Tinginiai irgi verda...

„Zatar, sumak, zatar, sumak“  kartojau panosėje kaip poterius Kaliningrado turguj užėjusi į rytietiškų prieskonių parduotuvėlę. „Pardavėjos nėra“ -  mano maldelę nutraukė riešutų, kišmiš ir dar visokių kitokių „kučkudu“ karalienė. „Tai ką man daryti? Labai sumak reikia?“ -  neatlyžau. „Tai pati ieškok kur ten kainos surašytos, o aš pasversiu“.  Suradom, pasvėrėm.  Dar raugeriškio uogų, kumino nemalto čiupau. O jau kokius nuostolius apturėjo prieskonių karalienė net ir nežinau – man gal antrų akinių reikia, o čia mat – obedat‘ pošla.

Za‘atar negavau. O kam man jo, jei sumac yra (lietuviškai  - žagrenis). Pati pasigaminsiu. Internete tiek visokių variantų : toks – Libane, anoks  – Sirijoj. Dar kitoks – Izraelyje mišinys maišomas. Skonio ir religijos (?) reikalas. Beje „za‘atar“ dar ir žolelė prieskoninė vadinasi, toks savotiškas čiobrelis. Tuose kraštuose ir ji kartais į minėtą mišinį nukeliauja. O pas mus tiks paprastas čiobrelis. Džiovintas, šviežias – skirtumo nėra.

Za‘atar prieskonių mišinys

4 šaukšteliai džiovinto raudonėlio 4 šaukšteliai džiovinto mairūno 4 šaukšteliai džiovinto arba šviežio čiobrelio 4 šaukšteliai malto kumino 4 šaukšteliai žagrenio (sumac) 1 šauštelis jūros druskos 8 šaukšteliai sezamo sėklų

Sezamo sėklas paskrudinkite sunkioje sausoje keptuvėje – minutę, dvi. Kol pasklis gardus kvapas, o sėklytės pradės ruduoti.Pusę sezamo sėklų atidėkite, o kitas sumaišykite su likusiais prieskoniais ir sumalkite kavamale arba grūstuvėje. Pabaigus suberkite likusias sezamo sėklas.

Receptą naudojau "Telegraph" rastą.

Pirmam bandymui pasirinkau Jurgitos  iš Savaitgalio rendez-vous išbandytą receptą su vištiena. Tik dar nuo savęs įbėriau virtų avinžirnių, o kulšeles pakeičiau krūtinėle.

Ottolenghi vištiena

700 g. vištienos krūtinėlės supjaustytos juostelėmis 0,5 citrinos supjaustytos kuo ploniau 0,5 svogūno supjaustyto riekelėmis 2 skiltelės česnako smulkinto 2 šaukštų alyvuogių aliejaus 1 šaukštelis cinamono juodų maltų pipirų 1,5 šaukštelio druskos 2 šaukštelių žagrenio 2 šaukštų za‘atar pora stiklinių virtų avinžirnių

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.Vištieną sumaišom su citrina, svogūnu, česnaku, aliejumi, cinamonu, žagreniu,pipirais ir druska. Paliekam pasimarinuoti nors pusvalandį. Kepimo skardelę išklojame folija, suberiame avinžirnius. Suguldome ant viršaus vištieną. Tolygiai apiberiame za‘atar. Kepam apie 30 – 40 minučių arba kol iškeps.

Niekada nemaniau, kad keptos citrinos tokios skanios. O jau avinžirniai – kaip riešutukai kokie gavos. Vištiena sultinga, kvapni. Labai gerai.

 

Rytoj, t.y. sausio 23 dieną kinai pasitinka Naujus, Juodojo Drakono metus. Mane visada nervina, kad gruodžio 31 dieną pradedama „kliedėti“, kad va baigėsi zuikio, gyvatės, šuns ar beždžionės metai ir va tuoj, 00.00 prasidės kiti. Nesu horoskopų ir panašių dalykėlių maniakė, mane tik siutina netvarka, netikslumas.

Ta proga norėčiau priminti vieną receptą gamintą kulinariniam žurnalui "°C".

Švenčia kinai ilgai – visas penkiolika dienų. Ir vienas iš didžiausių vaidmenų čia tenka maistui. Švenčių metų valgomas simbolinis, „laimingas“ valgis. Pavyzdžiui, makaronai reiškia ilgą gyvenimą, todėl valgant negalima jų smulkinti – tai būtų blogas ženklas. Vienas iš privalomų desertų ant kinų stalo – lipnus ryžių pyragas, irgi turi savo simbolinę reikšmę. Jo saldumas reiškia turtingą, „saldų“ gyvenimą, sluoksnių skaičius – ateinačių metų gausą, o apvali forma – šeimos tvirtybę.

Kinams svarbu ir kaip maisto pavadinimas skamba. Pavyzdžiui“ „žuvis“ kiniškai – „Yu“ , taip pat skamba  žodžiai „palinkėjimas“ ir „gausa“. Todėl iškilmingos šventiškos vakarienės pabaigoje teikiama žuvis reiškia, kad visiems linkima gausių, turtingų atėjusių metų. Žuvis būtinai teikiama visa, t.y. su galva ir uodega. O tai irgi turi savo simbolinę prasmę: gera Naujų metų pradžia ir pabaiga.

Beje, žuvies galva turėtų būti nukreipta į garbingiausią svečią.

