Tinginiai irgi verda...

Jei sugebėčiau rytais atsikelti nors pusvalandžiu anksčiau, aš tikrai valgyčiau pusryčius. O dabar... Aš rituosi iš lovos valandą, garbės žodis. Sapnuoju, sapnuoju... Pypt, pypt. Nuspaudžiu „snausti dar“. Snaudžiu dar 10 minučių. Panirstu į kitą sapno seriją... Vėl „pypt, pypt“. Nuspaudžiu. Dar 10 papildomų minučių sapne pasėdėti 1000 aukštų pastato viršuj ir pasvarstyti – čiuožti ar ne?

Peršasi išvada: man sapnuoti įdomiau, nei pasiruošti padorius pusryčius ir žmogiškai pavalgyti. Be to darbe vistiek laukia vienuoliktos valandos arbatėlė su bandelėm/pyragais/sausainiais/sūriu su medum. Kam tie pusryčiai?!

Bet jūs manęs ypatingai nesiklausykit, kelkitės anksti, valgykit karštus pusryčius. Ir niekada nevėluokit.

Įdaryti prancūziški skrebučiai

2 žmonėm

8 riekelės baltos forminės duonos 2 šokoladu glaistyti sūreliai 1 persikas 1 kivis (šiaip galima naudoti bet kokius vaisius ar uogas: bananus, braškes, kriaušes ir t.t.) pora šaukštų sviesto pora šaukštelių cukraus 2 kiaušiniai 50 ml pieno žiupsnis cinamono cukraus pudros

Kiaušinius išplakti su pienu, dviem šaukšteliais cukraus ir cinamonu.

Sūrelius sumaigyti ir užtepti ant keturių riekių. Nuluptą kivi ir persiką supjaustyti skiltelėmis, sudėti ant apteptų riekių. Uždengti likusiomis riekelėmis, suspausti delnu. Keptuvėje ištirpinti sviestą. Riekes pamirkyti plakinyje iš visų pusių ir dėti į keptuvę. Apkepti vieną pusę, apversti. Galima į keptuvę įberti šiek tiek cukraus, tada susidariusi karamelė padengs riekeles traškiu sluoksniu.

Iškepusius skrebučius po du sudėti vieną ant kito, perpjauti aštriu peiliu. Prie valgant apiberti cukraus pudros debesėliu.

Imdama iš slyvų kauliukus visada prisimenu epizodą iš paauglystės. Gal jau kažkur pasakojau, nepamenu. Vonioje sugedo kranas. Vis lašėjo. O mama iš kažkur gavo kibirą slyvų. Ir bilietus į koncertą. Koncertą, kuris vaikams, t.y. paauglėms dukroms, nelabai įdomus. Slyvose buvo kauliukai, juos reikėjo išimti. Kaip tik darbas namuose nuobodžiaujančiai dukrai. Darbas visai smagus, ypač kai televizorius neveikia. Ir dar tas ramus vandens čiurlenimas iš krano. Puikus fonas. Perpjaunu slyvą, išimu kauliuką, griebiu kitą. Perpjaunu, kauliuką, kitą. Jau beveik kibiro dugnas. Akys lipte lipa, valanda jau gerokai po „Panoramos“. Dar viena slyva, dar vienas kauliukas - aš jau guliu ant sofos su peiliu rankoje ir saldžiai snaudžiu. Tik staiga garsus BARBARBAR. Užsimiegojusi puolu prie durų. Taip malonu eiti, šilta, drėgna. Gal vis dar miegu?! O siaube, per kriauklę veržiasi vanduo, ant grindų vandens per plaštaką! Kažkas kriauklėje pamiršo polietileninį maišelį... O miegojau kokias porą valandų...

Slyvų skanėstas

600 g slyvų 1 šaukštas rudo cukraus 4 šaukštai brendžio ar viskio (galima, jei negaila, ir konjako) 1 šaukštelis cinamono stiklinė rudo cukraus 4 kiaušiniai 1 stiklinė miltų 1 šaukštelis vanilinio cukraus 0,5 stiklinės pieno 20 g lydyto sviesto cukraus pudros

Slyvas pjauname per pusę išimam kauliukus. Užberiam šaukštą cukraus, cinamoną, supilam konjaką (ar ką kitą). Palaikom 15 minučių.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Sviestu patepame vieną didelę plokščią formą arba kelis mažus indelius.

Kiaušinius išsukame su cukrumi ir vanile, kol pabals. Maišydami po turputį sudedame miltus. Supilame sviestą, pieną bei nuo slyvų susidariusį skystį. Išmaišome

Indelius iki pusės pripildome tešla, dedame po 5 – 6 slyvų puseles. Vienam indui slyvų nebeliko - subėriau saują šilauogių. Puikiai tiko.

Kepame 25 – 35 minutes. Ar iškepė, tikriname su pagaliuku. Jei įbedus į patį viduriuką jis bus sausas – jau.

Palaukiame 15 minučių, kol skanumynas šiek tiek atauš.

Negailėdami barstome cukraus pudra.

Galima užsidėti kaušelį ledų.

Receptas iš "Vegetariški patiekalai". 2010 m. 196 psl.

Toks keksas, aišku, geriau tinka žiemą, per Kalėdas ar Tris karalius, su dideliu puodu karštos imbierinės arbatos. Sotus, kaloringas (visas pakelis sviesto!!!), saldus. Visai ne vasaros kepinys.

