Tinginiai irgi verda...

Pavasariniame „Celsijaus“ žurnale man teko garbė „iliustruoti“ pasaką „Varna ir sūris“ gardžiu patiekalu. Mintis pradinė buvo labai drąsi (kaip man) - gaminti tikrą varškės sūrį. Bet tik prisiruošusi jį gaminti, vieną dieną supratau: iš kur gauti kaimiško pieno? Giminės karvę kokią jei ir laiko, toli gyvena. Keltis 7 val. ryto ir su stiklainiu budėti kieme, kol (galbūt) atveš iš Latvijos pasienio? Prašyti drauges, kad už mane nupirktų? Susitarti turguj, kad paliktų tris litrus, kol aš susimylėsiu ateiti ant dvyliktos? Nu galvos skausmas. Aš gi taip mėgstu pamiegoti, o čia kažkokia slovikinė-pieninė nesąmonė. Man pienas vistiek skaniau iš parduotuvės. O kaimiškam per daug visko: skonio, riebumo, kvapo. Neprisigeriu aš nuo jo, prisivalgau labiau.

O dar sūrmaišio reikia... Kažkio prietaiso medinio sūriui spausti, slėgti ir visaip kitaip mankštinti.

Gaus varna ir lapė kitokiais sūriškais dalykais mėgautis.

Kokį sūrį snape laikė varna? Džiovintą? Ožkos pieno? Ar karvės? O visą sūrį ar tik jo gabalą? Ar varna gali snape išlaikyti visą sūrį – tokį, kokį antrą vestuvių dieną visiems demonstruoja svočia? Vargu.

Ir ką moderni varna snape laikytų šiandien? Gal visai ir ne sūrį, o madingą „cheesecake‘ą“ ar dubenį graikiškų salotų. Jūsų valia fantazuoti.

Tad pasiūliau varnoms, lapėms ir gerbiamiems skaitytojams pabandyti kelių rūšių sūrio rutuliukų su šviežių žolelių užpilu.

Sūrio rutuliukai

20 rutuliukų

100 g rikotos 100 g parmezano sūrio 100 g lydyto sūrelio 125 g. kreminio sūrio 100 g moliūgo sėklų 100 g baltų ir juodų sezamo sėklų mišinio Pora šaukštų rūkytos paprikos Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Visus keturis sūrius sudėti į dubenį ir išmaišyti iki vientisos masės. Pagardinti pipirais. Moliūgo sėklas ir sezamus pakepinti sausoje sunkioje keptuvėje. Ataušinti. Moliūgo sėklas sukapoti. Dviem šaukštais daryti iš sūrio masės rutuliukus. Apvolioti sezamo arba moliūgo sėklose, rūkytoje paprikoje. Pateikti su žolelių užpilu.

Užpilui:

Sauja šviežio baziliko Sauja šviežios kalendros Sauja šviežios mėtos 100 ml tyro alyvuogių aliejaus

Nuplautas ir nusausintas žoleles kartu su alyvuogių aliejumi sutrinti blenderiu. Užpilti ant sūrio rutuliukų.

Esu apsėsta pankolio. Čia mano nauja manija. Ir kalta yra Asta iš kengūrų žemyno. Pas ją pamačiau keptus pankolius ir jau kepu kelintą kartą. Velniškai, neatsivalgomai skanu. O juk iki tol pankolio gal tik kartą ar du ragavau. Na trašku, anyžiais gardžiai kvepia, visai nieko. Bet ne ohoho.

Kartais verta pasukti į kitą pusę ir nustebinti save netikėtu atradimu. Toks tas keptas pankolis.

Keptas pankolis su trupinėliais bei parmezanu

2 asmenims

2 pankolio galvos pora saujų duonos trupinių (kartą kitą bandžiau su trupintais duonos paplotėliais - super duper) pora saujų tarkuoto parmezano (ar „Džiugo“) keli gabaliukai sviesto druskos, pipirų saujelė šviežio arba džiovinto čiobrelio (tinka ir džiovintas bazilikas, išbandyta)

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Užkaičiam ir užverdam puodą su vandeniu. Pankolį nuplauname ir supjaustome piršto storumo riekėmis. Sudedame į verdantį vandenį ir apverdame apie 12 minučių, kol suminkštės.

Ugniai atsparią formą patepame sviestu, gražiai išklojame nuvarvintomis pankolio riekutėmis. Pagardiname druska, pipirais, žolelėmis. Užberiame trupinius, sūrį ant viršaus. Apdėliojame sviesto gabaliukais (po gabaliuką ant riekės).

Šauname į orkaitę ir kepame apie 30 minučių kol gražiai apskrus.

Skanaus!

Šį pyragą gaminau antram kulinarinio žurnalo „Celsijus“ numeriui. Išdrįsau pasisiūlyti paruošti desertą su česnaku tik todėl, kad buvau ragavusi tokių viename iš Rygos restoranėlių (kažkada rašiau apie „Kiploku krogs“).

Atrodysiu kaip pagyrūnė, bet mano sūrpyragis išėjo daug skanesnis nei rygiškis. Tas buvo įdomus, o maniškis velniškai gardus (kiek aš dar save girsiu, cha, cha).

