Tinginiai irgi verda...

„Keturis ilgus metus. Keturis ilgus metus. Keturis ilgus metus buvau išėjęs. Keturis ilgus metus blaškė vėjas. O kai pagaliau sugrįžau – nieks nepažino.“ - dainuoja jaunystės kumyrai „Kontrabanda“. Ne tiek aš buvau išėjus, tik pusę metų, bet tikiuosi, kad kažkas laukė :-) Kur buvau išėjus? Niekur. Ne-bu-vo į-kvė-pi-mo. Ar verta tada kažką daryti, rašyti, jei jo nėra?

O pradedu nuo deserto. Čia tokį jausmingą graudulingą filmą žiūrėjau, tai ten mergička restoranuose nuo deserto pradėdavo. Na jei pasprings vegetarišku troškiniu, tai bent jau bus suvalgiusi prieš tai skaniausią vakarienės dalį.

Dar vienas dalykas. Per tą neįkvėpimą nesudalyvavau viename projekte, tai vat ką dabar dėsiu kelis kartus iš eilės bus to pasekmės.

Makaronai „Obuolių pyragas“

Makaronai

 

3 kiaušinių baltymai (turėtų sverti 100 g) 50 g cukraus 200 g cukraus pudros 110 g migdolų miltų (arba galima pasigaminti patiems: paskrudinam migdolus, nulupam, sumalam su cukrumi ir cukraus pudra) 2 arb. šaukšteliai malto cinamono

 

Kiaušinių baltymus sudedam į švarų indelį, uždengiam ir paliekam šaldytuve 24 – 48 valandoms, kad išgaruotų drėgmė ir tešla nebūtų vandeninga. Aš laikiau 2 paras. Išimam iš šaldytuvo dvi valandos iki gaminimo, kad baltymai sušiltų.

Mikseriu plakam baltymus iki putų. Tada pro truputį beriam cukrų ir plakam dar apie 5 – 10 minučių, kol baltymų masė bus standi ir lygi.

Migdolų miltus, cukraus pudrą ir cinamoną suberiam į virtuvinį kombainą ir kelias sekundes maišome.

Beriam migdolų, cukraus ir cinamono mišinį į baltymus ir, keldami mentelę nuo dugno į viršų, išmaišome.

Į skardą įtiesiame kepimo popierių arba silikoninį kilimėlį.

Tešlą sukrečiame į kulinarinį maišelį su paprastu apvaliu antgaliu. Išspaudžiame maždaug 3 – 4 cm skersmens pyragėlius. Pyragėlius paliekam 1 val. apdžiūti kambario temperatūroje.

Orkaitė per tą laiką turi būti jau įkaitusi iki 150 C. Kepam 12 minučių.

Pyragėlius ataušinam ant grotelių. Nuo popieriaus imame tik visai ataušusius.

Obuolių košė pertepimui

 

3 dideli obuoliai 4 šaukštai cukraus 100 g sviesto

 

Sviestą ir cukrų ištirpiname nedidelėje keptuvėje. Sudedame nuluptus ir smulkiai supjaustytus obuolius. Kepame ant lėtos ugnies apie 20 minučių, kol viskas virsta į košę. Ataušiname.

Makaronus lipdome po du, košės dedame po šaukštelį. Sudedame paruoštus skanėstus į sandarų indelį ir į šaldytuvą. Skaniausi kitą dieną, kai cinamonas ir obuoliai susijungia į vieną dievišką rudeninį skonį.

 

Pirmą savo ragautą makaroną prisiminsiu visą gyvenimą. Jis buvo karamelinis. Ir didžiulis. Va šitas, iš „Paul“ kepyklėlės, pirktas visai neromantiškoje vietoje – didžiuliame parodų paviljone. Buvo tai gal prieš keturis metus. Ir nuo tada... Na tai aišku, man norėjosi pačiai pasigamint šių gardybių. Trukdė tik tingėjimas – susimalti migdolų miltų. Pirkti paruoštų aš jų niekur nematydavau. Ir vienąkart pavasarį, oi ne, prieš porą savaičių, t.y. prieš Kalėdas, mama atvežė pusę kilogramo šio būtiniausio makaronams dalyko. Ačiūūūū...

Man pradėjo skaudėti galvą. Pirmas klausimas – kiek tuos kiaušinius džiovinti. Antras – kokius būtent makaronus gaminti (gal su žasų kepenėlėmis arba juodaisiais trumais (užsisvajojai, Egidija, leiskis ant žemės).

Ir va, kaip tyčia, žurnalas „Virtuvė. Nuo... iki..“ įdėjo straipsnį apie makaronus , viskas nuo A iki Z. Ir receptas vienas labai paprastas, be jokių ten rožių vandenų ir aukso dulkių.

Būtina amunicija, be kurios nei pro kur:

Tikslios svarstyklės Silikoninis kepimo kilimėlis Konditerinis maišelis su paprastu apvaliu antgaliu Orkaitė, kuria pasitikite 120 proc.

 

Šokoladiniai makaronai

3 kiaušinių baltymai (turėtų sverti 100 g) 50 g cukraus 200 g cukraus pudros 110 g migdolų miltų (arba galima pasigaminti patiems: paskrudinam migdolus, nulupam, sumalam su cukrumi ir cukraus pudra) 3 šaukštai geros kokybės kakavos miltelių

Kiaušinių baltymus sudedam į švarų indelį, uždengiam ir paliekam šaldytuve 24 – 48 valandoms, kad išgaruotų drėgmė ir tešla nebūtų vandeninga. Aš laikiau 2 paras. Išimam iš šaldytuvo dvi valandos iki gaminimo, kad baltymai sušiltų.

Mikseriu plakam baltymus iki putų. Tada pro truputį beriam cukrų ir plakam dar apie 5 – 10 minučių, kol baltymų masė bus standi ir lygi.

Migdolų miltus, cukraus pudrą ir kakavą suberiam į virtuvinį kombainą ir kelias sekundes maišome.

Beriam migdolų, cukraus ir kakavos mišinį į baltymus ir, keldami mentelę nuo dugno į viršų, išmaišome. Štai ir prasidėjo mano galvos sopuliai. Ilgai maišyti nereikia, bet kaip žinoti kada jau gana? Aš turbūt įdėjau kakavos per daug, su gerais kaupais. Tai tešla tikrai nesigavo, kaip rašoma žurnale, tokia, kad tešlos „šaukšteliu įdėjus ją į lėkštutę lėtai slystų į šalis ir būsimo kepinio viršus taptų lygus, be kauburėlių“. Kad ir kiek naudojausi patarimu pamaišyti ir tešlą tuo būdu suskystinti – nieks neskystėjo.

Į skardą įtiesiame kepimo popierių arba silikoninį kilimėlį (nutariau investuoti į tą silikoninį kilimėlį, nes nuo kepimo popieriaus labai ilgai po vieną reikėjo krapštyti ir daug būsimų makaronų buvo sulaužyta).

Tešlą sukrečiame į kulinarinį maišelį su paprastu apvaliu antgaliu. Va šitoje vietoje galėsite pasitikrinti savo sugebėjimą neišsipeckioti - aš šio testo neišlaikiau.

Išspaudžiame maždaug 3 – 4 cm skersmens pyragėlius. Tik antrą (tiksliau trečią, nes pirmoje esančius „šedevrus“ nukrapščiau peiliu ir vėl įtiesus naują popieriaus lakštą pradėjau iš naujo),skardą pildydama aš pagaliau supratau kaip ir ką reikia spausti.

Pyragėlius paliekam 1 val. apdžiūti kambario temperatūroje.

Orkaitė per tą laiką turi būti jau įkaitusi iki 150 C. Man pasirodė, kad prancūzai geriau žino (kelis video žiūrėjau) ir orkaitę įkaitinau iki 180 C. Ir po 5 minučių išgirdau kažkokius gražius „trakšt, trakšt“ garsus – visa pirma skarda „makaronų“ SUTRŪKINĖJO. Gavosi va tokie kieti sausainiukai. O ką, visai valgomi.

Taigi, temperatūra 150 C. Kepam 12 minučių.

