Tinginiai irgi verda...

Pamenu, kaip prieš kokį dešimt metų, kai su vyru dar buvom tik dviese, iš kažkur gavau puskibirį svarainių. Turėjau kulinarinės patirties: ir pyragus kepiau, ir barščius viriau, ir kugelius, ir blynus... O, va, uogienių savarankiškai nebuvau virus, nors aktyviai dalyvaudavau kituose susijusiuose procesuose: rinkau uogas, valiau jas, siurbiau tą skanų sirupą, kuris susidaro uogom pastovėjus su cukrum, ploviau stiklainius ir panašiai. O kaip tuos svarainius gamina - net ir neįsivaizdavau.

Po ilgų apmąstymų su vyru nusprendėm, kad labai tingim tuos svarainius pjaustyti (taip kažkas patarė, jau nepamenu kas). Pasiėmėm bulvių tarkavimo mašiną ir įjungėm ją. Didesnės netvarkos mūsų virtuvė turbūt nebuvo mačiusi: svarainių sėkliukės lakstė į visas puses, jų buvo pilni plaukai ir rūbai, o ant grindų baisu buvo ir koją dėti, kad ant tų sėklų nepaslystum. Na ką, sutarkavom viską. Ką toliau daryti? Iš kažkur atradom didelę marlės skiautę - išsunkėm kaip cepelinus. Ilgai vargo vyras, kiek būčiau aš vargus – nežinia. Na, toliau, kaip ir aišku viskas, įdėjom cukraus - ir ant viryklės. Aš įsivaizdavau, kad kažkas turėtų gautis panašu į drebučius, bet svarainiai taip negalvojo. Po begalinio virimo, spjoviau į visas svajones, supilsčiau į stiklainiukus. O gavosi labai skanus sirupas, tik spalva kažkokia labai įdomi - žalsva. Tai va tokie kulinariniai bandymai iš ankstyvos jaunystės.

Šį kartą, įsigijusi 1 kg kvepiančių geltonų svarainių, irgi ilgai galvojau, ką su jais daryti. Visokių variantų prisiskaičiau: supjaustytas riekutes užpilti cukrumi, nupilti, užvirti, džiovinti orkaitėje. Nu labai ilga melodija.. O man norisi dabar pat, kuo greičiau... Vis dėl to likimas lėmė, kad savo svarainių uogienę galėjau paragauti tik po triejų parų... Matyt per daug skaičiau, per daug variantų...

1 diena:

1 kg svarainių 0,5 kg cukraus 1 litras vandens

2 diena:

250 g cukraus 0,5 litro vandens

3 diena:

250 g uogienių cukraus

Užkaičiam virdulį su daug vandens. Kol verda vanduo – gerai nuplaunam svarainius. Svarainius užpilam verdančiu vandeniu ir palaikom kokias 3 minutes. Vandenį nupilam. Svarainius supjaustom į 2 – 4 dalis ir pašalinam sėklas. Sėklų neišmetam, gi vaistas tikras...

Beriam svarainius į maisto smulkintuvą, susmulkinam. Jei smulkintuvo indas nedidelis, darom tai per kelis kartus.

Sudedam susmulkintus svarainius į didelį puodą.

Kitam katiliuke užverdam vandenį su cukrumi. Supilam ant svarainių. Dedam ant ugnies ir laukiam, kol užvirs. Jei pasirodo putų, būtinai nugriebiame. Kai tik užvirs – išjungiam puodą. Paliekam viską iki kitos dienos.

Antrą dieną vėl pasidarome sirupą, tik dvigubai mažesnės porcijos. Kai užverda, pilam ant svarainių ir vėl užvirinam (neužmirštam putų). Užverda – jungiam lauk.

Trečią dieną suberiam uogienių cukrų ir verdam viską, kol sutirštės. Man užteko 15 minučių.

Supilam uogienę į sterilius stiklainius (aš naudoju kuo mažesnius, nes tada tikrai viskas bus iki dugno išvalgyta).

Šis, kelias dienas trukęs orkaitės dūzgimas, ilgam išliks mano smegenyse. Kaip ir kvapai persmelkę visus namus ir mane pačią: čiobreliai, grybai, svogūnai. Visas kulinarinis kokteilis „Kitchenel No 5“. Tiktų poniutėms baltom rankutėm, kurios nori padaryti įspūdį anytoms.

