būna "kimči". Ir koks aštrumėėėėėlis... Ikrų nelabai mėgstu, bet yra toks vienas "katinas" namuos - parvežu nors 200 g "kižučio" ar "ketos". Kas dar, kas dar? A, čia pirmą kartą nusipirkau meškinio česnako ir šviežios kalendros. Dabar ir pas mus būna. O kokie skanūs, kvapnūs arbūzai ir "dynios"...

Čia putino uogos. Fotografuodama gavau ir krūvą patarimų ką su jom daryti. Vienintelis kurį atsimenu, kad reikia užpilti cukrumi ir po to valgyti po šaukštą kasdien - "Naturalnyj vytamin C".

"O kodėl fotografuoji pačias brangiausias?" Nu net ir nežinau, kodėl. Sakau - "jos turbūt geriausios, skaniausios?" Moteriškutė baisiai pasipiktina ir liepia nutraukti dar ir "Donskaja", ir tik po 80 rub. kilo.

Arbūzų pardavėjas taip susižavi nuotrauka, kad jau pasiruošęs kainą nuleisti dvigubai. Deja, mano rankos užimtos.

Užsuku į mėsos paviljoną. Eilės dešrų, vietinių ir nelabai. Nedrąsiai mindžiukuoju prie lašinių. Nesiryžtu. Ar negausiu su kokiu kabliu per galvą? Pardavėja baisiai drūta, bet, mano laimei, gerai nusiteikusi. Leidžia pykštelti porą kadrų.

Žuvies paviljonas pasitinka "ypatingu" kvapu. Bet per 20 sek. prie jo priprantama. Ir tada prasideda: noriu ir silkės iš bačkos (riebios, riebios), ir rūkyto karšio, ungurio, vytintų žuvelių. Bet ne, ne, ne nugaliu visas pagundas. Šiandien nieko nepirksiu.

O čia ponia Elvyra. Žuvį  ir ikrus perkam tik pas ją.  Paskambinam prieš porą dienų iki vizito. Ir va prašom - ko tik nori, šviežut, šviežutėlio.

Mmm, kokia skumbrė..

Karšius befotografuojant prieina pardavėja (visai nuo kito prekystalio) ir įsakmiai liepia nufotografuoti  ungurius "Ne iz Kitaja, a Baltijskij. Vy ot kuda priehali?" Paaiškinu, kad va iš Lietuvos, Palangos. "Oi... u vas tam ryby net, vsio vy iz Kitaja veziote i pritvariajetesj". Na ką čia ir pasakysi. Beveik teisybė.

O čia mane tiek privaišino visokiom džiovintom gėrybėm, kad nesusilaikiau ir šio bei to nusipirkau. Griebiau džiovintų figų, po to įsiūlė "kum-kat" (cukruoti mandarinai), saulėje džiovintų abrikosų ir dar šimtą gramų "kizilo" - žinokit net nežinau kas tai. Esu valgius uogienę iš kizilo - tik ji buvo su kauliukais, bet labai gerai tiko prie arbatos.

Dar užsukau į priekonių kioskelį. Iš ten išėjau nešina maišeliais su "sumak", "zyra" ir "barbaris". Paskutinis tai raugeriškio uogos - dėsiu į plovą. O "zyra", pasirodo, kuminas. Ot tamsuolė.

Lentynos lūžte lūžta nuo visokiausių iš svetur parsivežtų dalykėlių. O laiko jiems išbandyti, paversti į kokį šedevrą visai nėra. Ką daryti su tapiokos perlais? Tamarindo pasta? Ar juodaisiais sezamais? O džiovintom česnako skiltelėm? Turit kas minčių? Pasidalinkit!

Gėrybės šios nuo pat kelionės į Belgiją laukia mano dėmesio. Briuselio vidury užėjom azijietiškų prekių supermarketą. Man ten galva apsisuko nežinia kiek laipsnių. Kvapai (įtariu buvo ten kažkur diuranas išeksponuotas), gyviai visokie šaldyti panašūs į ateivius, šaknų rinkiniai sriuboms, girdėti ir negirdėti prieskoniai, įvairiausi rakandai. Tokia mini kulinarinė Azija. Gerai, kad keliavom be lagaminų – būčiau tiek visokių sąmonių ir nelabai parsitempus... Galvą dar labiau sopėtų – ką su visu tuo daryti.