Pyragėlius ataušinam ant grotelių. Nuo popieriaus imame tik visai ataušusius.

Kol atvės – ruošiame pertepimą.

90 g juodo šokolado 2 šaukštai grietinėlės 1 šaukštas apelsinų sulčių

Sulaužytą šokoladą, grietinėlę ir sultis kaitiname nedideliame dubenyje virš karštų garų vonelės. Jei neturite noro virti vandenį , galite daryti mano būdu. Puodą su šokoladu laikote apie 20 – 30 cm atstumu virš ugnies ir maišote nuolat. Viskas puikiausiai ištirpsta. Paruoštą pertepimą dedam 10 minučių į šaldytuvą, kad šiek tiek atvėstų. Jei užsimiršot ir šokoladas sustingo į kaulą – galima vėl atšildyti. Ir taip begalybę kartų....

Liko tik pertepti makaronus ir sulipdyti po du.

Patariama makaronų iškarto nevalgyti, nes geriausio skonio jie yra parą pastovėję į šaldytuvą įdėtoje sandarioje dėžutėje. Išimti iš šaldytuvo reikėtų likus 1 val. iki skanavimo.

Receptas iš kulinarinio žurnalo „Virtuvė. Nuo.. iki...“, Nr. 1-2, 2012 m.

Užmačiau šią juodą grožybę pas Dalią ir susileidau. Tai vadinama priepuoliu – pamačiau ir iškarto pagaminau, be jokių įtraukimų į sąrašus.

Vakar supratau koks sunkus virėjos darbas. Ir nors gaminau tik vakarienę – galvojau, kad išprotėsiu. Viena ranka maišau karamelę, kitą smulkinu svogūną. Kairė akis stebi tarto pagrindą orkaitėje, dešinė – briuselio kopūstus keptuvėj. Ir dar turiu klausytis ką rodo į virtuvę nešiojamą kompiuterį atsitempęs vyras. O rodo jis tokį gana keistą projektą – www.potok8.com, realybės šou apie vienos didelės Rusijos kompanijos darbą. Kiekvienas darbuotojas turi filmuoti apie savo darbą, susirinkimus ir panašiai, ir dėti į youtube. Ypač daug komentarų sulaukia susirinkimai dėl betono. Darbe jie užsiima cigunu, jei nori gauti premiją - rašo esė. Su kostiumiais į darbą draudžiama eiti. Jei parašysit įdomų esė, gal ir jus priims. Tik neišku kaip bus su alga, sako du mėnesiai jau vėluoja. Ot kaip mane įtraukė, įvykius seku :D

Šokoladinis tartas

Prancūziškos tešlos tarto pagrindas

90g sviesto 1 šaukštas aliejaus (bekvapio) 1 šaukštas cukraus 3 šaukštai vandens žiupsnelis druskos 150 g miltų

Šokoladinis įdaras

250 g cukraus 6 šaukštai šiltos kavos 115 g sviesto žiupsnis jūros druskos 170 g juodo šokolado (naudojau 50 proc.) 2 kiaušiniai 2 šaukštai miltų 1 šaukštas romo arba vanilės (aš naudojau vanilę)

Orkaitę įkaitinam iki 210 C. Gaminsim pagrindą. Į karščiui atsparų indą sudedam sviestą, aliejų, cukrų, vandenį ir druską. Kišam į orkaitę. Kaitinam 15 minučių, kol viskas ištirps ir ims burbuliuoti bei pakraštėliai vos vos paruduos. Traukiam lauk – atsargiai, labai karšta. Greitai įmaišom miltus. Gaunasi tešlos kukulis. Jį perdedam į kepimo formą (naudojau 21 cm skersmens išardomą, bet galima ir neišardomą imti). Mentele arba šaukštu tešlą paskirstome ant dugno ir sienelių (3 - 4 cm aukščio „bortelius“ padarom). Subadome šakute, kišam į orkaitę 15 minučių. Kepam, kol gražiai paruduos, ar, kaip Dalia sako, „kol atrodys apkepusi skaniai lyg auksinė“.

Traukiam lauk, ataušinam kol ruošim įdarą.

Į katiliuką storu dugnu supilam cukrų. Dedam ant lėtos ugnies ir atsargiai vos vos pamaišydami kaitinam, kol cukrus ištirps ir paruduos – pasidarys karamelė. Imam nuo ugnies. Greitai supilam kavą – pradės putoti ir visaip pykti – maišom, maišom, maišom. Metam sviestą, maišom. Druską, gabaliukais sulaužytą šokoladą. Maišom. Kol viskas gražiai ištirpsta. Kiaušinius lengvai paplakam ir įmaišom į šokoladą. Tik reikėtų pasistengti, kad šokoladas iki dedant į jį kiaušinius būtų pravėsęs, nes kiaušiniai išvirs. Pilam romą ar vanilę, beriam miltus, išmaišom.

Pilam įdarą ant tarto pagrindo. Kepam 180 C orkaitėję apie 20 minučių, kol įdaro krašteliai trupučiuką pasikels ir suskeldės, o viduriukas dar bus minkštas. Man tam prireikė visų 30 minučių. Ištraukiam pyragiuką lauk ir ataušinam vėsioje vietoje. Valgom tik visiškai atvėsusį.

O čia originalas su foto apie įdarą/karamelę ir tą prancūzišką tešlą.

Cukriniai avinėliai, kardamonas, marcipanas, cukatos - vaikystėje girdėti stebuklingi žodžiai. Nebuvau akyse regėjusi šių dalykų, tik įsivaizdavau kas tai galėtų būti, koks skonis. O skonis atrodė senovinis, gal smetoniškas, o gal dar senesnis. Gal kaip babulio (mielos kaimynų senutės) kepamo mielinio pyrago su razinom krosnyje (o gal ir su magiškosiom cukatom) ar kažkas panašaus į Šventos Marijos su kūdikėliu ikonos kopiją su baisiomis kirvio žymėmis. Tai buvo kartu ir nesuprantama, pasakiška ir bauginama, nepasiekiama, bet tikrai turėjo būti skanu. Gerai, su ta ikona gal trupučiuką ir persūdžiau, bet ji man visados vaikystėje buvo dalykas iš laikų „iki manęs“.

Visko jau esu paragavus („Senelės piernikus“ su kardamonu kepiau, o cukrinį avinėlį nuo lenkiško velykinio pyrago pačiupau), bet cukatas gaminau pirmą kartą.

Apelsinų ir greipfruto žievelių cukatos

3 apelsinai 1 greipfrutas 750 g cukraus

Apesinus ir greipfrutą valandai pamerkiau į šiltą vandenį su pora šaukštų sodos. Tada švariai nuploviau, nulupau. Supjausčiau ilgomis, siauromis juostelėmis. Sudėjau į puodą ir užpyliau vandeniu, kad apsemtų. Užviriau ir ant silpnos ugnelės viriau 45 minues, kol suminkšėjo. Nupyliau vandenį, žieveles gerai nuvarvinau rėtyje.

Užpyliau 450 g cukraus ir puslitrį vandens. Ant silpnos ugnies, vis pamaišydama, viriau arti valandos, kol vanduo išgaravo, o cukrus susigėrė į žieveles. Likusį cukrų (300 g) paskleidžiau ant kepimo popieriaus. Žieveles gerai nuvarvinau ir sudėjau ant cukraus. Ėmiau į rankas porą šakučių ir išmaišiau žieveles, kad vienodai pasidengtų cukrumi. Palikau valandėlei padžiūti, sudėjau į stiklainį. O stiklainį į tamsią sausą vietą – toliau nuo pagundos. Gi iki Kalėdų reikia išlaikyti.

Apelsinų žievelių cukatos sirupe

2 apelsinai 200 g cukraus

Apelsinus išmirkiau vandenyje su soda. Nulupau ir supjausčiau žievelę nedideliais trikampėliais. Sudėjau žieveles į puodą, užpyliau vandeniu. Kai užvirė – vandenį nupyliau. Vėl šalto vandens, užviriau, nupyliau. Taip dariau tris kartus.

