Tinginiai irgi verda...

Cukriniai avinėliai, kardamonas, marcipanas, cukatos - vaikystėje girdėti stebuklingi žodžiai. Nebuvau akyse regėjusi šių dalykų, tik įsivaizdavau kas tai galėtų būti, koks skonis. O skonis atrodė senovinis, gal smetoniškas, o gal dar senesnis. Gal kaip babulio (mielos kaimynų senutės) kepamo mielinio pyrago su razinom krosnyje (o gal ir su magiškosiom cukatom) ar kažkas panašaus į Šventos Marijos su kūdikėliu ikonos kopiją su baisiomis kirvio žymėmis. Tai buvo kartu ir nesuprantama, pasakiška ir bauginama, nepasiekiama, bet tikrai turėjo būti skanu. Gerai, su ta ikona gal trupučiuką ir persūdžiau, bet ji man visados vaikystėje buvo dalykas iš laikų „iki manęs“.

Visko jau esu paragavus („Senelės piernikus“ su kardamonu kepiau, o cukrinį avinėlį nuo lenkiško velykinio pyrago pačiupau), bet cukatas gaminau pirmą kartą.

Apelsinų ir greipfruto žievelių cukatos

3 apelsinai 1 greipfrutas 750 g cukraus

Apesinus ir greipfrutą valandai pamerkiau į šiltą vandenį su pora šaukštų sodos. Tada švariai nuploviau, nulupau. Supjausčiau ilgomis, siauromis juostelėmis. Sudėjau į puodą ir užpyliau vandeniu, kad apsemtų. Užviriau ir ant silpnos ugnelės viriau 45 minues, kol suminkšėjo. Nupyliau vandenį, žieveles gerai nuvarvinau rėtyje.

Užpyliau 450 g cukraus ir puslitrį vandens. Ant silpnos ugnies, vis pamaišydama, viriau arti valandos, kol vanduo išgaravo, o cukrus susigėrė į žieveles. Likusį cukrų (300 g) paskleidžiau ant kepimo popieriaus. Žieveles gerai nuvarvinau ir sudėjau ant cukraus. Ėmiau į rankas porą šakučių ir išmaišiau žieveles, kad vienodai pasidengtų cukrumi. Palikau valandėlei padžiūti, sudėjau į stiklainį. O stiklainį į tamsią sausą vietą – toliau nuo pagundos. Gi iki Kalėdų reikia išlaikyti.

Apelsinų žievelių cukatos sirupe

2 apelsinai 200 g cukraus

Apelsinus išmirkiau vandenyje su soda. Nulupau ir supjausčiau žievelę nedideliais trikampėliais. Sudėjau žieveles į puodą, užpyliau vandeniu. Kai užvirė – vandenį nupyliau. Vėl šalto vandens, užviriau, nupyliau. Taip dariau tris kartus.

Ant žievelių supyliau cukrų ir apie puslitrį vandens. Viriau ant silpnos ugnelės apie 45 minutes, kol žievelės tapo skaidrios, bet dar liko sirupo. Supyliau į sterilų stiklainiuką. Man pasirodė, kad sirupo mažoka, tai išviriau dar (200 g cukraus + 200 ml vandens, virti kol sutirštės) ir užpyliau ant trikampėlių.

Moliūgo cukatos

2 kg išvalyto moliūgo 400 g cukraus 1 citrinos sultys 0,5 šaukštelio cinamono

Moliūgą supjausčiau kubeliais (panašiai kaip pusė nykščio). Užpyliau cukrumi. Palikau per naktį. Ryte nupyliau susidariusį sirupą į kitą puodą. Užviriau. Subėriau cinamoną ir citrinos sultis, viriau dar 5 minutes. Supyliau ant moliūgo gabaliukų. Vakare puodą užviriau ir ant silpnos ugnies viriau 7 minutes.

Sirupą nupyliau, moliūgo gabaliukus gerai nuvarvinau, paskleidžiau skardoje išklotoje kepimo popieriumi.

Orkaitę įkaitinau iki 60 C, sudėjau skardas (man gavosi 2). Orkaitės dureles palikau šiek tiek praviras, kad garuotų drėgmė. Džiovinau moliūgus pirmą vakarą 3 valandas, o kitą dieną - dar porą.

Išdžiūvusius gabaliukus pabarsčiau trupučiu cukraus pudros. Paslėpiau į tamsią, sausą vietą. Galėčiau tą vietą bent porą savaičių ir pamiršti, bet...

