Tinginiai irgi verda...

Neturiu namuose interneto. Ir dar gerą savaitę neturėsiu. Ir labai gerai. Atradau naują man dalyką. Internetas kavinėse. Nieko to nenustebinsi ir aš pati žinojau, kad tai egzistuoja. Bet poreikio nebuvo. Dabar žinau kur kokiose Palangos (Klaipėdos) kavinėse, kitose vietose jis yra. Net slaptažodžius tų vietų atsimenu. Be to! Man labai gerai pavyksta čia susikaupti, jei reikia atlikti kažkokį kompiuterinį darbuką. Tyčia neimu su savim pakrovėjo, kad šiek tiek save apribočiau – kompiuteris laiko dvi valandas. Vadinasi per jas viskas turi būti atlikta. Be to! Apie mane pastoviai šokinėja padavėjai , pačiai rūpintis niekuom nereikia. „Ne, šiandien latte nenoriu. Prašom man svarainių arbatėlės!“

Paprikas tokias esu jau kažkada dėjusi, vienas iš populiariausių giminių ir draugų tarpe receptas. Šį kartą vienas kitas patobulinimas.

Užkandis su keptom paprikom

3 įvairių spalvų paprikų 3 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 šaukštas vynuogių acto 2 šaukštai kaparėlių sauja šviežio čiobrelio skiltelė česnako 0,5 džiovinto čili pipiro be sėklyčių druskos, pipirų prancūziškos baguette duonos tepamo kreminio sūrio

Orkaitę įkaitinti iki 250C. Paprikas sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę, į patį viršų. Kepti kol paprikų viršus pajuoduos. Apversti, apkepti ir kitą pusę. Iškepusias paprikas suvynioti į aliuminio folija. Palaikyti kol atauš. Nulupti odelę, išimti sėklas, supjaustyti į 4-6 dalis.

Dubenyje sumaišyti aliejų, actą, kaparėlius (šiek tiek susmulkintus), kapotą česnaką, čiobrelio lapelius ir smulkiai supjaustytą čili pipirą. Druskos, pipirų neužmirštam. Sluoksniuoti paprikas su užpilu nedideliame stiklainyje. Prieš valgant palaikome bent valandą šaldytuve.

Baguette riekutes aptepame kreminiu sūriu, tupdom po paprikos gabaliuką, užpilam šiek tiek skysčio, kuriame mirko paprikos.

Skanaus!

„Keturis ilgus metus. Keturis ilgus metus. Keturis ilgus metus buvau išėjęs. Keturis ilgus metus blaškė vėjas. O kai pagaliau sugrįžau – nieks nepažino.“ - dainuoja jaunystės kumyrai „Kontrabanda“. Ne tiek aš buvau išėjus, tik pusę metų, bet tikiuosi, kad kažkas laukė :-) Kur buvau išėjus? Niekur. Ne-bu-vo į-kvė-pi-mo. Ar verta tada kažką daryti, rašyti, jei jo nėra?

O pradedu nuo deserto. Čia tokį jausmingą graudulingą filmą žiūrėjau, tai ten mergička restoranuose nuo deserto pradėdavo. Na jei pasprings vegetarišku troškiniu, tai bent jau bus suvalgiusi prieš tai skaniausią vakarienės dalį.

Dar vienas dalykas. Per tą neįkvėpimą nesudalyvavau viename projekte, tai vat ką dabar dėsiu kelis kartus iš eilės bus to pasekmės.

Makaronai „Obuolių pyragas“

Makaronai

 

3 kiaušinių baltymai (turėtų sverti 100 g) 50 g cukraus 200 g cukraus pudros 110 g migdolų miltų (arba galima pasigaminti patiems: paskrudinam migdolus, nulupam, sumalam su cukrumi ir cukraus pudra) 2 arb. šaukšteliai malto cinamono

 

Kiaušinių baltymus sudedam į švarų indelį, uždengiam ir paliekam šaldytuve 24 – 48 valandoms, kad išgaruotų drėgmė ir tešla nebūtų vandeninga. Aš laikiau 2 paras. Išimam iš šaldytuvo dvi valandos iki gaminimo, kad baltymai sušiltų.

Mikseriu plakam baltymus iki putų. Tada pro truputį beriam cukrų ir plakam dar apie 5 – 10 minučių, kol baltymų masė bus standi ir lygi.

Migdolų miltus, cukraus pudrą ir cinamoną suberiam į virtuvinį kombainą ir kelias sekundes maišome.

Beriam migdolų, cukraus ir cinamono mišinį į baltymus ir, keldami mentelę nuo dugno į viršų, išmaišome.

Į skardą įtiesiame kepimo popierių arba silikoninį kilimėlį.

Tešlą sukrečiame į kulinarinį maišelį su paprastu apvaliu antgaliu. Išspaudžiame maždaug 3 – 4 cm skersmens pyragėlius. Pyragėlius paliekam 1 val. apdžiūti kambario temperatūroje.

Orkaitė per tą laiką turi būti jau įkaitusi iki 150 C. Kepam 12 minučių.

Pyragėlius ataušinam ant grotelių. Nuo popieriaus imame tik visai ataušusius.

Obuolių košė pertepimui

 

3 dideli obuoliai 4 šaukštai cukraus 100 g sviesto

 

Sviestą ir cukrų ištirpiname nedidelėje keptuvėje. Sudedame nuluptus ir smulkiai supjaustytus obuolius. Kepame ant lėtos ugnies apie 20 minučių, kol viskas virsta į košę. Ataušiname.

Makaronus lipdome po du, košės dedame po šaukštelį. Sudedame paruoštus skanėstus į sandarų indelį ir į šaldytuvą. Skaniausi kitą dieną, kai cinamonas ir obuoliai susijungia į vieną dievišką rudeninį skonį.

 

Pavasariniame „Celsijaus“ žurnale man teko garbė „iliustruoti“ pasaką „Varna ir sūris“ gardžiu patiekalu. Mintis pradinė buvo labai drąsi (kaip man) - gaminti tikrą varškės sūrį. Bet tik prisiruošusi jį gaminti, vieną dieną supratau: iš kur gauti kaimiško pieno? Giminės karvę kokią jei ir laiko, toli gyvena. Keltis 7 val. ryto ir su stiklainiu budėti kieme, kol (galbūt) atveš iš Latvijos pasienio? Prašyti drauges, kad už mane nupirktų? Susitarti turguj, kad paliktų tris litrus, kol aš susimylėsiu ateiti ant dvyliktos? Nu galvos skausmas. Aš gi taip mėgstu pamiegoti, o čia kažkokia slovikinė-pieninė nesąmonė. Man pienas vistiek skaniau iš parduotuvės. O kaimiškam per daug visko: skonio, riebumo, kvapo. Neprisigeriu aš nuo jo, prisivalgau labiau.

