Tinginiai irgi verda...

Turiu iš vaikystės porą prisiminimų apie ugnį. 3-čioj klasėj įsirašiau į jaunųjų gaisrininkų būrelį. Pagrindinė mintis šios užklasinės veiklos buvo žolės degintojų gaudymas. Su mokytoja klaidžiodavom pavasarį po pievas, ieškojom pažeidėjų. Prisimenu tik vienų gaudynių pabaigą. Du jaunieji padegėjai stovi prieš visą klasę (kurioje buvom tik 6 mokiniai), o būrelio vadovė liepia jiems nusimauti kelnes, o mums duoda į rankas po rykštę. „Pamokinkit juos, su ugnim žaisti nevalia“. Ar suprato būrelio galva kokią traumą paliko mums ir ypač mėgėjams pasišildyti prie ugnelės?

Kitas epizodas. Namo rūsy, prie „Beržo“ * guli kelios degtukų dėžutės. Aš juos degu po vieną, laukiu kol sudegs ir metu už tos didelės metalinės spintos. Tėvas, surinkęs saują nudegusių degtukų, sukelia baisią audrą, įkrečia į kailį ir nuvaro į kampą. O jo žodžiai „jaunoji gaisrininkė namų vos nesudegino“ skamba ir skamba... Iki šiol...

*„Beržas“ toks mazutu ar kokiu kitu velniu kūrenamas pečius, kuris šildydavo „alytnamius“.

Ir vis dėl to mėgstu stebėti ugnį iki dabar. Žvakės, židiniai, laužai, degančių malkų žiemą kvapas – pats gardžiausias. Todėl visi tie ugnele pašildomi valgiai ir gėrimai (arbatinukai mandrūs, fondiu) mane labai vilioja.

 

Sūrio fondiu (užteks keturiems)

300 ml + 50 ml sauso balto vyno skiltelė česnako šaukštelis citrinos sulčių 150 g Čederio sūrio 350 g Žementalio sūrio 2 šaukšteliai krakmolo žiupsnelis baltųjų pipirų žiupsnelis šviežiai tarkuoto muskato

Imam nedidelį puodą storu dugnu. Ištriname puodą česnako skiltele. Supilam 300 ml vyno ir citrinos sultis. Užkaičiam ant vyryklės, ant mažos liepsnelės. Po poros minučių sudedam tarkuotą sūrį ir mediniu šaukštu raitydami aštuoniukes maišom kol sūris ištirps. Kai ištirpsta ir pradeda vos vos burbuliuoti, sumaišom likusį vyną su krakmolu ir supilam į sūrio masę. Kaitinam kol sutirštės, bet neužverdam (kokias 3 minutes). Krakmolą galima sumaišyti ir su 3 šaukštais vyšnių likerio, bet tokio na niekur neradau, tiko ir taip... Pagardinam baltais pipirais ir muskatu.

Pripjaustom ciabattos, morkų, obuolio gabaliukų, paberiam mažiukų pomidoriukų. Duriam su šakute, mirkom sūryje ir mėgaujamės. Labai tinka viena kita taurė šalto Chardonnay...

Kad sūris nesušoktų į gabalą, po puodu padedam žvakę ar ką panašaus.

Beje, šveicarai viskių monų prisigalvoja valgydami: jei nukrenta gabaliukas duonos į puodą, reikia pabučiuoti visus sėdinčius prie stalo. Jei vyras pameta, perka butelį vyno. O jei  buvai vėpla ir nukrito antrą kartą, kitą fondiu vakarėlį ruoši pas save namuose :)

Kaip žinia coq-au-vin išvertus būtų „gaidys vyne“. Ne višta, ne viščiukas, o gaidys. Ar yra pas mus pirkt gaidžių? Radot kur nors? Ir kuom gaidys nuo vištos skiriasi? Ar žinot? Aš turbūt tik iš galvos atskirčiau, na skiauterė ten ir panašiai. Ir įdomu ką pagalvojo apie mane paukštienos (tiksliau vištienos) parduotuvės pardavėja – vedėja, kai labai rimtu balsu paklausiau „o ar pas Jus būna pirkti gaidžių“. Į tai gavau nei šiokį, nei tokį atsakymą „pas mus vištos visos be lyties“ ir vos tramdomą juoką. „Gerai“ sakau, „pasverkit aštuonias kojas tų nei vištų, nei gaidžių, tiks“.