Akys užkliuvo už lentynos nukrautos bambukiniais garintuvais. Man gi jo mirtinai reikia! Vietos bagaže trūkumas leido įsigyti tik labai mažą trokštamo daikčiuko versiją. Čia telpa tik aštuoni koldūniukai – laimingas kinietiškas skaičius. Tik mano forma šiek tiek kitokia nei tradicinė: tikrus shumai nereikia visiškai užspausti.

Kinietiški garinti koldūnai „Shumai“

60 koldūniukų

skiltelė česnako 400 g kiaulienos faršo 2 saujos išlukštentų krevečių šaukštelis malto imbiero vienas kiaušinio baltymas 2 šaukštai ryžių acto 1 šaukštas krakmolo 0,5 šaukštelio cukraus 2 šaukštai tamsaus sojų padažo 4 šaukštai svogūnų laiškų (naudojau tik baltą dalį) 2 šaukštai sezamų aliejaus žiupsnis šviežiai grūstų juodų pipirų 4 šaukštai smulkintų plačialapių petražolių 15 lapelių paruoštos kinietiškos koldūnų, suktinukų tešlos

Užkaisti didelį puodą su vandeniu. Jei tešlos lapelia buvo užšaldyti, palaikyti 45 minutes po drėgnu rankšluostuku. Kai darysite koldūnus, paėmę vieną lapelį, kitus uždenkite vėl, kad neperdžiūtų.

Įdarui skirtus produktus sudedame į maisto smulkintuvą ir smulkinam iki vienalytės masės.

Tešlos lapelius supjaustome į keturias dalis, tupdom į vidurį po šaukštelį įdaro, pirštu patepame su vandeniu aplink įdarą, užspaudžiame - padarome gražius ryšuliukus.

Į bambukinį garintuvą įtiesiame drėgną kepimo popieriaus skiautę. Tupdome koldūnus, stengiamės, kad vienas su kitu nesiliestų. Dedam į puodą su verdančiu vandeniu (ten turėtų būti kažkas, kas neleistų bambukiniam indui liestis su vandeniu – mums reikia tik garų). Šviežiai paruoštiems koldūniukams užteks 12 minučių. Jie sugalvosite likusius užšaldyti – tada garinti reikės 20 minučių.

Valgom iškarto: mirkome į sojos padažo + ryžių acto + imbiero + svogūno laiškų mirkalą, dedam į burną ir ...

Skanaus!

Receptas iš First Look, Then Cook.

Mieli mano skaitytojai, ar nepavargot dar nuo desertų gausos? Nuo visokių ten pyragiukų, sausainiukų, keksiukų ir torčiukų. Nuo cukriuko, grietinytės ir varškytės? Ar neapsalo dar širdutės? Gal ko rimto užkąskim? Kad atsigauti ji, ta mūsų širdužėlė. Kažko mėsiško, šiek tiek aštraus, nelabai sveiko, bet taip gerai tinkančio šaltą žiemos dieną...

Šonkauliukai su medumi, garstyčiomis ir bulvių skiltelėm

Apie 1 kg kiaulienos šonkauliukų skirtų kepimui (rinkitės su daugiau mėsos, ne kaulų susirinkom pagriaužti). Gali būti plius 200 – 300 gramų, vistiek suvalgysit atsilaižydami, pažadu. 1 smulkiai supjaustytas svogūnas 4 šaukštai alyvuogių aliejaus 1,5 stiklinės medaus 1 stiklinė garstyčių (naudojau „Dižono“ su grūdeliais) 120 ml balto vyno acto 2 šaukštai maltos rūkytos paprikos (jei tokios neturit, tiks paprasta) 1 čili pipiriukas smulkiai supjaustytas 0,5 šaukštelio juodųjų pipirų 1 šaukštelis džiovintų čiobrelių 1,5 šaukštelio druskos 8 bulvės 3 skiltelės česnako geras žiupsnis džiovinto rozmarino

Šonkaulius supjaustom po vieną kauliuką. Orkaitę įkaitinam iki 200 C. Bulves gerai nuplaunam, nelupam, tik nupjaustom negražias vietas. Supjaustom išilgai į keturias dalis – skilteles.

