Tinginiai irgi verda...

Vasarą beprotiškai pasiilgstu vaikystės sumuštinių. Tokių paprastų, paprastų. Batonas su sviestu ir cukrumi, batonas su uogiene ir grietine, juoda duona su grietine ir cukrumi, juoda duona su rūkyta dešra, palendricu, kumpiu. Dešra tokia turėtų būti – iš pačių užaugintos kiaulės, papjautos mūsų pačių kieme, tada mama daro dešras, kaimynas arba senolis jas išrūko. O tada jos sukabinamos vėsiame sandėliuke, džiūva ir skanėja. Su kumpiu tas pats. Nuosava kiaulė ir receptas, ir vis nueini į tą visokius gardžius kvapus skleidžiantį kambarėlį ir atsipjauni plonų juostelių. Ir ant sumuštinio. Ir sviesto nepamažinti, turi jausti dantimis kaip slysti per jį link duonos. Gardžiausia, kai ne pati pasidarai, o mama. Išneša į lauką ir šaukia: „Egidija, Kristina!!! Ateikit!!!!“ Viktorija dar maža, jai sumuštiniai nepriklauso, tik mamos pienas. Mudvi juos kaip smakai labai greitai praryjame ir reikalaujame vėl. Ir vėl.

O užsikandame agurku ar pomidoru iš nuosavo šiltnamio, kuriame karšta ir oro trūksta kaip džiunglėse.

Apie tokius valgius galiu dabar tik svajoti. Kiaulių nieks neaugina, dešrų ir kumpių nerūko. Lieka tik pomidorai ir agurkai iš mamos šiltnamio, kuris už jūrų marių.

Todėl tenka susigalvoti kitokius sumuštinius. Šiuo metu mano favoritas yra tamsi ciabatta duona su avokado riekelėmis, gabalėliais pelėsinio sūrio, vienu kitu šlakeliu alyvuogių aliejaus, juodaisiais pipirais ir šakele čiobrelio.

Arba pusiau skystai virto kiaušinio ritinėliai sutupdyti ant riekės kartu dosniu sluoksniu sviesto, pagardinti žaliomis alyvuogėmis. Žiupsnelis stambios druskos, šiek tiek pipirų, vienas kitas lapelis kokio žalėsio.

 

Neturiu namuose interneto. Ir dar gerą savaitę neturėsiu. Ir labai gerai. Atradau naują man dalyką. Internetas kavinėse. Nieko to nenustebinsi ir aš pati žinojau, kad tai egzistuoja. Bet poreikio nebuvo. Dabar žinau kur kokiose Palangos (Klaipėdos) kavinėse, kitose vietose jis yra. Net slaptažodžius tų vietų atsimenu. Be to! Man labai gerai pavyksta čia susikaupti, jei reikia atlikti kažkokį kompiuterinį darbuką. Tyčia neimu su savim pakrovėjo, kad šiek tiek save apribočiau – kompiuteris laiko dvi valandas. Vadinasi per jas viskas turi būti atlikta. Be to! Apie mane pastoviai šokinėja padavėjai , pačiai rūpintis niekuom nereikia. „Ne, šiandien latte nenoriu. Prašom man svarainių arbatėlės!“

Paprikas tokias esu jau kažkada dėjusi, vienas iš populiariausių giminių ir draugų tarpe receptas. Šį kartą vienas kitas patobulinimas.

Užkandis su keptom paprikom

3 įvairių spalvų paprikų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 šaukštas vynuogių acto 2 šaukštai kaparėlių sauja šviežio čiobrelio skiltelė česnako 0,5 džiovinto čili pipiro be sėklyčių druskos, pipirų prancūziškos baguette duonos tepamo kreminio sūrio

Orkaitę įkaitinti iki 250C. Paprikas sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę, į patį viršų. Kepti kol paprikų viršus pajuoduos. Apversti, apkepti ir kitą pusę. Iškepusias paprikas suvynioti į aliuminio folija. Palaikyti kol atauš. Nulupti odelę, išimti sėklas, supjaustyti į 4-6 dalis.

Dubenyje sumaišyti aliejų, actą, kaparėlius (šiek tiek susmulkintus), kapotą česnaką, čiobrelio lapelius ir smulkiai supjaustytą čili pipirą. Druskos, pipirų neužmirštam. Sluoksniuoti paprikas su užpilu nedideliame stiklainyje. Prieš valgant palaikome bent valandą šaldytuve.

Baguette riekutes aptepame kreminiu sūriu, tupdom po paprikos gabaliuką, užpilam šiek tiek skysčio, kuriame mirko paprikos.

Skanaus!

Pavasariniame „Celsijaus“ žurnale man teko garbė „iliustruoti“ pasaką „Varna ir sūris“ gardžiu patiekalu. Mintis pradinė buvo labai drąsi (kaip man) - gaminti tikrą varškės sūrį. Bet tik prisiruošusi jį gaminti, vieną dieną supratau: iš kur gauti kaimiško pieno? Giminės karvę kokią jei ir laiko, toli gyvena. Keltis 7 val. ryto ir su stiklainiu budėti kieme, kol (galbūt) atveš iš Latvijos pasienio? Prašyti drauges, kad už mane nupirktų? Susitarti turguj, kad paliktų tris litrus, kol aš susimylėsiu ateiti ant dvyliktos? Nu galvos skausmas. Aš gi taip mėgstu pamiegoti, o čia kažkokia slovikinė-pieninė nesąmonė. Man pienas vistiek skaniau iš parduotuvės. O kaimiškam per daug visko: skonio, riebumo, kvapo. Neprisigeriu aš nuo jo, prisivalgau labiau.

O dar sūrmaišio reikia... Kažkio prietaiso medinio sūriui spausti, slėgti ir visaip kitaip mankštinti.

Gaus varna ir lapė kitokiais sūriškais dalykais mėgautis.

Kokį sūrį snape laikė varna? Džiovintą? Ožkos pieno? Ar karvės? O visą sūrį ar tik jo gabalą? Ar varna gali snape išlaikyti visą sūrį – tokį, kokį antrą vestuvių dieną visiems demonstruoja svočia? Vargu.