Ant žievelių supyliau cukrų ir apie puslitrį vandens. Viriau ant silpnos ugnelės apie 45 minutes, kol žievelės tapo skaidrios, bet dar liko sirupo. Supyliau į sterilų stiklainiuką. Man pasirodė, kad sirupo mažoka, tai išviriau dar (200 g cukraus + 200 ml vandens, virti kol sutirštės) ir užpyliau ant trikampėlių.

Moliūgo cukatos

2 kg išvalyto moliūgo 400 g cukraus 1 citrinos sultys 0,5 šaukštelio cinamono

Moliūgą supjausčiau kubeliais (panašiai kaip pusė nykščio). Užpyliau cukrumi. Palikau per naktį. Ryte nupyliau susidariusį sirupą į kitą puodą. Užviriau. Subėriau cinamoną ir citrinos sultis, viriau dar 5 minutes. Supyliau ant moliūgo gabaliukų. Vakare puodą užviriau ir ant silpnos ugnies viriau 7 minutes.

Sirupą nupyliau, moliūgo gabaliukus gerai nuvarvinau, paskleidžiau skardoje išklotoje kepimo popieriumi.

Orkaitę įkaitinau iki 60 C, sudėjau skardas (man gavosi 2). Orkaitės dureles palikau šiek tiek praviras, kad garuotų drėgmė. Džiovinau moliūgus pirmą vakarą 3 valandas, o kitą dieną - dar porą.

Išdžiūvusius gabaliukus pabarsčiau trupučiu cukraus pudros. Paslėpiau į tamsią, sausą vietą. Galėčiau tą vietą bent porą savaičių ir pamiršti, bet...

Likusį sirupą trupučiuką dar pakaitinau, kol sutirštėjo. Bus skanu į kokius gėrimus įmaišyti.

Pirmas recetas rastas pas Elžbietą iš „Žaidžiame virtuvę“.

Antras iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ 2011 m. , 12 numeryje, straipsnyje apie cukatas.

Trečias iš Keilos „Fantazijos virtuvėje“.

Šį pyragą gaminau antram kulinarinio žurnalo „Celsijus“ numeriui. Išdrįsau pasisiūlyti paruošti desertą su česnaku tik todėl, kad buvau ragavusi tokių viename iš Rygos restoranėlių (kažkada rašiau apie „Kiploku krogs“).

Atrodysiu kaip pagyrūnė, bet mano sūrpyragis išėjo daug skanesnis nei rygiškis. Tas buvo įdomus, o maniškis velniškai gardus (kiek aš dar save girsiu, cha, cha).

Internete radau tik vieną receptą. Bet ir tas pasirodė nei šioks, nei toks. Labai aš ilgai laužiau galvą, gal kokius du mėnesius, kol sumąsčiau kaip tą nei šiokį, nei tokį receptą patobulinti. Gera mintis buvo panaudoti pagrindui „Belvitos“ pusrytainius (jokios reklamos!). Česnakus irgi karamelizavau savo sugalvotu būdu – galima valgyti tiesiog iškart – kaip maži irisiukai gaunasi.

Va kokia aš šaunuolė, “didžioji kulinarė” - tikiuosi nesprogsiu kaip pasipūtusi varlė.

Saldus sūrio pyragas su karamelizuotais česnakais

12 porcijų

 

Pagrindui:

100 g lydyto sviesto 1 kiaušinis 5 pakeliai „Belvitos“ sausainių (su medum ir riešutais)

Karamelizuotiems česnakams:

1 galvutė česnako 2 valg. š. cukraus 2 valg. š. šalto vandens

Sūrio masei:

5 indeliai kreminio sūrio „Philadelphia“ (po 125 g) 3 kiaušiniai 1 st. cukraus 2 arb. š. vanilinio cukraus 1 citrinos žievelė (smulkiai sutarkuota) 1 valg. š. miltų

Orkaitę įkaitinti iki 260 C. Pasiruošti apvalią išardomą kepimo formą. Skersmuo 21 cm.

Ruošiame pagrindą. Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių, sumaišyti su lydytu sviestu ir išplaktu kiaušiniu. Gauta mase iškloti kepimo formos dugną ir šonus. Padėti į šaldytuvą.

Česnaką nulupti. Sudėtį į nedidelį puodą su verdančiu vandeniu ir virti 3 minutes. Karštą vandenį nupilti, užpilti šaltu, palaukti kol atvės ir supjaustyti česnako skilteles mažais kubeliais (1 cm dydžio). Į nedidelį puodą sudėti česnakus, 2 šaukštus cukraus, supilti 2 šaukštus šalto vandens. Kaitinti ant mažos ugnies atsargiai pamaišant, kol cukrus paruduos ir karamelizuosis (apie 5-7 minutes). Atvėsinti.

Kreminį sūrį sumaišyti su kiaušiniais. Geriau naudoti ne mikserį, o medinį šauštą, kad nesusidarytų oro burbuliukų. Maišyti kol neliks sūrio gumuliukų. Cukrų sumaišyti su vanile, citrinos žievele ir miltais. Suberti į sūrio masę ir išmaišyti. Sudėti karamelizuotus česnakus, atsargiai išmaišyti.

Sūrio masę krėsti ant sausainių pagrindo. Išlyginti paviršių.

Kepimo formą dėti ant grotelių, po grotelėmis tuščią skardą (gali šiek tiek ištekėti sviesto). Kepti 260 C įkaitintoje orkaitėje 5 minutes, tada sumažinti iki 100 C ir kepti dar 1,5 val. Jei naudosite didesnę kepimo formą, laiką mažinkite iki 1 val. Reikėtų stengtis, kad pyragas neperkeptų, - palietus turi jaustis, kad jis dar minkštas, panašus į želė. Iškepusį pyragą palikti orkaitėje porai valandų, kol visai atauš. Ataušusį pyragą padėti į šaldytuvą bent 12 valandų.

Jei esat virtuviniai konservatoriai, galit gaminti ir be česnakų. Gausi gardus pyrgas, bet be intrigos ir "cinkelio".

Taip, tik tiek ir tereikia. Ir jau galite teigti, jog jūsų virtuvėje gimė molekulinės virtuvės mažytis šedevras. Tiesa, gaminti teks ypatingu būdu - reikės tik ledo ir mikserio. Apie tokius putėsius pirmas parašė garsus prancūzų chemikas Hervé This,  dar žymus tuo, kad įrodė, jog idealiausiai kiaušinis išverda esant 65 C temperatūrai. Keavu Reavse, gražuolis iš „Matricos“, perskaitęs jo knygą „Molekulinė gastronomija: tyrinėjant skonio mokslą“ („Molecular Gastronomy: Exploring the Science of Flavor“) nutarė mesti aktoriaus karjerą bei pasinerti į virtuvės šefo mokslus. Na žinia poros metų senumo, kažint kaip ten, ar galima jau Holywood‘e  kur paragauti Keanu šedevrų?

Šokoladiniai putėsiai (Chocolate Chantilly)4 porcijos

265 g. geros kokybės šokolado, 70 proc. 240 ml vandens (galima 40 ml pakeisti konjaku arba likeriu, aš bandžiau su Vanna Tallinn) 4 šaukštai cukraus (nebūtina)

Pasiruošti du dubenis – vienas didesnis, kitas mažesnis. Į didesnį prikrauti daug ledukų. Mažesnį dėti ant viršaus.

Šokoladą sulaužyti mažais gabaliukais užpilti vandeniu, cukrumi ir alkoholiu (jei naudojat). Dėti ant silpnos ugnies ir maišyti kol ištirps.

Supilti šokolado masę į dubenį. Imti mikserį į rankas ir plakti. Iš pradžių atrodys, kad viskas vyksta labai lėtai ir jokių putėsių nei iš tolo nesimato. Kantrybės. Po truputį šokoladas darysis panašus į grietinėlę, po to į jogurtą ir pagaliau į grietinę. Viskas nebeplakame. Nuimame dubenį nuo ledų ir paskirstome putėsius indeliuose. Putėsius labai lengva perplakti, tada jie bus tokie lyg su grūdeliais. Tokiu atveju perdėkite šokoladą į katiliuką ir pašildykite virš ugnies, kai šokoladas šiek tiek atsileis – bandykite vėl.