Džiovinti pomidorai

Orkaitės kantrybė ties riba: du kartai po 12 valandų.

Pomidorų parūpino mamytė, vežė per jūras marias iš pačios Švedijos. Išaugino iš pačios susidžiovintų sėklų: „va šitas iš Rimutės daržo“, „o va tie kietesni – iš pomidoro, parsivežto iš Italijos“. Kas įdomiausia, užauginti ne šiltnamyje, o lauke. Vat jums ir švediški orai.

Ėmiau glėbį pailgų ir tiek pat apvalių. Pailgus perpjovau išilgai, tada dar kartą išilgai ir iškrapščiau sėklas. Apvalius per pusę, sėklas palikau.

Į skardą įtiesiau foliją, sutupdžiau pomidorus perpjauta puse į viršų. Pabarsčiau druska, čiobreliais džiovintais. Gavosi dvi skardos. Sukišau į orkaitę, besėklius apačion. Nustačiau ant 70 C su vėjeliu. Orkaites dureles palikau šiek tie pravertas (įkišau medinę mentelę). Besėkliai džiūvo 12 valandų, su sėklom - 24 valandas su nakties pertrauka.

Kiek skaičiau pas kitus, užtenka ir 6 val., ir septynių. Kodėl pas mane tiek ilgai? Gal, kad tikrinau dažnai? Karštį išleisdavau? Neaišku. Bet svarbiausia, kad išdžiūvo. O išdžiūsta, kai pasidaro tokie kaip guminiai, sausi, bet galima visaip lankstyti.

Dabar belieka sugalvoti kaip toliau daryti, ar palikti taip, ar su aliejum suruošti...

Džiovinti baravykai

Orkaitė nori į Antarktidą: 10 val.

Nupėdinau į turgų ir nusipirkau 2 kg baravykų. Didžiąją dalį užsišaldžiau, prieš tai apvirusi. Dalį sukirtom per vakarienę (kepti baravykai su avinžirnių koše ir šoninės gabaliukais).

Džiovinimui pasilikau 7 nemažus baravykus. Švelniai su peiliuku ir servetėle nuvaliau visus nešvarumus.

Kotus ir kepurėles supjausčiau maždaug 1,5 cm storo gabalais. Dėjau į skardą išklotą kepimo popieriumi ir džiovinau 70 C apie 10 valandų.

Svogūnų džemas

O čia orkaitė jaučiasi kaip atostogose: tik 4 val. Bet tas durelių varstymas... Baigia iš proto išvesti...

Svogūnų džemą pamačiau pas Eglę ir ilgai jis man nedavė ramybės. Žinojau, kad skanus tai dalykas, tik vis neprisiruošdavau.

Bet... Atsirado mano namuose šių metų derliaus svogūnų dubuo, buvau priversta kažką su jais nuveikti.

Chase Blackwell receptas skiriasi nuo minėto: laiko užima marias, svogūnai naudojami balti ir, man atrodo, džemas gaunasi toks labiau vientisas, tepamas beveik.

Reikės:

6 baltų svogūnų (šiek tiek didesnių nei vidutiniai) 2 šaukštų sviesto 5 šaukštų balzaminio acto 5 šaukštų rudo cukraus šviežio čiobrelio druskos, pipirų

Svogūnus supjaustom 0,5 cm. pusžiedžiais. Sviestą ištirpiname keptuvėje, sudedame svogūnus, uždengiame ir ant lėtos ugnies troškiname apie 20 – 30 minučių. Svogūnai turi išskirti sultis, bet nekepti. Kai išgirsit juos čirškiant – sumažinkit ugnį dar labiau.

Orkaitę įkaitinkit iki 120 C.

Jei jūsų keptuvę tokia, kurią galima dėti į orkaitę – valio. Jei ne, perdedam svogūnus į skardą. Įpilam šaukštą balzaminio acto, šaukštą rudo cukraus, įberiam žiupsnį čiobrelių. Sumaišom ir kišam į orkaitę. Po pusvalandžio ištraukim lauk, pamaišom. Kišam atgal. Po pusvalandžio vėl padarom vizitą – pakartojam po šaukštą acto ir cukraus, neužmirštam čiobrelių. Su tokiais kasvalandiniais pagardinimais ir pamaišymais kepam 4 valandas, kol svogūnai karamelizuosis.