Ir ką moderni varna snape laikytų šiandien? Gal visai ir ne sūrį, o madingą „cheesecake‘ą“ ar dubenį graikiškų salotų. Jūsų valia fantazuoti.

Tad pasiūliau varnoms, lapėms ir gerbiamiems skaitytojams pabandyti kelių rūšių sūrio rutuliukų su šviežių žolelių užpilu.

Sūrio rutuliukai

20 rutuliukų

100 g rikotos 100 g parmezano sūrio 100 g lydyto sūrelio 125 g. kreminio sūrio 100 g moliūgo sėklų 100 g baltų ir juodų sezamo sėklų mišinio Pora šaukštų rūkytos paprikos Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Visus keturis sūrius sudėti į dubenį ir išmaišyti iki vientisos masės. Pagardinti pipirais. Moliūgo sėklas ir sezamus pakepinti sausoje sunkioje keptuvėje. Ataušinti. Moliūgo sėklas sukapoti. Dviem šaukštais daryti iš sūrio masės rutuliukus. Apvolioti sezamo arba moliūgo sėklose, rūkytoje paprikoje. Pateikti su žolelių užpilu.

Užpilui:

Sauja šviežio baziliko Sauja šviežios kalendros Sauja šviežios mėtos 100 ml tyro alyvuogių aliejaus

Nuplautas ir nusausintas žoleles kartu su alyvuogių aliejumi sutrinti blenderiu. Užpilti ant sūrio rutuliukų.

Iš pomidorų šitų turėjo gimti kai kas ispaniško šiuo metu labai intensyviai ruošiamam kulinariniam žurnalui °C, bet nekokie tie pavasariniai pomidorai dar. Netiko. Gimė kitkas. O kas – pamatysim birželio pradžioj.

Užtat sekmadienio pusryčiams labai tiko kepti, truputuką karamelizuoti pomidoriukai. Aš praktiškai savo lėkštę išlaižiau. Įsivaizduoju, kad derėtų idealiai prie kokio gero keptos mėsos gabalo...

Karamelizuoti pomidorai

2 asmenims

4 vidutinio dydžio prinokę pomidorai alyvuogių aliejaus šaukštas žiupsnis druskos žiupsnis juodų pipirų žiupsnis džiovinto raudonėlio šaukštas cukraus

Pomidorus perpjaunam skersai perpus. Dedam nupjauta puse į įkaitintą su aliejumi keptuvę, kepam porą- trejetą minučių. Apverčiam. Beriam druską, pipirus ir raudonėlį. Kepam porą minučių. Užberiam ant kiekvieno gabaliuko truputį cukraus, apverčiam. Kepam dar vieną-kitą minutėlę, kol cukrus ištirps ir karamelizuosis. Valgom iškarto, dar karštutėlius.

 

Gavom dovanų tikrų baltarusiškų lašinių. Lašiniai geri, kvepia iš tolo kmynais, česnakiuku. Seilė varva. Padėjau į šaldytuvą. Po poros dienų kolegė klausia: „Paėmei lašinius?“. „Aha“. „Kur padėjai?“ „Į šaldytuvą“. „Oi neee, tokius lašinius ne šaldytuve, o šaldiklyje reikia laikyti. Pamatysi kaip skanu. Kišk į šaldiklį.“

Pasirodė man keistas patarimas, bet paklausiau. O kaip nepaklausysi. Kolegė Kinijoj buvo kelioliką kartų. Važiuodavo kartu su pirmaisiais ekonominiais turistais, kurie kiniečiams šuniukus-pekinus, slapta skraidindavo užantyje įsikišę. O kad nelotų ir nesinervotų, šuniukams „kažko“ duodavo. Nesijaudinkit, atvykdavo sveiki ir laimingi. Žiauriai baisius pinigus kinai mokėjo už tuos augintinius, gi Kinijoj prestižas tokį pekinuką auginti. Sodindavo šuniukus ant gražiausios pagalvės, garbingiausioje vietoje... Kolegė labai daug įdomių istorijų atsimena iš tų laikų. Kaip negeri turistai kines negerų žodžių rusiškų primokindavo.Kaip tie patys keliauninkai prisigerdavo skruzdžių spirito ir pradėdavo lėktuve „mirti“. Kaip Kinijoj mešką valgė ir šunieną. Sakė, kad buvo skanu. O Kinijoj, pasirodo, nėra laukinių paukščių – delikatesas, išgaudyta, išvirta, iškepta, suvalgyta. Kokie gardūs kepti žvirbliai... Taip skaniai paruošia, kad net ir nesuprasi ką valgai, tik pirštelius apsilaižysi.

O kokios virdavo meilės aistros kur nors Gruzijoj, kai lietuvaitės negrįždavo po 3 paras. O koks geras dalykas yra armėniškas chaš – kažkas panašaus į karštą šaltieną, verdamas visą naktį ir valgomas paryčiais. Tradicija tokia... Gal dėl to valgymo laiko ir sako, kad tinka pagirioms. O draugiški lietuviai veždavo jaučio kojas, kanopas – pagrindinius ingridientus. Pas mus jų nei valgė kas, nei vertino. 

O „Nieliotnaja pagoda“... Savaitę neįmanoma buvo grįžti su grupe namo. Ir kokie pikti žmonės kelias dienas pramiegoję ant kietų oro uosto grindų tik laikraščių pasitiesę, kai pasibaigus pinigams pradeda išpardavinėti deficitus – kokybiškąją armėnų gamybos avalynę. Galiu tik pasvajoti apie kelionę į Kurilų salas (nors tada irgi nelabai kam nuskildavo), apie ant geizerių (ar taip jie ten vadinami) verdamus kiaušinius. Arba kelionę laivu iš Murmansko iki Norvegijos... Čia mūsiškiai (ir ne tik lietuviai) irgi sugebėdavo bizniuką susukti. Norvegijoj sausas įsatymas – puiki proga vieną kitą krona užsidirbti. Slėpdavo alkoholį laive kur tik įmanoma buvo.

Bet keliaujam atgal, prie lašinių. Šaldyti, plonom permatomom riekelėm pjaustyti lašiniai – tikras delikatesas. Jie tirpsta burnoj. Jų net kramtyti nereikia. Jei valgysit, atsipjaukit labai nedaug ir spėkit suvalgyti dar sušąlusius – palaima garantuota. Riekutė duonos ir žiedelis svogūno pageidautini, bet nebūtini.