Bet kokia ta vasara, patys pažiūrėkit pro langą. Su guminiais tik gatve perbrisi, vakar išviso juokinga buvo. Prisiprašiau, kad vyras parvežtų iš darbo – toks lietus pliaupė, o aš su popieriniais batais (madistė, jomajo). Įvažiuojam į kiemą, noriu šokt lauk iš mašinos – vandens aukščiau kauliuko, niekaip tokio dydžio “ežero” neperšoksiu. Vyras, džentelmenas pagal pareikalavimą, griebė į glėbį ir šlepsėdamas savo kiauraraščiais guminukais pernešė mane į sausą, saugų “krantą”. Beveik romantika :-)

Apelsinų ir spanguolių keksas

Puodelis ir vėl 250 ml

Keksui 3 kiaušiniai 2 puodeliai cukraus 3 apelsinų smulkiai supjaustytos žievelės 250 g kambario temperatūros minkšto sviesto 250 ml kefyro 130 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 3 puodeliai miltų 1 šaukštelis kepimo miltelių žiupsnis druskos 100 g džiovintų spanguolių + 1 šaukštas miltų

Glazūrai

Puodelis persijotos cukraus pudros 60 ml šviežiai išspaustų apelsinų sulčių 2 šaukštai smulkiai supjaustytos apelsino žievelės 30 gramų tirpinto sviesto

Kiaušinius, cukrų ir žieveles išplakti iki tirštos kreminės masės. Sudėti sviestą ir gerai išmaišyti. Supilti kefyrą ir sultis. Po truputį berti miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Išmaišyti. Džiovintas spanguoles išvolioti miltuose, atsargiai įmaišyti į tešlą.

Orkaitę įkaitinti iki 150C. 26 cm skersmens kekso formą su skyle ištepti sviestu, pabarstyti miltais. Supilti tešlą. Kepti 70 – 100 minučių. Kol pagaliukas bus sausas, o kekso paviršius gražiai paruduos.

Išimtą keksą ataušinti 10 - 15 minučių ir išversti iš formos. Subadyti keksą šakute, kiek galima tankiau.

Glazūrai skirtus produktus sumaišyti ir užtepti maistiniu teptuku ant kekso. Palaukiame kol keksas visai atauš ir skanaujame.

Receptą radau Honest cooking

 

Kurią čia dieną paskambinau draugei ir paprašiau paskinti jos anytos šiltnamyje žalių pomidorų kilogramą. Ji sutiko. Praėjo pora dienų. Draugė skambina: „norėjau pasitikslinti tau reikia žalios rūšies pomidorų ar tiesiog neprinokusių pomidorų?“ Čia dabar jau aš susimąsčiau: „ar būna tokių, žaliųjų, pomidorų?“. Aišku, galėčiau imti ir pasiknisti internete , atsakymą surasčiau greitai. Bet ar visada reikia tokio lengvo atsakymo? Aš geriau palauksiu ir gal kada nors jis pats prieš mano akis iššoks. Arba pasakysiu taip: aš geriau palaužysiu galvą ties šiuo klausimu, nei ties daug sudėtingesniais. Pavyzdžiui, ar tikrai bus pasaulio pabaiga ir kada?

Žalių pomidorų ir obuolių čatnis

1 kg žalių pomidorų (tinka TIK neprinokę, o jei egzistuoja ir spec. žalia rūšis – tada irgi tiks. PAPILDYMAS. Išbandyta, netika. Nusilupusi odelė nervina. O nuo neprisirpusių nenusilupa, todėl viskas ok. ) 0,5 kg kietų obuolių pora svogūnų 2 džiovinti čili 200 g razinų 100 g imbiero cukatų vieno apelsino žievelė 2 šaukštai geltonų garstyčių grūdelių 1 šaukštas juodų garstyčių grūdelių 250 ml obuolių acto 200 g balto arba rudo cukraus 2 šaukšteliai malto kardamono

Pomidorus ir obuolius supjaustome nemažais gabaliukais. Čili (be sėklų) sukarpom labai smulkiai, svogūną bei apelsino žievelę  irgi susmulkinam. Imbiero cukatus sukapojame kuo mažesniais gabaliukais. Viską dedam į didoką puodą. Jei atrodo, kad skysčio per mažai, galim įpilti 100 – 200 ml vandens. Užverdam. Sumažiname ugnį, kad viskas tik lėtai burbuliuotų. Retsykiais pamaišydami verdam 45 minutes, kol masė pasidarys panaši į tirštą džemą.

Ataušiname, supilstome į sterilius stiklainiukus.

Tinka prie mėsos ar tiesiog ant juodos duonos riekės. Ir jokių minčių apie pasaulio galą :-)

Receptas rastas pas nuostabųjį Deividą Lebovitzą.

Neturiu jokių vaikystės prisiminimų apie greipfrutus. Atsirado jie kažkada mano gyvenime, be tikslios atsimenamos valandos ar dienos ir pasiliko. Užsinoriu kartais ne saldžių mandarinų ar pamaivų apelsinų, o karstelėjusio, raudonu viduriuku, svaiginančiai kvepiančio greipfruto. Primena man jie kažkuriuos mėgiamus kvepalus, kai suprasiu kuriuos – būtinai nusipirksiu.

Kepti greipfrutai

2 asmenims 1 raudonojo greipfruto 2 kupinų šaukštų rudojo cukraus 0,5 šaukštelio cinamono

Orkaitę įkaitinti iki 250 C.

Greipfrutą perpjauti pusiau, pravesti aštriu peiliu tarp odelės ir minkštimo, kad atsiskirtų. Dėti į kepimo indą, pabarstyti cukrumi ir cinamonu. Kišti į orkaitės viršutinį skyrių ir kepti apie 15 – 20 minučių. Arba kol cukrus karamelizuosis. Jei atsitiko taip, kad cukrus ištirpo ir jokios karamelės nei padujų, galima daryti taip: beriam vėl šaukštą rudojo cukraus ir karamelizuojame kulinariniu liepsnosvaidžiu. Jie šiek tiek apdegė, nesijaudinam, valgyti galima. Čiumpam į rankas šaukštelį ir mėgaujamės. Skanu ir karštas (atsargiai!!!), ir šaltas.