Po ilgų maišymo ir skaninimo valandų traukiam viską lauk. Dedam ant ugnies vėl pakartojam visą melodiją su actu, cukrumi ir čiobreliais. Pamaišydami kepam apie 15 minučių, kol svogūnai pasidarys rudi, rudi. Įberiam druskos bei šviežiai maltų pipirų pagal skonį. Sudedam į sterilizuotą stiklainiuką, dar gerai pamaigom šakute, kad labiau vientisa masė būtų. Laikom šaldytuve.

Valgom su sūriu, mėsa ar ant paprasčiausios džiūvėsio užtepę.

O kiek Jūs esat savo orkaites ilgiausiai kankinę?

Tikiuosi, kad dar nenusibodau su savo agurkais. Jei ką, tai atsiprašau, bet žinokit - negalėjau susilaikyti pamačiusi pas Jurgą šio džemo receptą. Gi taip tinka prie agurkinio gėrimo ir šerbeto dueto. Produktai beveik tie patys, tačiau rezultatas oi kaip skiriasi...

Reikės:

1 kg agurkų 20 šaukštų cukraus (arba 500 g) 4 šaukštų medaus 3 citrinų saujos mėtos arba pipirmėtės (naudojau pastarąją) galima įdėti ir gabiuką imbiero sutarkuoto (aš užmiršau visai)

Agurkus nulupam, perpjaunam išilgai į keturias dalis ir pašalinam sėklas. Plonai, plonai supjaustom. Užpilam cukrumi ir medumi, išspaudžiame citrinų sultis, šiek tiek patarkuojame ir žievelę. Smulkiai supjaustome mėtas ar pipirmėtę. Beriam irgi ant agurkų. Jei turim, užtarkuojam imbiero. Išmaišom ir paliekam pasiilsėti porai - trejetui valandų. Mano kantrybė trūko po dviejų valandų.

Kaičiam puodą ant vidutinės ugnies. Palaukiam kol užvirs, sumažinam ugnį iki minimumo ir retkarčiais pamaišydami verdame apie 30 minučių, kol skystis bus panašus į sirupą. Iš tokio kiekio gavosi apie 400 ml stiklainiukas.

Labai įdomu ir skanu su kietu sūriu (nors galima ir su mėlyno pelėsio. Ech, tingėjau iki parduotuvės eiti. Bet būtinai ir su juom pabandysiu).

O melionui šaukštelis šio nepaprasto džemo duoda labai gerą skonį: melionas pasidaro saldus, su rūgštele ir daug kvapnesnis...

Uogienių nei mėgstu valgyti, nei verdu. Na kartais patinka kokį vieną kitą šaukštelį suvalgyti prie arbatos, taip vadinamuoju rusišku būdu. Ypatingai nemėgstu braškių uogienės, tos kur, cielos uogos plaukioja sirupe. Brrr, net nupurtė prisiminus. Skanu nebent sutrintos su cukrumi ir užšaldytos, bet ar tai uogienė...? Na dar šaukštukas vienas kitas mėlynių ar aviečių uogienės, bet vėlgi prisikandant prie arbatos.

O vat šitą marmeladą iškarto pamilau ir tikrai dar gaminsiu. Šiek tiek reikia pasiknisti, bet jau koks dieviškai skanus rezultatas...

Reikės vienam litrui ir gal 200 ml pagaminti:

3 didelių oranžinių, oranžinių apelsinų (750 g) 2 gražių citrinų (250 g) 1,1 litro vandens 1000 ml cukraus

Nupjaustom apelsinų ir citrinų galiukus ir kruopščiai nuplauname. Užsikaičiam virdulį vandens. Kai užverda, užpilam ant apelsinų ir citrinų, kad pilnai apsemtų. Jei iškyla į paviršių – prispaudžiam kokia lėkšte ar panašiai. Palaikom gal kokį 20 minučių, arba kol išsiurbiam visus kambarius.

Vandenį nupilam. Citrinas dalinam į keturias skilteles, apelsinus – į aštuonias. Plonai, plonai supjaustom. Su šia užduotim susidoroti labai padėjo Pijaus šveicariškas peiliukas, kuriam jis sąžiningai taupė gal kokius metus ar ilgiau. Aštrus kaip britva ir šitam reikalui labai tinka.