O dar sūrmaišio reikia... Kažkio prietaiso medinio sūriui spausti, slėgti ir visaip kitaip mankštinti.

Gaus varna ir lapė kitokiais sūriškais dalykais mėgautis.

Kokį sūrį snape laikė varna? Džiovintą? Ožkos pieno? Ar karvės? O visą sūrį ar tik jo gabalą? Ar varna gali snape išlaikyti visą sūrį – tokį, kokį antrą vestuvių dieną visiems demonstruoja svočia? Vargu.

Ir ką moderni varna snape laikytų šiandien? Gal visai ir ne sūrį, o madingą „cheesecake‘ą“ ar dubenį graikiškų salotų. Jūsų valia fantazuoti.

Tad pasiūliau varnoms, lapėms ir gerbiamiems skaitytojams pabandyti kelių rūšių sūrio rutuliukų su šviežių žolelių užpilu.

Sūrio rutuliukai

20 rutuliukų

100 g rikotos 100 g parmezano sūrio 100 g lydyto sūrelio 125 g. kreminio sūrio 100 g moliūgo sėklų 100 g baltų ir juodų sezamo sėklų mišinio Pora šaukštų rūkytos paprikos Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Visus keturis sūrius sudėti į dubenį ir išmaišyti iki vientisos masės. Pagardinti pipirais. Moliūgo sėklas ir sezamus pakepinti sausoje sunkioje keptuvėje. Ataušinti. Moliūgo sėklas sukapoti. Dviem šaukštais daryti iš sūrio masės rutuliukus. Apvolioti sezamo arba moliūgo sėklose, rūkytoje paprikoje. Pateikti su žolelių užpilu.

Užpilui:

Sauja šviežio baziliko Sauja šviežios kalendros Sauja šviežios mėtos 100 ml tyro alyvuogių aliejaus

Nuplautas ir nusausintas žoleles kartu su alyvuogių aliejumi sutrinti blenderiu. Užpilti ant sūrio rutuliukų.

Esu išbandžius įvairius „taco“ variantus. Kodėl rašau kabutėse? Todėl, kad nežinau, ar tai, ką aš ragavau ir toliau ragauju, buvo tikras, meksikietiškas, taco. Pažintis prasidėjo Švedijoje. Mano pareiga būdavo nupirkti 400 gramų maltos jautienos. Supjaustyti daržoves. Valgyti. Valgydavom su tokiom traškiom, kietom kukurūzų geldelėm. Kaip jos vadinasi?...

Kelis kartus pati kepiau tortiljas. Nes tos guminės, kurių gali nusipirkti, man stringa burnoj. Bet mano šeimyna jas mėgsta. Kai kada valgom kaip nachos, t.y. su tortiljos čipsais. O dabar va supratau, kad man skaniausia su paprastu lavašu.

Daržovės irgi vis varijuoja. Tai svogūnų laiškų būtinai reikia, tai sugalvoju morkas ir cukinijas pakepinti sunkioje ketaus keptuvėje. Gaunasi toks dūmelio aromatas.

O vat su prieskoniai yra šitaip. Naudoju mišinį jau paruoštą. Na niekaip nesiseka pačiai nutaikyti proporcijų. Matyt kažkokios dalies nėra mano stebuklingoje virtuvėje.

Toks štai mūsų „taco“. Jūs, turbūt, kitaip darot. Papasakokit.

Mūsų „taco“

4 žmonėms

Padažui:

1 svogūnas 2 skiltelės česnako alyvuogių aliejaus skardinė pomidorų savo sultyse (be odelės) balzaminio acto šaukštas šaukštelis cukraus šaukštelis raudonėlio

Pradėsim nuo padažo. Nedideliame puode įkaitiname aliejų. Pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną bei česnaką. Supilame pomidorus su visom sultimis. Pamaigome šakute. Suberiame cukrų, raudonėlį, actą supilam. Paliekam paburbuliuoti ant vidutinės ugnies apie 15 minučių.

1 - 2 lavašai didelė morka vidutinė cukinija stiklinė koncervuotų kukurūzų salotų gniūžtė (Iceberg, rukola, špinatai ir t.t.) 400 g. maltos jautienos pakelis taco prieskonių 200 ml vandens

Morkas ir cukinijas supjaustome griežinėliais. Kepame po nedidelę partiją (vienu sluoksniu) sunkioje ketaus keptuvėje (arba grill keptuvėje), apverčiame. Kepant morkas galima šliukštelt alyvuogių aliejaus. O cukinijas kepame sausoje.

Mėsą apkepame didelėje keptuvėjė, visą laiką medine mentele kapojame bei maišome faršą, kad gabaliukais nesuliptų. Kai nebesimato raudonos mėsos, supilame taco prieskonius ir vandenį. Uždengiame sandariai. Ugnį sumažiname iki minimumo ir troškiname apie 10 minučių.

Kartais pamirštu įkaitinti orkaitę, tai lavašą šildau suvyniojusi į foliją ir padėjusi ant keptuvės dangčio. Prispaudžiu kitu dangčiu.

Daržoves, mėsą, padažą sudedame į indelius. Salotas suplėšome.

Va ir viskas.

Lavašą supjaustome. Krauname ant jo viską, ko širdis geidžia.

Susukame. Valgome.

Turbūt labiausiai šokoladiškiausias pyragas, kurį teko kepti. Ir juodžiausias.

Cukinijos ten nerasit nė su žiburiu – ji tiesiog išgaruoja, lieka tik drėgmė, kurios bet kuriam šokoladiniam pyragui mirtinai reikia. O tie dideli šokolado gabalai – mmm, kai ant tokio „užtaikai“, belieka tik užversti akis į dangų ir iš palaimos prisimerkti.

Šokolado ir cukinijų pyragas

240 g. kvietinių miltų 60 g tamsios, geros kokybės kakavos 1 šaukštelis valgomosios sodos pusė šaukštelio kepimo miltelių pusė šaukštelio druskos 180 g rudo cukraus 130 ml alyvuogių aliejaus 2 šaukšteliai vanilės cukraus 1 šaukštelis tirpios kavos granulių 3 kiaušiniai 350 g stambia burokine tarka sutarkuotos cukinijos (geriau imti jaunas, su visa žieve) 160 g tamsaus juodo šokolado (50 proc.) cukraus pudros

Orkaitę įkaitinti iki 180 C.