Receptas iš Cook Your Dream.

Kažkaip retai aš obuolių pyragus, žiūriu, kepu. Nors labai, labai juos mėgstu... Su dideliais rūgštelėjusių obuolių gabaliukais, karamelės skonio apskrudusiais pakraščiukais. O jei dar kaušelis plombyro šalia, tirpstu iš laimės.

Vis ieškau, bandau visokias naujoves – braunius, kramblus, klafučius, koblerius. O paprastučiui obuoliniam pyragui laiko nesurandu. Negerai...

Bet.. Užmačiau šį, taip jaukiai, „namiškai“ atrodantį, ir jau lekiu į virtuvę. Viltys pasiteisino – baisiai skanu...

Prancūziškas obuolių pyragas

110 g miltų ¾ šaukštelio kepimo miltelių žiupsnis druskos 4 dideli obuoliai (geriau rūgštesni) 2 dideli kiaušiniai (kambario temperatūros) 150 g cukraus 3 šaukštai tamsaus romo keli lašeliai vanilės esencijos (arba 1 šaukštelis vanilinio cukraus) 115 g tirpdyto sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 180 C. Kepimo formą ištepam sviestu ir pabarstom miltais. Geriau kepti apvalioje išardomoje 23 cm. skersmens (bet pas mane ši forma gana didelė, tai kepiau pailgoje, kekso formoje. Jei taip darysite, tada pyragą iš formos imkit tik jam visiškai ataušus).

Obuolius nulupam ir supjaustom didokais gabalais. Vienam dubenyje sumaišom miltus, kepimo miltelius ir druską. Kitam, didesniam, išplakam kartu kiaušinius, cukrų, romą ir vanilę. Įmaišom atsargiai pusę miltų masės, tada pusę sviesto. Suberiam likusius miltus, supilam sviestą. Vėl atsargiai išmaišom. Sudedam obuolius ir maišom atsargiai, kol jie pilnai apsivels tešla. Pilam į paruoštą formą. Kepam apie 1 valandą. Ar iškepė – patikrinam įdūrę su mediniu pagaliuku. Ištraukus jis turi būti sausas...

Visai susipainiojau kas šerbetas ir kas tas sorbetas. Bet jei p. Deividas siūlo tai vadinti sorbetu, taip ir darau.

Dar man maišosi visada kas yra melionas ir kas дыня. Melionu norisi vadinti apvalius daiktus, o vat pailgus ir dar iš kokio Kaliningrado turgaus pas vietinį turkmėną ar uzbeką nusipirktus – дыня (nors ir puikiai suprantu kad ir tie, ir tie augalai yra vienas ir tas pats). Be to melionas man visada bus kažkoks beskonis vandeningas daikčiukas, o vat jo pailgoji sesuo iš Artimųjų rytų – saldi kaip medus, kvepianti gėlėmis, suvalgoma vienu prisėdimu.

Sorbetui imam:

1 kg dynios arba meliono (aš naudojau pirmą :-) ) 60 ml laimo sulčių (kokių poros laimų turi užtekti) 3 šaukštus tekilos 65 g cukraus didelį žiupsnį druskos

Viskas labai paprasta. Vaisių nulupam, išimam sėklas, supjaustom gabaliukais. Dedam į blenderį, pilam sultis, tekilą, beriam cukrų ir druską. Susmulkinam iki vienalytės masės. Perdedam į plastikinį indelį su dangčiu. Kišam į šaldiklį. Šaldom porą – trejetą valandų, pamaišydami šakute kas pusvalandis.

Galima sorbetą valgyti vieną, o galima pasidaryti skanias Margaritas.

Margaritoms reikės (1 porcijai):

2- 3 kaušelių sorbeto 2 - 3 šaukštų tekilos 2 šaukštų laimo sulčių

Taurės kraštelį brūkštelim laimo riekele, panardinam trumpam į lėkštę su druską. Kitus ingridientus sumaišom. Paragaujam ar subalansuota viskas. Jei ko trūksta, papildom. Pilam į taurę. Mėgaujamės...

Jei sorbetas sunkai išsikabliuoja, palaikom prieš valgymą 30 min. kambario temperatūroje.

Receptai nusižiūrėti iš David Lebovitz.

Granatai visada bus tai, kas primins vaikystę. Rytų šalių pasakos, tėvų kelionės ir kolektyvinės nuotraukos – moterys su naujom suknelėm, vyrai su armėniškais batais. Lauktuvės iš jų. Kazinaki, aiva, churma... Ir paslaptingiausia lauktuvė – granatas. O kaip jį valgyti?!

Šiaip jau tokios salotos daromos iš to kas po ranka, o granato sėklelės man čia pakeičia citriną. Be to taip galima reguliuoti kiekvieno kąsnio rūgštelę: noriu - kąsnyje bus keturi grūdeliai, nenoriu – nei vieno.

O šį kartą po ranka buvo:

Obuolio puselė galelis raudono – mėlyno svogūno špinato šviežio lapeliai Iceberg salotų vienas kitas lapas Gorgonzolos sūrio gabalėlis alyvuogių aliejus, druska rožiniai pipirai granato sėklelės čiobrelio viena kita šakelė, galima ir baziliko šviežio

Supjaustom šiaudeliais, suplėšom, užpilam, suberiam. Valgom...

Kažkas man su ta druska negerai: arba persūdau, arba pagailiu. Ir iš vis, kad čia per įprotis neragauti gaminamo maisto?! Todėl dažnai man atrodo, kad druskos per mažai. Nors visiems viskas gerai, o man vat per mažai. Čia pas mane kažkokie receptoriai sutrikę ar ką?