Žuvis garuose kantoniškai

1 kg žuvis su galva (menkė) sauja rūpios druskos 100 g imbiero šaknies 1 valg. š šviesaus sojos padažo 1 valg. š. tamsaus sojos padažo 3 valg. šaukštai šalto spaudimo sezamų aliejaus pora saujų supjaustytų svogūnų laiškų šluotelė šviežios kalendros

 

Išdarinėtą žuvį nuplauti, gerai nusausinti. Ištrinti su druska žuvies išorę ir vidų. Užkaisti didelį puodą su vandeniu. Kai užvirs, įdėti garinimo groteles, kad nesiektų vandens. Ant grotelių dėti žuvį. Užberti imbiero šaknį supjaustytą šiaudeliais. Uždengti puodą dangčiu. Garinti žuvį 15 minučių.

Žuvį išimti lauk, dėti į lėkštę. Užpilti šviesų ir tamsų sojos padažus. Sezamo aliejų supilti į nedidelį puodą. Kaitinti, kol pradės rūkti. Iš karto užpilti ant žuvies. Papuošti svogūno laiškais ir kalendros lapeliais. Valgyti su garuose virtais ryžiais.

Mėgstam kuskusą, ypač mažasis mūsų. Labai nevalgus jis, bet jau kruopas šias tai kerta taip, kad gražu žiūrėti. Ir kas svarbiausia dažnai pats prašo „Mama, pagamink kuskuso, prašau“. Gražiausia melodija mano ausims.

Iki šiol kuskusą valgydavom gryną, be jokių priedų. Ir viskas atrodė gerai. Bet po antro dubenėlio apelsinais kvepiančio gardumyno nutariau, - ieškosiu daugiau variantų.

Citrusinis kuskusas

(3 – 4 porcijos)

250 g kuskuso 250 ml vandens šaukštas alyvuogių aliejaus, žiupsnis druskos 3 maži gabaliukai sviesto 1 apelsinas 1 citrina 3 trumpi agurkai keli lapeliai šviežio baziliko (et, užmiršau) žiupsnis šviežiai grūstų pipirų

Paruošti kuskusą. Užverdam vandenį su aliejumi ir žiupsneliu druskos, supilam kruopas. Uždengiam ir išjungiam ugnį. Po 4 minučių metam į puodą sviesto gabaliukus. Įjungiam ugnį. Maišom kuskusą šakutę, kad būtų birus. Kai ištirpsta sviestas – išjungiam ugnį, uždengiam puodą.

Nuskutam citrinai ir apelsinui žievelę. Susmukinam peiliu. Išspaudžiame sultis, suberiame žievelę. Agurkus nulupame, supjaustome stambiais gabalais. Sudedam į sultis. Išmaišom ir supilam į kuskusą. Pagardinam pipirais. Neužmirštam susmulkintų baziliko lapelių. Išmaišom. Valgom iškart. Vieną arba kaip garnyrą prie mėso ar žuvies.

Idėja iš Food0grafia.

Prisikaupė po Velykų krūvelė svogūnų iki plikumo nurengtų. Kai kurie jau iš laiškus išleido – tuos tupdom ant stiklainiuko su vandeniu, lai toliau žaliuoja. Kitus – plonai plonai supjaustom ir gaminam čatnį. Tai taip pat gera proga sunaudoti užsilikusius džiovintus vaisius ar vargšą bananą liūdintį. Bus skanus pagardas ant brusketos uždėti ar prie mėsytės kokios.

Svogūnų ir bananų čatnis

6 svogūnų 100 g cukraus 100 ml ryžių vyno acto 50 ml šeivamedžių sirupo (galit keisti baltu sausu vynu) saujos razinų, vienos kitos džiovintos figos, poros džiovintų persimonų (churmos) 1 prinokusios banano, bet dar nepajuodavusio

Svogūnus plonai plonai supjaustom, Sumaišom su cukrumi, dedam į keptuvę. Uždengiam ir ant mažos ugnies troškinam kokias 10 minučių. Svogūnai suminkštės, išsiskirs daug jų sulčių. Supilam actą, sirupą, suberiam nuplautus ir susmulkintus džiovintus vaisius. Dar patroškinam kokias 5 minutes, kol skysčio sumažės perpus. Sudedam supjaustytą bananą ir maišant dar troškinam, kol bananas pradės tižti.

Palaukiam kol atauš. Dedam į sterilius stiklainiukus, laikom šaldytuve. Suvalgyti reikėtų per 1 – 2 savaites.

Įkvėpė Dalia iš 7 virtienių ir „Virtuvė. Nuo ... iki ...“ 2011, Nr. 3

O dabar einu lagamino krautis, nes laukia rytoj ilga kelionė per kopas...

Būna jums taip: išverdat bulvių košės tiek, kad niekas nepajėgia suvalgyti? Tikrai būna. Ir ką darot su ja? Žemaičių blynus? Virtų bulvių cepelinus? Aš dažniausiai tiesiog pasikepu keptuvėj su sviestu, dar porą kiaušinių įmušu, va ir pusryčiai puikiausi.

Liko man vakar lygiai pusė puodo bulvių košės, taip maždaug 4 bulvės. Įkišau į šaldytuvą. Benaršant radau tokias norvegiškas „lepioškas“, lefse vadinas. Bet ten tokia ceremonija su tom bulvėm ir panašiai... Ne mano stilius...

Šįryt, kažkur tarp sapno apie.. nepamenu ką... ir išsiritimo iš lovos, toptelėjo mintis pietus surengti visiškai vegetariškus, o alu patra čia labai tiks – bulves vakarykščias sunaudosiu ir egzotiškai papietausim.