Pasiruošti 22 cm skersmens apvalią formą: ištepti aliejumi, į dugną įkloti iš kepimo popieriaus iškirptą skritulį (bus lengviau išimti pyragą).

Miltus sumaišyti su kakava, soda, kepimo milteliais, druska. Kiaušinius išplakti su cukrumi, vanile, kava ir aliejumi iki purumo. Sutarkuotas cukinijas sumaišyti su trečdaliu miltų mišinio ir stambokiais gabaliukais susmulkintu šokoladu. Likusius miltus sumaišyti su kiaušinių plakiniu. Sudėti cukinijas ir atsargiai išmaišyti.

Supilti tešlą į formą. Kepti 50 – 60 minučių, kol į vidurį įbestas medinis pagaliukas bus sausas. Jei naudosit didesnę formą – kepti reikės trumpiau.

Iškepusį pyragą ataušinti 15 minučių, tada apvesti peiliu palei formos pakraštį ir išversti ant gražiausios lėkštės. Nulupti kepimo popierių. Galima pagražinti cukraus pudra. Skaniausias – visai atvėsęs.

Receptas iš Chocolate & Zucchini. O ką skanaus dar galima pagaminti su cukinija bei gausybę kitokių visokių gardumynų rasite pirmame Lietuvos maisto tinklaraštininkų žurnale °C, kuris jau tuoj tuoj pasirodys. Ten bus šiek tiek ir mano kuklaus indėlio :)

Jau tampa tradicija, kad grįžus iš Vivattur‘o kolegų – turizmo specialistų prašymu skelbiu kokių džiūvėsių receptą. Praeitais metais tai buvo kolosalios sėkmės sulaukę biscotti su spanguolėm ir visokiais riešutais.

Šiais - kmynais, parmezanu ir džiovintais pomidorais kvepiantys, liežuvį aštriai kandžiojantys sūrūs džiūvėsiai. Biscotti, kaip juos užvadino recepto autorė, nedrįstu šaukti. Tegul bus džiūvėsiai ar net, anot Kristinos, skrebučiai.

Puikiai tiks tiek prie vyno taurės, tiek prie bokaliuko alaus.

Aštrūs skrebučiai

1) dalis

600 ml miltų 3 arbat. šaukšteliai kepimo miltelių 1 arbat. šaukštelis druskos 3 maži džiovinti čili pipirai (vieno dydis kaip piršto narelis) 2 šaukštai kmynų 2 arbat. šaukšteliai šviežiai grūstų juodųjų pipirų 2 saujos džiovintų pomidorų (sausų, nelaikytų aliejuje)

2) dalis

120 g. minkšto sviesto 1 šaukštas cukraus (balto arba rudo) 4 kiaušiniai 2 didelės saujos „Džiugo“ sūrio 4 šaukštai pieno

Juostelėmis supjaustome arba sukarpome žirklėmis čili pipiriukus (sėklytes išmetam) ir džiovintus pomidorus. Sumaišome su kitais pirmos dalies produktais.

Sviestą gerai išsukame su cukrumi ir sūriu. Dedam po vieną kiaušinius, gerai išmaišom. Sudedam pusę sausų produktų, supilam pieną. Išmaišom. Dedam likusius miltus ir gerai išminkom, kol nebelips prie rankų. Jei reikia, įberiame dar miltų. Formuojame rutulį, dedam į šaldytuvą ir paliekam valandai.

Orkaitę įkaitinam iki 190 C. Į skardą įtiesiame kepimo popierių.

Po valandos traukiam lauk tešlą. Iš jos darom du 4 pirštų pločio apie 30 cm ilgio kepaliukus. Viršų šiek tiek priplojame delnu.

Dedam į skardą. Kepam 25 – 30 minučių.

Traukiam lauk, atvėsinam kokį pusvalandį. Orkaitėje temperatūrą sumažiname iki 160 C. Pjaustome kepaliukus piršto storio riekutėmis, dedam ant grotelių. Kepam dar apie 20 - 25 minutes, kol paviršius vos vos paskrus, o skrebučiai bus išdžiuvę.

Skanaus!

Šios datulės – viena iš sėkmingesnių pastarųjų dienų improvizacijų. Galima valgyti šaltas, galima paskrudinti orkaitėje – gardu visaip. Tik gerai paskaičiuokite kiek jų pagaminti, o tai dėl paskutinės gali ir peštynės kilti. O datules rinkitės kuo didesnes – tokios gardesnes, be to daugiau visko telpa. Gali būti ir su kauliuku – kaip nors iškrapštysit.

Kimštos datulės:

15 datulių 150 g sūrio su mėlynu pelėsiu 30 migdolų 15 juostelių vytintos kiaulienos šoninės

Išimam kauliukus iš datulių. Sūrį supjaustom į 15 dalių. Migdolus pakepinam sausoje keptuvėje, atvėsinam. Kemšam sūriu datules, įstumiam po du migdolus. Apvyniojame juostele šoninės, permeigiame mediniu pagaliuku.

Į skardelę įtiesiame foliją, sudedam datules.

Kepame iki 160 C įkaitintoje orkaitėje apie 15 – 20 minučių.

Palaukiame kol šiek tiek atauš ir mėgaujamės.

Turiu iš vaikystės porą prisiminimų apie ugnį. 3-čioj klasėj įsirašiau į jaunųjų gaisrininkų būrelį. Pagrindinė mintis šios užklasinės veiklos buvo žolės degintojų gaudymas. Su mokytoja klaidžiodavom pavasarį po pievas, ieškojom pažeidėjų. Prisimenu tik vienų gaudynių pabaigą. Du jaunieji padegėjai stovi prieš visą klasę (kurioje buvom tik 6 mokiniai), o būrelio vadovė liepia jiems nusimauti kelnes, o mums duoda į rankas po rykštę. „Pamokinkit juos, su ugnim žaisti nevalia“. Ar suprato būrelio galva kokią traumą paliko mums ir ypač mėgėjams pasišildyti prie ugnelės?

Kitas epizodas. Namo rūsy, prie „Beržo“ * guli kelios degtukų dėžutės. Aš juos degu po vieną, laukiu kol sudegs ir metu už tos didelės metalinės spintos. Tėvas, surinkęs saują nudegusių degtukų, sukelia baisią audrą, įkrečia į kailį ir nuvaro į kampą. O jo žodžiai „jaunoji gaisrininkė namų vos nesudegino“ skamba ir skamba... Iki šiol...