Šįkart man atrodė, kad super viskas čia liuks, o vyras po pirmo kąsnio pradėjo šaukti: tfu, tfu kiek čia tos druskos – net kriaušės vidus sūrus, pati valgyk. Na ir suvalgiau, visas keturias. Man buvo pats tas. Na su druska ir t. t.

Na, o jei bijot tos druskos kaip maro, tai arba odelę nulupkit, arba gerai nuvalykit. Bet gal tik mano vyras toks ypačiai jautrus?

Reikės:

4 kriaušių (ėmiau Conference, dideles) beveik 2 kg akmens druskos (be jodo!!!!) 250 ml cukraus 2 šaukštų vandens 30 g sviesto (supjaustyto smulkiais kubeliais) 80 ml grietinėlės (tos riebiosios)

Orkaitę įkaitinam iki 180C. Kriaušes nuplaunam, nusausinam. Imam skardelę aukštais kraštais. Beriam sluoksnį druskos, sutupdom kriaušes. Supilam likusią druską, kad padengtų visiškai kriaušes, tik uodegytė liktų styroti.

Kišam į orkaitę. Kepam apie 1 val. Ar iškepė, patikriname šakutės įdurimo metodu.

Kol kepa kriaušės, galim pasiruošti padažą. Cukrų ir vandenį kaitinam puode ant vidutinės ugnies. Nemaišom, nebent gražiai sausu šaukštu ar mentele padedam visam cukrui sudrėkti. Laukiam kol užvirs ir pradės burbuliuoti. Karts nuo karto švelniai pajudinam puodą. Laukiam kol karamelė pradės ruduoti ir skleisti skanų kvapą. Kai tik paruduos iki gražios rudos spalvos – imam nuo ugnies greitai sudedam sviestą ir supilam grietinėlę. Atsargiai – labai viskas šnypščia ir burbuliuoja. Maišom greitai, greitai, neleidžiam sušokti viskam į vieną guzą.

Traukiam kriaušes iš druskos. Apvalom šiek tiek, bet nepedantiškai, lai šiek tiek lieka, mes juk gurmanai ;)

Pilam karamelės padažo ir mėgaujamės... Gerai, kad vyras jautrus druskai, man daugiau liko...

Radau pas Martha Stewart (kokia kulinariška pavardė: „troškinio menas“)

Pamenu, kaip prieš kokį dešimt metų, kai su vyru dar buvom tik dviese, iš kažkur gavau puskibirį svarainių. Turėjau kulinarinės patirties: ir pyragus kepiau, ir barščius viriau, ir kugelius, ir blynus... O, va, uogienių savarankiškai nebuvau virus, nors aktyviai dalyvaudavau kituose susijusiuose procesuose: rinkau uogas, valiau jas, siurbiau tą skanų sirupą, kuris susidaro uogom pastovėjus su cukrum, ploviau stiklainius ir panašiai. O kaip tuos svarainius gamina - net ir neįsivaizdavau.

Po ilgų apmąstymų su vyru nusprendėm, kad labai tingim tuos svarainius pjaustyti (taip kažkas patarė, jau nepamenu kas). Pasiėmėm bulvių tarkavimo mašiną ir įjungėm ją. Didesnės netvarkos mūsų virtuvė turbūt nebuvo mačiusi: svarainių sėkliukės lakstė į visas puses, jų buvo pilni plaukai ir rūbai, o ant grindų baisu buvo ir koją dėti, kad ant tų sėklų nepaslystum. Na ką, sutarkavom viską. Ką toliau daryti? Iš kažkur atradom didelę marlės skiautę - išsunkėm kaip cepelinus. Ilgai vargo vyras, kiek būčiau aš vargus – nežinia. Na, toliau, kaip ir aišku viskas, įdėjom cukraus - ir ant viryklės. Aš įsivaizdavau, kad kažkas turėtų gautis panašu į drebučius, bet svarainiai taip negalvojo. Po begalinio virimo, spjoviau į visas svajones, supilsčiau į stiklainiukus. O gavosi labai skanus sirupas, tik spalva kažkokia labai įdomi - žalsva. Tai va tokie kulinariniai bandymai iš ankstyvos jaunystės.

Šį kartą, įsigijusi 1 kg kvepiančių geltonų svarainių, irgi ilgai galvojau, ką su jais daryti. Visokių variantų prisiskaičiau: supjaustytas riekutes užpilti cukrumi, nupilti, užvirti, džiovinti orkaitėje. Nu labai ilga melodija.. O man norisi dabar pat, kuo greičiau... Vis dėl to likimas lėmė, kad savo svarainių uogienę galėjau paragauti tik po triejų parų... Matyt per daug skaičiau, per daug variantų...

1 diena:

1 kg svarainių 0,5 kg cukraus 1 litras vandens

2 diena:

250 g cukraus 0,5 litro vandens

3 diena:

250 g uogienių cukraus

Užkaičiam virdulį su daug vandens. Kol verda vanduo – gerai nuplaunam svarainius. Svarainius užpilam verdančiu vandeniu ir palaikom kokias 3 minutes. Vandenį nupilam. Svarainius supjaustom į 2 – 4 dalis ir pašalinam sėklas. Sėklų neišmetam, gi vaistas tikras...

Beriam svarainius į maisto smulkintuvą, susmulkinam. Jei smulkintuvo indas nedidelis, darom tai per kelis kartus.

Sudedam susmulkintus svarainius į didelį puodą.

Kitam katiliuke užverdam vandenį su cukrumi. Supilam ant svarainių. Dedam ant ugnies ir laukiam, kol užvirs. Jei pasirodo putų, būtinai nugriebiame. Kai tik užvirs – išjungiam puodą. Paliekam viską iki kitos dienos.

