Tinginiai irgi verda...

Nesuprantu, kodėl TAI yra vadinama duona. Tai tikrų tikriausias pyragas! Saldus, kvapnus, tirpstantis burnoje. Čia juk kumpio gabalo ar pomidoro skiltelės nekrausi...

O skaniausia - su šlakeliu karšto vyno, pasislėpus kopose...

Bananų duona su vyšniomis ir šokoladu

150 g kvietinių miltų 100 g rūpių ruginių miltų 3,5 šaukštelio kepimo miltelių žiupsnelis druskos 100 g sviesto 200 g cukraus 2 kiaušiniai 100 ml pieno 2 šaukšteliai vanilinio cukraus 100 g juodo šokolado (50 proc.) 2 gerai prinokę bananai 200 g šaldytų vyšnių

Sumaišykite kartu abiejų rūšių miltus, kepimo miltelius ir druską. Atskirai ištrinkite sviestą su cukrumi. Po vieną įmuškite kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų. Bananus sutrinkite šakute ir įmaišykite į sviestą. Supilkite pieną. Po truputį suberkite miltus, išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Šokoladą supjaustykite gabaliukais (bet ne trupiniais). Įmaišykite į tešlą kartu su šaldytomis vyšniomis. Vyšnios gali būti ir su kauliukais – tik įspėkite valgytojus.

Keksui skirtą formą ištepkite sviestu. Sudėkite tešlą. Kepkite 180 C temperatūroje 1 val ir 10 minučių. Ar iškepė patikrinkite mediniu pagaliuku – ištraukus jis turi būti sausas. Iškepusį pyragą su visa forma ataušinkite 20 minučių. Ir tik tada imkite iš formos. Skaniausias – visai atšalęs.

Išdygstu kaip Pilypas iš kanapių. Kodėl tiek ilgai tylėjau, nors iš Didžiosios Kelionės jau grįžau vos ne prieš tris savaites? Visų pirma prioritetas šiuo metu yra antras „Celsijaus“ žurnalas. Gaminau kai ką jam, jau greit, t.y. gruodžio mėnesį, pamatysit. Liko dar vienas patiekalas, tai jis man ir neduoda ramybės. Iš pradžių nežinojau ką gaminti, po to sugalvojau, tada laužiau galvą kur gauti tai, ko man reikia. O dabar dar laukiu gero oro. O geras oras man ir kitom apie maistą rašančiom toks, kad fotografuot gali.

Antra tylos priežąstis – nežinau ką čia dėti. Lyg ir gaminu, ir skanu, ir labai skanu. Bet ir vėl – ne ta šviesa, ne tas laikas, ne ta nuotaika.

Trečia. Norėjosi apie kelionę parašyti, apie įspūdžius. Foto vieną kitą parodyti. Bet tų foto pora tūkstančių, kaip atrinkt, apie ką pasakot? Gerai, pažadu! Viešai. Kitam įraše apie „brunch“ papasakosiu.

O dabar apie šitą padažą. Ir prie vištos, ir prie kalakuto ir ant ledų, ir ant pyrago.

Spanguolių padažas

· 200 gramų spanguolių (gali būti šaldytos) · 80 g cukraus · 1 apelsino sultys

Visą sudedame į nedidelį puodą ir kaitinam ant mažos ugnies kol cukrus ištirps, spanguolės pradės pokšėti ir leisti sultis. Neužmirštam visalaik maišyti. Kai jau padažiukas sutirštės, po kokių 3 – 5 minučių, jungiam lauk ugnį ir pilam ant ko papuola. Galima, kaip švedai, ant mėsos kukuliukų, galima ant obuolių pyrago.

Šitam turguj dažniausiai perku tai, ko mūsų turguj nerasi visiškai. Pavyzdžiui, pačias skaniausias razinas kiš-miš, saulėje džiovintus abrikosus (vis painiojuos kas yra "uriuk" ir kas "kuraga"). Didelis čia marinuotų, raugintų daržovių pasirinkimas. Mmmm koks skanus iš čia būna "kimči". Ir koks aštrumėėėėėlis... Ikrų nelabai mėgstu, bet yra toks vienas "katinas" namuos - parvežu nors 200 g "kižučio" ar "ketos". Kas dar, kas dar? A, čia pirmą kartą nusipirkau meškinio česnako ir šviežios kalendros. Dabar ir pas mus būna. O kokie skanūs, kvapnūs arbūzai ir "dynios"...

Čia putino uogos. Fotografuodama gavau ir krūvą patarimų ką su jom daryti. Vienintelis kurį atsimenu, kad reikia užpilti cukrumi ir po to valgyti po šaukštą kasdien - "Naturalnyj vytamin C".

"O kodėl fotografuoji pačias brangiausias?" Nu net ir nežinau, kodėl. Sakau - "jos turbūt geriausios, skaniausios?" Moteriškutė baisiai pasipiktina ir liepia nutraukti dar ir "Donskaja", ir tik po 80 rub. kilo.

Arbūzų pardavėjas taip susižavi nuotrauka, kad jau pasiruošęs kainą nuleisti dvigubai. Deja, mano rankos užimtos.

Užsuku į mėsos paviljoną. Eilės dešrų, vietinių ir nelabai. Nedrąsiai mindžiukuoju prie lašinių. Nesiryžtu. Ar negausiu su kokiu kabliu per galvą? Pardavėja baisiai drūta, bet, mano laimei, gerai nusiteikusi. Leidžia pykštelti porą kadrų.

Žuvies paviljonas pasitinka "ypatingu" kvapu. Bet per 20 sek. prie jo priprantama. Ir tada prasideda: noriu ir silkės iš bačkos (riebios, riebios), ir rūkyto karšio, ungurio, vytintų žuvelių. Bet ne, ne, ne nugaliu visas pagundas. Šiandien nieko nepirksiu.

O čia ponia Elvyra. Žuvį  ir ikrus perkam tik pas ją.  Paskambinam prieš porą dienų iki vizito. Ir va prašom - ko tik nori, šviežut, šviežutėlio.