*„Beržas“ toks mazutu ar kokiu kitu velniu kūrenamas pečius, kuris šildydavo „alytnamius“.

Ir vis dėl to mėgstu stebėti ugnį iki dabar. Žvakės, židiniai, laužai, degančių malkų žiemą kvapas – pats gardžiausias. Todėl visi tie ugnele pašildomi valgiai ir gėrimai (arbatinukai mandrūs, fondiu) mane labai vilioja.

 

Sūrio fondiu (užteks keturiems)

300 ml + 50 ml sauso balto vyno skiltelė česnako šaukštelis citrinos sulčių 150 g Čederio sūrio 350 g Žementalio sūrio 2 šaukšteliai krakmolo žiupsnelis baltųjų pipirų žiupsnelis šviežiai tarkuoto muskato

Imam nedidelį puodą storu dugnu. Ištriname puodą česnako skiltele. Supilam 300 ml vyno ir citrinos sultis. Užkaičiam ant vyryklės, ant mažos liepsnelės. Po poros minučių sudedam tarkuotą sūrį ir mediniu šaukštu raitydami aštuoniukes maišom kol sūris ištirps. Kai ištirpsta ir pradeda vos vos burbuliuoti, sumaišom likusį vyną su krakmolu ir supilam į sūrio masę. Kaitinam kol sutirštės, bet neužverdam (kokias 3 minutes). Krakmolą galima sumaišyti ir su 3 šaukštais vyšnių likerio, bet tokio na niekur neradau, tiko ir taip... Pagardinam baltais pipirais ir muskatu.

Pripjaustom ciabattos, morkų, obuolio gabaliukų, paberiam mažiukų pomidoriukų. Duriam su šakute, mirkom sūryje ir mėgaujamės. Labai tinka viena kita taurė šalto Chardonnay...

Kad sūris nesušoktų į gabalą, po puodu padedam žvakę ar ką panašaus.

Beje, šveicarai viskių monų prisigalvoja valgydami: jei nukrenta gabaliukas duonos į puodą, reikia pabučiuoti visus sėdinčius prie stalo. Jei vyras pameta, perka butelį vyno. O jei  buvai vėpla ir nukrito antrą kartą, kitą fondiu vakarėlį ruoši pas save namuose :)

Čia kurią dieną mirkdama feisbuke, pas brangiąją draugę Loretą aptikau įdomią žinutę, kaip niekur neįmanoma paragauti karšo balto vyno. Ne raudono, ne. Vat balto. Susimąsčiau, kad aš tokio nei regėjus, nei gėrus nesu. O čia va dar Loreta ir receptu pasidalino...

Karštas baltas vynas

butelio pusiau saldaus vyno (naudojau Tokaji iš Vengrijos, o recepto autorė siūlo Chardonay Capella) poros šaukštų medaus 15 gvazdikėlių 15 kvepiančiųjų pipirų 15 kardamono grūdelių pusė muskato riešuto patrupinto gabaliukais dviejų žvaigždinio anyžiaus žvaigždučių lazdelės cinamono poros skiltelių citrinos

Visą sudedam į puodą ir kaičiam ant ugnies. Paverdam iki užvirimo. Išjungiam ugnį. Paliekam kokį pusvalandį pailsėti, kvapų prisigerti. Prieš geriant dar šiek tiek pašildom, bet jau nebeužverdam. Neužmirštam nukošti...

O prie tokio gardaus vyno labai tiko sluoksniuotos tešlos pyragiukai su pelėsiniu mėlynu sūriu, kriaušėm, spanguolėm ir pistacijom.... Niam... Recepto nerašau, nes visai neseniai pas Beatą ir Neringą viskas puikiausiai aprašyta buvo.

Ir čia dar ne viskas. Nuo šiandien iškilmingai užsirišu „Languotą prijuostę“ ir kviečiu dalintis savo mintimis apie visoms ir visiems artimą temą: „Mano mieloji virtuvė“. Apie šaldytyvus, prijuostes ir knygas jau skaitėm labai susidomėję, o šįkart tokia labai plati tema. Papasakokite kur gimsta tie visi šedevrai, keliuose kvadratiniuose metruose. Kas painiojasi po kojomis, kokių įdomių apartūrų būtų galima atrasti, gal renkat varinių puodų ar ledų kaušelių kolekciją? Pageidautina viena kita nuotraukėlė cekavumui patenkinti :) Kas matosi už lango, dujinė ar elektrinė vyryklė, kiek lentynų lūžta nuo prieskonių ir kelių rūšių cukraus galima rasti.

Papildoma užduotėlė (bet neprivaloma) gimė visiškai spontaniškai, bet manau, kad būtų daug kam naudinga. Turbūt yra virtuvėje kažkoks įtaisas ar įrankis, kurio visai nenaudojat ir nežadat net imti į rankas. Na ir kodėl turi vietą brangią užimti? Gal norit mainyti ar tiesiog padovanoti? Gi Kalėdos... Pas kažką gal dvi kavamalės, o kažkas ir vienos neturi, bet labai labai labai nori... Ta va, prašau, mainomės, dovanojam...

Įrašų ir laiškų lauksiu iki gruodžio 31 dienos. Rašyti galima į verda@tinginiai.com

Visai susipainiojau kas šerbetas ir kas tas sorbetas. Bet jei p. Deividas siūlo tai vadinti sorbetu, taip ir darau.

Dar man maišosi visada kas yra melionas ir kas дыня. Melionu norisi vadinti apvalius daiktus, o vat pailgus ir dar iš kokio Kaliningrado turgaus pas vietinį turkmėną ar uzbeką nusipirktus – дыня (nors ir puikiai suprantu kad ir tie, ir tie augalai yra vienas ir tas pats). Be to melionas man visada bus kažkoks beskonis vandeningas daikčiukas, o vat jo pailgoji sesuo iš Artimųjų rytų – saldi kaip medus, kvepianti gėlėmis, suvalgoma vienu prisėdimu.

Sorbetui imam:

1 kg dynios arba meliono (aš naudojau pirmą :-) ) 60 ml laimo sulčių (kokių poros laimų turi užtekti) 3 šaukštus tekilos 65 g cukraus didelį žiupsnį druskos

Viskas labai paprasta. Vaisių nulupam, išimam sėklas, supjaustom gabaliukais. Dedam į blenderį, pilam sultis, tekilą, beriam cukrų ir druską. Susmulkinam iki vienalytės masės. Perdedam į plastikinį indelį su dangčiu. Kišam į šaldiklį. Šaldom porą – trejetą valandų, pamaišydami šakute kas pusvalandis.