Išdygstu kaip Pilypas iš kanapių. Kodėl tiek ilgai tylėjau, nors iš Didžiosios Kelionės jau grįžau vos ne prieš tris savaites? Visų pirma prioritetas šiuo metu yra antras „Celsijaus“ žurnalas. Gaminau kai ką jam, jau greit, t.y. gruodžio mėnesį, pamatysit. Liko dar vienas patiekalas, tai jis man ir neduoda ramybės. Iš pradžių nežinojau ką gaminti, po to sugalvojau, tada laužiau galvą kur gauti tai, ko man reikia. O dabar dar laukiu gero oro. O geras oras man ir kitom apie maistą rašančiom toks, kad fotografuot gali.

Antra tylos priežąstis – nežinau ką čia dėti. Lyg ir gaminu, ir skanu, ir labai skanu. Bet ir vėl – ne ta šviesa, ne tas laikas, ne ta nuotaika.

Trečia. Norėjosi apie kelionę parašyti, apie įspūdžius. Foto vieną kitą parodyti. Bet tų foto pora tūkstančių, kaip atrinkt, apie ką pasakot? Gerai, pažadu! Viešai. Kitam įraše apie „brunch“ papasakosiu.

O dabar apie šitą padažą. Ir prie vištos, ir prie kalakuto ir ant ledų, ir ant pyrago.

Spanguolių padažas

· 200 gramų spanguolių (gali būti šaldytos) · 80 g cukraus · 1 apelsino sultys

Visą sudedame į nedidelį puodą ir kaitinam ant mažos ugnies kol cukrus ištirps, spanguolės pradės pokšėti ir leisti sultis. Neužmirštam visalaik maišyti. Kai jau padažiukas sutirštės, po kokių 3 – 5 minučių, jungiam lauk ugnį ir pilam ant ko papuola. Galima, kaip švedai, ant mėsos kukuliukų, galima ant obuolių pyrago.

 

Kurią čia dieną paskambinau draugei ir paprašiau paskinti jos anytos šiltnamyje žalių pomidorų kilogramą. Ji sutiko. Praėjo pora dienų. Draugė skambina: „norėjau pasitikslinti tau reikia žalios rūšies pomidorų ar tiesiog neprinokusių pomidorų?“ Čia dabar jau aš susimąsčiau: „ar būna tokių, žaliųjų, pomidorų?“. Aišku, galėčiau imti ir pasiknisti internete , atsakymą surasčiau greitai. Bet ar visada reikia tokio lengvo atsakymo? Aš geriau palauksiu ir gal kada nors jis pats prieš mano akis iššoks. Arba pasakysiu taip: aš geriau palaužysiu galvą ties šiuo klausimu, nei ties daug sudėtingesniais. Pavyzdžiui, ar tikrai bus pasaulio pabaiga ir kada?

Žalių pomidorų ir obuolių čatnis

1 kg žalių pomidorų (tinka TIK neprinokę, o jei egzistuoja ir spec. žalia rūšis – tada irgi tiks. PAPILDYMAS. Išbandyta, netika. Nusilupusi odelė nervina. O nuo neprisirpusių nenusilupa, todėl viskas ok. ) 0,5 kg kietų obuolių pora svogūnų 2 džiovinti čili 200 g razinų 100 g imbiero cukatų vieno apelsino žievelė 2 šaukštai geltonų garstyčių grūdelių 1 šaukštas juodų garstyčių grūdelių 250 ml obuolių acto 200 g balto arba rudo cukraus 2 šaukšteliai malto kardamono

Pomidorus ir obuolius supjaustome nemažais gabaliukais. Čili (be sėklų) sukarpom labai smulkiai, svogūną bei apelsino žievelę  irgi susmulkinam. Imbiero cukatus sukapojame kuo mažesniais gabaliukais. Viską dedam į didoką puodą. Jei atrodo, kad skysčio per mažai, galim įpilti 100 – 200 ml vandens. Užverdam. Sumažiname ugnį, kad viskas tik lėtai burbuliuotų. Retsykiais pamaišydami verdam 45 minutes, kol masė pasidarys panaši į tirštą džemą.

Ataušiname, supilstome į sterilius stiklainiukus.

Tinka prie mėsos ar tiesiog ant juodos duonos riekės. Ir jokių minčių apie pasaulio galą :-)

Receptas rastas pas nuostabųjį Deividą Lebovitzą.

 

Esu labai nekantri. Tą tai tikrai žinau. Man reikia čia ir tuoj pat. Jei neišeina iškart, tai ir išviso nereikia. Nuveikusi kokį ilgo krapštymosi reikalaujantį darbą visada savimi stebiuosi. Neatpažįstu. Todėl retai kepu tortus, duoną (vien raugo kieeeek laukti reikia...). Nemezgu, nesiuvinėju, vėžliukų neauginu. Lėktuvais skrendu be persėdimo, kad tik greičiau.

Todėl man tinka visi patobulinti ir pagreitinti receptai. Jau šituos agurkėlius, žinokit, dabar dažnai gaminsiu. Krimst!

Super greito paraugimo agurkėliai

500 – 700 g agurkėlių trumpų 2 šaukšteliai druskos 3 skiltelės susmulkinto česnako gera šluota šviežių krapų

Agurkėlius kruopščiai nuplauname, nupjaustome galiukus. Dedam į plastikinį maišelį, suberiam druską, česnakus ir susmulkintus krapus. Užrišam, pakratom. Dar pakratom. Galima valgyti po 5-10 minučių.

Bet kuri taisyklė turi savo išimtį. Atspėkit kieno čia žiedai?

O gi mėlynosios bulvės. Bulvės, kurią parsivežiau sausio mėnesį iš Oslo, laikiau 4 mėnesius šaldytuve, po to daiginau porą savaičių. Pasodinau į didžiulį vazoną balkone ir dabar rudenį lauksiu derliaus. O tada atidėsiu tris bulves ir vėl lauksiu pavasario. Taip aš bandau ugdyti savo kantrybę.