Antrą dieną vėl pasidarome sirupą, tik dvigubai mažesnės porcijos. Kai užverda, pilam ant svarainių ir vėl užvirinam (neužmirštam putų). Užverda – jungiam lauk.

Trečią dieną suberiam uogienių cukrų ir verdam viską, kol sutirštės. Man užteko 15 minučių.

Supilam uogienę į sterilius stiklainius (aš naudoju kuo mažesnius, nes tada tikrai viskas bus iki dugno išvalgyta).

Ne, neužmigau priešlaikiniu žiemos miegu... Nors atostogas gal taip ir vertėtų pavadinti? Vartymasis lovoje ilgai, ilgai, kol sąžinė priverčia lyg nuplikytą rioglintis iš patalų, gaminti pietus, kraustyti spintas, valyti langus. Visos dienos atrodo vienodos, lyg eitum į darbą. Tik kelionės, įsimaišiusios į tarpą, dieną paverčia kitokia. Tada kievieną atsimeni su visom smulkmenom. Ir keltis tada nesunku anksti, nes žinai, kad tavęs laukia kažkas ypatingo, kažkokios staigmenos.

Tokios staigmenų kupinos dienos buvo viešint pas mamą ir sesę. Ačiū joms (ir jų antrom pusėm), kad surengė tokią neužmirštamą savaitę. Štai keletas vaizdelių.

Va tokios gražios medūzos dabar okupavo vakarinius Švedijos krantus.

Akvarelistų studijos.

Visokie žuvies ir panašiai restoranėliai.

Norėtumėt tokiam gyventi?

Vienas iš Gamtos istorijos muziejaus Gioteborge eksponatų.

Na ir pora receptukų, tokių jau visai, visai paprastų.

Duonkepėj kepta brioche

Ar tai tikrai tai, kas parašyta - nežinau. Nesu aš tos brioche valgius ir net nežinau, ar gavosi panašu į tai. Naudojausi prie duonkepės pridėtu receptu, tik kai ko įbėriau ir nuo savęs. Be to, norėjau išbandyti atidėjimo funkciją, kad šeštadienio rytą pažadintų kepamo pyrago kvapas. Deja, kvapas manęs nepažadino – sloga tokia, kad nieko nejaučiu jau kelios dienos. Bet vyras sakė, kad kvepėjo nuo ankstyvo ryto ir neleido miegoti.

500 g kepaliukui reikės:

155 ml vandens 1 šaukšto aliejaus arba tirpinto sviesto 1 arbatinio šaukštelio druskos 1 šaukšto cukraus 4 šaukštelių aguonų 2,5 puodelio kvietinių miltų 1 šaukštelio sausų mielių

Sudedam viską iš eilės, kaip surašyta. Mieles užberiam pačias paskutines, ant miltų. Nustatom programą Nr. 6 „Brioche“. Jei norite šviežiu kepiniu mėgautis iš ryto, paspaudžiame atidėjimo funkciją. Aš kažką netaip apskaičiavau, tai duonkepė įsijungė 4 valandą ryto. Šokau iš lovos, kaip kulka ir nubėgau pridėti dar 3 valandų.

Išvertus kepaliuką iš formos šiek tiek nustebino jo kietumas, bet supjausčius paaiškėjo, jog čia tik traški skani plutelė. Vidus buvo minkštutėlis. O tos aguonos baisiai tiko.

Kriaušės su pušų konkorėžių sirupu, kardamonu, cinamonu ir riešutukais

Oi, oi koks ilgas pavadinimas. Lyg ir nebereikia rašyti ko reikės receptui, ar ne? Vienok, surašysiu kas ir kaip. Baisiai skanu su plombyru ar kokiu jogurtu natūraliu. Beje, labai rekomenduoju tą įdomiai skambantį pušų sirupą – skonis nerealus. Su blynais, ledais ar ant vaisių kokių užšlakstyti... Įdomu, kaip jį gamina? Mirko konkorėžius? O gal sumala?

Dviem valgytojams reikės:

1 kriaušės, prinokusios, bet neištižusios 1 šaukšto sviesto 2 šaukštų pušies konkorėžių sirupo (gali būti klevų sirupas) gero žiupsnio cinamono gero žiupsnio malto kardamono saujos geros graikiškų riešutų (gaila, kad nerandu pirkti pekano riešutų, jie čia labai, labai tiktų)

Kriaušę nulupam, supjaustom kubeliais. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Sudedam viską ir atsargiai pamaišydami kaitinam apie 3 – 4 minutes, kol kriaušės šiek tiek suminkštės, o skystis sutirštės. Palaukiam kol praauš ir skanaujam. Radau šitas kriaušes Good life eats.

Būna jums taip: pradedi kažką gaminti ir topteli viena mintis kitam patiekalui, po to dar viena dar kitam. O prieš tai galva buvo tuštutėlė – kūrybinė krizė...

Pradėjau gaminti sirupą, tada pasibeldė idėja ledams pagardinti, o vėliau prisiminiau, kad turiu porą figų liūdinčių. Va ir baisiai gardus desertas paruoštas.

Pradėsim nuo alus sirupo, kuris ne tik ledams tinka paskaninti:

350 ml tamsaus alaus 100 g cukraus cinamono lazdelė

Sudedam viską į katiliuką, statom ant nekaitrios ugnies. Vieną akį vis užmetam, mat alus kaip pašėlęs putoja ir vis veržias lauk. Verdam 20 minučių, arba tol sirupas sutirštėja. Imam nuo ugnies ir vartojame jau ataušusį. Dėmesio – vėsdamas sirupas taps dar tirštesnis.