Galima sorbetą valgyti vieną, o galima pasidaryti skanias Margaritas.

Margaritoms reikės (1 porcijai):

2- 3 kaušelių sorbeto 2 - 3 šaukštų tekilos 2 šaukštų laimo sulčių

Taurės kraštelį brūkštelim laimo riekele, panardinam trumpam į lėkštę su druską. Kitus ingridientus sumaišom. Paragaujam ar subalansuota viskas. Jei ko trūksta, papildom. Pilam į taurę. Mėgaujamės...

Jei sorbetas sunkai išsikabliuoja, palaikom prieš valgymą 30 min. kambario temperatūroje.

Receptai nusižiūrėti iš David Lebovitz.

Kaip žinia coq-au-vin išvertus būtų „gaidys vyne“. Ne višta, ne viščiukas, o gaidys. Ar yra pas mus pirkt gaidžių? Radot kur nors? Ir kuom gaidys nuo vištos skiriasi? Ar žinot? Aš turbūt tik iš galvos atskirčiau, na skiauterė ten ir panašiai. Ir įdomu ką pagalvojo apie mane paukštienos (tiksliau vištienos) parduotuvės pardavėja – vedėja, kai labai rimtu balsu paklausiau „o ar pas Jus būna pirkti gaidžių“. Į tai gavau nei šiokį, nei tokį atsakymą „pas mus vištos visos be lyties“ ir vos tramdomą juoką. „Gerai“ sakau, „pasverkit aštuonias kojas tų nei vištų, nei gaidžių, tiks“.

Taigi parsitempiam viską aplinkui keikdami („gal taksi pasiimti“, "gal draugei paskambinti ir paprašyti, kad parvežtų“) šiuos dalykus (be šių dar antrątiek uogienei visokių pričindalų tempiau, jau bėdavojaus, atrodo...):

8 kulšeles 5 morkas 4skiltelės česnako 150 g rūkytos šoninės 250 g pievagrybių 100 g sviesto 1 butelis sauso raudono vyno (tiks ir pigus, koks akcijinis už 5 litus) druskos, pipirų, lauro lapų, raudonėlio, čiobrelio, baziliko buketėlis 1 šaukštas miltų 3 šaukštai konjako

Nuskutam ir stambiai supjaustom morkas, per pusę padalinam česnako skilteles. Didelės keptuvėj ar puode ištirpinam sviestą. Dedam kulšeles pasūdom, papipirinam ir apkepam iš abiejų pusių iki gražios auksinės spalvos. Jei telpa, ten pat sudedam ir morkas su česnaku, jei ne, apkepam kitoj keptuvėj. Apskrudusias morkas dedam prie kulšelių, užpilam konjaką ir padegam. Atsargiai, liepsna gali vos ne iki lubų pliūptelt! Gerai, kad aš spėjau laiku atsitraukti, o tai būčiau dabar kaip Šineida O‘Konor ir dar be blakstienų. Užbarstom šaukštą miltų, supilam vyną (viskas turi plaukioti vyne, neskųskit), sudedam lauro lapus ir žoleles. Uždengiam ir sumažinam ugnį iki minimumo.

Kol viskas gražiai burbuliuoja svieste pakepinam į tris dalis padalintus grybus, paskrudinam kubeliais supjaustytą šoninę. Suverčiam viską į puodą, į šiltą vyno glėbį. Vėl uždengiam ir verdam 1 – 2 valandas. Mano buvo gatavas po 1,5 val. Mėsytė minkštutė, krenta tiesiog nuo kaulų.

Beje, skaniausia yra pasigaminti iš vakaro, o kitą dieną ant mažiausios ugnelės dar pavirti 1- 2 valandas (man užteko 0,5 val., nes baisiai dideliam puode viriau, tad vynas nugaravo kaip reikiant pro skylutes).

Valgom su bulvių koše (sviesto, sviesto nepagailėkit. Gi prancūzų virtuvė be sviesto, kaip mes be bulvių. Va toks baisiai įžymus virėjas Joël Robuchon košę bulvių daro taip: 50 proc. bulvių, 50 proc. sviesto. Ragavusieji buvo be žado, gerąja prasme.). Užsigeriam vynu, žinoma.

Merci pour la recette pour l'homme qui l'a créé... Goût divin... Très délicieux...

Na pagalvosit, „mano monitorius sugedo ar tai Egidijai smegenys susisuko“. Matyt, antras variantas. Prisinervinusi dėl išsikrovusių fotoaparato elementų, prifotografavusi krūvą kažkokios fignios, pradėjau „žaisti“ kažkokia fotoredagavimo programėle.

Ir kodėl maisto fotografijos negali būtį panašios į abstrakcijas? Galutinį vaizdelį patys susikurkite savo vaizduotėje.

Fylo tešlos suktinukai su feta ir filadefija

Fylo lakštų (phyllo) Tirpinto sviesto Fetos Filadelfijos (Philadelphia) kreminės varškės (?) su žolelėm

Orkaitę įkaitinam iki 200 C.

Fetą sumaišom su Filadelfija.

Fylo tešlą supjaustom į kvadratus. Imam vieną kvadratą, patepam sviestu, dedam kitą lakštą. Imam šaukštelį įdaro, dedam į vieną iš kvadrato kampų. Susukam į triūbelę.

Prisukam triūbelių kiek mus reikia.

Dedam ant skardos.

Kepam 15 minučių, kol gražiai paruduos.

Gerai, gerai. Štai maža užuomina, kaip viskas atrodo...

 

Pusę dienos prameditavusi ties šių kriaušių paveiksliuku ir receptu, negalėjau kitko paruošti vakarienei. Ir išvis, supratau, kad kriaušė + sūris man yra labai labai gardu. Todėl mano užduotis yra išbandyti kuo daugiau tokių užkandžių paruošimo būdų. Va šitas bus jau trečias.

2 didokos kriaušės mėlynojo pelėsio sūrio trupinių 4 šaukštai 4 vytintos kiaulienos juostelės labai plonos (gali būti ir rūkyta) 400 ml balto vyno (naudojau pusiau saldų) 800 ml šalto vandens 3 šaukštai citrinos sulčių keli juodieji pipirai 2 lauro lapai

Vyną sumaišom su vandeniu, sudedam pipirus ir lauro lapus. Užkaičiam ir laukiam kol užvirs. Kriaušes nulupame, apipilame citrinos sultimis ir atsargiai sudedame į vyną. Ugnį sumažiname iki minimumo ir verdame 20 minučių.