Internete radau tik vieną receptą. Bet ir tas pasirodė nei šioks, nei toks. Labai aš ilgai laužiau galvą, gal kokius du mėnesius, kol sumąsčiau kaip tą nei šiokį, nei tokį receptą patobulinti. Gera mintis buvo panaudoti pagrindui „Belvitos“ pusrytainius (jokios reklamos!). Česnakus irgi karamelizavau savo sugalvotu būdu – galima valgyti tiesiog iškart – kaip maži irisiukai gaunasi.

Va kokia aš šaunuolė, “didžioji kulinarė” - tikiuosi nesprogsiu kaip pasipūtusi varlė.

Saldus sūrio pyragas su karamelizuotais česnakais

12 porcijų

 

Pagrindui:

100 g lydyto sviesto 1 kiaušinis 5 pakeliai „Belvitos“ sausainių (su medum ir riešutais)

Karamelizuotiems česnakams:

1 galvutė česnako 2 valg. š. cukraus 2 valg. š. šalto vandens

Sūrio masei:

5 indeliai kreminio sūrio „Philadelphia“ (po 125 g) 3 kiaušiniai 1 st. cukraus 2 arb. š. vanilinio cukraus 1 citrinos žievelė (smulkiai sutarkuota) 1 valg. š. miltų

Orkaitę įkaitinti iki 260 C. Pasiruošti apvalią išardomą kepimo formą. Skersmuo 21 cm.

Ruošiame pagrindą. Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių, sumaišyti su lydytu sviestu ir išplaktu kiaušiniu. Gauta mase iškloti kepimo formos dugną ir šonus. Padėti į šaldytuvą.

Česnaką nulupti. Sudėtį į nedidelį puodą su verdančiu vandeniu ir virti 3 minutes. Karštą vandenį nupilti, užpilti šaltu, palaukti kol atvės ir supjaustyti česnako skilteles mažais kubeliais (1 cm dydžio). Į nedidelį puodą sudėti česnakus, 2 šaukštus cukraus, supilti 2 šaukštus šalto vandens. Kaitinti ant mažos ugnies atsargiai pamaišant, kol cukrus paruduos ir karamelizuosis (apie 5-7 minutes). Atvėsinti.

Kreminį sūrį sumaišyti su kiaušiniais. Geriau naudoti ne mikserį, o medinį šauštą, kad nesusidarytų oro burbuliukų. Maišyti kol neliks sūrio gumuliukų. Cukrų sumaišyti su vanile, citrinos žievele ir miltais. Suberti į sūrio masę ir išmaišyti. Sudėti karamelizuotus česnakus, atsargiai išmaišyti.

Sūrio masę krėsti ant sausainių pagrindo. Išlyginti paviršių.

Kepimo formą dėti ant grotelių, po grotelėmis tuščią skardą (gali šiek tiek ištekėti sviesto). Kepti 260 C įkaitintoje orkaitėje 5 minutes, tada sumažinti iki 100 C ir kepti dar 1,5 val. Jei naudosite didesnę kepimo formą, laiką mažinkite iki 1 val. Reikėtų stengtis, kad pyragas neperkeptų, - palietus turi jaustis, kad jis dar minkštas, panašus į želė. Iškepusį pyragą palikti orkaitėje porai valandų, kol visai atauš. Ataušusį pyragą padėti į šaldytuvą bent 12 valandų.

Jei esat virtuviniai konservatoriai, galit gaminti ir be česnakų. Gausi gardus pyrgas, bet be intrigos ir "cinkelio".

Šias salotas gaminom kartu su devynmečiu Pijumi. Jis parinko ir supjaustė daržoves, nulupo agurką, išspaudė citrinos sultis, sumąstė dar ir obuolio įdėti. O aš užtarkavau sūrio ir paskrudinau skrebutį. Kepintas ir sugrūstas kanapes užbėrėm neradę pipirų.

Salotos su skrebučiu

galiukas agurko vienas pomidoras pusė obuolio gabaliukas kieto sūrio riekė baltos duonos žiupsnis pakepintų ir sugrūstų kanapių sėklų pora šaukštų citrinų sulčių alyvuogių aliejaus druskos, skiltelė česnako

Pomidorą, obuolį ir nuluptą agurką supjaustyti „ūkiškais“ gabalais. Tosteryje pakepinti duoną, dar karštą įtrinti česnaku. Ant daržovių užberti tarkuoto sūrio, užpilti šlaką aliejaus ir citrinų sultis. Ant viršaus sudėti gabaliukais suplėšytą duoną, užberti kanapes.

Skanaus.

O čia dar viena "padėjėja" :-)

 

Seniai taip besidžiaugiau kažkam pavykus. Net susigraudinau, vos ašaros neišspaudė. Gerai, kad virtuvėje buvau ne viena - būčiau žliumbusi. Su drauge ruošėme kokteilius bei užkandžius – reikėjo gi atšvęsti antrąjį www.tinginiai.com gimtadienį. Ji energingai trynė mėtas su cukrumi, aš vargau su blenderiu. Ir kažkurią akimirką vis gi sugalvojau patikrinti, o gal gavosi tie fantastiško skonio saldainiai, gal pavyks man juos gražiai iš formelių iškrapštyti. Pavyko! Pergalėėėėėėėėėėėėėėėė!

