Tinginiai irgi verda...

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Po vakarykščio sėkmingo bandymo prisijaukinti duonkepę ir norėdama dar labiau palengvinti sudėtingą duonos kepimą bei priartinti prie tobulo tinginiams, nusipirkau turbūt antrą kartą gyvenime miltų mišinį.

Patiko sudėtis ir tai, kad puikiai tinka duonkepėms. Dar prigriebiau visokių priedų, priedukų (riešutų - riešutukų, sėklų – sėklyčių), na reikia gi kažkokią ir kūrybiškumo gyslelę parodyti...

Puskilograminiam kepaliukui reikės:

360 ml vandens šaukšto gero medaus saujos sezamo sėklų 500 g miltų mišinio „Balta duona“ (sudėtis: ruginiai sijoti miltai, aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, termiškai apdoroti  kvietiniai miltai, cukrus,  sausas raugas, druska, kmynai, ruginis salyklas, pieno išrūgų milteliai, kviečių skaidulos) 7 g pakelio sausų mielių geros saujos graikiškų riešutų (nesmulkinti)

Supilam vandenį, dedam medų, suberiam sezamus, miltus ir mieles. Nustatom programą Nr. 1 („Balta duona“), pasirenkam kepalo dydį (500 g), apskrudimo lygį (antrą). Spaudžiam gazą, t.y. startą. Duonkepė pradeda minkyti. Toli niekur nepabėgam, laukiam, kol supypsės, kad minkymas eina prie pabaigos ir galima sudėti priedus. Drąsiai atidarom duonkepę. Suberiam riešutus ir paliekam toliau jau viską technikos valiai.

Iškepusią duonelę iškarto apglostom šaltu vandenuku, apdengiam rankšluostuku ir laukiam kol šiek tiek praauš.

Valgom su medum ir sviestu. Arba be nieko.

Beje, šią duoną galima iškepti ir be duonkepės, instrukcijos - ant pakelio.

Pagaliau! Pagaliau! Kai visos jau išbandė ir aprašė (ir užmiršo gal), pas mane atkeliavo duonkepė. Nei pirkau, nei padovanojo kas, tiesiog tapau viena iš bandytojų (cha, beveik kaip lakūnė – bandytoja). „Electrolux“ dėka. Reveransas jiems ir „ačiū“, einam prie reikalo.

Duonos kepėja iš manęs nekokia, todėl šis aparatas labai tinka tokiai kaip aš – tinginei ir kreivarankei. Supylei, subėrei, tada koja ant kojos - ir skaitai žurnalus, kol duona pati susiminko, išsikelia ir iškepa. Didžiausia problema buvo susirasti tinkamą pirmam kartui receptą. Pirmą vakarą po visokius amerikoniškus puslapius ir super mamas prarymojau. O šįryt čiupau prie duonkepės įdėtas kitų blogerių idėjas (koks kalambūras :), biškiuką šen pažiūrėjau, biškį - ten. Ir va kas gavos:

180 ml vandens 1 šaukštelis druskos 2 šaukštai cukraus 1 šaukštas alyvuogių aliejaus 1 šaukštas rozmarino 5 šaukštų tarkuoto parmezano (galima ir „Džiugo“) geros saujos džiovintų pomidorų, supjaustytų 1 cm pločio juostelėmis (bet ne aliejuje mirkytų, sausų geriau) 3 skiltelių česnako (susmulkintų) 450 ml miltų 2 šaukštelių sausų mielių (arba viso 7 g pakelio)

Dedam visus produktus taip, kaip surašiau: iš pradžių vanduo, tada druska ir cukrus, visi pagardinimai, galiausiai miltai ir mielės.

Tada nustatom programą „Balta duona“ (Nr1), nurodom kepaliuko dydį (500 g), apskrudimo lygį (patariu rinktis pirmą). Spaudžiam startą.

Lieka du variantai:

a) kas penkios minutės bėgioti prie duonkepės ir pro langelį stebėti visas procedūras, gėrėtis kvapais, nervotis „kada, kada?“

b) įsijungti kokią komediją ar filmą apie meilę ir atsipalaiduoti 3 valandoms.

Duona gavosi labai skani, labai. Gražios morkinės spalvos, kvapni, puri. Gardu vieną valgyti, galima su sviestuku ir tuo pačiu parmezanu.