Mmm, kokia skumbrė..

Karšius befotografuojant prieina pardavėja (visai nuo kito prekystalio) ir įsakmiai liepia nufotografuoti  ungurius "Ne iz Kitaja, a Baltijskij. Vy ot kuda priehali?" Paaiškinu, kad va iš Lietuvos, Palangos. "Oi... u vas tam ryby net, vsio vy iz Kitaja veziote i pritvariajetesj". Na ką čia ir pasakysi. Beveik teisybė.

O čia mane tiek privaišino visokiom džiovintom gėrybėm, kad nesusilaikiau ir šio bei to nusipirkau. Griebiau džiovintų figų, po to įsiūlė "kum-kat" (cukruoti mandarinai), saulėje džiovintų abrikosų ir dar šimtą gramų "kizilo" - žinokit net nežinau kas tai. Esu valgius uogienę iš kizilo - tik ji buvo su kauliukais, bet labai gerai tiko prie arbatos.

Dar užsukau į priekonių kioskelį. Iš ten išėjau nešina maišeliais su "sumak", "zyra" ir "barbaris". Paskutinis tai raugeriškio uogos - dėsiu į plovą. O "zyra", pasirodo, kuminas. Ot tamsuolė.

Toks keksas, aišku, geriau tinka žiemą, per Kalėdas ar Tris karalius, su dideliu puodu karštos imbierinės arbatos. Sotus, kaloringas (visas pakelis sviesto!!!), saldus. Visai ne vasaros kepinys.

Bet kokia ta vasara, patys pažiūrėkit pro langą. Su guminiais tik gatve perbrisi, vakar išviso juokinga buvo. Prisiprašiau, kad vyras parvežtų iš darbo – toks lietus pliaupė, o aš su popieriniais batais (madistė, jomajo). Įvažiuojam į kiemą, noriu šokt lauk iš mašinos – vandens aukščiau kauliuko, niekaip tokio dydžio “ežero” neperšoksiu. Vyras, džentelmenas pagal pareikalavimą, griebė į glėbį ir šlepsėdamas savo kiauraraščiais guminukais pernešė mane į sausą, saugų “krantą”. Beveik romantika :-)

Apelsinų ir spanguolių keksas

Puodelis ir vėl 250 ml

Keksui 3 kiaušiniai 2 puodeliai cukraus 3 apelsinų smulkiai supjaustytos žievelės 250 g kambario temperatūros minkšto sviesto 250 ml kefyro 130 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 3 puodeliai miltų 1 šaukštelis kepimo miltelių žiupsnis druskos 100 g džiovintų spanguolių + 1 šaukštas miltų

Glazūrai

Puodelis persijotos cukraus pudros 60 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 2 šaukštai smulkiai supjaustytos apelsino žievelės 30 gramų tirpinto sviesto

Kiaušinius, cukrų ir žieveles išplakti iki tirštos kreminės masės. Sudėti sviestą ir gerai išmaišyti. Supilti kefyrą ir sultis. Po truputį berti miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Išmaišyti. Džiovintas spanguoles išvolioti miltuose, atsargiai įmaišyti į tešlą.

Orkaitę įkaitinti iki 150C. 26 cm skersmens kekso formą su skyle ištepti sviestu, pabarstyti miltais. Supilti tešlą. Kepti 70 – 100 minučių. Kol pagaliukas bus sausas, o kekso paviršius gražiai paruduos.

Išimtą keksą ataušinti 10 - 15 minučių ir išversti iš formos. Subadyti keksą šakute, kiek galima tankiau.

Glazūrai skirtus produktus sumaišyti ir užtepti maistiniu teptuku ant kekso. Palaukiame kol keksas visai atauš ir skanaujame.

Receptą radau Honest cooking

Negrįžtu iš turgaus be stiklainėlio kito uogų. Manęs geriau ten neleisti – paskutines kapeikas išleidžiu puslitriui gervuogių už aštuonis litus arba stiklinikei žemuogių už penkis. Pirkdama svajoju kaip aš gaminsiu visokius gardumynus, uogienes fantastiškas, šerbetus ar netgi užšaldysiu ledukuose ir po to mesiu į beprotiško skonio kokteilius. Deja... Kažkoks kvailas perfekcionizmas ir noras „nesugadinti“ tyro šviežių uogų skonio verčia viską atidėti. Ir galiausiai uogas šlamščiu saujomis, „grynas“, nieko nei kepus, nei virus.

Čia pateikiu porą sąžinės griaužimo rezultatų. Nieko mandro. Ir uogos savo pavidalų beveik nepakeitusios.

Vyšnios su karamelizuotais zefyrais

sauja vyšnių be kauliukų (galima ir trešnių) šaukštelis cukraus pudros laimo žievelės saujelė mini zefyriukų

Vyšnių puseles sumaišom su pudra ir žievele, palaikom kelias minutes, kad išsiskirtų sunka. Zefyriukus sugnaibom į mažesnius gabaliukus, tupdom ant vyšnių. Imam į rankas kulinarinį liepsnosvaidį ir karamelizuojame zefyriukus. Stengiamės, kad labai nesusviltų. Valgom iškart.

Idėją nusižiūrėjau iš „Virtuvės mitų griovėjų“.

 

Braškių ir juodųjų serbentų želė

pora saujų braškių sauja juodųjų serbentų vieno laimo sulčių šaukštas cukraus pudros pusė šaukštelio vanilės cukraus pusė pakelio želė miltelių (be skonio)

Braškes supjaustom, sumaišom su serbentais, laimo sultim, pudra ir vanile. Padaliname į porą – trejetą stiklinių indelių. Paruošiame želė. Šį kartą vandens naudojau dvigubai mažiau, nei nurodyta ant pakelio. Norėjosi tokios želė, kad kąstųsi kaip reikiant. Palaukiame kol karštame vandenyje ištirps želė milteliai. Ataušiname iki kambario temperatūros, pilame ant uogų. Dedam į šaldytuvą ir paliekam iki kitos dienos.