Dedam viską į puodą nemažą. Užpilam 1,1 litro vandens ir užvirinam. Paverdam 5 minutes. Tada supilam cukrų. Na ir verdam ant stiprios ugnies kol nugaruos gal penktadalis vandens. Pamaišom karts nuo karto. Aš viriau 50 minučių. Ar marmeladas išviręs, tikrinau tokiu būdu (kažkur nuo 30 virimo minutės) – įdedu šaukštą marmelado į lėkštutę, ją kišu į šaldiklį 5 minutėm. Traukiu lauk ir žiūriu, ar jau panašu į drebučius. Jei skysta, verdu dar 10 minučių ir vėl tikrinu. Po antro patikrinimo jau buvo gatava.

Marmeladą galima supilstyti į kokius mažiukus sterilius stiklainiukus (turbūt kiekviena turim būdą kaip tai padaryti). Kai atšąla – dedam į šaldytuvą. Kitą dieną jau galima valgyti.

Originaliame recepte reikėjo gaminti iš ypatingų bergamotės citrinų, bet kur tu žmogau jų gausi pas mus...

Prisikaupė visokių dalykų po torto kepimo, tai sumąsčiau šeštadienio pavakarę iš jų sumeistrauti kažką saldaus, į desertą panašaus.

Reikės (4 ramekinams):

biskvito gabaliukų aviečių uogienės 8 šaukštelių vandens 8 šaukštų kavos likerio (ar kažko panašaus) 4 šaukštų 4 baltymų 8 šaukštų cukraus žiupsnio druskos

Biskvito gabaliukus sulaužom ir sudedame porcijomis į indelius. Vandenį sumaišom su likeriu ir sulaistom biskvitą. Dedam į kiekvieną indelį po porą šaukštelių aviečių uogienės. Galima užmesti vieną kitą šaldytą uogą, bus gaiviau. Baltymus gerai išplakam su cukrumi ir druska (cukrų dedam pamažu, po šaukštą). Reikia išplakti taip, kad apvertus dubenį baltymai jame ir liktų. Kraunam po 3 – 4 šaukštus baltymų ant biskvito ir uogienės.

Orkaitė, aišku, jau turi būti įkaitusi iki 180 C.

Kepam apie 30 minučių. Pirmas 15 minučių orkaitės neatidarinėjam, o ar iškepė patikrinam su pagaliuku – jis turi būti neapkibęs baltymu... Jei dėjom baltymo mažai, na po vieną šaukštą, tada galima kepti tik apie 15 minučių.

Čia ką tik iškepęs, kepurėlė dar nenuleipusi. O valgom kai pilnai ataušta. Arba kitą dieną, pavyzdžiui tingiems, saldiems sekmadienio pusryčiams, kai norisi tik skaityti knygas, žurnalus, žaisti su vaikais, žiūrėti įvairius protingus filmus apie gamtą ar kokias visiškas nesąmones neprotingas... Juk sekmadienis :-)

Įsidrąsinau ir mečiau iššūkį Kepėjams be stabdžių. O metusi ir pati turėjau pagaminti šį švedų dievinamą tortą, kurį jie valgo gimtadienių ar kokių ypatingų progų sulaukę. Beje, aš jį kepiau šiom dienom irgi ypatinga proga – mano sesutė Viktorija ir jos vyras Mindaugas susilaukė tvirto berniuko, kuriam labai tinka jo vardas. Meinardas – „svarbiausias stipruolis“. Todėl ir pavadinimas torto iš tradicinio „Princesės“ patapo berniukišku.

Na, bet ir privargau gamindama šį skanumyną... Viską norėjau padaryti per vieną vakarą. Tai pradėjau 6 vakaro, o baigiau pusę pirmos nakties. Nedarykit tokios klaidos – išsikepkit bent jau biskvitą iš vakaro.

Mums reikės tokių sudėtinių dalių:

vanilinio biskvito drėkinimo skysčio 1/3 puodelio aviečių uogienės plaktos grietinėlės kremo 1 puodelio plikyto kremo marcipanų masės cukraus pudros

Puodelis – 250 ml, Formos skersmuo – 22 cm.

Vanilinis biskvitas

5 dideli kiaušiniai 1/3 puodelio cukraus 2 šaukštai sviesto 1 arbat. šaušt. vanilės esencijos (naudojau vanilę maišytą su cukraus pudra) 1 puodelis persijotų miltų

1. Įkaitinkite orkaitę iki 175 C. Ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais kepimo formą. Įklokite į dugną kepimo popierių. Užkaiskite puodą su vandeniu. Plaukite kol užvirs.