Receptas iš „Virtuvė. Nuo... iki...“ Nr. 7, 2011.

Prisikaupė po Velykų krūvelė svogūnų iki plikumo nurengtų. Kai kurie jau iš laiškus išleido – tuos tupdom ant stiklainiuko su vandeniu, lai toliau žaliuoja. Kitus – plonai plonai supjaustom ir gaminam čatnį. Tai taip pat gera proga sunaudoti užsilikusius džiovintus vaisius ar vargšą bananą liūdintį. Bus skanus pagardas ant brusketos uždėti ar prie mėsytės kokios.

Svogūnų ir bananų čatnis

6 svogūnų 100 g cukraus 100 ml ryžių vyno acto 50 ml šeivamedžių sirupo (galit keisti baltu sausu vynu) saujos razinų, vienos kitos džiovintos figos, poros džiovintų persimonų (churmos) 1 prinokusios banano, bet dar nepajuodavusio

Svogūnus plonai plonai supjaustom, Sumaišom su cukrumi, dedam į keptuvę. Uždengiam ir ant mažos ugnies troškinam kokias 10 minučių. Svogūnai suminkštės, išsiskirs daug jų sulčių. Supilam actą, sirupą, suberiam nuplautus ir susmulkintus džiovintus vaisius. Dar patroškinam kokias 5 minutes, kol skysčio sumažės perpus. Sudedam supjaustytą bananą ir maišant dar troškinam, kol bananas pradės tižti.

Palaukiam kol atauš. Dedam į sterilius stiklainiukus, laikom šaldytuve. Suvalgyti reikėtų per 1 – 2 savaites.

Įkvėpė Dalia iš 7 virtienių ir „Virtuvė. Nuo ... iki ...“ 2011, Nr. 3

O dabar einu lagamino krautis, nes laukia rytoj ilga kelionė per kopas...

Laimingos vasaros dienelės, kur jūs? Auuuu! Kiek laukti, kiek dar kankintis liko? Gal greitai peršokime tuos kovo-sniego negražaus likučių-, balandžio-talkų-irnežinaukąrengtis-, gegužio-o kopose jau degintis galima beveik- laikotarpį ir pulkim karštai vasarai į glėbį.

Pabėkim iš pajūrio skruzdėlyno prie ežero, kur bet kas gali įvykti: ramybė, spalvos, lengvas vėjas, mėlynašonė valtis, perkūnija, liūtis.

Arba numikim šitoj vat pievoj.

Ne čia ne levandos, paprastos lietuviškos gėlikės: guli, žiūri dangun, boružė kutenančiai rėplioja, bitė visai šalia raminančiai dūzgia...

O šiuos vasaros gerumynus man visada primena Kristinos J. „dekonstruota“ kiaušienė, kuria kaskart, viešint prie to gražaus ežero, esam vaišinami.

„Dekonstruota“ kiaušinienė

2 pusryčiautojams

1 didelis didelis svogūnas 5 kiaušiniai žiupsnelis druskos, šviežiai grūstų pipirų mėgiamų prieskoninių žolelių (mairūnas, raudonėlis, krapai ir pan.) džiovintų pomidorų dribsnių (Jei turit. Jei ne, tai ne. Nieko baisaus. Kristina jų irgi nededa)

Svogūną supjaustom smulkiai. Pakepiname poroje šaukštų alyvuogių aliejaus. Kai pasidaro permatomi, įmušam kiaušinius. Palaukiam, kol šiek tiek baltymai pabals ir maišom medine mentele. Jei limpa prie keptuves, nieko tokio, patrinam mentele. Visą laiką maišom, “dekonstruojam”, kad kiaušinienės gabaliukai būtų daugmaž vienodo, apie 0.5 – 1 cm dydžio. Pagardinam druska, pipirais, žolelėmis ir pomidorų dribsniais.

Skanaus!

Kažkoks itališkos virtuvės mylėtojų klubas pas mane virtuvėje darosi. Kiekvieną dieną vis ką nors iš tos operos gaminu. Labai noriu į Italiją. Į Florenciją, Neapolį, Siciliją. Labai. Bet dar labiau bijau nusivilti. Ar nerasiu vėl picoje žalio vabalo? Ar nesijuoks iš manęs eilute sustoje italų padavėjai? Norėjo sinjora artišokų? Še, gaudyk žalią ir beveik dar gyvą.

Mėlynaisiais svogūnėliais ir pievagrybiais įdaryta focaccia

 

*puodelis – 220 ml

*kepimo forma – 28 cm skersmens

 

„Raugui“ (nežinau kaip tiksliai išversti tą „sponge“)

0,5 puodelio šilto vandens 0,5 šaukštelio sausų mielių ¾ puodelio kvietinių miltų

Tešlai

1 šaukštelis sausų mielių 1 puodelis vandens 3 šaukštai alyvuogių aliejaus „raugas“ 4 puodeliai kvietinių miltų 2 šaukšteliai druskos

Įdarui

0,5 kg mažų mėlynųjų svogūnėlių (parduodami sietelėse, sodinimui) 300 g pievagrybių kuokštas šviežių petražolių šaukštelis šviežiai grūstų juodųjų pipirų šaukštelis druskos 0,5 puodelio tarkuoto parmezano

Gaminame raugą. Sumaišome mieles su vandeniu, sudedame miltus. Gerai išmaišome. Uždengiame plėvele, dedam į šiltą vietą 45 minutėm, kol padvigubės.

Tešlai sumaišome 3 puodelius miltų su likusiais produktais. Minkome ir po truputį sudedame likusį puodelį miltų. Aš minkiau apie 10 minučių, kol tešla pasidarė elastingą, nebelipo prie rankų ir tuo pačiu neliko sausų miltų. Švarų dubenį patepame aliejumi, dedam tešlą, pavoliojame, kad pasidengtų aliejumi. Dubenį uždengiam plėvele, kad nesiliestų prie tešlos. Vėl dedam į šiltą vietą 1,5 – 2 val, kol tešla padvigubės.