Kol virė ir aušo sirupas, gaminam duonos ledus:

1 litras pieniškų ledų 2 riekių juodos duonos

Ledus išimam iš šaldiklio, kad šiek tiek atsileistų.

Duoną paskrudinam tosteryje, prieš tai nupjovę plutą. Jei turim blenderį, sumetam sulaužytus duonos gabaliukus ir susmulkinam iki trupinių. Jei neturim, darom viską savo rankutėmis.

Beriam trupinius į ledus ir gerai išmaišom. Kišam į šaldiklį, valgyti galėsim po pusvalandžio

Jei esam barbės devyndarbės, tuo pačiu galim ir karamelines figas paruošti. Juokų juk darbas:

2 figos porą šaukštų sviesto 1,5 šaukšto medaus

Figas supjaustom į 6 – 8 dalis. Dedam į keptuvę nedidelę, ten pat keliauja ir sviestas su medum. Dedam ant mažos ugnies ir maišydami laukiam kol sviestas ir medus ištirps. Figas irgi vis pavartom. Kepam viską apie 5 minutes – nedaugiau. Paragaujam ar skanus tas padažiukas karamelinis gavosi, jei galva apsisuko ir burnoje groja skonių simfonija, jungiam lauk ugnį.

Traukiam lauk ledus, dedam porą – trejetą kaušelių į taurę, tupdom figą vieną ar dvi, užpilam viską sirupu ir patiekiam. O jau tada klausomės ditirambų saldžiausių...

Kai tokia vasara, tikra vasara už lango – nekyla rankos vergauti virtuvėje. Nesinori jokių burgundiškų troškinių ar šimtalapių gaminti, svajonėse kažkas lengvo plevena. Tad kelintą vakarą vakarienei valgom uogas, vaisius ir panašius dalykėlius.

1 porcijai reikės:

1 kriaušės 4 šaukštų varškės mėgstamos 1 šaukštelio grietinės 1 šaukštelio medaus poros saujų braškių

Varške sumaišom su medum ir grietine. Jei norim, galim šiek tiek pablenderiuoti, bus mažiau gumuliukų. Nors skanu ir vienaip, ir kitaip.

Braškes nuplauname, supjaustome nedideliais gabaliukais.

Pasiruošiam kriaušes. Jei odelė graži ir skani – paliekam, jei ne – nuskutam. Atsargiai pašaliname sėklas ir supjaustome griežinėliais.

Susluoksniuojame viską: griežinėlis kriaušės, šaukštelis varškės, keli gabaliukai braškių, vėl kriaušė ir t.t. Jei braškių prisipjaustėm per daug, sutrinam šakute – bus neblogas padažas.

Valgom iškart, nieko nelaukdami.

Vaikystėje vaisiai ir uogos visada skanesnis pas kaimynus. Pas vienus visada už tvoros nukrisdavo skaniausios pasaulyje slyvos – paslapčia, eidami iš mokyklos, patikrindavom ar užsiliko kokia. Pas Babulį (pačią mieliausią pasaulyje bobutę) gardžiausios buvo kriaušės... Mūsų sodas buvo labai, labai jaunas, bet vat keturias kriaušes iš pirmo derliaus naktį kažkas „nušvilpė“. O mes jas taip branginom, laukėm kol sunoks, varvinom seilę... Iki šiol jaučiu pyktį tam vagišiui!

O pas draugę kitoj kelio pusėj – aukščiausia trešnė su taip visų akis traukiančiomis uogomis. Maldaudavom jos brolį įlipti ir priskinti tų geltonų uogikių raudonais šoniukais. Ir iki šiol man trešnės daug skanesnės už vyšnias, net nesvarbu, kad jos raudonos, beveik juodos ir dar iš Vengrijos. O keptos kartu su abrikoso gabaliukais ir migdolų plutele... Mmmm..

Reikės:

600 g trešnių 5 abrikosų 2 šaukštai šviežių apelsino sulčių vieno apelsino žievelė 1 šaukštas krakmolo 2 šaukštai cukraus 1 šaukštelis vanilinio cukraus

100 g migdolų be odelių (arba 100 ml migdolų miltų) 100 g. migdolų plokštelių žiupsnis cinamono žiupsnis druskos 80 g sviesto

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Trešnes pjaunam per pusę ir pašalinam kauliukus. Abrikosams irgi pašalinam kauliukus ir supjaustom į nedidelius gabaliukus (pusės trešnės dydžio). Sumaišom su cukrumi, krakmolu, žievele, sultimis ir vaniliniu cukrumi.

Jei neturim migdolų miltų, pasigaminame patys: supilam riešutus į blenderį ir malam, malam, kol bus daugiau ar mažiau į miltus panašūs. Migdolų plokšteles šiek tiek pasmukinam peiliu arba tuo pačiu blenderiu (kokius tris kartus trumpai spustelim mygtuką). Sumaišom su cinamonu ir druska, sudedam gabaliukais supjaustytą sviestą ir gerai rankomis viską sumaigom. Trupiniai gaunasi gana drėgni ir lipnūs, bet viskas čia gerai.

Uogas ir vaisius padaliname į keturis ugniai atsparius indelius. Ant viršaus sudedam migdolų masę.

Kepam 30 minučių arba kol paviršius taps gražios auksinės spalvos, o apačioje esantis reikalas pradės burbuliuoti ir veržtis per kraštus.

Atsiprašau už tiek nuotraukų - negalėjau susilaikyti :)

Receptą radau www.dandysugar.com

 

Pusę dienos prameditavusi ties šių kriaušių paveiksliuku ir receptu, negalėjau kitko paruošti vakarienei. Ir išvis, supratau, kad kriaušė + sūris man yra labai labai gardu. Todėl mano užduotis yra išbandyti kuo daugiau tokių užkandžių paruošimo būdų. Va šitas bus jau trečias.