Beje, džiaugiuosi ne tik pasisekusia forma. Tobulai (o gal net ir geriau hmmm) pakartojau kažkurioje Vilniaus šokoladinėje ragautų skanėstų skonį. Ei, gi šiandien gimtadienis, galiu šiek tiek save paliaupsinti?!

Juodo ir balto šokolado saldainiai su pelėsiniu sūriu bei spanguolėm

20 vnt

100 g juodo šokolado (50 proc.) 200 g balto šokolado 200 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu saujelės džiovintų spanguolių

Virš karštų garų vonelės ištirpiname gabaliukais sutrupintą juodajį šokoladą. Į silikoninę formelę supilame šokoladą, paskirstome, kad sienelės gerai pasidengtų. Apverčiame formelę, leidžiame ištekėti šokoladui – mums juodojo šokolado reikia tik išoriniam sluoksniui. Apverčiame, perteklių pašaliname peiliu ar specialia silikonine mentele. Dedam į šaldomąją kamerą 15 minučių.

Virš tų pačių garų ištirpiname gabaliukais sulaužytą baltajį šokoladą. Neperkaitiname, visą laiką maišom. Vos tik paskutinis gabaliukas ištirps – beriame sutrupintą sūrį. Gerai išmaišom.

Dedam po šaukštelį įdaro į jau sustingusias formeles. Vėl kišame į šaldymo kamerą, šįkart pusvalandžiui.

Atsargiai išspaudžiame saldainius iš formelių.

Spanguoles supjaustome mažiukais gabaliukais. Beriame po žiupsniuką ant kiekvieno saldainio.

Dėkui Irenai už akmens idėją bei nesudrebėjusią ranką per fotosesiją :)

Kurią čia dieną vyras mestelėjo „Žinai, seniau tu buvai konceptualesnė. O dabar... Blynai visokie, koldūnai... Pasigendu konceptualumo tavo patiekaluose.“ Ot užsigeidė – koncepcijos jam, mat, per mažai... Puoliau aiškintis „O ką aš tokio prieš tai konceptualaus gaminau? Šokoladinį burokėlių pyragą? Burokėlių traškučius? Burokėlių karpačio?“ „Aha“, atsakė tasai - „šituos“.

Mhm... Ten vat buvo bordo periodas, dabar tekit žalią. Kaip jums tokia koncepcija? Ar pakankamai konceptualu?! Beje, o aš teisingai TĄ žodį rašau???

Šitos salotos – karpačio baisiai geras dalykas. Valgau antra diena iš eilės ir dar noriu. Dera puikiai čia mėtos, krapai, feta, riešutukai. O tas daržovių plonytėlių traškumas... Einu dar lėkštikę „prišinkuosiu“.

Agurko ir cukinijos karpačio salotos

galiukas agurko galiukas cukinijos (žiūrėkit, kad skersmuo abiejų būtų vienodas) 80 ml alyvuogių aliejaus 2 šaukštai citrinų sulčių 1 šaukštas ryžių vyno acto geras žiupsnis šviežios mėtos geras žiupsnis šviežių krapų geras žiupsnis šviežių petražolių (stambialapių) žiupsniukas jūros druskos gabaliukas fetos sūrio keli graikiški riešutai (pakepinti sausoje keptuvėje) šviežiai grūstų juodų pipirų

Agurką ir cukiniją plonai plonai supjaustome skridinukais (naudojau mandoliną, pačią ploniausią poziciją). Sudedam gražiai į lėkštę – agurkas, cukinija, agurkas, cukinija... Žalumynus smulkiai supjaustom, sumaišom su aliejumi, actu ir citrinų sultimis. Daržoves pabarstom druska ir pipirais, gardinam užpilu. Beje, tokio užpilo kiekio turi pakakti 2 - 3 porcijoms. Užtrupinam fetos, beriam riešutų. Valgom iškart...

Receptas iš nuostabiojo white on rice couple.

Rytoj papasakosiu apie žalią desertą... O gal karštą patiekalą? Dar nežinau... Likit įsijungę ;)

Tai, kad jau pavasaris ir žiema tikrai negrįš, suprantu žengdama per aštriu baltumu spindinčias, ką tik nudažytas, pėsčiųjų perėjas. Dar vienas ženklas – deginamų pernykščių žolių ir lapų kvapas. Vis dažnėjančios išvykos dviračiais, piknikai su meškiniu česnaku, ridikėliais ir netikėti susitikimai Šventoji - Palanga trasoje. O švieži svogūnų laiškai bet kam suteikia to pavasarinio skanumo. Juos norisi barstyti visur.

Bryndzové pirohy

600 g su odele virtų bulvių 100 g brinzos (arba fetos + rūkyto lietuviško varškės sūrio) šaukštas lydyto sviesto 500 g miltų 1 kiaušinis druska, juodi pipirai 200 ml šilto vandens 100 g rūkytos šoninės svogūno laiškų

Užkaičiame didelį puodą vandens su druska.

Bulves sugrūdame. Atidedame 2 šaukštus į atskirą dubenį. Likusias sumaišome su brinza ir sviestu, įberiam žiupsnį druskos ir pipirų.