„Jogos mityba“ sako, kad išvertus iš hindi „alu“ reiškia bulvę, o „patra“ – lapą, popierių. „Suvyniotos bulvės“ išeitų, taiklus pavadinimas.

Įdarui reikės:

4 virtų ir sugrūstų bulvių, atšaldytų 2 šaukštų kokoso drožlių 2 šaukštelių sezamo sėklų 2 šaukštelių rudojo cukraus žiupsnelio malto imbiero 1 nedidelio džiovinto čili pipiriuko šaukšto smulkintų petražolių druskos

Bulves ar bulvių košę vakarykštę sugrūdam su kokosų drožlėm, sezamais, cukrumi, imbieru, petražolėm. Paskaninam druska, smulkintu čili pipiriuku. Tam reikalui visada naudoju žirkles, tada čili labai gražiom tokiom juostelės plonytėm susikarpo.

Tešlai reikės:

200 g miltų 2 šaukštų lydyto sviesto 1 šaukštelio kario miltelių žiupsnio kajeno pipirų 100 ml šilto vandens

Kepimui:

aliejaus arba lydyto „ghee“ sviesto

Miltus sumaišom su sviestu ir prieskoniais. Viena ranka po truputį pilam vandenį, o kita minkom tešlą. Tešlą gerai išminkom, nepatingim 10 minučių sąžiningai padirbėti iš peties – tada kočioti bus lengviau.

Išminkytą tešlą ant miltais pabarstyto stalo iškočiojam į poros milimetrų storio stačiakampį. Tolygiai paskleidžiam bulvių įdarą. Vieną kraštą paliekam be bulvių (kokius 2 cm). Susukam į vyniotinį. Galiuką be įdaro patepam vandeniu ir švelniai prispaudžiam. Aštriu peiliu supjaustome į 1 cm pločio ritinukus. Šiek tiek suplojam.

Kepam karštame aliejuje arba „ghee“ iš abiejų pusių po kelias minutes, kol ritinukai bus gražios, apetitą keliančios, spalvos.

Skaniausiai valgyti dar karštus. Subtiliai jaučiasi kokosas, neįkyriai prieskoniai. Labai gardu.

Naudojausi receptu iš „Vegetariški patiekalai“, 2010 m., 126 psl.

Ot įsivėliau ne ten liežuvį įkišus... Jei ne Dalios blog‘as, vargu ar būčiau ryžusi gaminti tokią, nežinia kuom galėjusią pasibaigti, egzotiką. Beje, apie egzotiką. Palangiškiai, tikiu, kad ir kiti pamario gyventojai, džiovintą menkę dar ir kaip virdavo - puikiausia žuvienė grietine užbalinta išeina. Anyta, kažkelintos kartos palangiškė, šiandien papasakojo, kad pavasarį visą Palanga tom menkėm „kvepėdavo“, o kad musės nepultų žuvies – apgaubdavo marle. O žuvienei užtekdavo menkės, svogūno, pipiro, vandenuko, na ir grietinės šaukštas kitas.

Gi portugalai mandresni. Jie ten ir bulvių, ir pomidorų, ir paprikų visokių prideda. Receptas iš Dalios, kuri savo ruožtu gavo iš čia, o tas iš dar kažkur.

Reikės:

4 džiovintų menkių 6 didelių bulvių 5 gerai prinokusių pomidorų 1 paprikos 2 svogūnų 4 skiltelių česnako 350 ml sauso balto vyno lauro lapų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus pipirų, druskos

Pasiruošiam menkę. Imam didelį puodą, sudedam menkes, užpilam šaltu vandeniu. Kišam į šaldytuvą. Po šešių valandų traukiam lauk, nupilam vandenį, užpilam kitu. Vėl į šaldytuvą. Taip žuvį mirkom 24 valandas. Procedūra reikalinga sūrumui numušti ir žuviai suminkštinti.

Kitą dieną, kai namai jau gerai „kvepia“, imamės virimo.

Bulves gerai nuplaunam. Jei bulvės šviežios, ką tik iš daržo ar turgaus – paliekam su oda, tik gerai nuplaunam ir išrakinėjam negražias vietas. Supjaustom bulves stambiais gabalais: išilgai, dar kartą išilgai ir 1 cm storio gabaliukais.

Taip pat susmulkinam ir pomidorus.

Svogūnus ir česnakus irgi susmulkinam (seniai aš tiek beverkiau maistą gamindama... gal, kad svogūnai visai šviežūs buvo, šių metų derliaus...)

Papriką supjaustom šiaudeliais, žuvį - stambokais gabalais, kiekvieną į 5-6 dalis.

Imam puodą ir sluoksniuojam: česnakai, svogūnai, bulvės, lauro lapas (pabandom kažkaip surasti toj krūvoj iš trečio karto...),

pomidorai, paprika, druska, pipirai. Dar kartą tokia pat tvarka. Ir dar kartą. Mano puodas buvo didelis, tai gavosi du sluoksniai. Ant viršaus dedam žuvies gabalus. Pilam aliejų ir vyną. Vat šitą naudojau... Gaila, kad neradau portugališko...

(kas liko – puikiai derėjo prie troškinio)

Dedam puodą ant ugnies, palaukiam kol užvirs. Uždengiam, sumažinam ugnį iki minimumo ir verdam vieną valandą. Išjungiam ir palaikom pusvalandį (kam to reikėjo – visai nesupratau... Nebent, kad visai iš proto išvarytų laukimu, gi tokie kvapai, tokie kvapai...)