Likusį sirupą trupučiuką dar pakaitinau, kol sutirštėjo. Bus skanu į kokius gėrimus įmaišyti.

Pirmas recetas rastas pas Elžbietą iš „Žaidžiame virtuvę“.

Antras iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ 2011 m. , 12 numeryje, straipsnyje apie cukatas.

Trečias iš Keilos „Fantazijos virtuvėje“.

Lipdžiau aš šituos saldainius ir liūdnai galvojau „Greičiausiai tai bus dar vienas eksperimentas, kurio rezultatus turėsiu tyliai viena pati valgyti kelias dienas. Privalėsiu vaizduoti, kad man velniškai skanu, nors...“ Matchos skonis gana toks neįprastas, o jei dar esat kavos mėgėjai ir jokiom ten stebuklingom žalios arbatos galiom netikit...

Tokios mintys sukosi galvoj, kai siūliau primygtinai vyrui paragauti nors vieną, nors pusę saldainio. „Ne“ sako jis. „Jei vėl su ta žalia nesąmone, aš nevalgysiu, fu.“

Nu ir apsiversk kulvirščiai, daugiau man liks, tyliai pagalvojau (pati buvau jau paragavusi ir maloniai nustebusi). Ramiai įdėjau lėkštę į šaldytuvą ir pasinėriau į romantinę komediją. Kai už 20 minučių, užsigeidusi „ko nors saldesnio“ pravėriau duris vėl – ten puikavosi tik du saldainiukai... Va tau ir „fu“.

Baltojo šokolado ir matcha saldainiai

20 vienetų

200 g baltojo šokolado (plius 100 g padengimui) 50 gramų šviežių cirinos sulčių 2-3 gramai žaliosio matcha arbatos sauja juodojo sezamo sauja baltojo sezamo

200 g šokolado sulaužyti gabaliukais, suberti į blenderį ir susmulkinti iki trupinių. Citrinos sultis įkaitinti, bet neužvirti, suberti matcha, išmaišyti. Supilti ant šokolado ir maišyti kol šokoladas ištirps. Jei sunkiai tirpsta, galima pakaitinti virš puodo su karštu vandeniu. Turi gautis glotni, be gumuliukų masė. Uždengti plėvele, dėti į šaldytuvą 8 – 12 valandų. Aš tikrai ilgiau išlaikiau, gal net visas 20.

Imti po šaukštelį masės ir formuoti rutuliukus. Masė gana lipni, todėl patarčiau rankas šiek tiek sušlapinti – bus lengviau.

Rutuliukus sudėti į šaldiklį, mažiausiai geram pusvalandžiui (aš išlaukiau tik 10 minučių, todėl jie pas mane tokie šleivi – kreivi).

Likusį šokoladą vėlgi susmulkinti ir ištirpinti virš karštų garų. Kišti rutuliukus ir visaip apvolioti. Kadangi jie šalti – glazūra gana greitai sutvirtės. Siūlyčiau saldainius dėti ant folijos, bus lengviau nulupti. 100 g balto šokolado užteks 10 rutuliukų padengti. Kitus galima apvolioti juodajame sezame arba baltajame.

Laikyti šiuos saldainius reikia šaldytuve. Prieš valgant palaikyti 20 – 30 minučių kambario temperatūroje.

Vidus minkštutėlis, neįkyrus žalios arbatos skonis su šiek tiek rūgštelės, grazūra traškanti. Skanumynas!

Tobulos apvalios formos šiuos saldainiukus radau pas La Perla. Man tokie niekada neišeis – abi rankos kreivos kažkokios.

Paprasti skanūs dalykai taip greit „užkabina“, kad net nepajunti, kaip mintyse viską išskaidai į sudėtines dalis, pasveri, pamatuoji ir jau virtuvėj sukinėjies bandydama atkurti tą puikųjį skonį.

Paragavom su kolegėm lauktuvių gautų skanumynų iš Dubajaus ir jau po pirmo kąsnio viskas gražiais susidėliojo galvoj: migdolas, datulė, šokoladas. Bėgam į virtuvę.

Reikės:

40 datulių mažesnių 40 migdolų didesnių 200 g šokolado (originale buvo pieniškas, bet man tokia nelaimė su juom įvyko, tai gaminau su juodu ~ 50 proc.)