2. Išplakite gerai kiaušinius. Suberkite cukrų. Dėkite dubenį su kiaušiniais virš verdančio vandens. Dugnas neturi siekti vandens, tarpas turi būti apie 5 cm. Pastoviai maišydami sulaukiame kol kiaušinių masė pasidaro šilta. Neperkaitiname, kad nesigautų kiaušinienė. Nuimame dubenį nuo garų, toliau maišome su mikseriu dideliu greičiu be sustojimo apie 3-4 minutes.

3. Tuo tarpu ištirpiname sviestą. Įdedame vanilę.

4. Kiaušinių masė yra paruošta, kai atvėsta ir padidėja mažiausiai 3 kartus.

5. Į kiaušinius suberiame ketvirtadalį miltų. Atsargiai išmaišome. Dedame kitą ketvirtį, vėl atsargiai iš maišome ir t.t Kol visi miltai bus įmaišyti.

6. Palengva įmaišome tešlą į ištirpintą sviestą. Pamažu, kad tešla nesukristų. Atsargiai išmaišome.

7. Supilam tešlą į paruoštą kepimo formą. Kepam vidurinėje orkaitės lentynoje. Kepam 30 minčių. Neatidarinėjame orkaitės kol nepraėjo 25 minutės. Pažiūrim ar iškepė su mediniu pagaliuku.

8. Išimam biskvitą iš orkaitės ir iškarto su peiliu “apeinam” pyrago pakraščius, kad atliptų nuo kepimo formos. Paliekam ataušti 5 minutes, tada imam lauk iš formos ir laukiam kol visiškai atauš.

Aš, kaip jau įprasta man tundrai, formą naudojau 27 cm, tai turėjau biskvitą kepti du kartus, nes gavosi labai jau plonas. Ir po to dar kraštus apipjovinėjau, kad pasiekti tą 22 cm skersmenį... Tundra, tundra... O šiaip biskvito receptas tikrai puikus, galima panaudoti ir kitus tortus kepant.

Marcipanų masė

3 puodeliai persijotos cukraus pudros 450 g migdolų masės (marcipanų masės) 3 šaukštai sirupo (pasigaminau iš 3 šaukštų cukraus ir šaukšto vandens, pavirinau šiek tiek, kol sutirštėjo) 2-3 šaukštai vandens 1/8 - 1/4 arbat. šaukštelio žalių maistinių dažų (tradicinė Princesės torto spalva)

1. Sudedam cukraus pudrą į dubenį ir maišom su elektriniu plaktuvu vidutiniu greičiu. Po arbatinį šaukštelį dedam marcipanų masę. Kol sudėsime visą masę, praeis 5 minutes. Supilam sirupą, geria išmaišom, kol jo nebesimato.

2. Mažame dubenėlyje išmaišom vandenį su dažais. Po truputį pilam į marcipanų masę, visą laiką maišome su mikseriu. Masė turi būti be gumulėlių, ne perdaug lipni.

4. Dedam marcipanų masę ant maistinės plėvelės, suformuojame kepimo formos dydžio apskritimą, 1,5 cm storio. Uždengiam plėvele. Suvyniojam. Dedam į šaldytuvą. Laikom per naktį. Arba galim naudoti po valandos ištraukę iš šaldytuvo, jei jau labai reikalas spiria.

Šiaip jau patogiau minkyti viską su rankomis, nereikia jokio mikserio, tik laiko gaišatis, labiau trukdo.

Drėkinimo skystis:

1/2 puodelio vandens 1/4 puodelio cukraus 1 arbatinis šaukštelis tamsaus romo (aš naudojau porą šaukštų kavos likerio)

1. Sumaišom vandenį su cukrumi ir ant vidutinės ugnies kaitinam iki užvirimo. Kai šiek tiek praaušta - įpilam romą. Prieš naudojimą visiškai ataušiname.

Plikytas kremas:

1 1/2 puodelio pieno perpus su grietinėle 6 šaukštų krakmolo 1/2 puodelio cukraus 1/2 puodelio vandens 4 dideli tryniai, kambario temperatūros 1 arbat. šaukštelis vanilės ekstrakto (naudojau vanilę maišytą su cukraus pudra)

Pašildome pieną su grietinėle iki užvirimo. Tuo tarpu dubenyje sumaišome krakmolą su cukrumi. Įmaišome vandenį. Išmaišome su šluotele. Po vieną dedame trynius. Kai pienas užverda, įdedame po truputį pusę krakmolo masės, visą laiką maišome, sudedame likusią masę. Verdame ir maišome, kol kremas sutirštės. Apie 2 – 5 minutes.