Dėkoju valgytojams: kad gyrė ir viską suvalgė. Buvo labai malonu stengtis :)

Beje, būtinai ragaukite gamindami. Aš beveik niekada neragaunu gamindama, tad kartais nenutaikau druskos, todėl šį kartą man jos šiek tiek mažumėlę trūko... Matyt nuoširdus mirkymas davė vaisių, nes žuvis buvo nesūri, bet įdomios tekstūros ir malonaus skonio.

Seniai aš svajojau apie šituos ledus... Arba apie bet ką pagamintą iš japoniškos žalios arbatos, miltelių pavidalu. Matcha, matcha, kiek aš tavęs visur ieškojau. Kiek kartų man norėjo įbrukti skaniosios matės, kuri, deja, nors ir skani, visai netinka tokiems ledams gaminti.

Iš karto įspėju, kad skonis labai neįprastas, toli nuo tradicinių ledų, ir patiks tik užkietėjusiems žalios arbatos maniakams arba sveikuoliams, nes tiek visokių gėrybių toj arbatoj, kad net plaukai piestu stojasi...

Reikės:

natūralaus skonio jogurto 450 ml 100 ml cukraus 1 valgomojo šaukšto žalios arbatos matcha miltelių

Jogurtą sumaišom su cukrumi, maišom kol cukrus ištirs. Įberiam arbatą, išplakam šluotele gerai. Kišam į šaldiklį. Po 30 minučių traukiam lauk ir vėl išplakam šluotele. Vėl atgal į šaldiklį. Po 30 minučių procedūrą pakartojame. Ir taip darome kas pusvalandį, kol ledai gerai sušals. Kol ledai bus paruošti, praeis 5 valandos.

Jei ledai ilgiau palaikius sušals į ragą, prieš valgant palaikom šaldytuve 30 minučių. Bus lengviau iškabinti.

Prieš valgant galima pabarstyti matcha. Mmmm, manau, kad esu žalios spalvos maniakė...

Receptas iš čia, dariau pusę porcijos, pabandymui. Patiko, kad mažai sudėtinių dalių ir nereikia žalių kiaušinių naudoti...

Šiek tiek privargau, kol šis Artimųjų Rytų skanėstas atsidūrė ant mano stalo. Vienas dalykas – nėra mūsų krašte pirkti specialios filo tešlos, plonesnės už plauką. Teko prašyti draugų iš sostinės pagalbos, mat internetiniuose lobynuose sužinojau kur jos gauti nevažiuojant iki Graikijos ar Turkijos. Tai mielųjų Kristinos bei Giedriaus dėka ir rūpesčiu, (AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ!!!!) kad tik tešla neatitirptų kol pasieks Palangą, pagaliau turėjau laimės išbandyti kas per dalykas ta ypatingoji filo.

Antras dalykas – planavimų sudėtingumas. Žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Taip ir man buvo. Na kaip nesusitiksi su draugais iš tiek toli važiavusiais. Biškį čia pasėdėjom, biškį ten, šiek tiek bažnyčioj pasimeldėm, šiek tiek paplepėjom... Va ir 11 val. nakties... Pats tas laikas pyragams kepti... O dar laukti valandą tol tešla atitirps...

Gavosi skaniai, tik gal kiek per saldžiai ir to sirupo buvo daugokai... Bet užtat dabar žinosiu, ką kitą kartą darysiu kitaip...

O dariau vat štai taip:

300 g pistacijų (ėmiau 600 g neišlukštentų) 400 g graikiškų riešutų 2 arbat. šaukšt. cinamono malto 300 g rudo cukraus (siūlau mažinti) 200 g sviesto 32 lapai filo tešlos (30 cm x 22 cm)

Sirupas (galima irgi mažinti):

750 g cukraus 750 ml vandens 1 lazdelė cinamono vienos citrinos sultys ir žievelė 2 šaukštai medaus 1 arbat. šaukštelis gvazdikėlių cielų

Pistacijas išlukštenam (kaip lengva parašyti tuos du žodžius cha cha... o lukštenti gali ir kokią valandą reikėti, gerai, kad dieną prieš tai nepatingėjau pasidarbuoti) ir kartu su graikiškais riešutais susmulkinam, bet stengiamės, kad gautųsi gabaliukai, o ne miltai. Sumaišom su cinamonu ir rudu cukrumi.

Sviestą ištirpiname.

Imam 30 cm ilgio ir 22 cm pločio skardą (arba tokią, kokią turim. Tik tada pagal jos išmatavimus reikės reguliuoti lakštų dydį). Čiumpam į rankas konditerinį teptuką, mirkom į sviestą ir patepam juo skardos dugną. Įtiesiam vieną filo lakštą. Patepam sviestu. Klojam kitą lakštą, vėl patepam. Taip sudedam 10 lakštų. Suberiam pusę riešutų masės. Klojam vėl dešimt lakštų, kiekvieną patepdami sviestu. Suberiam likusius riešutus. Klojam 12 lakštų, irgi kiekvieną patepdami sviestuku.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Aštriu peiliu supjaustome baklavos pirmą 12 lakštų sluoksnį. Iš pradžių per pusę išilgai, po to į 12 dalių skersai. Gaunasi 24 gabaliukai.

Pašauname į orkaitę (per vidurį). Ir kepame 45 minutes arba kol šiek tiek paruduos.

Kol kepa baklava, pasiruošiame sirupą. Sudedam viską į puodą, dedam ant ugnies, palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį ir paverdam 20 minučių, kol sirupas sutirštės. Perkošiame.