Indelius su sustingusia želė trumpam kyštelim į karštą vandenį, išverčiam į lėkšteles. Skanaus!

 

Raudona spalva mane mažumėlę užvaldė. O kaip kitaip tai pavadinti: paltas – raudonas, lietpaltis – raudonas, abi piniginės ir pirštinės – raudonos, antras telefonas iš eilės – raudonas. Dar visoks milijonas smulkmenėlių atsirastų. Tik lūpų raudonai nedažau ir batų tokių neturiu. Mašiną pirkčiau raudoną – gražiai juk atrodo, ar ne?

Tai kaip aš galėjau praeiti pro tokias gražias raudonas braškes? Aišku, negalėjau. Gi matot patys, kas daros.

Šalta braškių sriuba

didelė stiklinė braškių 400 ml vandens 100 g cukraus 3 šaukštai krakmolo

Braškes nuvalom, nuplaunam, supjaustom į 4 dalis. Vandenį užkaičiame su cukrumi. Kai užverda – suberiam uogas. Palaukiam kol užvirs, po poros minučių supilam krakmolą, sumaišytą su 100 ml vandens. Kai užverda, išjungiam ugnį. Ataušinam. Pilam į lėkštes, papuošiame šviežiomis braškėmis ir mėtos lapeliais.

Galima užsiberti juodo duonos džiuvėsėlių. Arba plaktos grietinėlės, grietinės, pieno...

O šiaip, koks skirtumas?! Sriubos juk nebeliko...

Norit kažką stipriai nustebinti savo kulinariniais sugebėjimais ir beribe drąsa – pateikit tokių blynelių. Tik atsargiai, liepsnos gali pusmetrį šoktelti į viršų. Prikišit nosį per arti – liksit be antakių ar dar baisiau.

Beje, išbandžiau du variantus: su viskiu ir norvegišku „Akvavitu“ – kmynine „šnapše“. Abu variantai gardūs, gal tik su viskiu buvo kvapnesni.

Blyneliai su sviestu, cukrumi ir viskiu arba ”Akvavitu”

blynelių – lietinių kievienam po du (šį kart kvietinius miltus pakeičiau kukurūzų – gardumėlis) sviesto gabalas cukraus keli šaukštai keli šaukštai viskio arba „Akvavito“ (jei bagoti esat, galima ir konjakėlio)

Beriam šaukštelį cukraus tolygiai po visą blyną, dedam pora gabaliukų sviesto, sulankstom į trikampius.

Keptuvėje ištirpinam šaukštą sviesto ir iškarto nieko nelaukdami sudedam keturis blynelius. Apkepam minutę vieną pusę, apverčiam. Po kelių sekundžių pilam šaukštą alkoholio ir šiek tiek pakreipiam keptuvę link ugnies.

Blynai užsidega, laukiam kol baigs degti ir iškarto patiekiam. Šalia keptuvėje matosi keli pridegėliai – per daug sviestą sukepinau...

Keli griežinėliai braškių čia labai tinka.

O braškės dar skanu ir su pelėsiniu sūriu... Mmmmm...

Inspiracijos iš Savaitgalio randez-vous

Kad ir į kurią Skandinavijos šalį vykčiau, niekada negrįžtu be ko nors su tekšėm. Ar likeriuko „Lapponia" parsivežu, ar „Fazer“ saldainių su tekšių įdaru, ar slovikiuką nepadoriai brangios uogienės iš Norvegijos. Ta oranžinė spalva, sėklytės traškios ir sunkiai nusakomas gardus skonis visai susuko man galvą. Ypač man patika angliškas šių uogų pavadinimas "cloudberry", lyg ragautum gabaliuką debesies...

Vienoj jaukioj Oslo kavinukėj, kur kultūringas jaunimas susirenka palošti kortom, atsigerti arbatos ir tiesiog šiaip paplepėti tris – keturias valandas, ragavom baisiai skanios kvapnios arbatos, o desertui išsirinkom maskarponės - cinamono kremą su tekšių uogiene. Puikus trio!

Tekšių ir maskarponės desertas

2 asmenim

150 g maskarponės 1 šaukštas cukraus pudros 0,5 šaukštelio cinamono 4 šaukštelių tekšių uogienės (jei neturit, nebėda, galima pakeisti svarainių uogiene ar citrinų marmeladu)

Maskarponę sumaišom su cukraus pudra ir cinamonu kol neliks gumuliukų. Tupdom porą šaukštų kremo į lėkštelę, šalia įdedam porą šaukštelių tekšių uogienės. Pagardinam žiupsneliu cinamono.

Jei norisi šiek tiek liesesnio varianto, į maskarponę įmaišom porą – trejetą šaukštų natūralaus jogurto.

Oslas liko kažkur toli, toli. Gripas nugalėtas. Aš vėl čia. Įvairiausios idėjos ir norai tiesiog sprogdina mano smegenis. Tramdau save. Palengva viskas, tegul palengva vėl įsibėgėja....

Dėkui, visiems kas manęs neužmiršo ir net stilinga išvadino. Žalia varna, Egle, Aušra ir Ugne - ačiū jums. Nors ir labai uždelsusi, vykdau kas priklauso.

7 dalykai, kurių gal niekada apie mane nežinojot:

Pirmą kartą linzes parduotuvėje savarankiškai dėjausi 1 valandą (tikrai netrumpiau). Po to tiek pat laiko krapščiau lauk jau namuose. Rimtai mokytis pradėjau tik paskutinėje klasėje. Iki to laiko visko buvo. Bet kažkaip išsisukdavau. Kažkada namuose turėjom taksę, Bimą. Pasiilgstu jos. Norėjau studijuoti chemiją. Tėvai neišleido toliau nei Klaipėda. Gal ir gerai. Kartais apsiverkiu išgirdusi kokią patriotinę dainą. Apsižliumbiau kai Baltijos jūrą perplaukė Urbonas ir ta proga per koncertą dainavo „Bunda jau Baltija“. Mėgstu kinoteatre žiūrėti multikus. Ir šeimą į visas prmjeras tempiu - „vaikas turi pažiūrėti“. Iš proto einu dėl „Daim“ šokoladukų. Nu nėr už juos man skanesnių.