Ruošiame įdarą. Svogūniukus užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome 4 minutes, nupilame karštą vandenį ir užpilame kuo šaltesniu. Palaikome 3 minutes. Dabar bus vieni juokai tokį kiekį mažuliukų, vos sugraibomų svogūnėlių nulupti. Švarius svogūnus pjauname per pusę ir kepame su pora šaukštų aliejaus didelėje keptuvėje, kol gražiai apskrus visi šonai. Pievagrybius nuvalome sujaustome griežinėliais. Irgi apkepame atskiroje keptuvėje. Sumaišome svogūnus, pievagrybius ir susmulkintas petražoles, pagardinam pipirais ir druska. Atidedame, kad atauštų. Beje, įdarui galima ir mėsos įdėti: faršo kepto ar kukuliukų kokių. Daržovių irgi įvairiausių: paprikų, morkų, šparaginių pupelių. Alyvuogių, kaparėlių...

Pakilusią tešlą padaliname į dvi lygias dalis. Suformuojame iš tešlos du diskus. Vieną įklojame į aliejumi pateptą išlankstomą kepimo formą. Sukrauname įdarą, užbarstome parmezaną. Uždengiame kitu tešlos disku. Užklojame švariu rankšluostėliu ir šiltoje vietoje leidžiame pailsėti 30 minučių.

Orkaitė jau turėtų būti įkaitusi iki 220 C. Focaccios paviršiuje su pirštų galiukais padarome duobutes. Tešlą patepame alyvuogių aliejumi, pabarstome druska ir kokiom žolelėm.

Kepam 30 minučių, kol plutelė bus gražios auksinės spalvos. Jei norim, dar brūkštelim aliejumi per focaccios paviršių. Paglostom, pasidžiaugam ir puolam su peiliu.

Buon appetito!

Receptas iš The Italian Dish.

Jau tampa tradicija, kad grįžus iš Vivattur‘o kolegų – turizmo specialistų prašymu skelbiu kokių džiūvėsių receptą. Praeitais metais tai buvo kolosalios sėkmės sulaukę biscotti su spanguolėm ir visokiais riešutais.

Šiais - kmynais, parmezanu ir džiovintais pomidorais kvepiantys, liežuvį aštriai kandžiojantys sūrūs džiūvėsiai. Biscotti, kaip juos užvadino recepto autorė, nedrįstu šaukti. Tegul bus džiūvėsiai ar net, anot Kristinos, skrebučiai.

Puikiai tiks tiek prie vyno taurės, tiek prie bokaliuko alaus.

Aštrūs skrebučiai

1) dalis

600 ml miltų 3 arbat. šaukšteliai kepimo miltelių 1 arbat. šaukštelis druskos 3 maži džiovinti čili pipirai (vieno dydis kaip piršto narelis) 2 šaukštai kmynų 2 arbat. šaukšteliai šviežiai grūstų juodųjų pipirų 2 saujos džiovintų pomidorų (sausų, nelaikytų aliejuje)

2) dalis

120 g. minkšto sviesto 1 šaukštas cukraus (balto arba rudo) 4 kiaušiniai 2 didelės saujos „Džiugo“ sūrio 4 šaukštai pieno

Juostelėmis supjaustome arba sukarpome žirklėmis čili pipiriukus (sėklytes išmetam) ir džiovintus pomidorus. Sumaišome su kitais pirmos dalies produktais.

Sviestą gerai išsukame su cukrumi ir sūriu. Dedam po vieną kiaušinius, gerai išmaišom. Sudedam pusę sausų produktų, supilam pieną. Išmaišom. Dedam likusius miltus ir gerai išminkom, kol nebelips prie rankų. Jei reikia, įberiame dar miltų. Formuojame rutulį, dedam į šaldytuvą ir paliekam valandai.

Orkaitę įkaitinam iki 190 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Po valandos traukiam lauk tešlą. Iš jos darom du 4 pirštų pločio apie 30 cm ilgio kepaliukus. Viršų šiek tiek priplojame delnu.

Dedam į skardą. Kepam 25 – 30 minučių.

Traukiam lauk, atvėsinam kokį pusvalandį. Orkaitėje temperatūrą sumažiname iki 160 C. Pjaustome kepaliukus piršto storio riekutėmis, dedam ant grotelių. Kepam dar apie 20 - 25 minutes, kol paviršius vos vos paskrus, o skrebučiai bus išdžiuvę.

Skanaus!

Šios datulės – viena iš sėkmingesnių pastarųjų dienų improvizacijų. Galima valgyti šaltas, galima paskrudinti orkaitėje – gardu visaip. Tik gerai paskaičiuokite kiek jų pagaminti, o tai dėl paskutinės gali ir peštynės kilti. O datules rinkitės kuo didesnes – tokios gardesnes, be to daugiau visko telpa. Gali būti ir su kauliuku – kaip nors iškrapštysit.

Kimštos datulės:

15 datulių 150 g sūrio su mėlynu pelėsiu 30 migdolų 15 juostelių vytintos kiaulienos šoninės

Išimam kauliukus iš datulių. Sūrį supjaustom į 15 dalių. Migdolus pakepinam sausoje keptuvėje, atvėsinam. Kemšam sūriu datules, įstumiam po du migdolus. Apvyniojame juostele šoninės, permeigiame mediniu pagaliuku.

Į skardelę įtiesiame foliją, sudedam datules.

Kepame iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie 15 – 20 minučių.

Palaukiame kol šiek tiek atauš ir mėgaujamės.

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella) poros šaukštų medaus 15 gvazdikėlių 15 kvepiančiųjų pipirų 15 kardamono grūdelių pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių lazdelės cinamono poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Ne, neužmigau priešlaikiniu žiemos miegu... Nors atostogas gal taip ir vertėtų pavadinti? Vartymasis lovoje ilgai, ilgai, kol sąžinė priverčia lyg nuplikytą rioglintis iš patalų, gaminti pietus, kraustyti spintas, valyti langus. Visos dienos atrodo vienodos, lyg eitum į darbą. Tik kelionės, įsimaišiusios į tarpą, dieną paverčia kitokia. Tada kievieną atsimeni su visom smulkmenom. Ir keltis tada nesunku anksti, nes žinai, kad tavęs laukia kažkas ypatingo, kažkokios staigmenos.