Paskaninti putėsius galima žiupsneliu cinamono ar kajeno pirpirais, bet iš pradžių išbandykite variantą tik su vandeniu, be jokių priedų.

Pastebėjimai:

Nebūtina naudoti ledukus, galima tiesiog po mažesnio dubenio apačia pakišti maišelį su šaldytom spanguolėm – išbandyta, labai patogu. Kai pasieksite reikiamą tirštumą – greitai sudėkite į indelius, nelaikykite ant ledo, nes labai greitai kietėja. Nenaudokite pieniško šokolado arba mažesnio nei 70 proc. Vietoj vandens galima naudoti arbatą. Dubuo, kuriame plaksite, turi būti pakankamai didelis, nes šokoladas ganėtinai smarkiai taškosi.

O čia vaizdinė video medžiaga.Skanaus.

Imdama iš slyvų kauliukus visada prisimenu epizodą iš paauglystės. Gal jau kažkur pasakojau, nepamenu. Vonioje sugedo kranas. Vis lašėjo. O mama iš kažkur gavo kibirą slyvų. Ir bilietus į koncertą. Koncertą, kuris vaikams, t.y. paauglėms dukroms, nelabai įdomus. Slyvose buvo kauliukai, juos reikėjo išimti. Kaip tik darbas namuose nuobodžiaujančiai dukrai. Darbas visai smagus, ypač kai televizorius neveikia. Ir dar tas ramus vandens čiurlenimas iš krano. Puikus fonas. Perpjaunu slyvą, išimu kauliuką, griebiu kitą. Perpjaunu, kauliuką, kitą. Jau beveik kibiro dugnas. Akys lipte lipa, valanda jau gerokai po „Panoramos“. Dar viena slyva, dar vienas kauliukas - aš jau guliu ant sofos su peiliu rankoje ir saldžiai snaudžiu. Tik staiga garsus BARBARBAR. Užsimiegojusi puolu prie durų. Taip malonu eiti, šilta, drėgna. Gal vis dar miegu?! O siaube, per kriauklę veržiasi vanduo, ant grindų vandens per plaštaką! Kažkas kriauklėje pamiršo polietileninį maišelį... O miegojau kokias porą valandų...

Slyvų skanėstas

600 g slyvų 1 šaukštas rudo cukraus 4 šaukštai brendžio ar viskio (galima, jei negaila, ir konjako) 1 šaukštelis cinamono stiklinė rudo cukraus 4 kiaušiniai 1 stiklinė miltų 1 šaukštelis vanilinio cukraus 0,5 stiklinės pieno 20 g lydyto sviesto cukraus pudros

Slyvas pjauname per pusę išimam kauliukus. Užberiam šaukštą cukraus, cinamoną, supilam konjaką (ar ką kitą). Palaikom 15 minučių.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Sviestu patepame vieną didelę plokščią formą arba kelis mažus indelius.

Kiaušinius išsukame su cukrumi ir vanile, kol pabals. Maišydami po turputį sudedame miltus. Supilame sviestą, pieną bei nuo slyvų susidariusį skystį. Išmaišome

Indelius iki pusės pripildome tešla, dedame po 5 – 6 slyvų puseles. Vienam indui slyvų nebeliko - subėriau saują šilauogių. Puikiai tiko.

Kepame 25 – 35 minutes. Ar iškepė, tikriname su pagaliuku. Jei įbedus į patį viduriuką jis bus sausas – jau.

Palaukiame 15 minučių, kol skanumynas šiek tiek atauš.

Negailėdami barstome cukraus pudra.

Galima užsidėti kaušelį ledų.

Receptas iš "Vegetariški patiekalai". 2010 m. 196 psl.

Toks keksas, aišku, geriau tinka žiemą, per Kalėdas ar Tris karalius, su dideliu puodu karštos imbierinės arbatos. Sotus, kaloringas (visas pakelis sviesto!!!), saldus. Visai ne vasaros kepinys.

Bet kokia ta vasara, patys pažiūrėkit pro langą. Su guminiais tik gatve perbrisi, vakar išviso juokinga buvo. Prisiprašiau, kad vyras parvežtų iš darbo – toks lietus pliaupė, o aš su popieriniais batais (madistė, jomajo). Įvažiuojam į kiemą, noriu šokt lauk iš mašinos – vandens aukščiau kauliuko, niekaip tokio dydžio “ežero” neperšoksiu. Vyras, džentelmenas pagal pareikalavimą, griebė į glėbį ir šlepsėdamas savo kiauraraščiais guminukais pernešė mane į sausą, saugų “krantą”. Beveik romantika :-)

Apelsinų ir spanguolių keksas

Puodelis ir vėl 250 ml

Keksui 3 kiaušiniai 2 puodeliai cukraus 3 apelsinų smulkiai supjaustytos žievelės 250 g kambario temperatūros minkšto sviesto 250 ml kefyro 130 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 3 puodeliai miltų 1 šaukštelis kepimo miltelių žiupsnis druskos 100 g džiovintų spanguolių + 1 šaukštas miltų

Glazūrai

Puodelis persijotos cukraus pudros 60 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 2 šaukštai smulkiai supjaustytos apelsino žievelės 30 gramų tirpinto sviesto

Kiaušinius, cukrų ir žieveles išplakti iki tirštos kreminės masės. Sudėti sviestą ir gerai išmaišyti. Supilti kefyrą ir sultis. Po truputį berti miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Išmaišyti. Džiovintas spanguoles išvolioti miltuose, atsargiai įmaišyti į tešlą.

Orkaitę įkaitinti iki 150C. 26 cm skersmens kekso formą su skyle ištepti sviestu, pabarstyti miltais. Supilti tešlą. Kepti 70 – 100 minučių. Kol pagaliukas bus sausas, o kekso paviršius gražiai paruduos.

Išimtą keksą ataušinti 10 - 15 minučių ir išversti iš formos. Subadyti keksą šakute, kiek galima tankiau.

Glazūrai skirtus produktus sumaišyti ir užtepti maistiniu teptuku ant kekso. Palaukiame kol keksas visai atauš ir skanaujame.

Receptą radau Honest cooking

Lipdžiau aš šituos saldainius ir liūdnai galvojau „Greičiausiai tai bus dar vienas eksperimentas, kurio rezultatus turėsiu tyliai viena pati valgyti kelias dienas. Privalėsiu vaizduoti, kad man velniškai skanu, nors...“ Matchos skonis gana toks neįprastas, o jei dar esat kavos mėgėjai ir jokiom ten stebuklingom žalios arbatos galiom netikit...

Tokios mintys sukosi galvoj, kai siūliau primygtinai vyrui paragauti nors vieną, nors pusę saldainio. „Ne“ sako jis. „Jei vėl su ta žalia nesąmone, aš nevalgysiu, fu.“

Nu ir apsiversk kulvirščiai, daugiau man liks, tyliai pagalvojau (pati buvau jau paragavusi ir maloniai nustebusi). Ramiai įdėjau lėkštę į šaldytuvą ir pasinėriau į romantinę komediją. Kai už 20 minučių, užsigeidusi „ko nors saldesnio“ pravėriau duris vėl – ten puikavosi tik du saldainiukai... Va tau ir „fu“.

Baltojo šokolado ir matcha saldainiai

20 vienetų

200 g baltojo šokolado (plius 100 g padengimui) 50 gramų šviežių cirinos sulčių 2-3 gramai žaliosio matcha arbatos sauja juodojo sezamo sauja baltojo sezamo

200 g šokolado sulaužyti gabaliukais, suberti į blenderį ir susmulkinti iki trupinių. Citrinos sultis įkaitinti, bet neužvirti, suberti matcha, išmaišyti. Supilti ant šokolado ir maišyti kol šokoladas ištirps. Jei sunkiai tirpsta, galima pakaitinti virš puodo su karštu vandeniu. Turi gautis glotni, be gumuliukų masė. Uždengti plėvele, dėti į šaldytuvą 8 – 12 valandų. Aš tikrai ilgiau išlaikiau, gal net visas 20.