Iš miltų, kiaušinio, atidėtų bulvių ir vandens išminkome tešlą. Paliekame pastovėti 10 minučių.

Dalinam tešlą į dvi dalis. Iškočiojame. Su stikline darom skrituliukus, į kiekvieną tupdome po šaukštelį įdaro, užspaudžiame su šakute.

Dedam pirohy į verdantį vandenį, kai iškyla į paviršių, dar verdame 7 minutes.

Šoninę supjaustome šiaudeliais ir paskrudiname keptuvėje. Svogūnų laiškus supjaustome.

Valgo slovakai pirohy su šonine, krapais, svogūnų laiškais. Galima užsidėti šaukštą, kitą grietinės, užtrupinti brinzos...

Skanaus!

Receptas iš varecha.sk. Ir kaip aš sugebėjau suprasti tą receptą... Man ir pačiai mįslė...

Prisipažinsiu, darausi priklausoma nuo risotto. Gaminimas ramina nervus, liežuvis patiria kažkokią ekstazę, o tu pati gėriesi, gėriesi savimi, kokia tu super duper šeimininkė: kaip čia viskas puikiai ir nuostabukiškai pavyksta...

O jei dar vienas kitas šeimos narys pildo ir pildo savo lėkštę, tada išviso... fejerverkai...

Milano rizoto (jokių daugiaryžių čia pas mane, vat taip)

1 didokas baltas svogūnas 2 skiltelės česnako 3 šaukštai sviesto 300 g apvaliųjų ryžių 200 ml balto sauso vyno 800 ml daržovių arba vištienos sultinio pusė arbatinio šaukštelio šafrano gijų (arba miltelių, bus ne taip prabangiai) saujos tarkuoto parmezano (arba „Džiugo“ - irgi mažiau palengvins kišenę)

Gaminimas visiškai toks pat kaip grybų rizoto. Naudosime tą pačia didelę keptuvę storu dugnu.

Smulkiai supjaustytą svogūną ir česnaką pakepiname 2 šaukštuose sviesto. Kaip pasidaro permatomi, suberiam ryžius ir nuolat maišydami kepinam kokias 4 – 5 minutes, kol irgi taps daugmaž skaidrūs. Į karštą sultinį suberiame šafraną, palaukiame kol viskas nusidažys gražia geltona spalva. Pilam vyną, pasigėrim kaip jis pykdamas (o gal džiaugdamasi) sušnypščia. Ugnį sumažiname beveik iki minimumo. Maišom, kol vynas susigeria. Tada samtuką (apie 100 ml) sultinio ant viršaus, maišom atsargiai. Laukiam kol susigers, kartojam vėl sultinio. Taip darom, kol sultinys pasibaigs, o ryžiai taps al dente (išvirė, bet šiek tiek tvirti, neištižę). Dedam paskutinį šaukštą sviesto, beriam parmezaną. Atsragiai išmaišom, uždengiam ir paliekam pailsėti kokias 5 minutes. Per tą laiką į taures įpilam balto vyno (juk liko, tikrai liko), kviečiam visus prie stalo ir mėgaujamės... Prieš valgant dar užsibarstom po žiupsniuką kitą parmezano.

Radau receptą Life‘s Ambrosia, bet proporcijas derinau pagal save.

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Kai girdžiu žodį „risotto“, prieš akis visada įškyla vaizdelis iš Milano parodų centro valgyklos: kilometrinė eilė kostiumuotų ponų ir ponių laukia kol senutė virėja išvirs eilinę didžiulę keptuvę šio gardumyno. Ji kepina ryžius, tada po samtį pila kvapnaus sultinio, vėl maišo, vėl pila. Visų seilė jau iki kelių, o ji vis dar samtuką pilsteli, šypsosi „Laukit, laukit, ponuliai. Čia dabar aš valdovė“. O pabaigai įverčia gražų gabalą gorgonzolos sūrio, dar gerą glėbį rukolos, porą kartų, lyg burdama, viską permaišo ir jau krečia po samtį į skubiai atkištas lėkštes. O Madonna... O Šventas Risotto...

Risotto su džiovintais baravykais

2 vidutiniai svogūnai 2 skiltelės česnako 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 300 g apvalių ryžių 200 ml balto sauso vyno (ot nelaimė, pasibaigė. Griebiam saldų rožinį slyvinuką (cit tiktai ;) iš juokingo balto butelio) 800 ml grybų sultinio (džiovintus grybus užpilti verdančiu vandeniu, plius šaukštelis druskos. Palaikom 15 minučių. Va ir sultinukas) 2 šaukštų sviesto pora saujų džiovintų baravykų sauja tarkuoto parmezano

Į keptuvę storu dugnu supilam aliejų. Smulkiai supjaustytus svogūnus ir česnaką pakepiname aliejuje kol taps skaidrūs. Sudedame ryžius, maišydami kepam kol apsivels aliejumi ir svogūnais bei pasidarys beveik permatomi, lengvai apskrus. Pilam stiklinę vyno. Laukiam kol susigers. Sumažinam ugnį beveik iki minimumo. Nuo šios vietos nebesitraukiame nuo vyryklės. Pilam 100 ml sultinio ir maišome kol susigeria. Vėl 100 ml sultinio, vėl maišom kol skysčio nebelieka. Ir taip kol baigiasi sultinys. Visas procesas turėtų užimti apie 20 - 25 minutes. Ryžiai pasidaro minkšti, bet neištižę, tokie truputį al dente.