Imam nuo ugnies, įmaišom vanilės esenciją. Perdedam į metalinį indą ir leidžiame visiškai atšalti, kad nesusidarytų plėvelė – vis pamaišom. Jei atrodys, kad kremas labai jau tirštas, o jis bus ypatingai tirštas ir beveik neišmaišomas – nepanikuojam, taip turi būti.

Plaktos grietinėlės kremas:

3 puodeliai plakamos grietinėlės 3 šaukštai cukraus 1 arbat. šaukštelis vanilės esencijos (naudojau vanilę maišytą su cukraus pudra)

Plaktą grietinėle ruošiame paskutiniu momentu, prieš pat tepant tortą. Sumaišome visus ingredientus dubenyje, plakam mikseriu kol iš grietinėlės galės formuoti tokias styrančias viršūnėles.

Surinkimas:

1. Biskvitą supjaustom į tris dalis. Viršutinę biskvito dalį naudosime kaip apačią, patepam drėkinimo skysčiu, stengiamės per daug nesudrėkinti. Patepam plonu aviečių uogienės sluoksniu, beveik permatomu. Tepam plaktos grietinėlės kremą. Apie pusę cm. storio. Dedam kitą biskvito lakštą. Patepam drėkinimo skysčiu. Tepam plikytą kremą, apie 1 cm. Dedam paskutinį lakštą, nupjauta puse į apačią. Patepam drėkinimo skysčiu.

2. Torto šonus aptepam plaktos grietinėlės kremu. Kažkur 3 milimetrų storio. Plakta grietinėlė turi taip padengti biskvitą, kad marcipano mase prie jo negalėtų prisiliesti.

3. Sudedame likusia grietinėlę ant viršaus, suformuojame kalniuką. Turi gautis kažkas panašaus į apverstą dubenį. Gražiai su peiliu išlyginam paviršių.

4. Marcipaną išimame iš šaldytuvo 1 val. prieš pradedant formuoti tortą. Prieš dedant marcipaną ant torto, galima pasitreniruoti ant tokio pat dydžio dubens. Kai prisipraktikuojam suvyniojam marcipaną į rutulį ir iš naujo iškočiojame iki reikiamo dydžio ir storio.

5. Stalo paviršių pabarstome cukraus pudra. Su kočėlu iškočiojame marcipanų masę į 45 cm skersmens apskritimą, 3 milimetrų storio. Kai reikia dar pabarstome cukraus pudros, kad marcipanai neliptų prie stalo. Pabaigus kočioti braukiam cukraus pudros perteklių, o jei ir liks kažkiek – nieko baisaus, susigers.

6. Dedam marcipanų masę ant torto. Pradedame nuo priekio. Kad būtų patogiau ,marcipanų masę galima laikyti ant kočėlo ir po truputį nuleisti ant torto.

7. Pabaigus tortas turi būti visiškai padengtas marcipanų mase. Pasistengiame, kad ant torto nebūtų klosčių ir oro pūslių.

8. Su picos pjaustykle nupjauname marcipanų perteklių. Neišmetam, galėsim padaryti papuošimus.

9. Užkišę ilgą peilį kilstelim tortą ir užlenkiam marcipanų masę po apačia, kad nesimatytų biskvito.

10. Apibarstom cukraus pudra. Papuošiame lapeliais iš likusios marcipanų masės ir gyvu rožės žiedeliu.

11. Paruoštą tortą laikyti šaldytuve galima iki 2 dienų. 30 min. prieš valgant išimti lauk.

Sunkiausia dalis – perkelti marcipanų masę ant torto, aš turbūt keturis kartus vis perminkiau ir kočiojau lakštą, kol beveik pavyko gražiai uždėti. Pritrūko tik kelių centimetrų vienoj pusėj. Bet puikiai išsisukau – užklojau kitu gabalėliu masės, o sudūrimus užmaskavau marcipaniniais lapeliais.

Recepto šaltinis yra čia, bet akį užmesdavau ir į švediško maisto bibliją „Mat från Sverige“.