Traukiam lauk baklavą, ataušiname 5 minutes ir vėl supjaustome per tas pačias vietas iki pat apačios. Sulaistome baklavą sirupu. Čia aš biškį paskubėjau ir supyliau viską daug nemąstydama... O reikėtų pilti po samtuką, palaukti kol susigers, tada vėl samtuką ir taip toliau... Ilga melodija, bet aš taip miego jau norėjau...

Paliekame per naktį ataušti ir sugerti sirupą. Mažiausiai 12 valandų.

Kitą kartą į riešutus dėsiu mažiau cukraus, bent jau per pusę. Ir sirupo gaminsiu mažiau, gal irgi iš pusės normos... Dar bus galima pabandyti riešutus dėti į kiekvieną sluoksnį... Ir sviesto tikrai 100 gramų daugiau... Nes paskutiniams sluoksniams jo labai jau trūkti pradėjo.

Laikyti ir valgyti šią saldžiąją palaimą galima ilgai, ilgai... Kokį mėnesį net. Geriau saugoti vėsioje vietoje.

Radau receptą štai čia...

Rusijos gėrybių parodėlėje labai flegmatiško balso moteriškutė prekiavo visokiais grybais džiovintais, uogomis negirdėtomis (kurių po vieną visų paragavau), marinuotais ir raugintais grybukais, marinuotais фучжу (nusipirkau puskilogramį ir labai skaniai sukirtom su kolegom stende). Kažkaip patraukė akį bokštu sudėliotos skardinės su troškinta arkliena. Niekada nebuvau ragavusi šitokios mėsos, tik girdėjusi, kad visokie ten italai ir prancūzai apsilaižydami kerta kepsnius iš jos ir troškinius ten visokius. O vat šituos konservus gamina Čiuvašijoj... Ten arklius labai gerbia ir visaip myli, o senovėje arkliena buvo ritualinis maistas... Nu ir iki šiol valgo, tik paprastesnėms progoms gal...

Ekspromtu gimė vat toks užkandis – mišrainė. Jei nelabai jums prie dūšios tokia egzotika, galima užsidėti tuno kokio...

Dviems porcijoms reikės:

1 burokėlio 1 morkos 0,5 obuolio 4 skiltelės česnako alyvuogių aliejaus šlakelis balzaminio acto lašeliukas baziliko džiovinto žiupsnelis mairūno džiovinto žiupsnelis druskos pipirų keli gabaliukai troškintos arklienos

Įkaitinam orkaitę iki 200 C. Burokėlį gerai nuplauname ir suvyniojame į foliją. Dedam į orkaitę, po 30 minučių ten pat keliauja nulupta ir skridinėliais supjaustyta morka bei nuluptas ir į keturias dalis padalintas obuolys. Morka ir obuolys irgi įvynioti į foliją. Šalią metam nenulupto česnako skilteles. Kepam dar valandą. Traukiam lauk, ataušinam ir nulupam burokėlį. Supjaustom šiaudeliais. Dedam į lėkštę, ten pat keliauja morkos skridinėliais ir šakute sutraiškytas obuolys bei česnakas. Pilam aliejaus ir acto, pabarstom druskos ir prieskonių. Užtupdom ant viršaus arklienos. Valgom... O skonis labai panašus į jautieną, nieko ypač mandro :)

 

Šiandien turėjau progą paspaudyti mygtukus kinų ambasadoriaus garbei. Lankosi mūsų kaimelyje graži kiniečių delegacija, visi labai elegantiški ir miniatiūriniai. Vyksta visokie poezijų, filmų ir fotografijų renginiai jųjų garbei. Gal todėl, o gal, kad poryt jau prasideda Tigro metai, šiandien mane apėmė noras pasigaminti kažko kinietiško. Ar tai autentiška – nežinau, aš ne kinų kulinarijos ekspertė. Galiu pasakyti, kad buvo super skanu ir neprasčiau nei, kad kokiam jųjų restorane. Mėsytė tiesiog tirpo burnoje nuo minkštumo. Kaip pagrindą naudojau šį receptą, bet tiek įvedžiau modifikacijų, kad...

Reikės:

800 g vištienos krūtinėlės 3 šaukštai cukraus 3 šaukštai krakmolo 9 šaukštai tamsaus sojos padažo 4 šaukštų žuvų padažo 3 skiltelių česnako aliejaus pora – trejetą šaukštų 200 ml daržovių sultinio poros morkų vieno poro dviejų saujų anakardžių gera sauja konservuotų arba šviežių miniatiūrinių kukurūzų burbuolių

Krūtinėlę supjaustome nedideliais gabaliukais. Beriam cukrų, krakmolą, užpilam 4 šaukštus sojų padažo. Išmaišom ir paliekame pasimarinuoti 15 minučių. Per tą laiką susipjaustome šiaudeliais morkas ir porą.

Didelėje keptuvėje įkaitinam aliejų, suberiam sukapotą česnaką, pakepinam 1 minutę. Sudedam vištieną ir kepam kol pabals. Sudedam morkas, porą ir riešutus. Pakepinam maišydami apie 5 minutes, kol daržovės vos vos suminkštės. Supilam sultinį, likusį sojos padažą, žuvies padažą, suberiam kukurūzų burbuolytes. Kepam kol sutirštės padažas. Valgom su ryžiais ir kokiu vienu kitu salotų lapu.

Gerų Tigro metų!