Pasigaminame padažą. Svogūną pakepiname 2 šaukštuose aliejaus, kol suminkštės. Sudedam medų, garstyčias, actą, druską, čiobrelius, papriką ir abiejų rūšių pipirus. Neužmirštam šaukštelio druskos. Pakaitinam viską apie 3 – 5 minutes, bet neužverdam. Supilam pusę padažo ant šonkauliukų, gerai įtrinam ir paliekam 15 minučių.

Didelę skardą patepam aliejumi, sudedam šonkauliukus per vidurį, iš šonų suberiam bulves. Jas prieš tai sumaišom su likusiu aliejumi, rozmarinu, pora žiupsnių druskos ir traiškytu česnaku.

Kepam apie 1 val ir 30 minučių. Arba kol bulvės iškeps. Laiks nuo laiko viską palaistom išsiskyrusiomis sultimis, galima šiek tiek ir su likusiu padažu.

Kai mėsytė iškeps, pašildome pasiliktą padažą ir apliejame šonkauliukus. Tiekiam kartu su bulvių skiltelėm.

Receptas iš „Virtuvė. Nuo ... iki“, 2011 m. 1-2 numerio.

Šios datulės – viena iš sėkmingesnių pastarųjų dienų improvizacijų. Galima valgyti šaltas, galima paskrudinti orkaitėje – gardu visaip. Tik gerai paskaičiuokite kiek jų pagaminti, o tai dėl paskutinės gali ir peštynės kilti. O datules rinkitės kuo didesnes – tokios gardesnes, be to daugiau visko telpa. Gali būti ir su kauliuku – kaip nors iškrapštysit.

Kimštos datulės:

15 datulių 150 g sūrio su mėlynu pelėsiu 30 migdolų 15 juostelių vytintos kiaulienos šoninės

Išimam kauliukus iš datulių. Sūrį supjaustom į 15 dalių. Migdolus pakepinam sausoje keptuvėje, atvėsinam. Kemšam sūriu datules, įstumiam po du migdolus. Apvyniojame juostele šoninės, permeigiame mediniu pagaliuku.

Į skardelę įtiesiame foliją, sudedam datules.

Kepame iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie 15 – 20 minučių.

Palaukiame kol šiek tiek atauš ir mėgaujamės.

Kai pilsit man sriubos – nepagailėkit tirščių. Vandenėlį tegul kas nors kitas siurbia, o man reikia pakramtyti. Dar pageidautina, kad būtų su kruopom kokiom, be spirgų ir be grietinės. Ir gal riekė duonos juodos tegul šalia guli...

Agurkynė su perlinėm kruopom

Geriausią agurkynę verda mano anyta. Maniškė irgi nebloga, bet kitokia. Va tokia:

1 litras jautienos sultinio stiklinė mirkytų pernakt perlinių kruopų keli juodi pipirai 1 morka 2 bulvė 3 – 4 rauginti agurkai

Kruopas ir pipirus beriam į sultinį. Verdam kol suminkštės. Morką, bulves supjaustom kubeliais ar kaip patinka. Bulvės gali būti šiek tiek didesniais. Suverčiam į puodą. Agurkus irgi supjaustom ir beriam į sriubą, kai viskas jau daugmaž yra išvirę. Palaukiam 5 minutes, paragaujam ar viskas gerai, ar netrūksta druskos ir išjungiam ugnį. Jei norim, galim kokį šomtą mėsos su kruopom kartu išvirti.

Grikių sriuba su frikadelėm

1 litras sultinio 100 ml grikių kruopų 2 morkos 1 svogūnas 100 ml virtų avinžirnių mėsos faršo frikadelėms druskos, pipirų

Grikius suberiam į sultinį. Kol viskas gražiai kunkuliuoja supjaustom šiaudeliais morkas ir svogūną susmulkinam. Tik jokiu būdu netarkuokite morkų... Nepatingėkite pasidarbuoti peiliu ar mandolina. Pakepam morkas ir svogūną šaukšte alyvuogių aliejaus. Suverčiam viską į sriubą. Mėsos faršą pagardinam druska ir pipirais, suformuojame mažas frikadeles. Dedam į sriubą. Ten pat keliauja ir avinžirniai. Laukiam kol grikiai gražiai suminkštėja ir frikadelės išverda. Pilam į lėkštes, kviečam visus prie stalo.