Migdolus reikėtų pakepinti sausoj keptuvėj kol ims skleisti skanų kvapą. Ataušinam ir po vieną sukišam į datules. Šokoladą sulaužom gabaliukais ir ištirpinam karšto vandens vonelėj. Tirpstantį šokoladą visą laiką maišom, kai tik ištirpsta paskutinis gabaliukas – keliam šalin nuo vandens.

Ant lėkštės patiesiame foliją.

Su dviem šakutėm imam datulę, panardinam į šokoladą, traukiam lauk, nuvarvinam šokolado perteklių ir dedam ant folijos lakšto.

Kišam saldainiukus į šaldytuvą. Valgyti galima praktiškai po 15 minučių.

Aš, kaip jau įprasta man, būsimai sklerozininkei, apie migdolų paskrudinimą prisiminiau jau sukišusi juos į datules. O pienišką šokoladą sugadinau šildydama ant dideliausios liepsnos ir dar puode kuris ilgai neatšąla... Gavosi kažkoks kietas šokolado kukulis. Įdėjau ten dar sviesto porą šaukštų, pamakaliojau, suverčiau viską į foliją, suvoliojau tokią a la dešrą ir į šaldiklį. Po 20 minučių ištraukiau lauk, atkapojau gabaliuką paragavimui – ale visai neblogai gavosi tas liapsusas...

Geros šokolado savaitės visiems!

O čia keletas mano ypač šokoladinių archyvų:

Šokoladas su sūriu, datulėmis ir rožiniais pipirais Šokoladas ir Filadelfija Šokoladinė ekstazė Šokoladinis "kvailelis"

Gražu – nereiškia praktiška. Skanu – nereiškia patogu. Vat tokią pamokėlę gavau šiandien. Pagaminau skanų dalyką, gražiai įpakavau, o kai reikėjo išvynioti ir paragauti – devyni prakaitai išpylė ir rankos nusviro...

Skanumynui reikės:

100 g juodo šokolado (85 proc.) 80 g pieniško šokolado 80 g kakavos 200 ml grietinėlės 50 ml likerio „Cointreau“

Grietinėlę supilam į nedidelį puodą. Kaitinam ant silpnos ugnies. Suberiam sulaužytą šokoladą. Palaukiam kol ištirps. Laiks nuo laiko puodą kilstelim nuo ugnies. Jokiu būdu neužverdam. Kai ištirpsta šokoladas, suberiam kakavą. Išmaišom, kad neliktų gumuliukų. Įpilam taurelę „Cointreau“. Imam puodą nuo ugnies ir palaukiam kol atšals.

Iki šio momento viskas buvo liuks. Bet sumaniau šokoladą supilti ne tik į formeles, bet ir į foliją. Tiesiog atsiplėšiau gabaliukų folijos, formavau kažką panašaus į krepšelius, pyliau po gerą šaukštą šokolado ir užspaudžiau. Nu gavosi gražu... Kišau į šaldymo kamerą ir palikau per naktį.

Na, o šiandien pabandžiau nors vieną saldainiuką išlupti iš folijos. Kur tau... Rezultatą matot čia...

Kitą kartą tiesiog palaikysiu masę puode per naktį, o kitą dieną, rankų ir kokio šaukšto pagalba, pabandysiu suformuoti triufeliukus. Bet ir idėjos su folija neatmetu, tiesiog pabandysiu kitokį šokolado derinį, gal vietoj grietinėlės dėsiu sviestą. Vat kaip čia...

O kokią nesėkmę matė Jūsų virtuvė paskutinį kartą?

 

Čia tokius derinius aišku ne aš sugalvojau.. Kur jau ten man... Valgiau kažkokioje šokoladinėj ir net nepamenu kurioj... Bet vat tas derinys, tas maloniai gomurį nuteikiantis poskonis neišdilo iš atminties...

Šen bei ten pasikapsčiusi supratau, kad norint namų sąlygomis pasigaminti šokoladinius saldainius reikia dviejų dalykų: juodo, juodo šokolado (virš 70 proc. ir daugiau) bei sviesto. Santykis 2 ant 1. 2 dalys šokolado ir 1 dalis sviesto. Na, bet tokie saldainiai būtų baisiai nuobodūs, nors ir skanūs...

Taigi dar iš kažkur iškapstom:

Saujelę rožinių pipirų Kelias džiovintas datules (čia jau mano išmistas) Gabaliuką sūrio su mėlynu pelėsiu Kakavos miltelių pora šaukštų

Užkaičiam didelį puodą su vandeniu. Kol jis užvirs, vienam puode su ilga rankena susilaužom šokoladą, kitam – supjaustom gabaliukais sviestą. Dedam puodą su šokoladu ant verdančio vandens, ištirpinam. Tą patį padarom ir sviestui. Pilam sviestą į šokoladą, gerai išmaišom.