P.S. ne paslaptis, kad kiniečiai mėgta „pagardinti“ maistą tokiu daug diskusijų keliančiu „prieskoniu“. Osle, valgydama vienoje iš kiniečių maisto įstaigėlių, prie virtuvės durų pastebėjau labai įdomu dalyką... O gi maišą natrio glutamato. Tokį 50 kg. Įdomu, kokiam laikui jiems jo užtenka? Įstaigėlėje buvo apie 30 vietų... Pasidarė smalsu, kiek šaukštų jo buvo mano lėkštėje...

 

Pratęsiant tailandietišką – kokosinį vakarėlį, gaminame kremą – pudingą. Labai patinka man tokie receptai. Sumetei viską, paplakei ir tik lauki knygą skaitinėdamas kol viskas garuose pasigamins.

Reikės:

2 kiaušinių 200 ml tiršto kokosų pieno (turėjo likti, jei gaminot krevečių troškinį ;) 60 g cukraus pudros šaukštelio vanilinio cukraus (arba jazminų vandens ketvirtadalis šaukštelio, jei turit tokio) meliono arba mango gabaliukų šaukštas kepintų kokoso drožlių

Užkaičiam puodą su vandeniu.

Kiaušinius ir viską kitką sudedam į dubenį ir plakame, kol viskas pavirs į vientisą masę. Supilam į karščiui atsparų plokščią indą ir gaminame garuose. Aš į puodą su verdančiu vandeniu įdėjau groteles, ant jų patupdžiau kremą, uždengiau aliuminio folija ir dar dangčiu užvožiau. Gavosi puikus garintuvas.

Garinam ant vidutinės ugnies apie 40 minučių. Laiks nuo laiko pažiūrim ar užtenka vandens. Jei reikia – įpilam. Kremas yra išvirę, jei palietus peilio galiuku kremas nebelimpa.

Valgom su meliono arba/ir mango gabaliukais ir kokoso drožlėm...

Receptas iš knygos "Tailandiečių valgiai" 2001 m.

 

Šiandien biški tokia kokosinė - tailandietiška nuotaika tvyro mano virtuvėje. Saldžios krevetės, kremas su melionu... Ir kas svarbiausia – visus ingredientus galima nusipirkti mūsų parduotuvėse. Taip sakant lengvai prieinama egzotika.

Kraunam ant stalo:

500 g žalių išlukštentų krevečių (bet kokio dydžio) 150 ml tiršto kokosų pieno (ne to skysto vandenėlio iš kokoso riešuto, o iš skardinių, grietinės tirštumo) 2 valg. šaukštų citrinos sulčių 2 valg. šaukštų aliejaus 1 sutraiškyta česnako skiltelė 4 supjaustyti šalotai (askaloniniai česnakai) 1 šaukštas tarkuotos imbiero šaknies 1 šaukštelis geltonojo kario miltelių 5 šaukšteliai rudojo cukraus šaukštas šviežiai tarkuotų kokoso drožlių

Krevetes užpilti citrinos sultimis ir kokosų pienu. Palikti pasimarinuoti mažiausiai pusvalandį. Neužmiršti laiks nuo laiko pamaišyti.

Keptuvėje gerai įkaitinti aliejų. Suberti česnaką ir šalotus, pakepinti kol suminkštės. Įmaišyti tarkuotą imbierą ir kario miltelius, pakepinti porą minučių. Suberti cukrų. Išmaišyti. Į keptuvę suverčiam mūsų krevetes su visu marinatu, sumažinam ugnį ir troškinam 5 minutes.

Valgom su ryžiais, apsibarstę šviežiai tarkuotomis kokoso drožlėmis. Drožles galima pakepinti sausoje keptuvėje. Bus dar skaniau.

Apie kremą – kitame įraše. Likit prisijungę :)!

Receptas iš knygos "Tailandiečių valgiai" 2001 m.

 

Ir kur tik šitų traškančia plutele pasidengusių žalių skanumynų negamina... Ir Izraelyje, ir Egipte, ir Sirijoj, ir Libijoj. Na praktiškai visuose Vidurio Rytuose. Gaminama iš avinžirnių, pupų (kurių vardas man mistika) džiovintų ar šviežių... Kai kas rašo, kad Egipte pirmieji falafel pradėjo gaminti koptai, vieni iš seniausių krikščionių. Todėl manau, kad visai tinkamas valgis adventui. Ot kaip susukau, gudriai...

Taigi...Mums reikės:

250 g džiovintų avinžirnių gabaliuko kopūsto, apie 200 g gero kuokšto petražolių 1,5 arbat. šaukštelio maltos kalendros 1,5 arbat. šaukštelio malto kumino kajeno arba čili pipiro miltelių pagal aštrumo mėgimą 1 arbat. šaukštelio maltų juodų pipirų 1 nubrauktas arbat. šaukštelio kepimo miltelių 2 arbat. šaukšteliai druskos augalinio aliejaus kepimui

Avinžirnius užpilam šaltu vandeniu ir paliekam išbrinkti per naktį. Aš brinkinau visą parą - nebuvo kada gaminti. Prieš gaminant vandenį nupilam, avinžirnius gerai perplauname šaltu vandeniu. Išsitraukiam super duper įrenginį – bulvių tarkavimo mašiną (kai kur tai jau turbūt ir raritetu patampantis daiktas). Beriam ten kopūstą, stambiai sukapotas petražoles, po šaukštą beriam avinžirnius. Saugom, kad neiššoktų atgal ir per daug nepridedam. Tiesiog šaukštą beriam, palaukiam kol susmulkins, tada kitą beriam. Į gautą košę beriam prieskonius, kepimo miltelius. Gerai išmaišom su rankom.