Didysis produktų matuotojas ir subėrėjas į duonkepę. Beigi klausinėtojas "ar jau? ar jau? ar jaaaaau?!!!

Pažadus reikia tesėti... O dar tokius, kurie duoti viešai – būtinai! O tai bus baisi gėda... Pelėda...

O pažadą daviau Ignei iš Ignės puodo. Mat laimėjau jos rengtą loteriją ir pažadėjau kažką pagaminti iš to žurnalo, kuris ir buvo prizas. Vat... Ilgai rinkausi ką čia pagaminus. Bet ten tiek visokių angliškų egzotikų, kad kažint ar pavyktų rasti bent pusę produktų. Todėl gaminau focaccia ir ledais įdarytą panetonę. Vai vai vai, kaip įmantriai skamba... Oj, oj, oj... Kokios mes mandros... O ištiktųjų tai paprasčiau nebūna.

Reikės:

500 g miltų (arba 800 ml) 1,5 arbat šaukštelio druskos žiupsnio gero cukraus 4 šaukštų alyvuogių aliejaus 14 g sausų mielių arba tiek pat paprastų mielių 300 ml drungno vandens 100 g juodų alyvuogių be kauliukų 100 g žalių alyvuogių be kauliukų(gali būti įdarytos citrina) geras žiupsnis šviežio arba džiovinto rozmarino 2 česnako skiltelių, plonai supjaustytų

Miltus, druską ir cukrų sumaišom dideliame dubenyje. Padarome duobutę, supilam ten vieną šaukštą aliejaus. Mieles ištirpiname 150 ml drungno vandens, paliekame 15 min. Užpilam dar 150 ml vandens ir supilame viską į miltus. Jei turim, galim įpjaustyti apie 100 g saulėje džiovintų pomidorų aliejuje. Aš visai užmiršau jų nusipirkti... Taigi, minkom tešlą. Apie 10 minučių, kol tešla pasidarys elastinga ir minkšta. Dedam tešlos rutuliuką į alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždengiam tuo pačiu aliejumi patepta maistine plėvele. Dedam į šiltą vietą ir laukiam apie 1 valandą kol tešla pakils ir padvigubės.

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Skardą pabarstome šiek tiek miltais. Perkeliame ten švelniai tešlą ir suformuojame didelį ovalą (apie 35 cm ant 25 cm). Padarome su pirštais duobutes, sukaišom ten alyvuoges, česnaką, aptepam alyvuogių aliejumi ir pabarstom rozmarinu ir stambia druska. Vėl uždengiam plėvele ir paliekam pastovėti 30 min, kol vėl iškils.

Kepam orkaitėje 20 minučių, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Traukiam lauk ir galim valgyti iš karto. Dažom į alyvuogių aliejų ir šiek tiek druskos. Mmmm... Skanu, panašu į naminę picą...

Receptas paimtas iš šio puikaus žurnalo.

Kepdama šį totorių liaudies kulinarijos šedevrą daug ką prisiminiau: ir baudžiavos laikus, ir tropikus, ir kad raumenis turiu, ir pameditavau, ir pasikeikiau... Visko buvo. Toms totorėms paminklą reikėtų pastatyti už išmonę ir kantrybę. O gal totoriams (čia vyras nedrąsiai pareplikavo)...Dėl ko kankinosi totoriai, aš suprantu - parduotuvėj negalėjo nusipirkti. O kam kankintis reikėjo man? O gi tam , kad įrodyčiau sau, kad ir aš galiu tokius šedevrus išraityti...

Na ką, mieli skaitytojai, einam į parduotuvę ir nusiperkam:

500 gr. miltų (naudojau 505D, bet geriau būtų 405D) 25 gr. mielių 250 ml. pieno (nors reikėjo 125 ml.) 3 kiaušiniai 200 gr. aguonų 500 gr. sviesto (82 proc.) 300 gr. cukraus pora saujų razinų

Beje, receptas panaudotas Cipsiuko. O jį pamačiau perskaičiusi Kepėjų be stabdžių iššūkį.

Pasiruošiam aguonas: nuplikom, nukošiam, sutrinam su blenderiu arba kavamale. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies.