Kaip žinia coq-au-vin išvertus būtų „gaidys vyne“. Ne višta, ne viščiukas, o gaidys. Ar yra pas mus pirkt gaidžių? Radot kur nors? Ir kuom gaidys nuo vištos skiriasi? Ar žinot? Aš turbūt tik iš galvos atskirčiau, na skiauterė ten ir panašiai. Ir įdomu ką pagalvojo apie mane paukštienos (tiksliau vištienos) parduotuvės pardavėja – vedėja, kai labai rimtu balsu paklausiau „o ar pas Jus būna pirkti gaidžių“. Į tai gavau nei šiokį, nei tokį atsakymą „pas mus vištos visos be lyties“ ir vos tramdomą juoką. „Gerai“ sakau, „pasverkit aštuonias kojas tų nei vištų, nei gaidžių, tiks“.

Taigi parsitempiam viską aplinkui keikdami („gal taksi pasiimti“, "gal draugei paskambinti ir paprašyti, kad parvežtų“) šiuos dalykus (be šių dar antrątiek uogienei visokių pričindalų tempiau, jau bėdavojaus, atrodo...):

8 kulšeles 5 morkas 4skiltelės česnako 150 g rūkytos šoninės 250 g pievagrybių 100 g sviesto 1 butelis sauso raudono vyno (tiks ir pigus, koks akcijinis už 5 litus) druskos, pipirų, lauro lapų, raudonėlio, čiobrelio, baziliko buketėlis 1 šaukštas miltų 3 šaukštai konjako

Nuskutam ir stambiai supjaustom morkas, per pusę padalinam česnako skilteles. Didelės keptuvėj ar puode ištirpinam sviestą. Dedam kulšeles pasūdom, papipirinam ir apkepam iš abiejų pusių iki gražios auksinės spalvos. Jei telpa, ten pat sudedam ir morkas su česnaku, jei ne, apkepam kitoj keptuvėj. Apskrudusias morkas dedam prie kulšelių, užpilam konjaką ir padegam. Atsargiai, liepsna gali vos ne iki lubų pliūptelt! Gerai, kad aš spėjau laiku atsitraukti, o tai būčiau dabar kaip Šineida O‘Konor ir dar be blakstienų. Užbarstom šaukštą miltų, supilam vyną (viskas turi plaukioti vyne, neskųskit), sudedam lauro lapus ir žoleles. Uždengiam ir sumažinam ugnį iki minimumo.

Kol viskas gražiai burbuliuoja svieste pakepinam į tris dalis padalintus grybus, paskrudinam kubeliais supjaustytą šoninę. Suverčiam viską į puodą, į šiltą vyno glėbį. Vėl uždengiam ir verdam 1 – 2 valandas. Mano buvo gatavas po 1,5 val. Mėsytė minkštutė, krenta tiesiog nuo kaulų.

Beje, skaniausia yra pasigaminti iš vakaro, o kitą dieną ant mažiausios ugnelės dar pavirti 1- 2 valandas (man užteko 0,5 val., nes baisiai dideliam puode viriau, tad vynas nugaravo kaip reikiant pro skylutes).

Valgom su bulvių koše (sviesto, sviesto nepagailėkit. Gi prancūzų virtuvė be sviesto, kaip mes be bulvių. Va toks baisiai įžymus virėjas Joël Robuchon košę bulvių daro taip: 50 proc. bulvių, 50 proc. sviesto. Ragavusieji buvo be žado, gerąja prasme.). Užsigeriam vynu, žinoma.

Merci pour la recette pour l'homme qui l'a créé... Goût divin... Très délicieux...

Pusę dienos prameditavusi ties šių kriaušių paveiksliuku ir receptu, negalėjau kitko paruošti vakarienei. Ir išvis, supratau, kad kriaušė + sūris man yra labai labai gardu. Todėl mano užduotis yra išbandyti kuo daugiau tokių užkandžių paruošimo būdų. Va šitas bus jau trečias.

2 didokos kriaušės mėlynojo pelėsio sūrio trupinių 4 šaukštai 4 vytintos kiaulienos juostelės labai plonos (gali būti ir rūkyta) 400 ml balto vyno (naudojau pusiau saldų) 800 ml šalto vandens 3 šaukštai citrinos sulčių keli juodieji pipirai 2 lauro lapai

Vyną sumaišom su vandeniu, sudedam pipirus ir lauro lapus. Užkaičiam ir laukiam kol užvirs. Kriaušes nulupame, apipilame citrinos sultimis ir atsargiai sudedame į vyną. Ugnį sumažiname iki minimumo ir verdame 20 minučių.

