Tinginiai irgi verda...

Cukriniai avinėliai, kardamonas, marcipanas, cukatos - vaikystėje girdėti stebuklingi žodžiai. Nebuvau akyse regėjusi šių dalykų, tik įsivaizdavau kas tai galėtų būti, koks skonis. O skonis atrodė senovinis, gal smetoniškas, o gal dar senesnis. Gal kaip babulio (mielos kaimynų senutės) kepamo mielinio pyrago su razinom krosnyje (o gal ir su magiškosiom cukatom) ar kažkas panašaus į Šventos Marijos su kūdikėliu ikonos kopiją su baisiomis kirvio žymėmis. Tai buvo kartu ir nesuprantama, pasakiška ir bauginama, nepasiekiama, bet tikrai turėjo būti skanu. Gerai, su ta ikona gal trupučiuką ir persūdžiau, bet ji man visados vaikystėje buvo dalykas iš laikų „iki manęs“.

Visko jau esu paragavus („Senelės piernikus“ su kardamonu kepiau, o cukrinį avinėlį nuo lenkiško velykinio pyrago pačiupau), bet cukatas gaminau pirmą kartą.

Apelsinų ir greipfruto žievelių cukatos

3 apelsinai 1 greipfrutas 750 g cukraus

Apesinus ir greipfrutą valandai pamerkiau į šiltą vandenį su pora šaukštų sodos. Tada švariai nuploviau, nulupau. Supjausčiau ilgomis, siauromis juostelėmis. Sudėjau į puodą ir užpyliau vandeniu, kad apsemtų. Užviriau ir ant silpnos ugnelės viriau 45 minues, kol suminkšėjo. Nupyliau vandenį, žieveles gerai nuvarvinau rėtyje.

Užpyliau 450 g cukraus ir puslitrį vandens. Ant silpnos ugnies, vis pamaišydama, viriau arti valandos, kol vanduo išgaravo, o cukrus susigėrė į žieveles. Likusį cukrų (300 g) paskleidžiau ant kepimo popieriaus. Žieveles gerai nuvarvinau ir sudėjau ant cukraus. Ėmiau į rankas porą šakučių ir išmaišiau žieveles, kad vienodai pasidengtų cukrumi. Palikau valandėlei padžiūti, sudėjau į stiklainį. O stiklainį į tamsią sausą vietą – toliau nuo pagundos. Gi iki Kalėdų reikia išlaikyti.

Apelsinų žievelių cukatos sirupe

2 apelsinai 200 g cukraus

Apelsinus išmirkiau vandenyje su soda. Nulupau ir supjausčiau žievelę nedideliais trikampėliais. Sudėjau žieveles į puodą, užpyliau vandeniu. Kai užvirė – vandenį nupyliau. Vėl šalto vandens, užviriau, nupyliau. Taip dariau tris kartus.

Ant žievelių supyliau cukrų ir apie puslitrį vandens. Viriau ant silpnos ugnelės apie 45 minutes, kol žievelės tapo skaidrios, bet dar liko sirupo. Supyliau į sterilų stiklainiuką. Man pasirodė, kad sirupo mažoka, tai išviriau dar (200 g cukraus + 200 ml vandens, virti kol sutirštės) ir užpyliau ant trikampėlių.

Moliūgo cukatos

2 kg išvalyto moliūgo 400 g cukraus 1 citrinos sultys 0,5 šaukštelio cinamono

Moliūgą supjausčiau kubeliais (panašiai kaip pusė nykščio). Užpyliau cukrumi. Palikau per naktį. Ryte nupyliau susidariusį sirupą į kitą puodą. Užviriau. Subėriau cinamoną ir citrinos sultis, viriau dar 5 minutes. Supyliau ant moliūgo gabaliukų. Vakare puodą užviriau ir ant silpnos ugnies viriau 7 minutes.

Sirupą nupyliau, moliūgo gabaliukus gerai nuvarvinau, paskleidžiau skardoje išklotoje kepimo popieriumi.