2 didokos kriaušės mėlynojo pelėsio sūrio trupinių 4 šaukštai 4 vytintos kiaulienos juostelės labai plonos (gali būti ir rūkyta) 400 ml balto vyno (naudojau pusiau saldų) 800 ml šalto vandens 3 šaukštai citrinos sulčių keli juodieji pipirai 2 lauro lapai

Vyną sumaišom su vandeniu, sudedam pipirus ir lauro lapus. Užkaičiam ir laukiam kol užvirs. Kriaušes nulupame, apipilame citrinos sultimis ir atsargiai sudedame į vyną. Ugnį sumažiname iki minimumo ir verdame 20 minučių.

Traukiam lauk, ataušinam. Nupjaunam kriaušių viršūnėles ir šaukšteliu atsargiai išskobiame sėklas. Į išskobtas duobutes dedam sūrį, uždedame viršūnėlę atgal. Apvyniojame kumpio juostelėmis.

Į kepimo indą įklojame kepimo popierių, tupdom kriaušes. Kepam 220 C orkaitėje 20 minučių, kol kumpis gražiai apskrus.

Valgome dar šiltas.

Puikusi receptas - iš Palachinkos. Ten daugiau gerų dalykų yra. Prieš kriaušes dar kai ką iš ten gaminto ragavom, bet apie tai rytoj.. Turbūt...

O kaip Jūs kriaušes užkandžiams gaminat? Ką dar dedat? Ir išvis, ar patinka?

Nesu didelė mėgėja geltono maisto, t.y. tokio, kuris nudažomas įvairių prieskonių pagalba. Nepatinka ciberžolė (kurkuma), karotinas ir t.t. Turbūt todėl ir į šafrano geltonumą įtartinai žiūrėjau. Bet... Paragavau nuostabaus lassi ir šafranas reabilituotas. Griebiam žiupsnelį ir lekiam į virtuvę.

Reikės:

4 nedidelių kietokų prisirpusių kriaušių 100 ml rudo arba balto cukraus ½ šaukštelio šafrano gijų 2 arbatinių šaukštelių citrinos žievelės (neturėjau, todėl naudojau porą šaukštelių savadarbio mandarinų – citrinų marmelado) 500 ml šalto vandens (galima dalį pakeisti desertiniu vynu) saujelė gvazdikėlių saujelė kvepiančiųjų pipirų lazdelė cinamono

Kriaušes nulupame, kotelį paliekame.

Vandenį supilam į katiliuką, sudedame viską, išskyrus kriaušes. Palaukiame kol užvirs. Sudedame kriaušes ir verdame 20 minučių ant vidutinės ugnies. Karts nuo karto kriaušes apverčiame, kad visi šonai išvirtų. Jei kriaušes pjausite per pusę, tada virti reikės 10 minučių.

Patikriname ar kriaušės jau minkštos. Griebiam lauk ir atidedame į šoną. Likusį skystį perkošiame (jei kriaušes virėte 10 minučių, tada sirupą paverdame dar 10 minučių).

Tupdome po kriaušę į taurę, užliejame sirupu. Jei norite šiek tiek prislopinti sirupo saldumą, įdėkite plombyro rutuliuką.

Skanaus!

Receptas iš knygos «Книга гастронома: рецепты вкусной и здоровой жизни», 2010.

Vakar užsiminiau apie džiovintus pirkinius visokių vaisių pavidalu, o šiandien siūlau idėją kur juos galima panaudoti. Aišku galima sukrimsti be jokių įmantrybių ir laukimų, gi skanu velnioniškai. Bet galima šiek tiek pasikuisti ir paprastam tinginiukui priduoti šarmo minėtųjų gėrybių dėka.

Klasikinio tinginio receptuką nusižiūrėjau pas Astą „Saulėtoj virtuvėj“.

Reikės:

3 pakelių sausainių „Gaidelis“ 180 g sviesto 130 ml pieno 2 šaukštai kupini kakavos nesaldžios 3 šaukštai cukraus vienos plytelės pieniško šokolado (100 g) 10 gražių džiovintų figų (prašom nesumaišyti su datulėmis, nors jos irgi beveik tinka) 15 džiovintų abrikosų pakelio rožinių pipirų (mums reikės tik pipirų rožinės skūrelės)

Sausainius sulaužom. Figas ir abrikosus nuplikome ir supjaustome gabaliukais nelabai mažais. Sumaišom su sausainiais. Įtrupinam pusę plytelės šokolado.

Sviestą ištirpinam, supilam pieną, kakavą, cukrų ir likusią pusę šokolado plytelės. Maišydami užvirinam. Keliam nuo ugnies ir ataušiname.

Pilam skystą daiktą ant sutrupintų dalykų ir gražiai išmaišome.

Sukrečiam viską ant plėvelės ir suformuojame „dešrą“. Galus gerai užrišam.

Kišam į šaldytuvą ir užmirštam iki kitos dienos. Šiaip skaniausia būna lygiai parą pralaikius.

Rožinius pipirus maišelyje patrinam tarp delnų, kad skūrelės atsikirtų nuo juodo branduoliuko. Suberiam į sietelį ir sijojame ant tinginio jau išsiilsėjusio. Delnais prispaudžiame.

Pjaustome ir ragaujame... Mmm... Ne per daug saldu... Subtilus figų ir rožinių pipiriukų skonis... Gerai gavosi....

Uogienių nei mėgstu valgyti, nei verdu. Na kartais patinka kokį vieną kitą šaukštelį suvalgyti prie arbatos, taip vadinamuoju rusišku būdu. Ypatingai nemėgstu braškių uogienės, tos kur, cielos uogos plaukioja sirupe. Brrr, net nupurtė prisiminus. Skanu nebent sutrintos su cukrumi ir užšaldytos, bet ar tai uogienė...? Na dar šaukštukas vienas kitas mėlynių ar aviečių uogienės, bet vėlgi prisikandant prie arbatos.