Kitoje keptuvėje su šaukštu sviesto pakepiname išmirkytus ir susmulkintus baravykus. Sudedam į ryžius. Išjungiam ugnį. Suberiame sūrį, likusį šaukštą sviesto. Uždengiame ir palaukiame 5 minutes.

Taurė balto vyno čia būtina.

Jau tampa tradicija, kad grįžus iš Vivattur‘o kolegų – turizmo specialistų prašymu skelbiu kokių džiūvėsių receptą. Praeitais metais tai buvo kolosalios sėkmės sulaukę biscotti su spanguolėm ir visokiais riešutais.

Šiais - kmynais, parmezanu ir džiovintais pomidorais kvepiantys, liežuvį aštriai kandžiojantys sūrūs džiūvėsiai. Biscotti, kaip juos užvadino recepto autorė, nedrįstu šaukti. Tegul bus džiūvėsiai ar net, anot Kristinos, skrebučiai.

Puikiai tiks tiek prie vyno taurės, tiek prie bokaliuko alaus.

Aštrūs skrebučiai

1) dalis

600 ml miltų 3 arbat. šaukšteliai kepimo miltelių 1 arbat. šaukštelis druskos 3 maži džiovinti čili pipirai (vieno dydis kaip piršto narelis) 2 šaukštai kmynų 2 arbat. šaukšteliai šviežiai grūstų juodųjų pipirų 2 saujos džiovintų pomidorų (sausų, nelaikytų aliejuje)

2) dalis

120 g. minkšto sviesto 1 šaukštas cukraus (balto arba rudo) 4 kiaušiniai 2 didelės saujos „Džiugo“ sūrio 4 šaukštai pieno

Juostelėmis supjaustome arba sukarpome žirklėmis čili pipiriukus (sėklytes išmetam) ir džiovintus pomidorus. Sumaišome su kitais pirmos dalies produktais.

Sviestą gerai išsukame su cukrumi ir sūriu. Dedam po vieną kiaušinius, gerai išmaišom. Sudedam pusę sausų produktų, supilam pieną. Išmaišom. Dedam likusius miltus ir gerai išminkom, kol nebelips prie rankų. Jei reikia, įberiame dar miltų. Formuojame rutulį, dedam į šaldytuvą ir paliekam valandai.

Orkaitę įkaitinam iki 190 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Po valandos traukiam lauk tešlą. Iš jos darom du 4 pirštų pločio apie 30 cm ilgio kepaliukus. Viršų šiek tiek priplojame delnu.

Dedam į skardą. Kepam 25 – 30 minučių.

Traukiam lauk, atvėsinam kokį pusvalandį. Orkaitėje temperatūrą sumažiname iki 160 C. Pjaustome kepaliukus piršto storio riekutėmis, dedam ant grotelių. Kepam dar apie 20 - 25 minutes, kol paviršius vos vos paskrus, o skrebučiai bus išdžiuvę.

Skanaus!

Kad ir į kurią Skandinavijos šalį vykčiau, niekada negrįžtu be ko nors su tekšėm. Ar likeriuko „Lapponia" parsivežu, ar „Fazer“ saldainių su tekšių įdaru, ar slovikiuką nepadoriai brangios uogienės iš Norvegijos. Ta oranžinė spalva, sėklytės traškios ir sunkiai nusakomas gardus skonis visai susuko man galvą. Ypač man patika angliškas šių uogų pavadinimas "cloudberry", lyg ragautum gabaliuką debesies...

Vienoj jaukioj Oslo kavinukėj, kur kultūringas jaunimas susirenka palošti kortom, atsigerti arbatos ir tiesiog šiaip paplepėti tris – keturias valandas, ragavom baisiai skanios kvapnios arbatos, o desertui išsirinkom maskarponės - cinamono kremą su tekšių uogiene. Puikus trio!

Tekšių ir maskarponės desertas

2 asmenim

150 g maskarponės 1 šaukštas cukraus pudros 0,5 šaukštelio cinamono 4 šaukštelių tekšių uogienės (jei neturit, nebėda, galima pakeisti svarainių uogiene ar citrinų marmeladu)

Maskarponę sumaišom su cukraus pudra ir cinamonu kol neliks gumuliukų. Tupdom porą šaukštų kremo į lėkštelę, šalia įdedam porą šaukštelių tekšių uogienės. Pagardinam žiupsneliu cinamono.

Jei norisi šiek tiek liesesnio varianto, į maskarponę įmaišom porą – trejetą šaukštų natūralaus jogurto.

Šios datulės – viena iš sėkmingesnių pastarųjų dienų improvizacijų. Galima valgyti šaltas, galima paskrudinti orkaitėje – gardu visaip. Tik gerai paskaičiuokite kiek jų pagaminti, o tai dėl paskutinės gali ir peštynės kilti. O datules rinkitės kuo didesnes – tokios gardesnes, be to daugiau visko telpa. Gali būti ir su kauliuku – kaip nors iškrapštysit.