Traukiam lauk, ataušinam. Nupjaunam kriaušių viršūnėles ir šaukšteliu atsargiai išskobiame sėklas. Į išskobtas duobutes dedam sūrį, uždedame viršūnėlę atgal. Apvyniojame kumpio juostelėmis.

Į kepimo indą įklojame kepimo popierių, tupdom kriaušes. Kepam 220 C orkaitėje 20 minučių, kol kumpis gražiai apskrus.

Valgome dar šiltas.

Puikusi receptas - iš Palachinkos. Ten daugiau gerų dalykų yra. Prieš kriaušes dar kai ką iš ten gaminto ragavom, bet apie tai rytoj.. Turbūt...

O kaip Jūs kriaušes užkandžiams gaminat? Ką dar dedat? Ir išvis, ar patinka?

Vakar buvo paskutinė atostogų diena. Atostogų, kurios buvo skirtos kelionėm šen bei ten, namų tvarkymui (tiesa, ir vėl tam laiko nebeliko...), na ir, aišku, pietų visai šeimynai gaminimui... Ta proga buvo nutarta sužibėti, sugroti aukščiausia nata.

Netikras zuikis - labai patogus gaminimui maistas. Sumakaliojai viską, įkišai į orkaitę ir gali eiti žurnalą skaityti, ar namus siurbti. O po to vaizduoti kokia esi super duper šeimininkė su tokais kepsniais mandrais.

Reikės:

0,5 kg maltos kiaulienos 0,5 kg maltos jautienos 3 kiaušinių 100 ml maltų džiūvėsių 2 morkų 1 svogūno druskos, pipirų juodųjų šviežiai sumaltųjų stiklinės džiovintų slyvų

Orkaitę įkaitinam iki 180C.

Slyvas užmerkiam vandenyje - tegul apsivalo ir išbrinksta. Morkas supjaustom labai, labai plonais šiaudeliais, svogūną irgi. Beriam į keptuvę ir pakepinam su trupučiu aliejaus.

Maltą mėsą sumaišom su kiaušiniu, džiūvėsiais ir pipirais, sudedam slyvas, sukrečiam morkas su svogūnais. Rankomis gerai išminkom.

Imam pailgą formą, patepam lengvai aliejumi. Sudedam paruoštą masę, uždengiam foliją. Kišam į orkaitę ir užmirštam valandai.

Po valandos foliją nuimame ir pakepam dar pusę valandos, kad viršus gražiai apskrustų.

Valgom su virtom bulvėm ir švediškais actiniais agurkais „pressgurka“ (va čia užmačiau šitą derinuką, beje, labai vykęs derinukas). Švedai tokius agurkus valgo su mėsos kukuliais (köttbullar), kodėl gi mums su zuikiu nepabandžius?..

Pressgurka‘ms reikės:

2 – 3 nedidelių agurkų 2 šaukštų balto vyno acto 150 ml šalto vandens 2 šaukštų cukraus žiupsnio druskos žiupsnio maltų baltųjų pipirų 2 šaukštų smulkintų šviežių petražolių arba krapų (žiūrint kas darže užderėjo)

Agurkus nuskutam ir supjaustom plonom juostelėm arba ritinukais. Jei turit mandoliną, labai pravers kuo gražiau tai padaryti. Viską kitką sumaišom ir pilam ant agurkų. Galima valgyti nors ir už 5 minučių.

Apie zuikutį netikrą didžiausias įkvėpimas atėjo ir pats receptas buvo sužinotas per tėčio gimtadienį, paragavus slyvinio varianto(vieną akį gamindama dar užmečiau ir į Beatos virtuvę). Kimšom vieną riekę po kitos - taip gardu buvo... Tos slyvos duoda tokių gerų gaidelių zuikiui... O apie agurkų paslaptį sužinojau iš mylimosios „Mat från Sverige“.

Čia ant dienų antrą kartą gyvenime valgiau vištos sparnelių. Ir kodėl jie man tokie atgrasūs buvo? Manau žinau kodėl – man vis vaidenasi, kad ant jų odelės gali likti plaukelių, plunksnelių ir pan.