Imame formelę ledukams šaldyti, geriausia, kad būtų tokia guminė, kurią galima visaip lankstyti.

Pirmas variantas. Barstom į formelę rožinių pipirų, per sietelį apiberiam kakava. Pilam į kiekvieną skyrelį šokoladą. Viršų vėl apibarstome pipiriukais bei kakava. Kišam į šaldiklį. Galima valgyti po 20 minučių.

Antras variantas. Į formeles dėliojam po gabaliuką datulės ir gabaliuką sūrio. Užpilam šokoladu. Pabarstom kakava. Irgi siunčiam į šaldiklį. Šaldom tiek pat laiko.

Sraigė:

Sraigės "pjūvis" (čia be datulių, tik su sūriu):

Jei formelė bus guminė – saldainius išstumsite be vargo. Galima dar kartą apvolioti kakavoje.

Visą praeitą savaitę skaudėjo galvą, ką pagaminti su braškėmis arba iš braškių. Kūrybinėms kančiom "pasmerkė" šitas puslapis. Ir gimė trys receptukai. Vieną susapnavau (o pasirodo ne aš viena tokia gudri, bet ir kinai) , kitas gimė spontaniškai, o trečią "adaptavau" iš čia.

Nu ką gi, viskas nuo pradžių, eilės tvarka.Braškių saldainiai

Kaip ir minėjau, šitą daiktą susapnavau, ir jo įgyvendinimo pradžia man nedavė ramybės. Labai norėjau sužinoti koks būtų tokios keistenybės skonis.Reikia:

pusė stiklinės cukraus kelių šaukštų vandens kelių braškių pagaliukų, smeigtukų, mažų šakučių Cukrų su vandeniu kaitinti, kol pasidarys šiek tiek tąsus sirupas. Tada imti po vieną braškę ir jas atsargiai aplieti tuo sirupu keletą kartų. Palaukti kol atšals ir mėgautis. Dėmesio! Netinka žmonėms su silpnais dantimis, arba nemėgstantiems tąsių saldžių dalykų panašių į Moment klijus. O man patiko!

Grietinėlės ir braškių ledai

Čia labai paprastas receptukas, tik reikia šiek tiek kantrybės (nesuvalgyti per anksti).Reikia:

poros saujų braškių šaukštas cukraus 150 ml. plakamos grietinėlės Braškes supjaustyti, apiberti cukrumi. Palikti ramybėje, kad išsiskirtų sultys. Tuo tarpu išplakti gerai grietinėlę. Be jokių cukrų, gal tik vanilės įberti. Sumaišyti atsargiai braškes ir plaktą grietinėlę. Dėti į šaldiklį. Po 30 min. aplankyti būsimus ledus ir atsargiai su šakute pamaišyti iš kraštų į vidurį. Pasiųsti atgal į šaldiklį. Tą patį vėl padaryti po 30 min. Ir dar porą kartų pakartoti pasimatymą. Viskas, ledai baigti. Šiek tiek rieboka, bet labai skanu...

Trupininis tortukas

Ką gi... Šitas eksperimentas buvo tikra nesėkmė formos prasme, bet užtat pats skaniausias. Dingo per 15 min.

Reikia:

pakelio paprastų sausainių 80 gr. sviesto "Rududu" 150 gr. plakamos grietinėlės braškių Sausainius sutraiškyti iki mažiukų gabaliukų. Aš tam naudojau tokį medinį daikčiuką, su kuriuo dažnai trinu Mojito sudedamąsias dalis.

Trupinius sumaišyti su tirpintu sviestu (čia ir buvo mano klaida - per mažai sviesto). Suberti viską į pyrago formą ar lėkštę aukštesniais krašteliais. Gerai suspausti, supresuoti. Tada - į šaldiklį, 15 - 20 min. Gautą torto pagrindą patepti "Rududu", po to plakta grietinėle, (be cukraus!) papuošti gausiai braškėmis... Ir pailsėti į šaldytuvą nors valandai. Mano variantas gavosi labai birus, visai į tortą nepanašus, taigi siūlau sviesto dėti bent jau 150 gramų.

Beje, visus Jonus ir Janinas, o taipogi Rasas sveikinu ir siunčiu glėbį lauko gėlių.