Orkaitę įkaitinau iki 60 C, sudėjau skardas (man gavosi 2). Orkaitės dureles palikau šiek tiek praviras, kad garuotų drėgmė. Džiovinau moliūgus pirmą vakarą 3 valandas, o kitą dieną - dar porą.

Išdžiūvusius gabaliukus pabarsčiau trupučiu cukraus pudros. Paslėpiau į tamsią, sausą vietą. Galėčiau tą vietą bent porą savaičių ir pamiršti, bet...

Likusį sirupą trupučiuką dar pakaitinau, kol sutirštėjo. Bus skanu į kokius gėrimus įmaišyti.

Pirmas recetas rastas pas Elžbietą iš „Žaidžiame virtuvę“.

Antras iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ 2011 m. , 12 numeryje, straipsnyje apie cukatas.

Trečias iš Keilos „Fantazijos virtuvėje“.

Prijuostes turiu dvi. Pirmąją prieš kelis metus nusipirkau Palangos autobusų stoty iš linu prekiavusios moterėlės. Pirkau porą rankšluostukų indams šluostyti. Tuo pačiu ir prijuostę įsiūlyjo. Ir nesigailiu visai - kažkaip patiko tas lininis minimalizmas – jokių spalvų, tik langučiai.

Prijuostė ta mano visko mačius ir ištvėrus. Šiek tiek per didelė man, todėl kiekvieną kartą ją kilsteliu viršun ir tik tada užsirišu. Lengva pasakyti „užsirišu“, ištiesų bent porą kartų apvynioju aplink – tokie ilgi tie raiščiai. Kažkokiam Gargantiua pritaikyti.

Antroji – akimirkos užgaida iš „Maximos“. Patiko balta spalva ir tie mėlyni paveiksliukai. Ir dydis pats tas man, dar ir reguliuojasi, jei reikia.

Prijuostes dėviu dažnai, beveik visada kai plaunu indus ar ką čirkinu keptuvėj, ar kai kokius miltinius dalykus buriu. Ir tešluotas rankas kartais į jas nusišluostau, ir kokį šaukštą nuvalau, ir karštą puodą prilaikau. Kartais ir užmirštu visą dieną nusirišti, ne kartą esu ir užsnūdusi prijuostuota.

Tiek apie prijuostes. Apie kitas ryšėtojas ir beprijuostes skaitykite pas Skruzdeliukus skveruose.

Dabar apie mišrainę.

Reikės:

1, 5 – 2 kg moliūgo gabalo stiklinės lešių šaukštelio malto kumino šaukštelio maltos paprikos (reikėtų rūkytos paprikos, bet iš kur gauti? gal kas žinot?) 2 šaukštų alyvuogių aliejaus gabaliukas tarkuotas „Džiugo“ saujos šviežių spanguolių (geriau tos didesnės, tokios mutantės) druskos, pipirų, šviežio ar džiovinto čiobrelio

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Moliūgą nulupam, pašalinam vidurius, supjaustom nedideliais kubeliais (maždaug 2 – 3 cm dydžio). Sumaišom su alyvuogių aliejum, kuminu ir paprika. Užbarstom druskos ir pipirų. Suberiam į skardą, stengiamės, kad būtų tik vienas sluoksnis. Šaunam į orkaitę. Po 30 minučių ištraukiam, pamaišom ir dar 20 minučių pakepam.

Kol kepė moliūgėlis, pasiruošiam lešius. Užmerkiam 10 minučių šaltam vandenyje. Nupilam vandenį, beriam į puodą su sūriu vandeniu ir verdam apie 30 minučių. Nukošiam, perskalaujam šaltu vandeniu.

Į lėkštę dedam moliūgo kubelių, porą šaukštų lešių, pritraiškom spanguolių (į lėkštę po 10 kokių), barstom „Džiugą“, čiobrelius, dar kokį lašą alyvuogių aliejaus užvarvinam.

Radau šią mišrainę Smitten Kitchen (tik aišku labai į lankas nukrypau).