Traukiam lauk, ataušinam. Nupjaunam kriaušių viršūnėles ir šaukšteliu atsargiai išskobiame sėklas. Į išskobtas duobutes dedam sūrį, uždedame viršūnėlę atgal. Apvyniojame kumpio juostelėmis.

Į kepimo indą įklojame kepimo popierių, tupdom kriaušes. Kepam 220 C orkaitėje 20 minučių, kol kumpis gražiai apskrus.

Valgome dar šiltas.

Puikusi receptas - iš Palachinkos. Ten daugiau gerų dalykų yra. Prieš kriaušes dar kai ką iš ten gaminto ragavom, bet apie tai rytoj.. Turbūt...

O kaip Jūs kriaušes užkandžiams gaminat? Ką dar dedat? Ir išvis, ar patinka?

Čia ant dienų antrą kartą gyvenime valgiau vištos sparnelių. Ir kodėl jie man tokie atgrasūs buvo? Manau žinau kodėl – man vis vaidenasi, kad ant jų odelės gali likti plaukelių, plunksnelių ir pan.

O šiaip ragautieji buvo nu labai jau skanūs, tokie tikri amerikoniški Buffalo Chicken Wings – su aštria tamsia plutele, nedideliais segmentai supjaustyti ir dar su tokiu skaniu sūrio mėlynojo padažu.

Sumąsčiau ir aš tokį gardėsi pagaminti. Ir beveik pavyko. Visas sudėtines dalis radau, išskyrus kažkokį ten ypatingą Louisiana Hot Sauce. Todėl mano sparneliai aristokratiškai išblyškę ir gal biškį ne tokie aštrūs. Bet gardus ojojoj...

Žiūrim kaip čia viskas darosi...

Reikės

15 sparnelių 1 šaukšto aliejaus 1 šaukštelio druskos 3 šaukštų miltų

1,5 šaukšto balto vyno acto ketvirtis šaukštelio kaleno pipirų ketvirtis šaukštelio česnakinės druskos ketvirtis šaukštelio Vorčesterio padažo 1 šaukštelis Tabasko padažo 6 šaukštai Louisiana Hot Sauce (pakeičiau 3 šaukštais sojos padažo), manau galima imti ir kokio spec. barbekiu padažo ketvirtis šaukštelio druskos 80 g sviesto skiltelė česnako susmulkinta

Orkaitę įkaitinam iki 220 C.

Sparnelius apžiūrim atidžiai. Jei esam plaukų nemėgėjai – apsvilinam ant ugnies. Perpjaunam ties sąnarių sparnelius per pusę, jei norim galim ir tą patį galiuką nupjauti (aš dariau ir taip, ir taip). Nuplaunam gerai, nusausinam. Sudedam į didelį dubenį, pilam aliejaus ir druskos – gerai išmaišom. Tada užbarstom miltus ir gerai apvoliojam.

Į skardą įklojam aliuminio foliją, patepam aliejumi. Sutupdom sparnelius ir šaunam į orkaitę. Kepam 20 minučių, traukiam lauk, apverčiam ant kito šono ir vėl skrudinam 20 minučių.

Likusius ingredientus dedam į puodą ir ant ugnies silpnos kaitinam kol ištirps sviestas ir viskas šiek tiek sutirštės.

Iškepusius sparnelius sudedam į dubenį užpilam padažą ir gerai išmaišom, kad vienodai viskas pasidengtų.

O prie šių sparnelių amerikonai tiekia saliero stiebus ir puikųjį nuostabųjį mėlynojo sūrio padažą (Blue Cheese Dressing)

Reikės:

100 ml majonezo 100 ml grietinės šaukštas kapoto svogūno šaukštas kapoto česnako geras žiupsnis kapotų petražolių šaukštas citrinos sulčių šaukštas balto vyno acto 50 g mėlyno pelėsinio sūrio druskos/pipirų pagal skonį

Viską sumaišom, sūrį įtrupinam. Ir viskas. Mirkom sparnelius, užsikandam salieru, jaučiamės amerikonais žiūrinčiais beisbolą ar panašiai.

Sparneliams naudojai šį receptą, o padažui šitą.

Prieš savaitę pas Aguonėlę užmačiau nuostabų dalyką – meškinio česnako pesto. Šiuos lapelius labai mėgstu, bet niekada nešovė į galvą, kad juos galima taip super duper gardžiai patiekti. Dažniausiai įsipjaustau į salotas ar vienus šlamščiu su kokiu mėsos gabalu. Dėkui Aguonėlei už kūrybiškumą ir įkvėpimą išbandyti kažką naujo. Drąsiai galiu sakyti, kad man tai - šio pavasario numero uno ;)

Labai skanu užsitepti šaukštelį ant ciabattos, o jau su rūkyta lašiša tai galima liežuvį nusikąsti...

Pesto reikės:

50 g gabaliuko „Džiugo“ 120 g migdolų gero kuokšto meškinio česnako lapelių 50 ml alyvuogių aliejaus žiupsnelis druskos žiupsnelis šviežiai maltų pipirų 3 šaukštų citrinos sulčių rūkytos lašišos, jei suktinukus darysit. O daryti verta...

Migdolus užpilam verdančiu vandeniu. Po kelių minučių vandenį nupilam ir nulupam odeles.

Sumetam į blenderį migdolus ir gabaliukais sulaužytą sūrį. Susmulkinam iki trupinių. Iškrapštom lauk ir atidedam į šoną.

Meškinį česnaką supjaustom stambiai ir suberiam į blenderį. Susmulkinam.

Sudedam atgal migdolų ir sūrio trupinius, supilam sultis ir aliejų, suberiam druską, pipirus ir viską gražiai pablenderiuojame.

Susipjaustom rūkytos lašišos juostelių. Dedam po trupučiuką pesto, susukam ir niam, niam, niam... Rašau ir seilės tįsta...

Gero savaitgalio visiems!

P.S. Įtariu, kad kaimynai apturėjo įdomių vaizdų stebėdami mano ir vyro ekvilibristiką balkone fotografuojant šiuos skanumynus. Gaudėm paskutinius saulės spindulius... Romantika, vienok...