Dabar priklausytų tuos 15 stilingųjų įvardint.... Vaje... Man atrodo, kad visi jau po kelis kartus buvo vienur ar kitur paminėti kol aš ligos patale vartaliojaus. Ką daryti?

Lengvi daiktai Kokonas All the beautyful things Vaiko kambarys Mikos kioskas

Vat taip vat. Nieko bendro su virtuve. Bet stiliaus kiek ten.... Oho...

O kad visas šis stilingas vakarėlis nebūtų baisiai nuobodus, siūlau po čerkelę spanguolių trauktinės. Sveikatai pataisyti, stilingai pasiurbčioti iš vintažinių stiklų, prie žalio stalo...

Spanguolių trauktinė

0,5 litro degtinės 400 g spanguolių, gali būti ir šaldytos 300 g karamelizuoto cukraus

Viską sudedam į stiklinį indą, dedam į tamsią vietą ir užmirštam mėnesį kokį. Po to prisimenam, perkošiam į grafiną ir mėgaujamės.

Valio! Įkvėpimas grįžo! Ir nežinau kas kaltas. Gal sąžinės priekaištai... Gal ta valanda, kai galiu pabūti namuose viena ir laukti kol visi sugrįš... Užplūsta noras kažką veikti, plakti, kepti ir šaldytuvą sutvarkyti (ok, ok kitam kartui, kitiems įkvėpimams palikim). Kol kulinarinė mūza sukiojasi šalia, pasidairau po spinteles: atrandu stiklainiuką aguonų, saują spanguolių, gabaliuką šokolado liūdnai laukiančių ir va, prašau – kažkas nepaprasto ant stalo.

Beje, per Kalėdas tiek visokių gerų naudingų virtuvei dalykų gavau, kad įkvėpimas dabar tikrai ilgai neapleis. Noriu visiems nuoširdžiai padėkoti ir laukiu progos visa tai išbandyti... Sekit reportažus J

Aguonų, šokolado ir spanguolių morengai

2 baltymai 150 g cukraus 40 g džiovintų spanguolių 20 g juodo šokolado (70 proc.) 40 g aguonų

Orkaitę įkaitinam iki 170 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Aguonas sumalam su kavamale. Sutrupinam šokoladą, spanguoles susmulkiname blenderyje (galima ir su peiliu, bet ilgiau užtruks). Sumaišom aguonas, šokoladą ir spanguoles.

Baltymus plakam su mikseriu iki baltų putų (kokias porą minučių). Beriam šaukštą cukraus, plakam minutę. Dedam kitą šaukštą, vėl plakam minutę. Ir taip kol baigsis cukrus, o baltymai taps balti ir standūs.

Beriam šaukštą aguonų ir kitų gėrybių mišinio, atsargiai išmaišom. Vėl šaukštą, vėl maišom atsargiai.

Tupdom po valgomą šaukštą baltymų masės į skardą. Neužmirštam palikti nemažų tarpų tarp kauburėlių..

Kepam 30 minučių. Jei kepant susilies, nieko tokio, atskirti galima peiliu. Šiek tiek ataušiname ir lupam nuo popieriaus. Valgom šaltus.

O dabar iškilmingas momentas... Tadaaaaaaaammmm. Pirmas „Tinginių“ giveaway, arba dovana. Temoje apie virtuvę raginau dovanoti ar mainytis virtuvės rakandais. Ir va, prašau. Ieškant virvutės stalčiuje, akis užkliuvo už va tokio daikčiuko:

Pati dar nenaudojau, todėl puiki proga padovanoti (kol pati neužsigeidžiau kaip skūpačina sau pasilikti).

Kas tas baltas daiktas, turbūt aišku: kremui ant tortų kultūringai visokiais raštais apglostyti. O vat dėl antro aš ir pati ilgai galvojau pirkdama, kam jis čia pridėtas. Pasukit ir Jūs galvas. Kas atspės, tas ir gaus. Jei atspėjusių bus ne vienas, trauksim burtus... Rašykit savo spėjimą į komentarus iki gruodžio 31. Daiktas naudingas, neleiskim mano stalčių gilybėse prapulti...

Susiruošiau aš tuos keksiukus kepti, susipirkau viską, jau kraunu ant stalo. Diena buvo graži – saulė po dangų ritinėjas, nei debesėlio. Puikus oras gaminti, fotografuoti, bloginti. Ir tik Lietuvoje, ir tik man taip gali atsitikti: po 20 minučių – saulės ne padujų, pieno, kurio reikia visos stiklinės - tik du šaukštai belikę. Pasakykit man, ar jus sustabdytų vienos sudėtinės dalies ir saulės šviesos trūkumas? Turbūt – ne, manęs irgi.

Kaip aš tą pieną pasigaminau? Sakyčiau labai originaliu, negirdėtu būdu. Pieniškai sriubai toks pienas nelabai tiktų, o vat keksiukams - pats tas. Taigi: imam du šaukštus pieno ir 50 g varškės. Sudedam viską į stiklinę, išmaišom, kiek trūksta iki sklidinos stiklinės – pripilam vandens. Išmaišom. Voilà – pienas paruoštas. Gerti nerekomenduoju :D

O keksiukams reikės (beje, naudojau 200 ml stiklinę):

1 ir ¾ stiklinės miltų 2 arbat. šaukštelių kepimo miltelių 0,5 arbat. šaukštelio valgomosios sodos 3 šaukštų geros, tamsios kakavos ¾ stiklinės cukraus žiupsnio druskos 1 šaukštelio vanilės ¾ stiklinės šokolado lašelių (dar įlaužiau 50 g tamsaus šokolado) 4 saujų didelių spanguolių (nedžiovintų) 1 stiklinės pieno 1/3 stiklinės + 1 šaukštas aliejaus 1 kiaušinio plius šokolado lašelių keksiukų viršui apibarstyti