O vat šitą marmeladą iškarto pamilau ir tikrai dar gaminsiu. Šiek tiek reikia pasiknisti, bet jau koks dieviškai skanus rezultatas...

Reikės vienam litrui ir gal 200 ml pagaminti:

3 didelių oranžinių, oranžinių apelsinų (750 g) 2 gražių citrinų (250 g) 1,1 litro vandens 1000 ml cukraus

Nupjaustom apelsinų ir citrinų galiukus ir kruopščiai nuplauname. Užsikaičiam virdulį vandens. Kai užverda, užpilam ant apelsinų ir citrinų, kad pilnai apsemtų. Jei iškyla į paviršių – prispaudžiam kokia lėkšte ar panašiai. Palaikom gal kokį 20 minučių, arba kol išsiurbiam visus kambarius.

Vandenį nupilam. Citrinas dalinam į keturias skilteles, apelsinus – į aštuonias. Plonai, plonai supjaustom. Su šia užduotim susidoroti labai padėjo Pijaus šveicariškas peiliukas, kuriam jis sąžiningai taupė gal kokius metus ar ilgiau. Aštrus kaip britva ir šitam reikalui labai tinka.

Dedam viską į puodą nemažą. Užpilam 1,1 litro vandens ir užvirinam. Paverdam 5 minutes. Tada supilam cukrų. Na ir verdam ant stiprios ugnies kol nugaruos gal penktadalis vandens. Pamaišom karts nuo karto. Aš viriau 50 minučių. Ar marmeladas išviręs, tikrinau tokiu būdu (kažkur nuo 30 virimo minutės) – įdedu šaukštą marmelado į lėkštutę, ją kišu į šaldiklį 5 minutėm. Traukiu lauk ir žiūriu, ar jau panašu į drebučius. Jei skysta, verdu dar 10 minučių ir vėl tikrinu. Po antro patikrinimo jau buvo gatava.

Marmeladą galima supilstyti į kokius mažiukus sterilius stiklainiukus (turbūt kiekviena turim būdą kaip tai padaryti). Kai atšąla – dedam į šaldytuvą. Kitą dieną jau galima valgyti.

Originaliame recepte reikėjo gaminti iš ypatingų bergamotės citrinų, bet kur tu žmogau jų gausi pas mus...

Kad sūris ir kriaušės sutverti viens kitam supratau kažkurią vasaros dieną pasigaminusi orkaitėje keptų kriaušių puselių su medum, dieviškuoju rokforu ir kreminiu sūriu. Šis užkandis dabar yra visų mūsų baliukų numeris vienas. Kiek žinau, ragavusieji irgi tai įtraukia į savo vakarėlių meniu. Tik sunku nutaikyti skanias kriaušes nusipirkti. Labai svarbu prisirpimo ir saldumo lygis...

Šį kartą kažkas panašaus gavosi, tik su daug traškesio... Receptas iš François-Xavier puikiojo blogo www.fxcuisine.com

Reikės:

tamsios ciabattos kelių labai plonų riekelių alyvuogių aliejaus česnako skiltelės gabalo rokforo arba gorgonzolos (kame skirtumas, niekaip nesuprantu... būsiu dėkinga, jei kas paaiškins) graikiškų riešutų saujelės skanios, saldžios kriaušės

Ciabatta aptepame aliejumi iš abiejų pusių ir kepame orkaitėje ant grotelių kol švelniai apskrus. Traukiam lauk, įtrinam česnako skiltele abi puseles. Ant kiekvienos riekelės dedam juostelėmis supjaustytą sūrį. Užtupdom po 3 – 4 graikiškus riešutus. Kišam atgal į orkaitę. Neilgam – kol sūris išsileis. Traukiam lauk, apdedam nuluptos kriaušės gabaliukais ir nieko ilgai nelaukę ragaujam.

 

„Košės sviestu nepagadinsi, saldžios sriubos saldumi irgi“. Vat taip ir panašiai aš mąsčiau kraudama trečią šaukštelį medaus į sriubai skirtą vandenį.. Ir ką gavosi puikiai puikiausiai. O ar gali nesigauti puikiai toks dalykas, jei dar ir kleckiukų savadarbių prileidi?

Viskas daugmaž iš akies

Vanduo gal 1,5 litro, o gal litras 3 šaukšteliai medaus 6-8 džiovinti abrikosai sauja gerų razinų cinamono lazdelė šaukštas krakmolo kleckiukams: miltų keturi šaukštai, vienas kiaušinis ir šlakelis vandens

Vandenį užkaičiam, kai užverda dedam medų, šiaudeliais supjaustytus abrikosus, razinas ir cinamono lazdelę. Kol viskas verda, susimaišom tešlą kleckiukams. Jei tešla atrodo skystoka - pridedam miltų daugiau. Kabinam šaukštu tešlą ir lėtai varvinam į verdančią sriubą. Privarvinam kiek mums reikia tų kleckiukų ir paverdam dar sriubą porą minučių, nedaugiau, kad kleckiukai neištižtų. Krakmolą ištirpinam keliuose šaukštuose šalto vandens ir supilam į sriubą. Palaukiam kol viskas gražiai sutirštės ir išjungiam.

Sriubą skaniausiai valgyti šaltą su geru šaukštu grietinės... Kleckiukai gavosi tirpstantys burnoje,  lengvi kaip debesys, o razinos ir abrikosai gomurį malonino subtiliais saldumais...

O mieli skaitytojai, ką deda į savo saldžią sriubą?