Kimštos datulės:

15 datulių 150 g sūrio su mėlynu pelėsiu 30 migdolų 15 juostelių vytintos kiaulienos šoninės

Išimam kauliukus iš datulių. Sūrį supjaustom į 15 dalių. Migdolus pakepinam sausoje keptuvėje, atvėsinam. Kemšam sūriu datules, įstumiam po du migdolus. Apvyniojame juostele šoninės, permeigiame mediniu pagaliuku.

Į skardelę įtiesiame foliją, sudedam datules.

Kepame iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie 15 – 20 minučių.

Palaukiame kol šiek tiek atauš ir mėgaujamės.

Turiu iš vaikystės porą prisiminimų apie ugnį. 3-čioj klasėj įsirašiau į jaunųjų gaisrininkų būrelį. Pagrindinė mintis šios užklasinės veiklos buvo žolės degintojų gaudymas. Su mokytoja klaidžiodavom pavasarį po pievas, ieškojom pažeidėjų. Prisimenu tik vienų gaudynių pabaigą. Du jaunieji padegėjai stovi prieš visą klasę (kurioje buvom tik 6 mokiniai), o būrelio vadovė liepia jiems nusimauti kelnes, o mums duoda į rankas po rykštę. „Pamokinkit juos, su ugnim žaisti nevalia“. Ar suprato būrelio galva kokią traumą paliko mums ir ypač mėgėjams pasišildyti prie ugnelės?

Kitas epizodas. Namo rūsy, prie „Beržo“ * guli kelios degtukų dėžutės. Aš juos degu po vieną, laukiu kol sudegs ir metu už tos didelės metalinės spintos. Tėvas, surinkęs saują nudegusių degtukų, sukelia baisią audrą, įkrečia į kailį ir nuvaro į kampą. O jo žodžiai „jaunoji gaisrininkė namų vos nesudegino“ skamba ir skamba... Iki šiol...

*„Beržas“ toks mazutu ar kokiu kitu velniu kūrenamas pečius, kuris šildydavo „alytnamius“.

Ir vis dėl to mėgstu stebėti ugnį iki dabar. Žvakės, židiniai, laužai, degančių malkų žiemą kvapas – pats gardžiausias. Todėl visi tie ugnele pašildomi valgiai ir gėrimai (arbatinukai mandrūs, fondiu) mane labai vilioja.

 

Sūrio fondiu (užteks keturiems)

300 ml + 50 ml sauso balto vyno skiltelė česnako šaukštelis citrinos sulčių 150 g Čederio sūrio 350 g Žementalio sūrio 2 šaukšteliai krakmolo žiupsnelis baltųjų pipirų žiupsnelis šviežiai tarkuoto muskato

Imam nedidelį puodą storu dugnu. Ištriname puodą česnako skiltele. Supilam 300 ml vyno ir citrinos sultis. Užkaičiam ant vyryklės, ant mažos liepsnelės. Po poros minučių sudedam tarkuotą sūrį ir mediniu šaukštu raitydami aštuoniukes maišom kol sūris ištirps. Kai ištirpsta ir pradeda vos vos burbuliuoti, sumaišom likusį vyną su krakmolu ir supilam į sūrio masę. Kaitinam kol sutirštės, bet neužverdam (kokias 3 minutes). Krakmolą galima sumaišyti ir su 3 šaukštais vyšnių likerio, bet tokio na niekur neradau, tiko ir taip... Pagardinam baltais pipirais ir muskatu.

Pripjaustom ciabattos, morkų, obuolio gabaliukų, paberiam mažiukų pomidoriukų. Duriam su šakute, mirkom sūryje ir mėgaujamės. Labai tinka viena kita taurė šalto Chardonnay...

Kad sūris nesušoktų į gabalą, po puodu padedam žvakę ar ką panašaus.

Beje, šveicarai viskių monų prisigalvoja valgydami: jei nukrenta gabaliukas duonos į puodą, reikia pabučiuoti visus sėdinčius prie stalo. Jei vyras pameta, perka butelį vyno. O jei  buvai vėpla ir nukrito antrą kartą, kitą fondiu vakarėlį ruoši pas save namuose :)

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella) poros šaukštų medaus 15 gvazdikėlių 15 kvepiančiųjų pipirų 15 kardamono grūdelių pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių lazdelės cinamono poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Tik prieš penkiolika minučių grįžau iš Klaipėdos. Dar jaučiu kojų pirštų galiukuose šaltį, žandai įraudę, o nugara šiurpsta šiltoms rankoms ją palietus. Įsitaisiau naują ritualą: pasibaigus gidų kursams eiti iki stoties pėsčiomis per pusę Klaipėdos. Nors šiandien oras toks, kai kaip sakoma, šuns geras šeimininkas nevaro į lauką, vis tiek pėdinu beveik meditaciniu ritmu. Po kojomis girgžda pasakiškai gražus sniegas – šįvakar jis labai panašus į žuvies sidabrinius žvynus. Šiltose kavinėse klega draugų būreliai, o mano rankoje karštas karamelinės macchiato puodelis. Džiaugiuosi, kad batų padai slidūs (kita gal mintyse tylutėliai keiktųsi), todėl galiu eiti pasislydinėdama kaip vaikas. Kaukia vėjas, plaiksto mano raudono palto skvernus – jaučiuosi panaši į Kalėdų Senelį. Šalia stoties gėriuosi gražiausiu man Klaipėdoje pastatu, neogotikiniu restauruotu kažkokios šeimos lizdeliu. Taip jaukiai dega ten šviesa, o kieme akį traukia didžiulė tvarkingai sukrautų maklų stirta. Tokią taisyklingai apvalią turbūt menas sudėti. Įlekiu į stotį sušąlusi į ragą, degančiais žandais, medinėm kojom ir labai geros nuotaikos, čiumpu glėbį mandarinų su visais lapais ir Palangon... Trumpesnė meditacinio ėjimo versija atliekama nuo stoties iki namų, kuriuose jau laukia... Manęs ir leidimo suvalgyti paskutinį super duper skanų mini sūrpyragį.