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Įmam didelį debenį, kuriame sumaišom visus sausus produktus: miltus, kepimo miltelius, sodą, druską, kakavą, cukrų, vanilę, šokolado lašelius ir spanguoles. Mažesniame inde sumaišom šlapiąją kompaniją: pieną, kiaušinį, aliejų. Skysčius pilam į miltų ir kitų gėrybių mišinį. Išmaišom. Tik nepersistengiam, keksiukai nemėgsta ypatingų ilgų maišymų. Tiesiog maišom tiek, kad neliktų sausų miltų. O jei koks vienas kitas liks žiupsnelis nesušlapęs – nieko tokio. Suskirstom į keksiukų formeles. Apibarstom likusiais šokolado lašeliais. Kepam 18 – 20 minučių. Jei abejojam ar per tiek laiko galėjo iškepti – patikrinam patį viduriniausią keksiuką su pagaliuku, jei ištraukiam ir jis sausas – viskas liuks. Beje, gali būti taip, kad besdami pataikysit tiesiai į išsilydžiusį šokolado gabalą ir tai privers suabejoti keksiukų pasiruošimu šokti iš orkaitės. Bandykit dar kartą.

Man gavosi 18 keksiukų. Beje padariau tokį nediduką išradimą. Jei neturit keksiukų formos, tada galima daryti taip – popierines formeles naudojame po dvi, kepsiukus kepimo skardoj sudedam kuo arčiau vienas kito, petys į petį, kad neišsileistų per daug. Geriausia tai daryti kokioj mažesnėj skardoj, kad keksiukai remtųsi į jos sieneles.

Na ir viskas. Receptas rastas pas Greisę. Tik maniškiai visai visai kitaip atrodo – gal dėl to samadelkino pieno?

O kad jau čia tokia biškiuką raudona tema, tai įdedu porą Džigos foto, kaip ji džiaugiasi nauja lempa. Jokio fotošopo :-)

Ponia, ūsų nenusvilkit :)

Kartais ir mane užvaldo romantiški jausmai. Na, kad, pavyzdžiui Valentino visokios dienos lengvai galvą susuka, romantiška meilės drama ašaras išspaudžia, švilpiantis ūžaujantis vėjas irgi kokias lengvabūdiškas mintis įpučia. Lėkti, skrajoti, dovanas visokias gražias dovanoti. Tokių vat jausmų apimta kažkada padovanojau vyrui krikštolini grafiną žodžiais apipaišytą. Mintis, aišku, nelabai originali (nusižiūrėjau nuo draugės, kuri vyrui bokalus padovanojo su išgraviūruotom protingom citatom), bet juk taip gražu... Graveris nulupo devynis kailius už tą grožį kaligrafišką, bet užtat maloniai nustebino pasakęs : „antrą kartą savo gyvenime tokius gražius ir originalius žodžius graviruoju“. Kaip medum patepė... Ach, gaila, kad autorė ne aš - na kokia iš manęs poetė... Visi laurai atitenka mano antrajai pusei, kuris kažkada oi kiek man tų eilių ir prozos yra prirašęs. Pora – trejetas knygučių susidarytų. Gaila, kad jis pats tos kūrybos visai nevertina ir jei ne mano kruopštus visų tų poperiukų rankiojimas, literatūrinis palikimas būtų išblaškytas po margą svietą.

Štai tie žodžiai sujaudinę graverį (o gal ir jus ?):

 

kambarys kuriame ilgiuosi tavęs

ir vynas kvepia mėnulio

jūromis

ruduo pilki lietpalčiai varnos ir

balandžiai už lango

atidarau duris ir laukiu

savo šešėlio

kad pajusčiau: esu

tik tiek

 

Dar vienas su panašiais leitmotyvais (specialiai tokius panašius parinkau tam grafinui):

 

nors tavo žodžiai bekūniai

ir tavo puodelis įskilęs

tavo blakstienos kvepia

mėnulio jūromis

tavo rankos nuodėmes

paverčia vynu kurį ragaujame

švariomis lūpomis

lyg dar nebūtume gimę

 

O dabar, nusišluostę ašaras, grįžtame į virtuvę, to nuodėmingo vyno, t.y. trauktinės gaminti.

Šaltalankių trauktinė

05 kg šaltalankio uogų (gali būti šaldytos) 0,5 kg karamelizuoto cukraus 0,75 litro degtinės

Viskas labai, labai paprasta. Sudedam, supilam viską į švarų stiklainį. Uždarom, padedam į tamsią vietą. Laikom dvi savaites, kol cukrus ištirps. Karts nuo karto aplankom mūsų stiklainiuką, pakratom, paragaujam...

O jau spalvos gražumas, o jau skonio gerumas...

Trauktinėmis užsikrėčiau pas Aguonėlę ir Skruzdėliukus. Šaunių ten gėrimų pritaisyta...

Kai kurios uogos jau į pabaigą, o aš tik dabar ištaikiau pagaminti tai, apie ką svajoju kelios savaitės. Braškes gavau antro derliau, mėlynės - paskutinės miške, avietės savo dydžiu panašios į mutantes (bet skanios, skanios). Ta proga, kažkokio svaigulio apimta, prisipirkau iš senučių naminių pomidorų (vos neįpiršo ir antro kilogramo „man autobusas be penkiolikos, gal paimk, suvalgysit“), baravykų („bulvių dar reikėtų, ar beliko, kažint?“ – „va, imk, dovanoju puskilogramį, kaip tik vakarienei poniai bus“).

Grįžtam į virtuvę, prie Pavlovos:

6 baltymų 200 gramų cukraus 60 gramų kakavos 60 gramų cukraus pudros

300 ml grietinės 200 gramų juodo šokolado 400 gramų maskarponės (atradimas buvo lietuviška: pigu, skanu...) žiupsnio cinamono 2 šaukštų Bailey arba „Damų“ likeriuko

Įvairių uogų: mėlynių, aviečių, braškių... Tiktų ir raudonieji serbentai...