Vakar visai nebuvo nuotaikos kažką gaminti. Nu visai nebuvo... Slankiojau iš kampo į kampą, gulinėjau ant sofkutės, skaitaliojau kažkokias nesąmones. Nutariau patinginiauti, jokių gaminimų! Be to, ir šaldytuve kaip Sacharoj nieko gero, ką čia ir išgaminsi... Bet pala, o kas čia toks gražus oranžinis daiktas daržovių stalčiuj?! Apžiūrėkim, apžiūrėkim... O gi iš turgaus parbogintas gabalas moliūgo jau pusiau suvalgytas. Visi tinginiai į šalis išlakstė. Smegeninėje tuoj užvirė šimtas minčių ką čia iš jo sumeistravus (rizoto – šmagalioto? kažkas a la francūziško? ravioli - makalioli?), bet smegeninė nevisagalė, neviską ji žino... Hmmm.. Reik pavartyti savo kulinarinę biblioteką, gi žadėjau prie kompiuterio niu niu niu nesisėsti. Puolu vartyti „Beatos virtuvę“ – buvo juk ten kažkas su moliūgais, tikrai žinau... Gi varvinau aną dieną seilę paveiksliukais gėrėdamasi... Va, va kiek visko daug... Ir kiek daug aš neturiu namuose... Bet va šitiems pyragiukams tik varškės, kaparėlių ir kiaušinio bereikia. Viskas kitkas yra namuose, tik ir laukia mano prisilietimo... Duodam komandą atsakingam už pirkinius, puolam rištis prijuostės ir vaduotis iš paskutinių tinginio likučių...

Reikės:

pusė kg moliūgo jau be skūros ir sėklų 3 skiltelių česnako žolelių visokių: baziliko, mairūno, raudonėlio, čiobrelio ir t.t. druskos pipirų aliejaus alyvuogių poros šaukštų pakelis varškės pusriebės ar riebios 100 g kaparėlių marinuotų 2 kiaušiniai 500 g bemielės sluoksniuotos tešlos sezamo sėklų poros – trejetos šaukštų

Moliūgą supjaustom kubais. Dedam į skardelę kokią, pašlakstom aliejumi, apibarstom žolelėm, druska ir pipirais, įmetam sutraiškytus česnakus. Šaunam į orkaitę ir kepam 50 minučių 180 C laipsnių orkaitėje.

Tešlos lakštus traukiam iš šaldiklio ir atidedam į šoną, kad atsileistų.

Moliūgas jau iškepė. Traukiam lauk. Sumaigom viską šakute su visais česnakais. Jei yra skysčio, nupilam. Dedam į moliūgus varškę ir kaparėlius (be skysčio). Gerai išmaišom. Paragaujam ar skanu. Jei skanu, tai gerai, jei trūksta kokių prieskonių – įbarstom tų pačių žolelių ar druskos/pipirų. Įmušam vieną iš kiaušinių. Na ir sumaišom vėl.

Aš visada perku tą tešlą supjaustytą į šešis lapelius. Tai darom toliau vat taip: imam vieną lakštą, šiek tiek pakočiojam į ilgį ir į plotį, per vidurį išilgai dedam mūsų skanųjį įdarą. Išplakam kiaušinį likusį kokiam dubenėlyje su šakute. Tuo plakiniu patepam tešlos pakraščius (kur įdaro nėra). Imam vieną tešlos kraštą ir uždengiam kitą. Suspaudžiam pakraštį šakute, kad nepabėgtų moliūgas su visais kaparėliais. Supjaustom į kokias 6 – 8 dalis. Patepam kiekvieno pyragiuko viršų plaktu kiaušiniu ir dosniai pabarstom sezamais. Tą patį padarom su likusiais 5 lakštais. Jei pjaunant įdaras virsta į šonus – nesinervinam, viskas bus gerai - jis dar geriau iškeps. Dedam pyragiukus į skardą išklotą kepimo popieriumi ir kepam apie 15 – 20 minučių 200 C temperatūroje, kol gražiais paruduos. Gaunasi kažkur apie 40 – 45 pyragiukus. Skaniausi kol dar šilti...