Mieles sumaišom su šaukšteliu cukraus ir šaukštu drungno pieno. Paliekam kokioms 15 min., kad šiek tiek pakiltų. Kiaušinius lengvai išplakam su pienu, beriam miltus, pilam mieles. Na va ir prasideda mūsų linksmybės, kurios man priminė lažą, baudžiavą ir mongolų-totorių jungą. Minkom tešlą PUSĘ VALANDOS su savo mielom rankutėm. Tešla tokia lipni, gyvatė, tai laiks nuo laiko pasitepam rankas tuo ištirpintu sviestu ar aliejumi. Bet stengiamės tai daryti kuo rečiau. Minkant tešlą girdisi tokie mažiukai pokštelėjimai- labai gerai, vadinasi viskas yra taip, kaip turi būti. Prisilinksminusios tešlą dalijame į 5 vienodus gabalėlius, padarom rutuliukus, patepam sviestu ir paliekam šiltoj vietoj maždaug 40 min., maždaug kol pakils dvigubai.

Prie ko čia tropikai, paklausit. O gi prisiskaičiau, kad viskas geriau darosi, kai namuose labai šilta. Na ką – aš iškarto visais tikiu. Virtuvėj įjungiau viryklę ant visų 4 skylių. Prakaitas nevarvėjo, bet buvo netoli to. Pamatavau temperatūrą + 28 C. Neblogai, beveik Maldyvai.

Na ką pailsėjom truputį, pereinam į tempimo etapą. Geriausiai, kai virtuvėje yra du paviršiai kur galima tai daryti. Imam vieną gabaliuką, šiek tiek pakočiojam ir pradedam tampyti į visas puses atsargiai. Prisiskaičiau rekomendacijų daryti tai ant sviestu aptepto stalo, bet man gavosi šnypštas, pirmą lakštą sugadinau. Todėl kitus tampiau ant švaraus stalviršio. Taigi ištampom vieną lakštą iki popieriaus storio. Gausiai aptepam tirpdytu sviestu, pabarstom cukrumi. Irgi gausiai. Antrą lakštą irgi pakočiojam, šiek tiek patampom ir perdedam ant pirmo, kur tampymą baigiame iki popierinio plonumo. Vėl sviestas, vėl cukrus. Visus 5 lakštus taip padarom. Ant paskutinio, prie pat krašto voleliu sudedame aguonas, apibarstom razinom. Nuo aguonų krašto pradedam vynioti, suvyniojam į standų volelį. Perkeliam į kepimo formą. Aš, kaip tikra tundra, įdėjau į kvadratinę, tai mano šimtalapis gavosi toks labai netradicinės formos. O buvo galima į išlankstomą apvalią formą įtiesti kepimo popierių ir ten dėti mūsų meno kūrinį. O jei dar forma su skyle per vidurį, tai išviso liuks. Na bet gudrios šeimininkės irgi žino išeitį – įdeda kokį metalinį apvalų indelį ar stiklinę su vandeniu (kad nesuskiltų).

Mūsų pyragas dar ne orkaitėje, o tik pakeliui. Dar turim leisti jam 1 val. atsikvėpti ir pakilti kokioj šiltoj vietelėj. Kol jis ten kyla – susitvarkom virtuvę. Išplaunam indus, nuvalom nuo visų stalų ir stalviršių sviestą, iššluojam grindis ir išplaunam (visur pilna sviesto, cukraus ir aguonų)... Tuo metu ir pamedituoti galima, apmąstyti nelengvą moters dalią... Padūsauti... Pasikeikti - „kam man čia to viso reikėjo“... Ir pan. Ir t.t.

Beje, neužmirštam tarp meditacijų ir keiksmų įjungti orkaitę ir įkaitinti iki 180C.

Smagiai įšaunam mūsų šimtalapį. Kepam 1 val. Kai paviršius paruduoja (po 20 min.) pridengiam folija arba dvigubu kepimo popieriumi. Kad neperdegtų paviršius.

Na va.. Pagaliau iškepė... Bet nepuolam imti ir ragauti. Išjungiam orkaitę ir leidžiam šimtalapiui atvėsti. Kokį pusvalandį mažiausiai... Pakentėkit... Juk tiek vargot, bet dar pakentėkit...

Ir paskutinis štrichas – pabarstom cukraus pudra. Viskas! Labai skanu, labai…