Orkaitę įkaitinti iki 160 C. Į skardą įtiesti kepimo popierių.

Baltymus sudėti į didelį dubenį. Paimti į rankas mikserį ir pradėti plakti. Kai baltymai pabalsta – dėti po vieną šaukštą cukraus. Plakti minutę, vėl šaukštas cukraus. Plakam kol baltymai sustandėja ir apvertus dubenį nekrinta lauk.

Įsijojame cukraus pudrą ir kakavą. Atsargiai šaukštu įmaišome į baltymus.

Sudedam masę ant kepimo popieriaus bandydami suformuoti kažką panašaus į apskritimą.

Kepam vieną valandą. Išjungiam ugnį ir, neimdami iš orkaitės, paliekam džiūti per naktį.

Kitą vakarą gaminam kremą. Geriausia tai daryti prieš pat valgymą.

150 ml grietinės sudedam į puodą ir statom ant vidutinės ugnies. Kai grietinė sušyla – sudedam sulaužytą šokoladą iš maišome kol ištirps. Imam nuo ugnies ir palaukiam kol atauš.

Sudedam likusią grietinę, maskarponę sukrečiam, įberiam žiupsnį cinamono. Supilam likerį. Išplakam mikseriu iki vientisos masės.

Kremą dedam ant morengo, barstom ar gražiai sudedam uogas: mėlynes, avietes, braškes. Jei braškės didelės – galima supjaustyti.

Valgom iškart... Iki braškės, iki kitų metų...

Receptas su daug pakeitimų iš čia.

Kai tokia vasara, tikra vasara už lango – nekyla rankos vergauti virtuvėje. Nesinori jokių burgundiškų troškinių ar šimtalapių gaminti, svajonėse kažkas lengvo plevena. Tad kelintą vakarą vakarienei valgom uogas, vaisius ir panašius dalykėlius.

1 porcijai reikės:

1 kriaušės 4 šaukštų varškės mėgstamos 1 šaukštelio grietinės 1 šaukštelio medaus poros saujų braškių

Varške sumaišom su medum ir grietine. Jei norim, galim šiek tiek pablenderiuoti, bus mažiau gumuliukų. Nors skanu ir vienaip, ir kitaip.

Braškes nuplauname, supjaustome nedideliais gabaliukais.

Pasiruošiam kriaušes. Jei odelė graži ir skani – paliekam, jei ne – nuskutam. Atsargiai pašaliname sėklas ir supjaustome griežinėliais.

Susluoksniuojame viską: griežinėlis kriaušės, šaukštelis varškės, keli gabaliukai braškių, vėl kriaušė ir t.t. Jei braškių prisipjaustėm per daug, sutrinam šakute – bus neblogas padažas.

Valgom iškart, nieko nelaukdami.

Vaikystėje vaisiai ir uogos visada skanesnis pas kaimynus. Pas vienus visada už tvoros nukrisdavo skaniausios pasaulyje slyvos – paslapčia, eidami iš mokyklos, patikrindavom ar užsiliko kokia. Pas Babulį (pačią mieliausią pasaulyje bobutę) gardžiausios buvo kriaušės... Mūsų sodas buvo labai, labai jaunas, bet vat keturias kriaušes iš pirmo derliaus naktį kažkas „nušvilpė“. O mes jas taip branginom, laukėm kol sunoks, varvinom seilę... Iki šiol jaučiu pyktį tam vagišiui!

O pas draugę kitoj kelio pusėj – aukščiausia trešnė su taip visų akis traukiančiomis uogomis. Maldaudavom jos brolį įlipti ir priskinti tų geltonų uogikių raudonais šoniukais. Ir iki šiol man trešnės daug skanesnės už vyšnias, net nesvarbu, kad jos raudonos, beveik juodos ir dar iš Vengrijos. O keptos kartu su abrikoso gabaliukais ir migdolų plutele... Mmmm..

Reikės:

600 g trešnių 5 abrikosų 2 šaukštai šviežių apelsino sulčių vieno apelsino žievelė 1 šaukštas krakmolo 2 šaukštai cukraus 1 šaukštelis vanilinio cukraus

100 g migdolų be odelių (arba 100 ml migdolų miltų) 100 g. migdolų plokštelių žiupsnis cinamono žiupsnis druskos 80 g sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Trešnes pjaunam per pusę ir pašalinam kauliukus. Abrikosams irgi pašalinam kauliukus ir supjaustom į nedidelius gabaliukus (pusės trešnės dydžio). Sumaišom su cukrumi, krakmolu, žievele, sultimis ir vaniliniu cukrumi.

Jei neturim migdolų miltų, pasigaminame patys: supilam riešutus į blenderį ir malam, malam, kol bus daugiau ar mažiau į miltus panašūs. Migdolų plokšteles šiek tiek pasmukinam peiliu arba tuo pačiu blenderiu (kokius tris kartus trumpai spustelim mygtuką). Sumaišom su cinamonu ir druska, sudedam gabaliukais supjaustytą sviestą ir gerai rankomis viską sumaigom. Trupiniai gaunasi gana drėgni ir lipnūs, bet viskas čia gerai.

Uogas ir vaisius padaliname į keturis ugniai atsparius indelius. Ant viršaus sudedam migdolų masę.

Kepam 30 minučių arba kol paviršius taps gražios auksinės spalvos, o apačioje esantis reikalas pradės burbuliuoti ir veržtis per kraštus.

Atsiprašau už tiek nuotraukų - negalėjau susilaikyti :)

Receptą radau www.dandysugar.com

 

Ot nekantri esu... Gi iki šviežių mėlynių bei lietuviškų braškių liko laukti visai nedaug. Na pora savaičių gal... Maždaug... Jau taip užsinorėjau tokio trupininio su kaušeliu plombyro, kad spjoviau į visus laukimus, griebiau šaldytų mėlynių ir lenkiškų braškių. Gerai, kad nors rabarbarai vietiniai pasitaikė...