Tokios staigmenų kupinos dienos buvo viešint pas mamą ir sesę. Ačiū joms (ir jų antrom pusėm), kad surengė tokią neužmirštamą savaitę. Štai keletas vaizdelių.

Va tokios gražios medūzos dabar okupavo vakarinius Švedijos krantus.

Akvarelistų studijos.

Visokie žuvies ir panašiai restoranėliai.

Norėtumėt tokiam gyventi?

Vienas iš Gamtos istorijos muziejaus Gioteborge eksponatų.

Na ir pora receptukų, tokių jau visai, visai paprastų.

Duonkepėj kepta brioche

Ar tai tikrai tai, kas parašyta - nežinau. Nesu aš tos brioche valgius ir net nežinau, ar gavosi panašu į tai. Naudojausi prie duonkepės pridėtu receptu, tik kai ko įbėriau ir nuo savęs. Be to, norėjau išbandyti atidėjimo funkciją, kad šeštadienio rytą pažadintų kepamo pyrago kvapas. Deja, kvapas manęs nepažadino – sloga tokia, kad nieko nejaučiu jau kelios dienos. Bet vyras sakė, kad kvepėjo nuo ankstyvo ryto ir neleido miegoti.

500 g kepaliukui reikės:

155 ml vandens 1 šaukšto aliejaus arba tirpinto sviesto 1 arbatinio šaukštelio druskos 1 šaukšto cukraus 4 šaukštelių aguonų 2,5 puodelio kvietinių miltų 1 šaukštelio sausų mielių

Sudedam viską iš eilės, kaip surašyta. Mieles užberiam pačias paskutines, ant miltų. Nustatom programą Nr. 6 „Brioche“. Jei norite šviežiu kepiniu mėgautis iš ryto, paspaudžiame atidėjimo funkciją. Aš kažką netaip apskaičiavau, tai duonkepė įsijungė 4 valandą ryto. Šokau iš lovos, kaip kulka ir nubėgau pridėti dar 3 valandų.

Išvertus kepaliuką iš formos šiek tiek nustebino jo kietumas, bet supjausčius paaiškėjo, jog čia tik traški skani plutelė. Vidus buvo minkštutėlis. O tos aguonos baisiai tiko.

Kriaušės su pušų konkorėžių sirupu, kardamonu, cinamonu ir riešutukais

Oi, oi koks ilgas pavadinimas. Lyg ir nebereikia rašyti ko reikės receptui, ar ne? Vienok, surašysiu kas ir kaip. Baisiai skanu su plombyru ar kokiu jogurtu natūraliu. Beje, labai rekomenduoju tą įdomiai skambantį pušų sirupą – skonis nerealus. Su blynais, ledais ar ant vaisių kokių užšlakstyti... Įdomu, kaip jį gamina? Mirko konkorėžius? O gal sumala?

Dviem valgytojams reikės:

1 kriaušės, prinokusios, bet neištižusios 1 šaukšto sviesto 2 šaukštų pušies konkorėžių sirupo (gali būti klevų sirupas) gero žiupsnio cinamono gero žiupsnio malto kardamono saujos geros graikiškų riešutų (gaila, kad nerandu pirkti pekano riešutų, jie čia labai, labai tiktų)

Kriaušę nulupam, supjaustom kubeliais. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Sudedam viską ir atsargiai pamaišydami kaitinam apie 3 – 4 minutes, kol kriaušės šiek tiek suminkštės, o skystis sutirštės. Palaukiam kol praauš ir skanaujam. Radau šitas kriaušes Good life eats.

Po vakarykščio sėkmingo bandymo prisijaukinti duonkepę ir norėdama dar labiau palengvinti sudėtingą duonos kepimą bei priartinti prie tobulo tinginiams, nusipirkau turbūt antrą kartą gyvenime miltų mišinį.

Patiko sudėtis ir tai, kad puikiai tinka duonkepėms. Dar prigriebiau visokių priedų, priedukų (riešutų - riešutukų, sėklų – sėklyčių), na reikia gi kažkokią ir kūrybiškumo gyslelę parodyti...

Puskilograminiam kepaliukui reikės:

360 ml vandens šaukšto gero medaus saujos sezamo sėklų 500 g miltų mišinio „Balta duona“ (sudėtis: ruginiai sijoti miltai, aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, termiškai apdoroti  kvietiniai miltai, cukrus,  sausas raugas, druska, kmynai, ruginis salyklas, pieno išrūgų milteliai, kviečių skaidulos) 7 g pakelio sausų mielių geros saujos graikiškų riešutų (nesmulkinti)

Supilam vandenį, dedam medų, suberiam sezamus, miltus ir mieles. Nustatom programą Nr. 1 („Balta duona“), pasirenkam kepalo dydį (500 g), apskrudimo lygį (antrą). Spaudžiam gazą, t.y. startą. Duonkepė pradeda minkyti. Toli niekur nepabėgam, laukiam, kol supypsės, kad minkymas eina prie pabaigos ir galima sudėti priedus. Drąsiai atidarom duonkepę. Suberiam riešutus ir paliekam toliau jau viską technikos valiai.

Iškepusią duonelę iškarto apglostom šaltu vandenuku, apdengiam rankšluostuku ir laukiam kol šiek tiek praauš.

Valgom su medum ir sviestu. Arba be nieko.

Beje, šią duoną galima iškepti ir be duonkepės, instrukcijos - ant pakelio.

Pagaliau! Pagaliau! Kai visos jau išbandė ir aprašė (ir užmiršo gal), pas mane atkeliavo duonkepė. Nei pirkau, nei padovanojo kas, tiesiog tapau viena iš bandytojų (cha, beveik kaip lakūnė – bandytoja). „Electrolux“ dėka. Reveransas jiems ir „ačiū“, einam prie reikalo.