Imti po šaukštelį masės ir formuoti rutuliukus. Masė gana lipni, todėl patarčiau rankas šiek tiek sušlapinti – bus lengviau.

Rutuliukus sudėti į šaldiklį, mažiausiai geram pusvalandžiui (aš išlaukiau tik 10 minučių, todėl jie pas mane tokie šleivi – kreivi).

Likusį šokoladą vėlgi susmulkinti ir ištirpinti virš karštų garų. Kišti rutuliukus ir visaip apvolioti. Kadangi jie šalti – glazūra gana greitai sutvirtės. Siūlyčiau saldainius dėti ant folijos, bus lengviau nulupti. 100 g balto šokolado užteks 10 rutuliukų padengti. Kitus galima apvolioti juodajame sezame arba baltajame.

Laikyti šiuos saldainius reikia šaldytuve. Prieš valgant palaikyti 20 – 30 minučių kambario temperatūroje.

Vidus minkštutėlis, neįkyrus žalios arbatos skonis su šiek tiek rūgštelės, grazūra traškanti. Skanumynas!

Tobulos apvalios formos šiuos saldainiukus radau pas La Perla. Man tokie niekada neišeis – abi rankos kreivos kažkokios.

Pagamintas šis daiktas ir suvalgytas prieš savaitę gal, bet vis neduoda ramybės klausimas: crème brûlée čia ar ne? Cukraus deginto plutelė yra kaip ir priklauso, vadinasi - brûlée. Be gumuliukų, be oro burbuliukų.- lyg ir  crème. Skonis dieviškas. Bet kažkas kužda į ausį „Egidijaaaa, uuuuuu... per daug šokolado pridėjai, per daug....“

Reikės:

500 ml grietinėlės 180 g juodo šokolado 70 proc. (nors užtektų ir 100 g) 3 trynių 2 šaukštų cukraus (plius po šaukštelį ramekinui kai darysim plutelę) Orkaitę įkaitinam iki 160 C. Užkaičiam virdulį vandens.

Nedideliame puode, ant vidutinės ugnies kaitinam grietinėlę, kai pradeda palei pakraščius formuotis maži burbuliukai (po 3 minučių), imam nuo ugnies ir sudedam gabaliukais sulaužytą šokoladą. Maišome, kol šokoladas ištirps. Šiek tiek atvėsiname.

Trynius išsukame su 2 šaukštais cukraus, kol masė pabals. Geriausiai naudoti tam medinį šaukštą, o ne mikserį, kad susidarytų kuo mažiau burbuliukų. Po truputį sudedame į praaušusį šokoladą. Išmaišom.

Supilstome šokolado masę į ramekinus (man gavosi 4 dideli ir 2 maži indukai). Šiuos dedame į skardą, pripilame verdančio vandens, kad ramekinus apsemtų šiek tiek aukščiau vidurio.

Dedam į orkaitę, per vidurį. Kepam 30 minučių.

Ištraukiame lauk, atvėsiname iki kambario temperatūros. Pridengiame ir sudedame į šaldytuvą mažiausiai porai valandų.

Prieš valgant užberiame šaukštelį cukraus, karamelizuojame kulinariniu liepsnosvaidžiu. Palaukiam kol plutelė sutvirtės (kokias 5 minutes) ir puolam su šaukštu tą brûlée laužyti bei kabinti labiausiai šokoladiškiausią dalyką.

Receptas pas Dianą rastas...

Valio! Įkvėpimas grįžo! Ir nežinau kas kaltas. Gal sąžinės priekaištai... Gal ta valanda, kai galiu pabūti namuose viena ir laukti kol visi sugrįš... Užplūsta noras kažką veikti, plakti, kepti ir šaldytuvą sutvarkyti (ok, ok kitam kartui, kitiems įkvėpimams palikim). Kol kulinarinė mūza sukiojasi šalia, pasidairau po spinteles: atrandu stiklainiuką aguonų, saują spanguolių, gabaliuką šokolado liūdnai laukiančių ir va, prašau – kažkas nepaprasto ant stalo.

Beje, per Kalėdas tiek visokių gerų naudingų virtuvei dalykų gavau, kad įkvėpimas dabar tikrai ilgai neapleis. Noriu visiems nuoširdžiai padėkoti ir laukiu progos visa tai išbandyti... Sekit reportažus J

Aguonų, šokolado ir spanguolių morengai

2 baltymai 150 g cukraus 40 g džiovintų spanguolių 20 g juodo šokolado (70 proc.) 40 g aguonų

Orkaitę įkaitinam iki 170 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Aguonas sumalam su kavamale. Sutrupinam šokoladą, spanguoles susmulkiname blenderyje (galima ir su peiliu, bet ilgiau užtruks). Sumaišom aguonas, šokoladą ir spanguoles.

Baltymus plakam su mikseriu iki baltų putų (kokias porą minučių). Beriam šaukštą cukraus, plakam minutę. Dedam kitą šaukštą, vėl plakam minutę. Ir taip kol baigsis cukrus, o baltymai taps balti ir standūs.

Beriam šaukštą aguonų ir kitų gėrybių mišinio, atsargiai išmaišom. Vėl šaukštą, vėl maišom atsargiai.

Tupdom po valgomą šaukštą baltymų masės į skardą. Neužmirštam palikti nemažų tarpų tarp kauburėlių..

Kepam 30 minučių. Jei kepant susilies, nieko tokio, atskirti galima peiliu. Šiek tiek ataušiname ir lupam nuo popieriaus. Valgom šaltus.

O dabar iškilmingas momentas... Tadaaaaaaaammmm. Pirmas „Tinginių“ giveaway, arba dovana. Temoje apie virtuvę raginau dovanoti ar mainytis virtuvės rakandais. Ir va, prašau. Ieškant virvutės stalčiuje, akis užkliuvo už va tokio daikčiuko:

Pati dar nenaudojau, todėl puiki proga padovanoti (kol pati neužsigeidžiau kaip skūpačina sau pasilikti).

Kas tas baltas daiktas, turbūt aišku: kremui ant tortų kultūringai visokiais raštais apglostyti. O vat dėl antro aš ir pati ilgai galvojau pirkdama, kam jis čia pridėtas. Pasukit ir Jūs galvas. Kas atspės, tas ir gaus. Jei atspėjusių bus ne vienas, trauksim burtus... Rašykit savo spėjimą į komentarus iki gruodžio 31. Daiktas naudingas, neleiskim mano stalčių gilybėse prapulti...

Iš vaikystės prisimenu dviejų rūšių vaflius – su citrininiu pertepimu ir šokoladiniu. Citrininiai buvo mėgstamiausi. Pamenu, atskirdavau vieną vaflio sluoksnį, nugriauždavau įdarą, tada atskirdavau kitą, vėl nugriauždavau ir jau po to „plikus“ vaflius sukrimsdavau.

Dar mama gamindavo savadarbius vaflius. Prisipirkdavo lakštų ir įjungdavo fantazija: pertepdavo uogiene ar kondensuotu pienu, ar galų gale paprastu kaimišku sviestu. „Rududu“ variantas jau daug vėliau atsirado. Gi tą virtą kondensovkę, kaip didžiausią gardėsį puikiausiai ir be vaflių galima buvo sukirsti...

Karameliniai vafliukai

7 vaflių lakštų (dydis kaip A4 lapas) skardinė „Rududu“ pakelis sviesto

Jei sviestas kambario temperatūros, puiku. Jei ne, tada tarką į rankas ir sutarkuojam. Suverčiam „Rududu“. Ir gerai išmaišom. Jei kokie padriki gabaliukai sviesto nenori įsilieti į bendrą masę, nieko tokio. Mums ir taip tiks.

Imam vieną lakštą, dedam pertepimą, išlyginam peiliu. Ant viršaus kitą lakštą, vėl pakartojam aptepimo procedūrą. Ir taip kol visi vafliai ir „Rududu“ pasibaigs.