Trupiniams reikės:

200 ml miltų žiupsnio gero šviežiai malto kardamono žiupsnio druskos 70 g šalto šalto sviesto 2 šaukštų kupinų medaus

Rabarbarų ir uogų įdarui:

3 – 4 rabarbarų stiebų (20 cm) stiklinės šaldytų arba šviežių mėlynių stiklinės šviežių braškių 2 šaukštų krakmolo 4 šaukštų kupinų medaus pusės citrinos žievelės ir sulčių

Grožiui:

sauja migdolų plokštelių

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Pasigaminam trupinius. Miltus sumaišom su druska ir kardamonu. Įtarkuojam sviestą ir suminkom kartu su medum. Pasidarom du rutuliukus, suvyniojam į plėvelę ir kišam į šaldiklį.

Kol tešla trupiniams šąla, pasidarome įdarą. Rabarbarus nulupam ir supjaustome, braškes supjaustome į 4 dalis. Sumaišom su mėlynėm, krakmolu, citrinos žievele ir sultimis, pagardinam medumi. Maišom švelniai, kad uogos nesusimaigytų.

Sviestu ištepame 6 ramekinus (arba kokias kitas karščiui atsparias formeles - metalinės irgi tinka). Sudedame po lygiai įdarą. Ant viršaus užtarkuojame trupinių masę. Papuošiame migdolų plokštelėmis.

Kepame 30 minučių arba kol įdaras pradeda burbuliuoti ir veržtis per kraštus, o trupiniukai gražiai paruduoja.

Valgom su plombyru... Galima papuošti cukruotom rabarbarų spiralėm, na, bet negi įmanoma išlaukti valandą kol jos bus pagamintos... Aš tiek kantrybės neturiu.

Dedant tokias uogų proporcijas šiek tiek labiau dominuoja mėlynės. Tada jei norisi rabarbariškesnio skonio - mėlynių pamažinam, rabarbarų padauginam....

Receptas su gražiomis fotografijomis iš vat čia. Gaila, kad mano paskutinį trupininį vyras sukirto, nors ir buvau perspėjus, kad pasilieku pakartotinei fotosesijai su dienos šviesom ir pan. Bet, matyt, per skanu buvo, kad išgirstų...

Vakar, antrą kartą gamindama šį pyragą, mintyse buvau sukūrusi ištisą traktatą apie maisto fotografavimo kančias ir visokius niuansus. Šiandien gal kažką ir pabandysiu atkapstyti iš tų minčių...

Kodėl antrą kartą gaminau? O gi todėl, kad užvakar buvo jau tamsu ir na niekaip nesigavo šio skanaus daikto normaliai nufotografuoti. O norėjosi dienos šviesoje, kad spalvos būtų natūralios ir panašus bla bla bla... Atsitempiau ir štatyvą, ir lemptą tokią susimeistrautą savadarbę nusivylusi tais varganais dienos šviesos likučiais. Visokius nustatymus optikos išbandžiau, pagaliau supratau kaip pas mane white balance yra nustatomas... Bet... Gavosi toks, atsiprašant, fuflo, kad gėda, gėda... Todėl vakar kepiau dar kartą. Ir vistiek šviesa vėl ne ta... Tai pasilikau pusę pyrago ir šiandien grįžusi per pietus vėl pabandžiau visą tą skonį įamžinti... Et... Nieko doro vėl: ar pyragas nefotogeniškas, ar aš be fantazijos...

O tokias kančias, kiek skaitau pas kitus, patiria dažnas „maistrašys“: kažkas keliasi šeštą ryto dėl apšvietimo geresnio, kažkas investuoja į įrangą visokiausią, kažkas fotografuoja tik dienos šviesoj (ir jokioj kitokioj), prisiperka rakandų gražiausių, tempia lentas visokias nudažytas ir nutrupėjusias gražesniam fonui à la rustique sukurti, kažkas netgi įsigudrina dantimis fotoaparato mygtuką spaudyti, kad įamžintų visą kulinarijos šedevrų kūrybos procesą... Dažną kartą pagalvoju, kad aš turbūt jau ne į tortų gamybos kursus eičiau mieliau, o fotografavimo... :)

Ir dar tokią pastebėjau tendenciją, kad labai populiaru, ar tai madinga fotografuoti tokiu stiliumi, net nežinau kaip jį pavadinti: kažkaip viskas baltam fone, lyg permatoma, permatomi indai, ryškios maisto spalvos. Gražu, labai, bet kartais sunku besuprasti kurį puslapį žiūriu... Ypač per RSS... Palyginimui trys labai puikūs puslapiai:

La tartine gourmande

My tartelette

Cannelle et Vanille

Labai panašus stilius, gal į tuos pačius foto kursus ėjo?... :)Ypač gražios čia būna kiaušinių fotografijos... Baltai pavydžiu tokio mokėjimo paveiksluoti... Bandžiau ir aš kažką panašaus, Bet... Ech... Ne iš tos vietos man rankos dygsta matyt.

Grįžtam prie pyrago:

1 stiklinė cukraus + 100 ml apibarstymui 1 stiklinė pieno 1 stiklinė miltų žiupsnis cinamono 1 arbat. šaukšt kepimo miltelių 100 g sviesto 400 g šaldytų vyšnių be kauliukų (ar kitų uogų skanių)

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Sviestą ištirpiname. Paliekame atvėsti. Sumaišom cukrų su miltais, cinamonu ir kepimo milteliais. Supilam pieną ir sviestą, išmaišom su šakute. Kepimo formą ištepam sviestu. Pilam tešlą. Suberiam ant viršaus tolygiai vyšnias. Apibarstom dosniai cukrumi. Ir kišam į orkaitę valandai. Kai iki pabaigos lieka 15 minučių – užbarstom dar vieną šaukštą cukraus ir atgal į karštą orkaitės glėbį...