O šiaip ragautieji buvo nu labai jau skanūs, tokie tikri amerikoniški Buffalo Chicken Wings – su aštria tamsia plutele, nedideliais segmentai supjaustyti ir dar su tokiu skaniu sūrio mėlynojo padažu.

Sumąsčiau ir aš tokį gardėsi pagaminti. Ir beveik pavyko. Visas sudėtines dalis radau, išskyrus kažkokį ten ypatingą Louisiana Hot Sauce. Todėl mano sparneliai aristokratiškai išblyškę ir gal biškį ne tokie aštrūs. Bet gardus ojojoj...

Žiūrim kaip čia viskas darosi...

Reikės

15 sparnelių 1 šaukšto aliejaus 1 šaukštelio druskos 3 šaukštų miltų

1,5 šaukšto balto vyno acto ketvirtis šaukštelio kaleno pipirų ketvirtis šaukštelio česnakinės druskos ketvirtis šaukštelio Vorčesterio padažo 1 šaukštelis Tabasko padažo 6 šaukštai Louisiana Hot Sauce (pakeičiau 3 šaukštais sojos padažo), manau galima imti ir kokio spec. barbekiu padažo ketvirtis šaukštelio druskos 80 g sviesto skiltelė česnako susmulkinta

Orkaitę įkaitinam iki 220 C.

Sparnelius apžiūrim atidžiai. Jei esam plaukų nemėgėjai – apsvilinam ant ugnies. Perpjaunam ties sąnarių sparnelius per pusę, jei norim galim ir tą patį galiuką nupjauti (aš dariau ir taip, ir taip). Nuplaunam gerai, nusausinam. Sudedam į didelį dubenį, pilam aliejaus ir druskos – gerai išmaišom. Tada užbarstom miltus ir gerai apvoliojam.

Į skardą įklojam aliuminio foliją, patepam aliejumi. Sutupdom sparnelius ir šaunam į orkaitę. Kepam 20 minučių, traukiam lauk, apverčiam ant kito šono ir vėl skrudinam 20 minučių.

Likusius ingredientus dedam į puodą ir ant ugnies silpnos kaitinam kol ištirps sviestas ir viskas šiek tiek sutirštės.

Iškepusius sparnelius sudedam į dubenį užpilam padažą ir gerai išmaišom, kad vienodai viskas pasidengtų.

O prie šių sparnelių amerikonai tiekia saliero stiebus ir puikųjį nuostabųjį mėlynojo sūrio padažą (Blue Cheese Dressing)

Reikės:

100 ml majonezo 100 ml grietinės šaukštas kapoto svogūno šaukštas kapoto česnako geras žiupsnis kapotų petražolių šaukštas citrinos sulčių šaukštas balto vyno acto 50 g mėlyno pelėsinio sūrio druskos/pipirų pagal skonį

Viską sumaišom, sūrį įtrupinam. Ir viskas. Mirkom sparnelius, užsikandam salieru, jaučiamės amerikonais žiūrinčiais beisbolą ar panašiai.

Sparneliams naudojai šį receptą, o padažui šitą.

Rusijos gėrybių parodėlėje labai flegmatiško balso moteriškutė prekiavo visokiais grybais džiovintais, uogomis negirdėtomis (kurių po vieną visų paragavau), marinuotais ir raugintais grybukais, marinuotais фучжу (nusipirkau puskilogramį ir labai skaniai sukirtom su kolegom stende). Kažkaip patraukė akį bokštu sudėliotos skardinės su troškinta arkliena. Niekada nebuvau ragavusi šitokios mėsos, tik girdėjusi, kad visokie ten italai ir prancūzai apsilaižydami kerta kepsnius iš jos ir troškinius ten visokius. O vat šituos konservus gamina Čiuvašijoj... Ten arklius labai gerbia ir visaip myli, o senovėje arkliena buvo ritualinis maistas... Nu ir iki šiol valgo, tik paprastesnėms progoms gal...

Ekspromtu gimė vat toks užkandis – mišrainė. Jei nelabai jums prie dūšios tokia egzotika, galima užsidėti tuno kokio...