Įkaitinam aliejų. Nustatome ugnį ant mažesnės nei vidutinė. Formuojame golfo kamuoliuko dydžio rutuliukus arba pailgas „torpedas“. Kepam po kelis iškarto kol gerai apruduos. Spalva turi būti kaip kavos rudumo. Iškeptus dedam ant servetėlės arba į kokį tinklelį, kad nuvarvėtų aliejus. Gaunasi 33 rutuliukai.

Padažui

150 gr. natūralaus jogurto 1 šaukštas tahini (skrudintų sezamo sėklų trinta košė) 2 šaukštai citrinos sulčių 1 skiltelė susmulkinto česnako

Tiesiog viską sumaišom ir padažas paruoštas.

Man skanu buvo su cukinijos, agurko ir šviežių svogūnlaiškių salotom ir tuo padažiuku.

Naudojausi dviem šaltiniais: „Jogos mityba“ ir „Gourmet Traveller“.

Vakar su drauge beklajodamos po Klaipėdos mega-supersize-paduotuvių-sankaupų vietą netyčia užsukom į vieną tokią įdomių sveikų dalykų parduotuvikę ir nugriebiau porą maišiukų. Vienam avinžirnių miltai (dar nežinau kam jie man ir ką gaminti), kitam – raudonoji kynva arba Bolivinė balanda.

Šiek tiek pasiblaškius šen bei ten sugalvojau ką skanaus pasigaminti. Aišku įtakos turėjo ir turimų po ranka maisto produktų pasirinkimas.

Taigi, imam:

200 ml raudonosios kynvos (arba kokios kitos spalvos) 2 beodžius pomidoriukus porą saujų Iceberg salotų smulkiai, smulkiai supjaustytų vieną nuluptą ir smulkiai supjaustytą persimoną (churma) skiltelę česnako šaukštą marinuotų kaparėlių 3 šaukštus alyvuogių aliejaus džiovintų čiobrelių arbat. šaukštelį pakepintų sausoje keptuvėje juodųjų garstyčių grūdelių

Kynvą perplaunam, užpilam 400 ml vandens ir verdame apie 20 minučių. Kai išverda – perliejame šaltu vandeniu. Įmaišom sukapotus česnakus ir kaparėlius, pilam aliejų, įberiam čiobrelių ir garstyčių grūdelių. Suberiam susmulkintas daržoves ir persimoną. Valgom...

Ir kas įdomiausia, kad šitos balandos auga tik 2 – 3 kilometrų aukštyje. O jau medžiagų kiek naudingų turi...

Šį vakarą virtuvėje lengvai pakvipo Indija. Taip vos vos... Pasigaminau arbatos mišinį iš prieskonių (labai panašią į vyrui dovanotą „Jogų arbatą") ir iškepiau kalną tokių tuščiavidurių čeburekų – semolina puris. Lietuviškai būtų „manų pūstiniai“. Receptą seniai nusižiūrėjau Jogos mityboje.

Prieskonių arbata

Kiekiai tokie iš akies. Galima dėti daugiau kas patinka ir mažiau kas nelabai. Pas mane gavosi toks rinkinukas:

Cinamono lazdelės Gvazdikėliai Rožiniai pipirai (galima dėti ir juodus, bet aš, kokia ironija, neturiu namuose net paprasčiausių cielų juodų pipirų...) Kardamono grūdeliai Gabaliukas imbiero šaknies Žvaigždutė žvaigždinio anyžiaus

Po ranka neblogai būtų turėti kokį akmenį, su kuriuo sutrinam į gabaliukus cinamoną ir anyžių. Imbierą nulupam ir supjaustome mažiukais kubeliais. Suberiame kitus prieskonius. Išmaišom. Vat ir viskas. Arbatai galim paprasčiausiai užplikyti 1 šaukštelį šio mišinio, jei norim stipresnio skonio – pavirinam 5 minutes. Galima dar pieno įpilti ar „ghee“ sviesto įdėti, bet man arbata ir pienas – nesuderinama.

Semolina puris

Pasižiūrim ar turim:

250 g (arba 375 ml) aukščiausios rūšies miltų 5 šaukštų manų kruopų (aš ėmiau manų kruopas maišytas su kviečių sėlenėlėmis) 3 šaukštai tirpinto sviesto (reikėjo „ghee“ sviestuko, bet aš tokio neturėjau... gal kada nors...) žiupsnis druskos 150 ml vandens 0,5 l augalinio aliejaus kepimui

Išmaišom miltus, manus ir druską dubenyje. Pilam sviestą, išmaišom su pirštukais. Pilam po truputį vandenį. Išminkom tešlą. Minkom kokias 5 minutes, kad tešla gautųsi vientisa. Paliekam tešlą pailsėti kokiam pusvalandžiui – tegul miltai išbrinksta. Tešla pridengiam lėkštute, kad neapdžiūtų. Po pusvalandžio tešlą dar paminkome ir padaliname į 12 dalių.