Valgom šiltą su ledais arba plakta grietinėle. Toks paprastumas gaminimo, o toks skanumas valgymo...

Receptas iš tokio puikaus puslapio, va iš čia...

 

Prisikaupė visokių dalykų po torto kepimo, tai sumąsčiau šeštadienio pavakarę iš jų sumeistrauti kažką saldaus, į desertą panašaus.

Reikės (4 ramekinams):

biskvito gabaliukų aviečių uogienės 8 šaukštelių vandens 8 šaukštų kavos likerio (ar kažko panašaus) 4 šaukštų 4 baltymų 8 šaukštų cukraus žiupsnio druskos

Biskvito gabaliukus sulaužom ir sudedame porcijomis į indelius. Vandenį sumaišom su likeriu ir sulaistom biskvitą. Dedam į kiekvieną indelį po porą šaukštelių aviečių uogienės. Galima užmesti vieną kitą šaldytą uogą, bus gaiviau. Baltymus gerai išplakam su cukrumi ir druska (cukrų dedam pamažu, po šaukštą). Reikia išplakti taip, kad apvertus dubenį baltymai jame ir liktų. Kraunam po 3 – 4 šaukštus baltymų ant biskvito ir uogienės.

Orkaitė, aišku, jau turi būti įkaitusi iki 180 C.

Kepam apie 30 minučių. Pirmas 15 minučių orkaitės neatidarinėjam, o ar iškepė patikrinam su pagaliuku – jis turi būti neapkibęs baltymu... Jei dėjom baltymo mažai, na po vieną šaukštą, tada galima kepti tik apie 15 minučių.

Čia ką tik iškepęs, kepurėlė dar nenuleipusi. O valgom kai pilnai ataušta. Arba kitą dieną, pavyzdžiui tingiems, saldiems sekmadienio pusryčiams, kai norisi tik skaityti knygas, žurnalus, žaisti su vaikais, žiūrėti įvairius protingus filmus apie gamtą ar kokias visiškas nesąmones neprotingas... Juk sekmadienis :-)

Ką reiškia angliškasis pavadinimas, manau patys išsiversit :) Aš sulietuvinau ir tokią, sakykim, perkeltinę prasmę įvedžiau ;) Daugiau apie šį nuostabų desertą galit paskaityti šiame nuostabiame bloge "Kad tau nebūtų liūdna". Manasis variantas gavosi visiškai nedėmėtas, labiau juostuotas – įdaro nepagailėjau, bet tas tik į gerą... Uogos gerai...

Tai surenkam į krūva:

225 g. miltų (arba 350 ml) 3 arbat. šaukšt. kepimo miltelių ¼ šaukštelio valgomos sodos ¼ šaukštelio druskos 125 gr. šalto sviesto 60 ml. pieno sauja razinų sauja džiovintų spanguolių sauja džiovintų vyšnių pusė puodelio šaldytų juodųjų serbentų (arba šviežių, jei turit ) 2 arbat. šaukšteliai cukraus vienos citrinos nutarkuota žievelė

Serbentus sumaišom su cukrumi ir gerai sutrinam su blenderiu, įmaišom žievelę. Ten pat keliauja visos nuplikytos ir nuvarvintos džiovintos uogos beigi razinos.

Sumaišom dubenyje miltus, kepimo miltelius, sodą, druską. Įtarkuojame sviestą. Šiek tiek su rankomis apminkome, po truputį pilame pieną ir minkome. Minkom, minkom, kol gaunasi tešlos rutulys. Iš tešlos iškočiojame 20 cm ant 30 cm dydžio stačiakampį. Per visą plotą paskirstome uogyčių įdarą. Dėmesio, paliekam tuščius pakraščius, apie 1 – 2 cm. Suvyniojame į vyniotinį, užspaudžiame gerai kraštus. Viršų irgi gražiai prispaudžiam. Atsargiai dedame ant folijos, suvyniojame į porą – trejetą sluoksnių. Galus užspaudžiam.

Dabar įdomioji dalis. Anglai šitą „diką“ kepa garuose, kokiam garintuve. Aš tokio neturėjau, tai orkaitę įkaitinau iki 200C, įkišau verdančio vandens pripiltą skardą, virš skardos kepimo groteles įstūmiau, o ant viršaus mūsų „gaidelį“ patupdžiau. Kepiau beveik dvi valandas (gal kokias 1 val. ir 45 min.) Jei keptumėme garų puode – tada visas dvi reikia.

O toks desertas skaniausias su vaniliniu padažu, nes uogytės labai saldžios ir rūgštokos – reikia kažko švelnaus... Receptą irgi ten pat nusižiūrėjau.

Vaniliniui kremui reikia:

4 trynių 3 šaukštų cukraus kelių lašų vanilės esencijos 300 ml pieno.

Trynius sumaišom su cukrumi ir vanile. Kol plakam – pakaitinam pieną, bet neužverdam. Karštis turi būti toks, kad būtų galima įkišti pirštuką, bet nenudegti.

Pieną po truputį, plona srovele pilam į trynius, visą laiką maišom. Po ranką jau turim puodą pilną verdančio vandens. Patupdom indą su kremu ant to vandens ir maišome kol sutirštės. Aš maišiau apie 15 min.

Pjaunam porą riekučių karšto pyrago, pilam kremą ir aikčiodami suvalgom.

Noriu vėl... Ačiū už receptą dar kartą :)

 

Nieko ilgai nepasakosiu, tik siūlau salotas arba kokius mėsos patiekalus paskaninti tokiomis spanguolėmis.

Reikės:

10 šaukštų balzaminio acto 2 šaukštelių medaus arba cukraus sauja gera džiovintų spanguolių

O gaminimas labai paprastas. Dedam viską į nedidelį puodą, statom ant ugnies ir pamaišydami užvirinam.

Paverdam kol actas nugaruos, pasidarys kažkas panašaus į sirupą. Va ir viskas :) Skanaus :)