Duonos kepėja iš manęs nekokia, todėl šis aparatas labai tinka tokiai kaip aš – tinginei ir kreivarankei. Supylei, subėrei, tada koja ant kojos - ir skaitai žurnalus, kol duona pati susiminko, išsikelia ir iškepa. Didžiausia problema buvo susirasti tinkamą pirmam kartui receptą. Pirmą vakarą po visokius amerikoniškus puslapius ir super mamas prarymojau. O šįryt čiupau prie duonkepės įdėtas kitų blogerių idėjas (koks kalambūras :), biškiuką šen pažiūrėjau, biškį - ten. Ir va kas gavos:

180 ml vandens 1 šaukštelis druskos 2 šaukštai cukraus 1 šaukštas alyvuogių aliejaus 1 šaukštas rozmarino 5 šaukštų tarkuoto parmezano (galima ir „Džiugo“) geros saujos džiovintų pomidorų, supjaustytų 1 cm pločio juostelėmis (bet ne aliejuje mirkytų, sausų geriau) 3 skiltelių česnako (susmulkintų) 450 ml miltų 2 šaukštelių sausų mielių (arba viso 7 g pakelio)

Dedam visus produktus taip, kaip surašiau: iš pradžių vanduo, tada druska ir cukrus, visi pagardinimai, galiausiai miltai ir mielės.

Tada nustatom programą „Balta duona“ (Nr1), nurodom kepaliuko dydį (500 g), apskrudimo lygį (patariu rinktis pirmą). Spaudžiam startą.

Lieka du variantai:

a) kas penkios minutės bėgioti prie duonkepės ir pro langelį stebėti visas procedūras, gėrėtis kvapais, nervotis „kada, kada?“

b) įsijungti kokią komediją ar filmą apie meilę ir atsipalaiduoti 3 valandoms.

Duona gavosi labai skani, labai. Gražios morkinės spalvos, kvapni, puri. Gardu vieną valgyti, galima su sviestuku ir tuo pačiu parmezanu.

Didysis produktų matuotojas ir subėrėjas į duonkepę. Beigi klausinėtojas "ar jau? ar jau? ar jaaaaau?!!!

Šis, kelias dienas trukęs orkaitės dūzgimas, ilgam išliks mano smegenyse. Kaip ir kvapai persmelkę visus namus ir mane pačią: čiobreliai, grybai, svogūnai. Visas kulinarinis kokteilis „Kitchenel No 5“. Tiktų poniutėms baltom rankutėm, kurios nori padaryti įspūdį anytoms.

Džiovinti pomidorai

Orkaitės kantrybė ties riba: du kartai po 12 valandų.

Pomidorų parūpino mamytė, vežė per jūras marias iš pačios Švedijos. Išaugino iš pačios susidžiovintų sėklų: „va šitas iš Rimutės daržo“, „o va tie kietesni – iš pomidoro, parsivežto iš Italijos“. Kas įdomiausia, užauginti ne šiltnamyje, o lauke. Vat jums ir švediški orai.

Ėmiau glėbį pailgų ir tiek pat apvalių. Pailgus perpjovau išilgai, tada dar kartą išilgai ir iškrapščiau sėklas. Apvalius per pusę, sėklas palikau.

Į skardą įtiesiau foliją, sutupdžiau pomidorus perpjauta puse į viršų. Pabarsčiau druska, čiobreliais džiovintais. Gavosi dvi skardos. Sukišau į orkaitę, besėklius apačion. Nustačiau ant 70 C su vėjeliu. Orkaites dureles palikau šiek tie pravertas (įkišau medinę mentelę). Besėkliai džiūvo 12 valandų, su sėklom - 24 valandas su nakties pertrauka.

Kiek skaičiau pas kitus, užtenka ir 6 val., ir septynių. Kodėl pas mane tiek ilgai? Gal, kad tikrinau dažnai? Karštį išleisdavau? Neaišku. Bet svarbiausia, kad išdžiūvo. O išdžiūsta, kai pasidaro tokie kaip guminiai, sausi, bet galima visaip lankstyti.

Dabar belieka sugalvoti kaip toliau daryti, ar palikti taip, ar su aliejum suruošti...

Džiovinti baravykai

Orkaitė nori į Antarktidą: 10 val.

Nupėdinau į turgų ir nusipirkau 2 kg baravykų. Didžiąją dalį užsišaldžiau, prieš tai apvirusi. Dalį sukirtom per vakarienę (kepti baravykai su avinžirnių koše ir šoninės gabaliukais).

Džiovinimui pasilikau 7 nemažus baravykus. Švelniai su peiliuku ir servetėle nuvaliau visus nešvarumus.

Kotus ir kepurėles supjausčiau maždaug 1,5 cm storo gabalais. Dėjau į skardą išklotą kepimo popieriumi ir džiovinau 70 C apie 10 valandų.

Svogūnų džemas

O čia orkaitė jaučiasi kaip atostogose: tik 4 val. Bet tas durelių varstymas... Baigia iš proto išvesti...

Svogūnų džemą pamačiau pas Eglę ir ilgai jis man nedavė ramybės. Žinojau, kad skanus tai dalykas, tik vis neprisiruošdavau.

Bet... Atsirado mano namuose šių metų derliaus svogūnų dubuo, buvau priversta kažką su jais nuveikti.

Chase Blackwell receptas skiriasi nuo minėto: laiko užima marias, svogūnai naudojami balti ir, man atrodo, džemas gaunasi toks labiau vientisas, tepamas beveik.

Reikės:

6 baltų svogūnų (šiek tiek didesnių nei vidutiniai) 2 šaukštų sviesto 5 šaukštų balzaminio acto 5 šaukštų rudo cukraus šviežio čiobrelio druskos, pipirų

Svogūnus supjaustom 0,5 cm. pusžiedžiais. Sviestą ištirpiname keptuvėje, sudedame svogūnus, uždengiame ir ant lėtos ugnies troškiname apie 20 – 30 minučių. Svogūnai turi išskirti sultis, bet nekepti. Kai išgirsit juos čirškiant – sumažinkit ugnį dar labiau.

Orkaitę įkaitinkit iki 120 C.

Jei jūsų keptuvę tokia, kurią galima dėti į orkaitę – valio. Jei ne, perdedam svogūnus į skardą. Įpilam šaukštą balzaminio acto, šaukštą rudo cukraus, įberiam žiupsnį čiobrelių. Sumaišom ir kišam į orkaitę. Po pusvalandžio ištraukim lauk, pamaišom. Kišam atgal. Po pusvalandžio vėl padarom vizitą – pakartojam po šaukštą acto ir cukraus, neužmirštam čiobrelių. Su tokiais kasvalandiniais pagardinimais ir pamaišymais kepam 4 valandas, kol svogūnai karamelizuosis.