Mini sūrpyragiai (4 - 5 porcijos)

200 g Philadelphia kreminio sūrio 240 g grietinės 2 kiaušinių 80 g cukraus 1 šaukštelis vanilinio cukraus

Orkaitę įkaitinam iki 170 C. Imam 4 - 5 ramekinus, dugną išklojam iš kepimo popieriaus iškirptais skrituliais. Patepam aliejumi, neužmirštam šonų.

Viską gerai išmaišom, kad neliktų gumuliukų. Paskirstom tolygiai į ramekinus, dedam ant skardos ir į pečių, t.y. orkaitę. Kepam apie 40 - 60 minučių arba kol viršus gražiai pageltonuos ir vos vos paruduos. Neišsigąstam, jei labai išsipučia mūsų pyragiukai, vėsdami jie susileis. Ataušiname orkaitėje pravėrę dureles.

Valgom kambario temperatūros su uogiene arba be nieko, nes skonis ir taip dieviškas.

Repetas iš The Stonesoup.

Prijuostes turiu dvi. Pirmąją prieš kelis metus nusipirkau Palangos autobusų stoty iš linu prekiavusios moterėlės. Pirkau porą rankšluostukų indams šluostyti. Tuo pačiu ir prijuostę įsiūlyjo. Ir nesigailiu visai - kažkaip patiko tas lininis minimalizmas – jokių spalvų, tik langučiai.

Prijuostė ta mano visko mačius ir ištvėrus. Šiek tiek per didelė man, todėl kiekvieną kartą ją kilsteliu viršun ir tik tada užsirišu. Lengva pasakyti „užsirišu“, ištiesų bent porą kartų apvynioju aplink – tokie ilgi tie raiščiai. Kažkokiam Gargantiua pritaikyti.

Antroji – akimirkos užgaida iš „Maximos“. Patiko balta spalva ir tie mėlyni paveiksliukai. Ir dydis pats tas man, dar ir reguliuojasi, jei reikia.

Prijuostes dėviu dažnai, beveik visada kai plaunu indus ar ką čirkinu keptuvėj, ar kai kokius miltinius dalykus buriu. Ir tešluotas rankas kartais į jas nusišluostau, ir kokį šaukštą nuvalau, ir karštą puodą prilaikau. Kartais ir užmirštu visą dieną nusirišti, ne kartą esu ir užsnūdusi prijuostuota.

Tiek apie prijuostes. Apie kitas ryšėtojas ir beprijuostes skaitykite pas Skruzdeliukus skveruose.

Dabar apie mišrainę.

Reikės:

1, 5 – 2 kg moliūgo gabalo stiklinės lešių šaukštelio malto kumino šaukštelio maltos paprikos (reikėtų rūkytos paprikos, bet iš kur gauti? gal kas žinot?) 2 šaukštų alyvuogių aliejaus gabaliukas tarkuotas „Džiugo“ saujos šviežių spanguolių (geriau tos didesnės, tokios mutantės) druskos, pipirų, šviežio ar džiovinto čiobrelio

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Moliūgą nulupam, pašalinam vidurius, supjaustom nedideliais kubeliais (maždaug 2 – 3 cm dydžio). Sumaišom su alyvuogių aliejum, kuminu ir paprika. Užbarstom druskos ir pipirų. Suberiam į skardą, stengiamės, kad būtų tik vienas sluoksnis. Šaunam į orkaitę. Po 30 minučių ištraukiam, pamaišom ir dar 20 minučių pakepam.

Kol kepė moliūgėlis, pasiruošiam lešius. Užmerkiam 10 minučių šaltam vandenyje. Nupilam vandenį, beriam į puodą su sūriu vandeniu ir verdam apie 30 minučių. Nukošiam, perskalaujam šaltu vandeniu.

Į lėkštę dedam moliūgo kubelių, porą šaukštų lešių, pritraiškom spanguolių (į lėkštę po 10 kokių), barstom „Džiugą“, čiobrelius, dar kokį lašą alyvuogių aliejaus užvarvinam.

Radau šią mišrainę Smitten Kitchen (tik aišku labai į lankas nukrypau).

Granatai visada bus tai, kas primins vaikystę. Rytų šalių pasakos, tėvų kelionės ir kolektyvinės nuotraukos – moterys su naujom suknelėm, vyrai su armėniškais batais. Lauktuvės iš jų. Kazinaki, aiva, churma... Ir paslaptingiausia lauktuvė – granatas. O kaip jį valgyti?!