Suvyniojam didžiulį vaflį į kepimo popierių ar plėvelę, dedam ant lentelės, ant viršaus dar vieną lentelę ir kuom nors labai sunkiu prislegiam. Laikom bent jau per naktį.

Kitą dieną supjaustom ir labai greitai suvalgom (lėtai neišeina, gi toks gardumynas).

Kokių dar žinot pertepimo variantų?

Ne, neužmigau priešlaikiniu žiemos miegu... Nors atostogas gal taip ir vertėtų pavadinti? Vartymasis lovoje ilgai, ilgai, kol sąžinė priverčia lyg nuplikytą rioglintis iš patalų, gaminti pietus, kraustyti spintas, valyti langus. Visos dienos atrodo vienodos, lyg eitum į darbą. Tik kelionės, įsimaišiusios į tarpą, dieną paverčia kitokia. Tada kievieną atsimeni su visom smulkmenom. Ir keltis tada nesunku anksti, nes žinai, kad tavęs laukia kažkas ypatingo, kažkokios staigmenos.

Tokios staigmenų kupinos dienos buvo viešint pas mamą ir sesę. Ačiū joms (ir jų antrom pusėm), kad surengė tokią neužmirštamą savaitę. Štai keletas vaizdelių.

Va tokios gražios medūzos dabar okupavo vakarinius Švedijos krantus.

Akvarelistų studijos.

Visokie žuvies ir panašiai restoranėliai.

Norėtumėt tokiam gyventi?

Vienas iš Gamtos istorijos muziejaus Gioteborge eksponatų.

Na ir pora receptukų, tokių jau visai, visai paprastų.

Duonkepėj kepta brioche

Ar tai tikrai tai, kas parašyta - nežinau. Nesu aš tos brioche valgius ir net nežinau, ar gavosi panašu į tai. Naudojausi prie duonkepės pridėtu receptu, tik kai ko įbėriau ir nuo savęs. Be to, norėjau išbandyti atidėjimo funkciją, kad šeštadienio rytą pažadintų kepamo pyrago kvapas. Deja, kvapas manęs nepažadino – sloga tokia, kad nieko nejaučiu jau kelios dienos. Bet vyras sakė, kad kvepėjo nuo ankstyvo ryto ir neleido miegoti.

500 g kepaliukui reikės:

155 ml vandens 1 šaukšto aliejaus arba tirpinto sviesto 1 arbatinio šaukštelio druskos 1 šaukšto cukraus 4 šaukštelių aguonų 2,5 puodelio kvietinių miltų 1 šaukštelio sausų mielių

Sudedam viską iš eilės, kaip surašyta. Mieles užberiam pačias paskutines, ant miltų. Nustatom programą Nr. 6 „Brioche“. Jei norite šviežiu kepiniu mėgautis iš ryto, paspaudžiame atidėjimo funkciją. Aš kažką netaip apskaičiavau, tai duonkepė įsijungė 4 valandą ryto. Šokau iš lovos, kaip kulka ir nubėgau pridėti dar 3 valandų.

Išvertus kepaliuką iš formos šiek tiek nustebino jo kietumas, bet supjausčius paaiškėjo, jog čia tik traški skani plutelė. Vidus buvo minkštutėlis. O tos aguonos baisiai tiko.

Kriaušės su pušų konkorėžių sirupu, kardamonu, cinamonu ir riešutukais

Oi, oi koks ilgas pavadinimas. Lyg ir nebereikia rašyti ko reikės receptui, ar ne? Vienok, surašysiu kas ir kaip. Baisiai skanu su plombyru ar kokiu jogurtu natūraliu. Beje, labai rekomenduoju tą įdomiai skambantį pušų sirupą – skonis nerealus. Su blynais, ledais ar ant vaisių kokių užšlakstyti... Įdomu, kaip jį gamina? Mirko konkorėžius? O gal sumala?

Dviem valgytojams reikės:

1 kriaušės, prinokusios, bet neištižusios 1 šaukšto sviesto 2 šaukštų pušies konkorėžių sirupo (gali būti klevų sirupas) gero žiupsnio cinamono gero žiupsnio malto kardamono saujos geros graikiškų riešutų (gaila, kad nerandu pirkti pekano riešutų, jie čia labai, labai tiktų)

Kriaušę nulupam, supjaustom kubeliais. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Sudedam viską ir atsargiai pamaišydami kaitinam apie 3 – 4 minutes, kol kriaušės šiek tiek suminkštės, o skystis sutirštės. Palaukiam kol praauš ir skanaujam. Radau šitas kriaušes Good life eats.

Būna jums taip: pradedi kažką gaminti ir topteli viena mintis kitam patiekalui, po to dar viena dar kitam. O prieš tai galva buvo tuštutėlė – kūrybinė krizė...

Pradėjau gaminti sirupą, tada pasibeldė idėja ledams pagardinti, o vėliau prisiminiau, kad turiu porą figų liūdinčių. Va ir baisiai gardus desertas paruoštas.

Pradėsim nuo alus sirupo, kuris ne tik ledams tinka paskaninti:

350 ml tamsaus alaus 100 g cukraus cinamono lazdelė

Sudedam viską į katiliuką, statom ant nekaitrios ugnies. Vieną akį vis užmetam, mat alus kaip pašėlęs putoja ir vis veržias lauk. Verdam 20 minučių, arba tol sirupas sutirštėja. Imam nuo ugnies ir vartojame jau ataušusį. Dėmesio – vėsdamas sirupas taps dar tirštesnis.

Kol virė ir aušo sirupas, gaminam duonos ledus:

1 litras pieniškų ledų 2 riekių juodos duonos

Ledus išimam iš šaldiklio, kad šiek tiek atsileistų.

Duoną paskrudinam tosteryje, prieš tai nupjovę plutą. Jei turim blenderį, sumetam sulaužytus duonos gabaliukus ir susmulkinam iki trupinių. Jei neturim, darom viską savo rankutėmis.

Beriam trupinius į ledus ir gerai išmaišom. Kišam į šaldiklį, valgyti galėsim po pusvalandžio

Jei esam barbės devyndarbės, tuo pačiu galim ir karamelines figas paruošti. Juokų juk darbas:

2 figos porą šaukštų sviesto 1,5 šaukšto medaus

Figas supjaustom į 6 – 8 dalis. Dedam į keptuvę nedidelę, ten pat keliauja ir sviestas su medum. Dedam ant mažos ugnies ir maišydami laukiam kol sviestas ir medus ištirps. Figas irgi vis pavartom. Kepam viską apie 5 minutes – nedaugiau. Paragaujam ar skanus tas padažiukas karamelinis gavosi, jei galva apsisuko ir burnoje groja skonių simfonija, jungiam lauk ugnį.

Traukiam lauk ledus, dedam porą – trejetą kaušelių į taurę, tupdom figą vieną ar dvi, užpilam viską sirupu ir patiekiam. O jau tada klausomės ditirambų saldžiausių...

Kai kurios uogos jau į pabaigą, o aš tik dabar ištaikiau pagaminti tai, apie ką svajoju kelios savaitės. Braškes gavau antro derliau, mėlynės - paskutinės miške, avietės savo dydžiu panašios į mutantes (bet skanios, skanios). Ta proga, kažkokio svaigulio apimta, prisipirkau iš senučių naminių pomidorų (vos neįpiršo ir antro kilogramo „man autobusas be penkiolikos, gal paimk, suvalgysit“), baravykų („bulvių dar reikėtų, ar beliko, kažint?“ – „va, imk, dovanoju puskilogramį, kaip tik vakarienei poniai bus“).

Grįžtam į virtuvę, prie Pavlovos:

6 baltymų 200 gramų cukraus 60 gramų kakavos 60 gramų cukraus pudros

300 ml grietinės 200 gramų juodo šokolado 400 gramų maskarponės (atradimas buvo lietuviška: pigu, skanu...) žiupsnio cinamono 2 šaukštų Bailey arba „Damų“ likeriuko

Įvairių uogų: mėlynių, aviečių, braškių... Tiktų ir raudonieji serbentai...