Tai, kad noriu pasigaminti šių skanėstų, man priminė apsilankymas vienoje tokioje neblogoje Maskvos maitinimo įstaigoje. Be šių gardžių kąsnelių ten dar dieviška, švelni lyg šilkas moliūgų sriuba su trim skrebučių trikampėliais, lengvi , bet svieste paskendę sterko suktinukai „по польски”, gardžiausi blyneliai su obuoliais, šviežių braškių uogiene bei kupstukais grietinėlės ir atskiro romano vertas šešiasdešimtmetis padavėjas, kuris „утром помогал-сь доярушкам-сь доить коровушки-сь», «клубнику привёз из своего огорода свеженкую-сь», «водочка ещё тёпленькая, только что сварёная» ir kuris «и завтра-сь ждём-сь Вас!»

Taigi, reikės 12 ritinukų:

1 baklažanas 150 g varškės gera sauja graikiškų riešutų pora skiltelių česnako šlakelis kefyro ar jogurto natūralaus druskos pipirų aliejaus kepimui

Viskas labai paprasta, bet užima laiko... Baklažaną suraižom juostom. Apibarstom dosniai druska ir paliekam 20 minučių. Nuvalom sūrų prakaitėlį, kuris išsiskirs, su popierine servetėle, apverčiam ant kito šono ir vėl pakartojame procedūrą su druska.

Įkaitinam keptuvėje aliejų, dedam po dvi tris juostas ir apkepam iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Griebiam lauk, dedam ant popierinio rankšluosčio ir pasistengiam, kad kuo daugiau riebalų jis sugertų. Tą patį padarom su likusiu baklažanu.

Riešutus ir česnaką gerai sutraiškom (kaip visada tam naudojau savo mylimąjį akmenuką) bei sumaišom su varške ir kefyru. Beriam druskos, pipirų...

Dedam šaukštą įdaro ant siauresnio baklažano galo ir dailiai suvyniojame. Valgom iškart, arba palaikom kokioje šaltoj vietoj pernakt – bus dar skanesni...

 

Jau pusė vienuoliktos vakaro, o aš dar nepuolu pakuotis lagamino... Tempiu gumą iki vėlyvos nakties ir kepu bandeles... Na tai mane iš dalies pateisina, gi bandelės skirtos kelionei, kuri prasidės rytoj ryte. Riedėsim traukinuku iki Maskvos. Miegosiu antrame aukšte, o iki tol prisikimšim visokių skanumynų, prisikalbėsime iki valios ir prisižiūrėsime pro tamsius langus į baltarusišką naktį....

O pyragėliai gavosi skanūs... Nors galėjau šiek tiek pafantazuoti su įdarais visokiais, neturėjau jėgų ir minčių. Iš kitos pusės, prieš savaitės išsiskyrimą norėjosi pasibūti daugiau su šeima, bet ir vėl visą dieną prasisukiojau virtuvėje...

Reikės:

500 g varškės 3 kiaušinių 250 ml aliejaus 2 sriubiniai šaukštai cukraus 40 g kepimo miltelių (arba 4 arbatiniai šaukšteliai) 1 sriubinis šaukštas druskos 650 g miltų (arba 1000 ml) 0,5 kg raugintų kopūstų 1 stiklinė vandens 4 šaukštai aliejaus 1 trynio

Išmaišom varškę su kiaušiniais, aliejumi, cukrumi ir druska. Miltus sumaišom su kepimo milteliais. Beriam po truputį į varškę ir maišom. Tešlos per daug neminkom, tiesiog tiek, kiek reikia visiems miltams įmaišyti.

Tešlą uždengiam kokiu rankšluostuku ir palaikom 2 val. kambario temperatūroje.

Kol tešla ilsisi pasigaminam įdarą. Keptuvėje įkaitinam aliejų, suverčiam ten kopūstus, supilam vandenį. Uždengiam ir troškinam 30 min. Nuimam dangtį ir dar pakepam, kol nebeliks vandens. Ataušinam.

Orkaitę įkaitinam iki 180 C.

Iškočiojam švelniai tešlą į didelį lakštą, 0,5 cm storio. Su stikline išspaudžiam apskritimus. Dedam į vidurį kopūstų įdarą ir užlipinam gerai. Dedam siūle į apačią ant skardos išklotos kepimo popieriumi. Viršų patepam plaktu tryniu. Šaunam į orkaitę ir kepam apie 15 – 20 minučių arba kol gražiai apskrus.

Tešla atrodys tokia labai riebi, aliejinga. Bet iškepusios bandelės visai neriebios, tie riebalai susigeria į kepimo popierių.

Receptą radau supermamos lobynuose, pas Sonatiną.

O Maskvoje būtinai vėl bėgsiu valgyti skaniųjų-brangiųjų eklerų, pasmaguriausiu Крошка картошка siūlomomis krosnyje keptomis bulvėmis su penkiais skirtingais įdarias iš galimų penkiolikos - dvidešimties, būtinai nueisiu į Жигули išgerti bokaliuką alaus su įvairiausiom užkandom, kaip antai vobla, rauginti agurkiukai ir t.t. vietiniams sergant už mėgstamą chokėjaus komandą. Taip kad savaitę manęs čia nebus... Tikiuosi grįžti su daug daug naujų kulinarinių minčių :)

Vakar visai nebuvo nuotaikos kažką gaminti. Nu visai nebuvo... Slankiojau iš kampo į kampą, gulinėjau ant sofkutės, skaitaliojau kažkokias nesąmones. Nutariau patinginiauti, jokių gaminimų! Be to, ir šaldytuve kaip Sacharoj nieko gero, ką čia ir išgaminsi... Bet pala, o kas čia toks gražus oranžinis daiktas daržovių stalčiuj?! Apžiūrėkim, apžiūrėkim... O gi iš turgaus parbogintas gabalas moliūgo jau pusiau suvalgytas. Visi tinginiai į šalis išlakstė. Smegeninėje tuoj užvirė šimtas minčių ką čia iš jo sumeistravus (rizoto – šmagalioto? kažkas a la francūziško? ravioli - makalioli?), bet smegeninė nevisagalė, neviską ji žino... Hmmm.. Reik pavartyti savo kulinarinę biblioteką, gi žadėjau prie kompiuterio niu niu niu nesisėsti. Puolu vartyti „Beatos virtuvę“ – buvo juk ten kažkas su moliūgais, tikrai žinau... Gi varvinau aną dieną seilę paveiksliukais gėrėdamasi... Va, va kiek visko daug... Ir kiek daug aš neturiu namuose... Bet va šitiems pyragiukams tik varškės, kaparėlių ir kiaušinio bereikia. Viskas kitkas yra namuose, tik ir laukia mano prisilietimo... Duodam komandą atsakingam už pirkinius, puolam rištis prijuostės ir vaduotis iš paskutinių tinginio likučių...