O moliūgo sėklas nuplovus ir nudžiovinus, galima paskleisti kokioj skardelėj, pabarstyti stambia druska ir pakepinti 5 minutes orkaitėje. Bus smagu pakramtyti, kol keps pyragiukai...

 

Įkvėpimas pagaminti šitą skanumyną atėjo iš dviejų vietų. Pas vieną - mintis dėl moliūgo, pas kitą - apskritai, kad skanu būtų kažką su tokia smulkia pasta pagaminti. Kai pirkau, ant maišelio nieko konkretaus dėl rūšies neradau, truputį pagūglinau ir išsiaiškinau, kad tai greičiausiai bus Acini Di Pepe Pasta, kurią italais dažniausiai sriubose naudoja. Na aš ne italė, galiu ir nusižengti taisyklėms.

Gavosi skanu, na, bet labai nefotogeniškai...

Imam:

500 g Acini Di Pepe Pasta 2 l jautienos sultinio (gali būti ir iš kubelių) 4 gerai prisirpusius pomidorus galvą brokolio gabaliukas moliūgo 2 rutuliukus mozzarella 4 skiltelės česnako baziliko mairūno raudonėlio šviežių krapų alyvuogių aliejaus sauja pakepintų moliūgo sėklų

Užverdam sultinį. Suberiam pastą. Verdam apie 15 minučių. Kai matom, kad skysčio pradeda mažėti – sumažinam ugnį ir maišydami verdam, kol sultinys visai absorbuosis.

Kol virė mūsų pasta, pasiruošiam daržovės. Supjaustom moliūgą kubeliais, suskirstom brokolį mažom šakelėm ir nuplikom, nuplikom ir kubeliais supjaustom pomidorus. Pilam į keptuvę alyvuogių aliejaus, kai įkaista – dedam brokolius, apkepinam, beriam moliūgus ir pomidorus, leidžiam pomidorams ištižti ir šiek tiek pasitroškinti. Suberiam prieskonius, sutraiškytą česnaką, pakepam porą minučių. Sudedam gabaliukais suplėšytą mozzarella. Apibarstom krapais. Uždengiam ir išjungiam.

Dedam į lėkštes pastą, daržoves, apibarstom kepintom moliūgo sėklom. Užsigeriam baltu vynu ;-)

 

Šiandien netyčia užklydau į turgų. Kažko man reikėjo. Jau ir nepamenu ko. Ir staiga man prieš akis išdygo per pus perpjautas gigantiškas moliūgas. Na tokį gigantą, į kurį tilptų mažas kūdikis, o dar ir perpjautą nelabai kur turiu laikyti, todėl maloni pardavėja pasiūlė nedidelį gabaliuką atpjauti. Nedidelį tai nedidelį, poros kilogramų... Kukliai taip visai.

Parsitempiau aš jį namolei ir visiškai ekspromtu, iš to kas buvo šaldytuve gimė šis aštrumynas...

pusė kilogramo moliūgo pora šaukštų kaparėlių pora pomidorų 4 skiltelės česnako 1 šviežias čili pipiriukas saujelė džiovintų spanguolių žiupsnis geras baziliko žiupsnis geras mairūno žiupsnis geras raudonėlio žiupsnis kajeno pipirų alyvuogių aliejaus

Įkaitinam orkaitę iki 200C. Moliūgą suraikom riekelėm storomis (2 cm), nupjaunam žievę. Dedam į skardelę, apšlakstom alyvuogių aliejumi ir šaunam į orkaitę.

Pomidorus nuplikom ir nulupam, čili pipiriuką perpjaunam ir pašalinam sėklas. Smulkiai supjaustom. Na, o dabar viskas labai paprasta. Metam į krūvą prieskonius, kaparėlius, česnaką, pomidorus, čilį, spanguoles ir gerai susmulkinam su blenderiu. Gaunasi tokia košelė, kuria aptepame moliūgą ir dar kepam apie 20 min. Druskos dėti nereikia, nes kaparėliai labai sūrūs.

Ir viskas. Labai aštru!