Orkaitę įkaitinti iki 160 C. Į skardą įtiesti kepimo popierių.

Baltymus sudėti į didelį dubenį. Paimti į rankas mikserį ir pradėti plakti. Kai baltymai pabalsta – dėti po vieną šaukštą cukraus. Plakti minutę, vėl šaukštas cukraus. Plakam kol baltymai sustandėja ir apvertus dubenį nekrinta lauk.

Įsijojame cukraus pudrą ir kakavą. Atsargiai šaukštu įmaišome į baltymus.

Sudedam masę ant kepimo popieriaus bandydami suformuoti kažką panašaus į apskritimą.

Kepam vieną valandą. Išjungiam ugnį ir, neimdami iš orkaitės, paliekam džiūti per naktį.

Kitą vakarą gaminam kremą. Geriausia tai daryti prieš pat valgymą.

150 ml grietinės sudedam į puodą ir statom ant vidutinės ugnies. Kai grietinė sušyla – sudedam sulaužytą šokoladą iš maišome kol ištirps. Imam nuo ugnies ir palaukiam kol atauš.

Sudedam likusią grietinę, maskarponę sukrečiam, įberiam žiupsnį cinamono. Supilam likerį. Išplakam mikseriu iki vientisos masės.

Kremą dedam ant morengo, barstom ar gražiai sudedam uogas: mėlynes, avietes, braškes. Jei braškės didelės – galima supjaustyti.

Valgom iškart... Iki braškės, iki kitų metų...

Receptas su daug pakeitimų iš čia.

Tikiuosi, kad dar nenusibodau su savo agurkais. Jei ką, tai atsiprašau, bet žinokit - negalėjau susilaikyti pamačiusi pas Jurgą šio džemo receptą. Gi taip tinka prie agurkinio gėrimo ir šerbeto dueto. Produktai beveik tie patys, tačiau rezultatas oi kaip skiriasi...

Reikės:

1 kg agurkų 20 šaukštų cukraus (arba 500 g) 4 šaukštų medaus 3 citrinų saujos mėtos arba pipirmėtės (naudojau pastarąją) galima įdėti ir gabiuką imbiero sutarkuoto (aš užmiršau visai)

Agurkus nulupam, perpjaunam išilgai į keturias dalis ir pašalinam sėklas. Plonai, plonai supjaustom. Užpilam cukrumi ir medumi, išspaudžiame citrinų sultis, šiek tiek patarkuojame ir žievelę. Smulkiai supjaustome mėtas ar pipirmėtę. Beriam irgi ant agurkų. Jei turim, užtarkuojam imbiero. Išmaišom ir paliekam pasiilsėti porai - trejetui valandų. Mano kantrybė trūko po dviejų valandų.

Kaičiam puodą ant vidutinės ugnies. Palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį iki minimumo ir retkarčiais pamaišydami verdame apie 30 minučių, kol skystis bus panašus į sirupą. Iš tokio kiekio gavosi apie 400 ml stiklainiukas.

Labai įdomu ir skanu su kietu sūriu (nors galima ir su mėlyno pelėsio. Ech, tingėjau iki parduotuvės eiti. Bet būtinai ir su juom pabandysiu).

O melionui šaukštelis šio nepaprasto džemo duoda labai gerą skonį: melionas pasidaro saldus, su rūgštele ir daug kvapnesnis...

Kai tokia vasara, tikra vasara už lango – nekyla rankos vergauti virtuvėje. Nesinori jokių burgundiškų troškinių ar šimtalapių gaminti, svajonėse kažkas lengvo plevena. Tad kelintą vakarą vakarienei valgom uogas, vaisius ir panašius dalykėlius.

1 porcijai reikės:

1 kriaušės 4 šaukštų varškės mėgstamos 1 šaukštelio grietinės 1 šaukštelio medaus poros saujų braškių

Varške sumaišom su medum ir grietine. Jei norim, galim šiek tiek pablenderiuoti, bus mažiau gumuliukų. Nors skanu ir vienaip, ir kitaip.

Braškes nuplauname, supjaustome nedideliais gabaliukais.

Pasiruošiam kriaušes. Jei odelė graži ir skani – paliekam, jei ne – nuskutam. Atsargiai pašaliname sėklas ir supjaustome griežinėliais.

Susluoksniuojame viską: griežinėlis kriaušės, šaukštelis varškės, keli gabaliukai braškių, vėl kriaušė ir t.t. Jei braškių prisipjaustėm per daug, sutrinam šakute – bus neblogas padažas.

Valgom iškart, nieko nelaukdami.

Kažkas cinktelėjo man šiandien galvoj, kad nemoku pasigaminti normalios karamelės. O norisi kažko tokio labai, labai saldaus ir greitai – lengvai padaromo. Ir kad su plakta grietinėle derėtų... Ir kad gražu būtų... Ach, kiek reikalavimų, mieloji ponia... Tai gal teikitės išmokti, kaip tai daroma, ką?

225 ml cukraus 2,5 šaukšto šalto vandens

Cukrų suberiam į katiliuką storu dugnu, supilam vandenį. Statom ant mažos ugnies ir atsargiai pamaišydami medine mentele maišom kol cukrus ištirps. Labai smarkiai nemakaluojam, taip vos vos... Reikia saugotis, kad puodo sienelių neaptaškytumėt. Tik cukrus ištirpo, baigiam maišyti ir laukiam kol viskas užvirs ir ims burbuliuoti. Stebim kaip keičiasi spalva – pakraščiukai ima ruduoti po truputį. Šioj vietoj galima lengvai šaukštu pamaišyti pora kartų (bet ne daugiau!).

Jei turim specialų karamelės termometrą – viskas toliau labai paprasta. Jei norim šviesios karamelės – kaitinam kol temperatūra bus 155 C, jei norim tamsesnės, su daugiau skonio – iki 170 C. Jei tokio mandro aparato neturim (neturiu ir aš), bandom patikrinti kitaip. Į stiklinę šalto vandens įpilame pusę šaukštelio karamelės, palaukiam porą sekundžių, merkiam pirštus į vandenį ir paspaudžiame susidariusį rutuliuką. Jei jis kietas, greitai imam karamelę nuo ugnies ir puolam dalyti visokių grožių.

Galima pilti ant folijos.

Gausis va tokie grožiai.

Galima vėl imti stiklinę šalto vandens ir į ją pilti po pusę šaukšto karamelės visaip makaliojant. PAPILDYMAS. Tokius, vandenyje gautus, zigzagus reikia suvartoti kuo greičiau, nes jie linkę aptirpti.

Gausis va tokie visokie skanūs zigzagai.

Tokia karamele galima paskaninti gaminamus ledus: tiesiog priornamentuojame ant ledų ir šakute sulaužom tai kas gavosi.

Patarimų apie karamelę sėmiausi iš knygos „Книга гастронома: Про сладкое”, 2009 m.

Vaikystėje vaisiai ir uogos visada skanesnis pas kaimynus. Pas vienus visada už tvoros nukrisdavo skaniausios pasaulyje slyvos – paslapčia, eidami iš mokyklos, patikrindavom ar užsiliko kokia. Pas Babulį (pačią mieliausią pasaulyje bobutę) gardžiausios buvo kriaušės... Mūsų sodas buvo labai, labai jaunas, bet vat keturias kriaušes iš pirmo derliaus naktį kažkas „nušvilpė“. O mes jas taip branginom, laukėm kol sunoks, varvinom seilę... Iki šiol jaučiu pyktį tam vagišiui!

O pas draugę kitoj kelio pusėj – aukščiausia trešnė su taip visų akis traukiančiomis uogomis. Maldaudavom jos brolį įlipti ir priskinti tų geltonų uogikių raudonais šoniukais. Ir iki šiol man trešnės daug skanesnės už vyšnias, net nesvarbu, kad jos raudonos, beveik juodos ir dar iš Vengrijos. O keptos kartu su abrikoso gabaliukais ir migdolų plutele... Mmmm..