Reikės:

pusė kg moliūgo jau be skūros ir sėklų 3 skiltelių česnako žolelių visokių: baziliko, mairūno, raudonėlio, čiobrelio ir t.t. druskos pipirų aliejaus alyvuogių poros šaukštų pakelis varškės pusriebės ar riebios 100 g kaparėlių marinuotų 2 kiaušiniai 500 g bemielės sluoksniuotos tešlos sezamo sėklų poros – trejetos šaukštų

Moliūgą supjaustom kubais. Dedam į skardelę kokią, pašlakstom aliejumi, apibarstom žolelėm, druska ir pipirais, įmetam sutraiškytus česnakus. Šaunam į orkaitę ir kepam 50 minučių 180 C laipsnių orkaitėje.

Tešlos lakštus traukiam iš šaldiklio ir atidedam į šoną, kad atsileistų.

Moliūgas jau iškepė. Traukiam lauk. Sumaigom viską šakute su visais česnakais. Jei yra skysčio, nupilam. Dedam į moliūgus varškę ir kaparėlius (be skysčio). Gerai išmaišom. Paragaujam ar skanu. Jei skanu, tai gerai, jei trūksta kokių prieskonių – įbarstom tų pačių žolelių ar druskos/pipirų. Įmušam vieną iš kiaušinių. Na ir sumaišom vėl.

Aš visada perku tą tešlą supjaustytą į šešis lapelius. Tai darom toliau vat taip: imam vieną lakštą, šiek tiek pakočiojam į ilgį ir į plotį, per vidurį išilgai dedam mūsų skanųjį įdarą. Išplakam kiaušinį likusį kokiam dubenėlyje su šakute. Tuo plakiniu patepam tešlos pakraščius (kur įdaro nėra). Imam vieną tešlos kraštą ir uždengiam kitą. Suspaudžiam pakraštį šakute, kad nepabėgtų moliūgas su visais kaparėliais. Supjaustom į kokias 6 – 8 dalis. Patepam kiekvieno pyragiuko viršų plaktu kiaušiniu ir dosniai pabarstom sezamais. Tą patį padarom su likusiais 5 lakštais. Jei pjaunant įdaras virsta į šonus – nesinervinam, viskas bus gerai - jis dar geriau iškeps. Dedam pyragiukus į skardą išklotą kepimo popieriumi ir kepam apie 15 – 20 minučių 200 C temperatūroje, kol gražiais paruduos. Gaunasi kažkur apie 40 – 45 pyragiukus. Skaniausi kol dar šilti...

O moliūgo sėklas nuplovus ir nudžiovinus, galima paskleisti kokioj skardelėj, pabarstyti stambia druska ir pakepinti 5 minutes orkaitėje. Bus smagu pakramtyti, kol keps pyragiukai...

 

Kad sūris ir kriaušės sutverti viens kitam supratau kažkurią vasaros dieną pasigaminusi orkaitėje keptų kriaušių puselių su medum, dieviškuoju rokforu ir kreminiu sūriu. Šis užkandis dabar yra visų mūsų baliukų numeris vienas. Kiek žinau, ragavusieji irgi tai įtraukia į savo vakarėlių meniu. Tik sunku nutaikyti skanias kriaušes nusipirkti. Labai svarbu prisirpimo ir saldumo lygis...

Šį kartą kažkas panašaus gavosi, tik su daug traškesio... Receptas iš François-Xavier puikiojo blogo www.fxcuisine.com

Reikės:

tamsios ciabattos kelių labai plonų riekelių alyvuogių aliejaus česnako skiltelės gabalo rokforo arba gorgonzolos (kame skirtumas, niekaip nesuprantu... būsiu dėkinga, jei kas paaiškins) graikiškų riešutų saujelės skanios, saldžios kriaušės

Ciabatta aptepame aliejumi iš abiejų pusių ir kepame orkaitėje ant grotelių kol švelniai apskrus. Traukiam lauk, įtrinam česnako skiltele abi puseles. Ant kiekvienos riekelės dedam juostelėmis supjaustytą sūrį. Užtupdom po 3 – 4 graikiškus riešutus. Kišam atgal į orkaitę. Neilgam – kol sūris išsileis. Traukiam lauk, apdedam nuluptos kriaušės gabaliukais ir nieko ilgai nelaukę ragaujam.

 

 

Čia tokius derinius aišku ne aš sugalvojau.. Kur jau ten man... Valgiau kažkokioje šokoladinėj ir net nepamenu kurioj... Bet vat tas derinys, tas maloniai gomurį nuteikiantis poskonis neišdilo iš atminties...

Šen bei ten pasikapsčiusi supratau, kad norint namų sąlygomis pasigaminti šokoladinius saldainius reikia dviejų dalykų: juodo, juodo šokolado (virš 70 proc. ir daugiau) bei sviesto. Santykis 2 ant 1. 2 dalys šokolado ir 1 dalis sviesto. Na, bet tokie saldainiai būtų baisiai nuobodūs, nors ir skanūs...

Taigi dar iš kažkur iškapstom:

Saujelę rožinių pipirų Kelias džiovintas datules (čia jau mano išmistas) Gabaliuką sūrio su mėlynu pelėsiu Kakavos miltelių pora šaukštų

Užkaičiam didelį puodą su vandeniu. Kol jis užvirs, vienam puode su ilga rankena susilaužom šokoladą, kitam – supjaustom gabaliukais sviestą. Dedam puodą su šokoladu ant verdančio vandens, ištirpinam. Tą patį padarom ir sviestui. Pilam sviestą į šokoladą, gerai išmaišom.

Imame formelę ledukams šaldyti, geriausia, kad būtų tokia guminė, kurią galima visaip lankstyti.

Pirmas variantas. Barstom į formelę rožinių pipirų, per sietelį apiberiam kakava. Pilam į kiekvieną skyrelį šokoladą. Viršų vėl apibarstome pipiriukais bei kakava. Kišam į šaldiklį. Galima valgyti po 20 minučių.

Antras variantas. Į formeles dėliojam po gabaliuką datulės ir gabaliuką sūrio. Užpilam šokoladu. Pabarstom kakava. Irgi siunčiam į šaldiklį. Šaldom tiek pat laiko.

Sraigė:

Sraigės "pjūvis" (čia be datulių, tik su sūriu):

Jei formelė bus guminė – saldainius išstumsite be vargo. Galima dar kartą apvolioti kakavoje.