Dviems porcijoms reikės:

1 burokėlio 1 morkos 0,5 obuolio 4 skiltelės česnako alyvuogių aliejaus šlakelis balzaminio acto lašeliukas baziliko džiovinto žiupsnelis mairūno džiovinto žiupsnelis druskos pipirų keli gabaliukai troškintos arklienos

Įkaitinam orkaitę iki 200 C. Burokėlį gerai nuplauname ir suvyniojame į foliją. Dedam į orkaitę, po 30 minučių ten pat keliauja nulupta ir skridinėliais supjaustyta morka bei nuluptas ir į keturias dalis padalintas obuolys. Morka ir obuolys irgi įvynioti į foliją. Šalią metam nenulupto česnako skilteles. Kepam dar valandą. Traukiam lauk, ataušinam ir nulupam burokėlį. Supjaustom šiaudeliais. Dedam į lėkštę, ten pat keliauja morkos skridinėliais ir šakute sutraiškytas obuolys bei česnakas. Pilam aliejaus ir acto, pabarstom druskos ir prieskonių. Užtupdom ant viršaus arklienos. Valgom... O skonis labai panašus į jautieną, nieko ypač mandro :)

 

Apsisprendžiau vakarienei šį apkepą gaminti per pusę minutės kol skaičiau receptą. Sužavėjo paprastumas ir numatomai geras skonis. Šiek tiek įdarą modifikavau, bet į gerąją pusę. Nors vyrui, kaip visada, pritrūko mėsos ir per daug buvo tešlos. Geriau, kad be tešlos būtų, tokia buvo jo mintis. Aha, sumuštinis be duonos :-P Visų vyrų svajonė :-)

Tešlai:

2 kiaušinių 100 g margarino žiupsnio druskos 450 ml miltų ( apie du puodelius)

Įdarui:

2 nedidelių cukinijų 100 g kalakutienos virto kumpio 100 g fermentinio sūrio 1 nedidelio mėlynojo svogūno 10 cm poro (baltosios dalies ir šiek tiek žaliosios) 2 skiltelių česnako 2 kiaušinių druskos žiupsnio džiovintų žolelių negailint: baziliko, raudonėlio, mairūno

Orkaitę įkaitinam iki 170 c.

Pasiruošiame trapios tešlos pagrindą. Margariną sutarkuojame į dubenį, išmušame kiaušinius. Šiek tiek pamaišome mentele. Beriam miltus. Toliau maišome su mentele, šiek tiek pakapodami didesnius margarino gabalus. Tiesiog turi pasidaryti tokie trupiniai. Kai nebelieka palaidų miltų, suspaudžiame viską į rutulį, kurį lengvai paminkome. Iškočiojame lakštą, atsargiai perdedame į apvalią formą išteptą margarinu. Apipjaustome atsikišusius kraštus, likusius tešlos gabaliukus padedame į šoną.

Tešlą formoje subadome šakute ir kišame į orkaitę 10 minučių.

Kol pagrindas kepa, pasiruošiame įdarą. Su burokine tarka (stambesne) sutarkuojame cukinijas, kumpį ir sūrį. Supjaustome smulkiai svogūną, supjaustome skridinukais porą. Sumaišom su cukinijom ir kita kompanija. Kiaušinius gerai išplakam šakute kitame inde, pilam ant įdaro, beriam druską, prieskonius. Stropiai išmaišom.

Traukiam pagrindą iš orkaitės ir apkrauname mūsų gardžiuoju įdaru. Papuošiame juostelėmis iš likusios tešlos.

Kepame 40 minučių 170 C karštumo orkaitėje.

Iškepusį apkepą traukiam lauk, ataušinam kokias dešimt minučių ir puolam ragauti....

Šiuo patiekalu svaigstu mintyse turbūt jau kokius porą metų, bet vis nesiryžau pasigaminti. Visų pirma nelabai radau lietuviško teksto, o prancūziškas variantas labai jau buvo prabangus dėl visokių ten foie gras, konjakų ir panašiai. Ir štai netikėtai radau labai paprastą lietuvišką receptą TV gide „Savaitė“, kur buvo išsamus straipsnis apie visokius paštetus. Terrine ir yra vienas iš jų rūšių. Receptą šiek tiek pakoregavau: pridėjau mažiukų karnišonų ir pistacijų. Žiūrim kas gavosi...