Rutulėlius uždengiam drėgnu rankšluosčiu. Imam po vieną rutuliuką ir iškočiojame į 10 cm skersmens paplotėlius. Dedam į įkaitintą aliejų. Reikia stengtis, kad nepersilenktų, ar kraštelis neužlinktų. Paplotėlis nugrimzta, po to čirkšdamas nepatenkintas išnyra, bet mes jį vėl šiek tiek panardiname, 3 sekundėm ir paliekame ramybėje, kad išsipūstų. Kai išsipučia po kelių sekundžių apverčiame, palaukiame šiek tiek ir traukiam lauk. Dedam ant servetėlės, kad riebalai susigertų. Taip ir likusius iškepam. Valgyti kol dar šilti. Galima ir su prieš tai pagaminta arbata.

 

Recepto pagrindą nusižiūrėjau jau senokai pas Sonatina, bet vis nukeldavau ir nukeldavau gaminimą. O viskas nesudėtinga ir greitai padaroma... Beje, man labai padėjo Pijus: ir mikseriu maišė, ir kočiojo. O svarbiausia, kad su pasimėgavimu valgė vieną tortilją po kitos :) 550 ml. miltų 2 arb. šaukšt. kepimo miltelių 1 arb. šaukšt. druskos 2 valg. šaukšt. aliejaus sauja džiovinto raudonėlio sauja džiovinto mairūno sauja džiovinto baziliko 0,5 arb. šaukšt. kajeno pipirų 320 ml. pieno Pieną užvirinti. Miltus, kepimo miltelius, druską, pipirus ir žoleles sumaišyti. Įpilti aliejų, sumaišyti. Pamažu pilti karštą pieną ir maišyti su mikseriu apie 3 minutes. Imti tešlą lauk , dėti ant miltais pabarstyto stalo ir gerai išminkyti. Padalinam tešlą į 12 dalių. Kiekvieną rutuliuką iškočiojame. Gaunasi 15 - 20 cm. "blynai". Keptuvę storu dugnu gerai įkaitinam. Dedam tortilją, kepam vieną pusę 30 sekundžių, apverčiam vėl kepam 30 sekundžių. Retsykiais iš keptuves su sausu popieriniu rankšluosčiu išvalom sudegusius miltus. Štai ir viskas. Valgom su kokiais nors skaniais įdarais: faršo padažu, pomidoriukais, avokado padažu (guacamole). Pas mus, deja, nei vieno išvardinto dalyko nebuvo, tai pagaminau tokį visai skanų dalykėlį: "Philadelphia" kreminį sūrį sumaišiau su smulkiai pjaustytais marinuotais džiovintais pomidorais. Dar užmečiau šakelę šviežio čiobrelio ir... Skanaus!

Kažkaip netyčia visai skaniai gavosi. Pastebėjau, kad ruošiant daržoves ar mėsą labai retai kada naudojuosi receptais. Tiesiog imu kas po ranka, arba nusiperku kažką, kas tuo momentu atrodė skanu... O ir gaminimas visada kažkoks skirtingas gaunasi kiekvieną kartą. Vat pyragų, tortų be recepto tikrai neiškepčiau. Labai svarbu ten viską tiksliai žinoti ir gali tik šiek tiek paimprovizuoti. Taigi: ryžių vermišeliai virtų lęšių nedidelė cukinija poro 10 cm. pusė svogūno pora pomidorų prieskoniai, druska Cukiniją, porą ir svogūną supjaustom šiaudeliais. Kepam ant didelės ugnies didelėj keptuvėj. Vermišelius užpilam verdančiu vandeniu, palaikom 4 min., po to perliejam šaltu vandeniu. Pomidorus nuplikom, nulupam, supjaustom ir metam į keptuvę. Šiek tiek dar pakepam. Ten pat keliauja jau virti lęšiai ir mūsų vermišeliai. Gerai viską išmaišom, pakepam porą minučių. Beriam prieskonius kokius turim, druskos.Na ir viskas. Labai skanu, sveika beigi vegetariška. Bandom valgyti su lazdelėm.

Palankiai likimui susiklosčius šiam patieklui produktus radau ilgai neieškojusi. Net keista... O tik paklausykit kaip jie įdomiai skamba... Tahini... Avinžirniai... Egzotika kažkokia... Kas čia per daiktai tokie tingiu plėstis (vis dėl to ir blogo pavadinimas leidžia man taip pasielgti), tiesiog skanų dalyką išėjo pagaminti... Tas dalykas humusu vadinasi. Arabai, žydai ir indai (pasirodo indai tokio valgio net nežino) jį valgo pasičepsėdami. Gi labai vegetariškas, gi skanus ir maistingas... Taigi mums reikės: 0,5 litro virtų avinžirnių (skysčio, kuriame jie virė, neišpilam) 5 skiltelių česnako 150 ml. citrinos sulčių 120 gr. Tahini (sumaltos skurdintos sezamo sėklos su aliejum išsuktos, būna ekomaisto skyriuose) gerą kuokštą petražolių kelis šaukštus alyvuogių aliejaus 0,5 šaukštelio druskos kajeno pipirų (arba čili miltelių)

Su blenderiu gerai susmulkinam česnaką su tahini, aliejumi, citrinos sultimis ir druska. Beriam avinžirnius, smulkiai supjaustytas petražoles, pagal skonį kajeno pipirų. Viską gerai vėl su blenderiuku smulkinam. Po šiek tiek įpilam to skysčio, kuriame virė avinžirniai. Ragaujam ir pagal skonį pridedam ko mums truksta. Turi gautis kažkas panašaus į bulvių košę. Neturi likti nei vieno sveiko avinžirniuko.Dedam į dubenėlį, darom duobutę, įpilam alyvuogių aliejaus, pabarstom kajenais ar čili, petražolėm papuošiam. Valgom su lavašu ar kokia kita skania egzotiška duona.