Reikės:

600 g trešnių 5 abrikosų 2 šaukštai šviežių apelsino sulčių vieno apelsino žievelė 1 šaukštas krakmolo 2 šaukštai cukraus 1 šaukštelis vanilinio cukraus

100 g migdolų be odelių (arba 100 ml migdolų miltų) 100 g. migdolų plokštelių žiupsnis cinamono žiupsnis druskos 80 g sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Trešnes pjaunam per pusę ir pašalinam kauliukus. Abrikosams irgi pašalinam kauliukus ir supjaustom į nedidelius gabaliukus (pusės trešnės dydžio). Sumaišom su cukrumi, krakmolu, žievele, sultimis ir vaniliniu cukrumi.

Jei neturim migdolų miltų, pasigaminame patys: supilam riešutus į blenderį ir malam, malam, kol bus daugiau ar mažiau į miltus panašūs. Migdolų plokšteles šiek tiek pasmukinam peiliu arba tuo pačiu blenderiu (kokius tris kartus trumpai spustelim mygtuką). Sumaišom su cinamonu ir druska, sudedam gabaliukais supjaustytą sviestą ir gerai rankomis viską sumaigom. Trupiniai gaunasi gana drėgni ir lipnūs, bet viskas čia gerai.

Uogas ir vaisius padaliname į keturis ugniai atsparius indelius. Ant viršaus sudedam migdolų masę.

Kepam 30 minučių arba kol paviršius taps gražios auksinės spalvos, o apačioje esantis reikalas pradės burbuliuoti ir veržtis per kraštus.

Atsiprašau už tiek nuotraukų - negalėjau susilaikyti :)

Receptą radau www.dandysugar.com

 

Norėčiau ir aš pasigirti kokią turiu gausią kulinarinių knygų lentyną. Ale nėr kuom girtis, pas mane ji labai skurdi. O vat grožinė literatūra baigia išstumti mus iš visų kambarių. Čia tai aš daug ką galėčiau papasakoti... Bet ne apie tai kalba, giriamės ką turim skanaus.

Kaip matot, daugiausia nelietuviškų pas mane knygų, taip jau sutapo.

Pirma, kurią gavau dovanų ir iš kurios dažnai semiuosi idėjų – „Mat från Sverige“ (Maistas iš Švedijos). Knyga, kuri bent šiek tiek padeda neužmiršti švedų kalbos. Ne vieną receptą esu dėjusi ir į blogą. Labai tinkami dalykai lietuviškam skrandžiui.

Dar viena švediška dovana - „Sveriges nya landskapsrätter“. Labai įdomus knygos sudarymo principas. Knyga suskirstyta į 25 Švedijos regionus. Kiekviename skyriuje pasakojama apie būdingus regiono patiekalus, pateikiamas vieno tradicinio patiekalo receptas, vienas to regiono gyventojo interpretuotas savaip tradicinis patiekalas (atrinkti iš daugybės - 3000 redakcijai atsiųstų) ir pora modernių patiekalų iš vietinių produktų. Viskas atrodo taip skaniai, lengvai pagaminama, nors dar neteko nieko išbandyti, vis kaupiuosi, kaupiuosi... Daug žuvies, uogų, žvėrienos, daržovių patiekalų. Puiki knyga!

Jamie Oliver „The naked chef“ – įsigyjau, kai tik pasirodė Lietuvoje. Tada dar tik tik buvo pradėta pažintis su šiuo virėju. Viskas čia gražu ir panašiai, tačiau taip nieko iš jos dar ir negaminau. Na nelimpa kažkas ir viskas.

Kimiko Barber ir Hiroki Takemura „Sushi Taste and Technique“. Kai nusipirkau, prarijau su dideliu susidomėjimu per porą vakarų. Labai išsami, spalvinga knyga apie šiuos japoniškus skanumynus. Praverčia kai norisi pasigaminti maki zushi, nors idealiai niekada ir nesigauna.

Книга Гастронома: Про сладкое. Parsivežiau iš Minsko. Kai ką jau ir gaminau, o tai svarbus knygos įvertinimas. Daug naudingos informacijos (nors ir ne enciklopedija) apie esminius dalykus, kuriuos turi žinoti pradedantis konditeris. Ir apie tešlas visokias, ir apie kremus, papuošimus. Visų pagrindinių saldumynų receptai pateikti ir dar visokių negirdėtų skanumynų pažerta.

Книга Гастронома: Рецепты вкусной и здоровой жизни. Pradžioje pateikti receptai kaip pasigaminti tokius dalykus, kuriuos dažniausiai perkame, kaip: actas, majonezas, sultiniai, pomidorų padažas, traškučiai, jogurtas, varškė. Taip pat gausu patarimų ką naudingo mūsų organizmams suteikia vienas ar kitas produktas, kaip išsirinkti geriausius ir pan. Kažkokių super duper sudėtingų patiekalų nėra, o tai man labai svarbu. Irgi kai ką jau išbandžiau, gavosi puikiai.

„Beatos virtuvė“. Ką jau čia ir pasakysi.. Skanios foto, skanus pasakojimas, geri receptai. Tiesa saldumynai labai, labai jau saldūs... Bet gal taip ir turi būti? Mmmm? Išbandžiau, turbūt, kokius 5 receptus.

„Vegetariški patiekalai“. Dovana nuo mano mylimų vyrukų... Viskas labai paprasta, todėl ir masina išbandyti. O išbandžiau 3 receptus (bet ir knygą ne taip seniai turiu...)

„Tailandiečių valgiai“. Net nežinau kodėl pirkau, nei aš to tailandiečių maisto ragavusi, nei ką... Bet 3 receptai išbandyti. Valgyti galima...

„Kolūkietės namų“ ūkis. O čia tai knyga... 830 puslapių visiems gyvenimo atvejams.. Naudinga ne tik 1958 metais, bet ir dabar. Ir kaip dėmes išvalyti, ir kuom kiaules šerti, ir kaip dešras rūkyti ar vyną pasigaminti. Čia rasit gerų patarimų kaip vaikus vystyti ir auklėti, kokios suknelės madingos, kaip vyriškus marškinius lyginti ir kad DDT puiki priemonė kenkėjams naikinti. Dažniausiai šios knygos griebiuosi dėl matų lentelės arba norėdama ko nors labai paprasto, naminio, kaip pas močiutę pasigaminti.

O čia krūvelė žurnalų, kuriuos dažniausiai tik praverčiu ir nieko, visiškai nieko negaminu...

Dar mažutė krūvikė iš įvairių parodų parsivežtų tautinių valgių knygučių – irgi akims paganyti, seilę pavarvinti.

O daugiausiai įkvėpimo semiuosi vat iš šitos krūvos... Supratot turbūt kas tai.

Krūva vis papildoma ir papildoma, vieni, kartą išbandyti, miega amžinuoju miegu, o kiti vis traukiami ir traukiami iš tos krūvos...

O, kad įrašas nesigautų toks visai jau sausas, be jokių gardumynų, skubu pasigirti, kad šiandien atidarėme barbekiu sezoną.

Juoksitės turbūt iš to mūsų barbekių, iš jo mažumo, bet ką daugiau galima į kopas dviračiu nusivežti, jei ne vienkartinę kepsninę. Bet dešreles, daržoves ir desertą puikiai pagaminome.

O šalia dešrelių dar porą česnakų ir svogūnų išsikepėm.

Bananai su medum ir pienišku šokoladu:

Metam nenuluptus bananus ant kepsnines. Kepam kol abi pusės pajuoduos, o paspaudus jausis, kad viskas ten suminkštėjo. Tada atsargiai perpjaunat peiliu, uždedat šaukštelį medaus, porą plytelių pieniško šokolado. Palaikom ant ugnies trejetą minučių. Ir viskas. Klausomės bangų mūšos, jaučiam švelnų smėlio girgždesį tarp dantų, stengiamės nenusideginti liežuvių...

Va toks tas mūsų pajūrys šiandien buvo: vėjuotas, tuščias, šviesus...

Kitos knygų lentynos:

Indrės

Aguonėlės

Indrės

Rūtos

Jolitos

Eglės

Mildos

Irmos

Jurgos

Elžbietos

Astos

Ingos

Vilmos