Reikės

500 g vištienos krūtinėlių filė 300 g vištienos kepenėlių 400 g vištienos faršo 1 kiaušinio 125 ml 35 proc. grietinėlės 2 česnako skiltelių žiupsnis druskos žiupsnis pipirų trejus gerus žiupsnius džiovinto mairūno 300 g rūkytos šoninės trijų saujų pistacijų išlukštentų mažų marinuotų agurkėlių (karnišonų) pora saujų

Vištienos filė supjaustom juostelėmis. Šoninę irgi suraikom labai plonomis juostelėmis. Kepenėles šiek tiek pamirkom profilaktiškai piene, bet tai nebūtina. Dedam į viena indą faršą, nuvarvintas kepenėles, kiaušinį, susmulkintą česnaką, druską, pipirus, mairūną, grietinėlę. Viską gerai sutrinam su blenderiu iki vientisos košės. Suberiame pistacijas ir gražiai išmaišome dabar jau su šaukštu.

Pailgoje formoje įklojame foliją, aš klojau kokius tris sluoksnius, nes vis įplėšdavau...

Ant dugno sudedame sluoksnį šoninės. Pilam pusę košės. Sudedame pusę vištienos filė juostelių. Surikiuojame gražiai agurkėlius, išilgai. Sudedame likusią filė, užklojame sluoksniu šoninės. Supilame likusią masę ir uždedame paskutinį akcentą – vėl šoninės juosteles.

Kepame 150 C orkaitėje apie 2 val.

Viršutinis šoninės sluoksnelis gražiai apskrunda... Kvapai tokie gundantys... Bet...

Dar susilaikom. Atsargiai pakreipę formą išpilame skystį, jei jo yra. Ir šaldome per naktį. Kitą dieną verčiame iš formos, raikome labai aštriu peiliu ir skanaujame. Iš tokio kiekio gaunasi po dvi riekes dešimčiai valgytojų.

Šiandien turėjau progą paspaudyti mygtukus kinų ambasadoriaus garbei. Lankosi mūsų kaimelyje graži kiniečių delegacija, visi labai elegantiški ir miniatiūriniai. Vyksta visokie poezijų, filmų ir fotografijų renginiai jųjų garbei. Gal todėl, o gal, kad poryt jau prasideda Tigro metai, šiandien mane apėmė noras pasigaminti kažko kinietiško. Ar tai autentiška – nežinau, aš ne kinų kulinarijos ekspertė. Galiu pasakyti, kad buvo super skanu ir neprasčiau nei, kad kokiam jųjų restorane. Mėsytė tiesiog tirpo burnoje nuo minkštumo. Kaip pagrindą naudojau šį receptą, bet tiek įvedžiau modifikacijų, kad...

Reikės:

800 g vištienos krūtinėlės 3 šaukštai cukraus 3 šaukštai krakmolo 9 šaukštai tamsaus sojos padažo 4 šaukštų žuvų padažo 3 skiltelių česnako aliejaus pora – trejetą šaukštų 200 ml daržovių sultinio poros morkų vieno poro dviejų saujų anakardžių gera sauja konservuotų arba šviežių miniatiūrinių kukurūzų burbuolių

Krūtinėlę supjaustome nedideliais gabaliukais. Beriam cukrų, krakmolą, užpilam 4 šaukštus sojų padažo. Išmaišom ir paliekame pasimarinuoti 15 minučių. Per tą laiką susipjaustome šiaudeliais morkas ir porą.

Didelėje keptuvėje įkaitinam aliejų, suberiam sukapotą česnaką, pakepinam 1 minutę. Sudedam vištieną ir kepam kol pabals. Sudedam morkas, porą ir riešutus. Pakepinam maišydami apie 5 minutes, kol daržovės vos vos suminkštės. Supilam sultinį, likusį sojos padažą, žuvies padažą, suberiam kukurūzų burbuolytes. Kepam kol sutirštės padažas. Valgom su ryžiais ir kokiu vienu kitu salotų lapu.

Gerų Tigro metų!

P.S. ne paslaptis, kad kiniečiai mėgta „pagardinti“ maistą tokiu daug diskusijų keliančiu „prieskoniu“. Osle, valgydama vienoje iš kiniečių maisto įstaigėlių, prie virtuvės durų pastebėjau labai įdomu dalyką... O gi maišą natrio glutamato. Tokį 50 kg. Įdomu, kokiam laikui jiems jo užtenka? Įstaigėlėje buvo apie 30 vietų... Pasidarė smalsu, kiek šaukštų jo buvo mano lėkštėje...