Po ilgų maišymo ir skaninimo valandų traukiam viską lauk. Dedam ant ugnies vėl pakartojam visą melodiją su actu, cukrumi ir čiobreliais. Pamaišydami kepam apie 15 minučių, kol svogūnai pasidarys rudi, rudi. Įberiam druskos bei šviežiai maltų pipirų pagal skonį. Sudedam į sterilizuotą stiklainiuką, dar gerai pamaigom šakute, kad labiau vientisa masė būtų. Laikom šaldytuve.

Valgom su sūriu, mėsa ar ant paprasčiausios džiūvėsio užtepę.

O kiek Jūs esat savo orkaites ilgiausiai kankinę?

Pusryčiai... Skaudi man tema... Darbo dienomis mano skrandyje - bardakas. Pats tikriausias. Išlekiu iš namų kaip akis išdegusi, kokie ten pusryčiai. Beveik visada vėluoju, mažiau ar daugiau (gė-da, gė-da!). Tad pusryčiauti, jei tai galima pavadinti tuo vardu, pasiseka apie 10.30, kai darbe stoja šventa arbatos gėrimo valandėlė (su pyragiukais, sausainiukais, spurgom, skruzdėlynais ir pan.)

Normalūs pusryčiai gaunasi dviem atvejais: savaitgalį ir viešbučiuose gyvenant. Todėl dažnai tuom, kuo mėgaujasi visi normalūs žmones per pusryčius, aš valgau vakare. Pvz. granolą su jogurtu ar lengvas salotas.

Granola (nusižiūrėta iš čia, tik pakeičiau vieną kitą smulkmeną)

450 g stambių avižų dribsnių (ne tų, kurios ten per 1 minutę išverda) 50 g sėlenų 50 g kokoso drožlių 100 g saulėgrąžų 80 g sezamų 60 g lino sėmenų 60 g moliūgo sėklų 100 g migdolų plokštelių 100 g lazdyno riešutų (patraiškytų, bet nesmarkiai) 200 ml saulėgrąžų aliejaus (to, kur be kvapo) 300 g medaus 1 - 2 šaukšteliai cinamono 100 g džiovintų spanguolių

Visų pirma noriu pasigirti ir tuo pačiu padėkoti: viskam sumatuoti naudojau puikutėles elektronines svarstykles - baisiausiai didelis ačiū skrieja Irenai. O jei neturit svarstyklių - dėkit viską iš akies, svarbu tik avižų ir pagardinimų santykis. Jis turi būti maždaug 1:1.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Į skardą įtiesiam kepimo popierių. Aliejų su medum ir cinamonu supilam į katiliuką ir ant mažos ugnelės pakaitinam , kol viskas sušils ir daugmaž susijungs į vieną daiktą. Jokiu būdu neužvirinam!

Avižas sumaišom su paskaninimais (be spanguolių), supilam medų ir aliejų. Išmaišom, kol viskas bus vienodai sudrėkę. Supilam į skardą, kišam į orkaitę. Kas 10 minučių pamaišom, kad viskas vienodai apkeptų. Man viskas buvo gatava po 45 minučių, kai viskas pasidarė gražios rusvos spalvos. Kai praaušta – įmaišom spanguoles. Susipilstom į stiklainius ir naudojam kai prireikia.

Morkų – obuolių salotos (o gal mišrainė) su medumi ir šiuom bei tuom (nusivogta iš Palangos „Mūzos“ kavinės)

1 morka 1 obuolys šlakelis citrinos sulčių 1 – 2 šaukšteliai medaus šaukštelis saulėgrąžų žiupsnis cinamono

Morką ir obuolį supjaustom šiaudeliais (aš mandri labai, tai naudojau mandoliną - savo mylimiausią daiktą šiuo metu). Obuolį galima pjaustyti su visa skūra, kad nei vienas vitaminas neprapultų.

Šliūkštelim citrinos sulčių, dedam šaukštelį kitą medaus. Pabarstom saulėgrąžom ir paskaninam viską cinamonu.

Jei medus susicukravęs – pašildom karšto vandens vonelėje – atsileis.

O kokie pas Jus santykiai su tuom reikalu? Su pusryčiais?

Ir jei ką, skanių Jums rytoj :)

Tokiom pupom paruošti reikia kelių dalykų:

1) kad dingtų elektra kokiai valandai ir negalėtum jokia beleberda užsiimti kompiuterine ir pan.,

2) kad šalia sėdėtų mylimas vyras ir garsiai skaitytų knygą apie Tomo Mano vasarojimą Nidoje,

3) kantrybės geležinės.

O iš produktų reikės:

1 kg. pupų didelių išaižytų iš ankščių 2 skiltelių česnako 0,5 čili pipiriuko džiovinto geras žiupsnis ar du druskos čiobrelio šviežio kelios šakelės ar džiovinto žiupsnis geras

Užkaičiam puodą vandens. Kai užvirs – suberiam pupas. Paverdam 3 minutes. Išjungiam, nukošiam. Užpilam šaltu šaltu vandeniu, vėl nukošiam.

Imam į rankas peiliuką ir kiekvienai pupai nulupam odelę. Gerai, kad vyras mėgsta garsiai skaityti, o aš klausytis. Dvelkia kažkokiais senais gerais laikais: mokytas vyras skaito savo skaityti nemokančiai žmonai, kai ji tuo metu mezga kojines ar lupa skūrą pupoms... Tikras vintažas... Svarbu, kad skaitalas būtų baisiai įdomus abiem pusėm: tada vyras skaito entuziazmo kupimu balsu, o žmonelė į taktą susižavėjusi linksi galvą ir aikčiodama stebisi „negalėjo užmigti visą naktį po vakarinio pasiplaukiojimo valtimi po marias? Koks jautrus žmogus...”

Oi... Nuklydau... Taigi. Pupos nuluptos, beriam jas į keptuvę su alyvuogių aliejuje pakepintu česnaku, paskaninam druska, čiobreliais ir čili. Ilgai nekepam, gal porą minučių.

Valgom alumi užsigerdami. Skanaus!