Šiaip jau tokios salotos daromos iš to kas po ranka, o granato sėklelės man čia pakeičia citriną. Be to taip galima reguliuoti kiekvieno kąsnio rūgštelę: noriu - kąsnyje bus keturi grūdeliai, nenoriu – nei vieno.

O šį kartą po ranka buvo:

Obuolio puselė galelis raudono – mėlyno svogūno špinato šviežio lapeliai Iceberg salotų vienas kitas lapas Gorgonzolos sūrio gabalėlis alyvuogių aliejus, druska rožiniai pipirai granato sėklelės čiobrelio viena kita šakelė, galima ir baziliko šviežio

Supjaustom šiaudeliais, suplėšom, užpilam, suberiam. Valgom...

Pagaliau! Pagaliau! Kai visos jau išbandė ir aprašė (ir užmiršo gal), pas mane atkeliavo duonkepė. Nei pirkau, nei padovanojo kas, tiesiog tapau viena iš bandytojų (cha, beveik kaip lakūnė – bandytoja). „Electrolux“ dėka. Reveransas jiems ir „ačiū“, einam prie reikalo.

Duonos kepėja iš manęs nekokia, todėl šis aparatas labai tinka tokiai kaip aš – tinginei ir kreivarankei. Supylei, subėrei, tada koja ant kojos - ir skaitai žurnalus, kol duona pati susiminko, išsikelia ir iškepa. Didžiausia problema buvo susirasti tinkamą pirmam kartui receptą. Pirmą vakarą po visokius amerikoniškus puslapius ir super mamas prarymojau. O šįryt čiupau prie duonkepės įdėtas kitų blogerių idėjas (koks kalambūras :), biškiuką šen pažiūrėjau, biškį - ten. Ir va kas gavos:

180 ml vandens 1 šaukštelis druskos 2 šaukštai cukraus 1 šaukštas alyvuogių aliejaus 1 šaukštas rozmarino 5 šaukštų tarkuoto parmezano (galima ir „Džiugo“) geros saujos džiovintų pomidorų, supjaustytų 1 cm pločio juostelėmis (bet ne aliejuje mirkytų, sausų geriau) 3 skiltelių česnako (susmulkintų) 450 ml miltų 2 šaukštelių sausų mielių (arba viso 7 g pakelio)

Dedam visus produktus taip, kaip surašiau: iš pradžių vanduo, tada druska ir cukrus, visi pagardinimai, galiausiai miltai ir mielės.

Tada nustatom programą „Balta duona“ (Nr1), nurodom kepaliuko dydį (500 g), apskrudimo lygį (patariu rinktis pirmą). Spaudžiam startą.

Lieka du variantai:

a) kas penkios minutės bėgioti prie duonkepės ir pro langelį stebėti visas procedūras, gėrėtis kvapais, nervotis „kada, kada?“

b) įsijungti kokią komediją ar filmą apie meilę ir atsipalaiduoti 3 valandoms.

Duona gavosi labai skani, labai. Gražios morkinės spalvos, kvapni, puri. Gardu vieną valgyti, galima su sviestuku ir tuo pačiu parmezanu.

Didysis produktų matuotojas ir subėrėjas į duonkepę. Beigi klausinėtojas "ar jau? ar jau? ar jaaaaau?!!!

Tikiuosi, kad dar nenusibodau su savo agurkais. Jei ką, tai atsiprašau, bet žinokit - negalėjau susilaikyti pamačiusi pas Jurgą šio džemo receptą. Gi taip tinka prie agurkinio gėrimo ir šerbeto dueto. Produktai beveik tie patys, tačiau rezultatas oi kaip skiriasi...

Reikės:

1 kg agurkų 20 šaukštų cukraus (arba 500 g) 4 šaukštų medaus 3 citrinų saujos mėtos arba pipirmėtės (naudojau pastarąją) galima įdėti ir gabiuką imbiero sutarkuoto (aš užmiršau visai)

Agurkus nulupam, perpjaunam išilgai į keturias dalis ir pašalinam sėklas. Plonai, plonai supjaustom. Užpilam cukrumi ir medumi, išspaudžiame citrinų sultis, šiek tiek patarkuojame ir žievelę. Smulkiai supjaustome mėtas ar pipirmėtę. Beriam irgi ant agurkų. Jei turim, užtarkuojam imbiero. Išmaišom ir paliekam pasiilsėti porai - trejetui valandų. Mano kantrybė trūko po dviejų valandų.

Kaičiam puodą ant vidutinės ugnies. Palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį iki minimumo ir retkarčiais pamaišydami verdame apie 30 minučių, kol skystis bus panašus į sirupą. Iš tokio kiekio gavosi apie 400 ml stiklainiukas.

Labai įdomu ir skanu su kietu sūriu (nors galima ir su mėlyno pelėsio. Ech, tingėjau iki parduotuvės eiti. Bet būtinai ir su juom pabandysiu).

O melionui šaukštelis šio nepaprasto džemo duoda labai gerą skonį: melionas pasidaro saldus, su rūgštele ir daug kvapnesnis...