Taigi parsitempiam viską aplinkui keikdami („gal taksi pasiimti“, "gal draugei paskambinti ir paprašyti, kad parvežtų“) šiuos dalykus (be šių dar antrątiek uogienei visokių pričindalų tempiau, jau bėdavojaus, atrodo...):

8 kulšeles 5 morkas 4skiltelės česnako 150 g rūkytos šoninės 250 g pievagrybių 100 g sviesto 1 butelis sauso raudono vyno (tiks ir pigus, koks akcijinis už 5 litus) druskos, pipirų, lauro lapų, raudonėlio, čiobrelio, baziliko buketėlis 1 šaukštas miltų 3 šaukštai konjako

Nuskutam ir stambiai supjaustom morkas, per pusę padalinam česnako skilteles. Didelės keptuvėj ar puode ištirpinam sviestą. Dedam kulšeles pasūdom, papipirinam ir apkepam iš abiejų pusių iki gražios auksinės spalvos. Jei telpa, ten pat sudedam ir morkas su česnaku, jei ne, apkepam kitoj keptuvėj. Apskrudusias morkas dedam prie kulšelių, užpilam konjaką ir padegam. Atsargiai, liepsna gali vos ne iki lubų pliūptelt! Gerai, kad aš spėjau laiku atsitraukti, o tai būčiau dabar kaip Šineida O‘Konor ir dar be blakstienų. Užbarstom šaukštą miltų, supilam vyną (viskas turi plaukioti vyne, neskųskit), sudedam lauro lapus ir žoleles. Uždengiam ir sumažinam ugnį iki minimumo.

Kol viskas gražiai burbuliuoja svieste pakepinam į tris dalis padalintus grybus, paskrudinam kubeliais supjaustytą šoninę. Suverčiam viską į puodą, į šiltą vyno glėbį. Vėl uždengiam ir verdam 1 – 2 valandas. Mano buvo gatavas po 1,5 val. Mėsytė minkštutė, krenta tiesiog nuo kaulų.

Beje, skaniausia yra pasigaminti iš vakaro, o kitą dieną ant mažiausios ugnelės dar pavirti 1- 2 valandas (man užteko 0,5 val., nes baisiai dideliam puode viriau, tad vynas nugaravo kaip reikiant pro skylutes).

Valgom su bulvių koše (sviesto, sviesto nepagailėkit. Gi prancūzų virtuvė be sviesto, kaip mes be bulvių. Va toks baisiai įžymus virėjas Joël Robuchon košę bulvių daro taip: 50 proc. bulvių, 50 proc. sviesto. Ragavusieji buvo be žado, gerąja prasme.). Užsigeriam vynu, žinoma.

Merci pour la recette pour l'homme qui l'a créé... Goût divin... Très délicieux...

Na ką, atrodo ir mane žiema nubaudė už atsainumą. Bus man avėti batus su slidžiais padais... Atrodo turėsiu šlubuoti ar šokinėti ant vienos kojos neaišku kiek laiko. Bet kažkokia kvaila viltis spindi „o gal ryt atsikelsiu ir niekas nebeskaudės“... Aha, lauk.... Oi kaip skauda... Šakės!

Geriau parašysiu ką šiandien įdomaus aptikau interneto platybėsi ir kam jau tikrai negalėjau atsilaikyti.

O tai yra... šveicariška tarta su baltu vynu. Gerai skamba ar ne? Pradėjau kepti ant abiejų kojų, o baigiau šokinėdama ant vienos. Keistas tas organizmas – susitrenkiau ryte, o skausmai prasidėjo vakare... Na gerai, gerai, jokių minčių apie skausmą.

Tai ko mums reikia:

Tartai

125 g sviesto kambario temperatūros 30 g cukraus 1 trynio 1 šaukštas pieno 250 g miltų geras žiupsnis kepimo miltelių žiupsnis druskos

Įdarui

80 g cukraus žiupsnis cinamono 200 ml balto vyno 40 g sviesto supjaustyto gabaliukais 1 šaukštas miltų

Sviestą ištrinam mentele su cukrumi. Įmaišom trynį, supilam pieną. Trinam iki vientiso masės. Suberiam miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Su pirštais pasidarome tokius šlapius trupinius. Suspaudžiam viską į rutulį, uždengiam plėvele ir paliekame vėsioje vietoje 1val.

Orkaitę įkaitinam iki 240 C.

Iš kepimo popieriaus pasidarome kepimo formos dydžio apskritimą, jis turi būti tokio dydžio kad ir formos kraštelius uždengtų. Dedam tešlą ant popieriaus ir iškočiojame jos dydžio „blyną“. Įtiesiame tešlą su visu popieriumi į tarto formą. Žiūrim, kad nebūtų plyšelių, jei tokių yra – užlipdom. Taip pat nupjaustome tešlos perteklių, kuris išsikiša iš formos.

Cukrų sumaišom su cinamonu ir vynu ir iškarto supilam ant tešlos.

Kepam 20 minučių. Ištraukiam lauk, sudedam sviesto gabaliukus ir pabarstome miltais. Išmaišom viską šakute. Vėl kišam į orkaitę 10 minučių.

Traukiam lauk, ataušinam ir valgom užsigerdami likusiu vynu.

Tikslias instrukcijas su nuostabiom fotografijom rasite va čia, pas vieną tokį šveicarą, įtariu...

Nusileidau vyro norui ir sutikom Naujus namuose. Tik tryse, na keturiese, jei dar skaičiuoti katę, kuri paniškai bijojo fejerverkų ir bėgo slėptis kur tik įmanoma. Ir galiu pasakyti, kad man beprotiškai patiko šis sutikimas. Ir po virtuvę visą dieną patiko sukinėtis, aptaškyti drabužius ir sienas tešla, kai ką sudeginti, pribarstyti miltų ant grindų ir katei ant nugaros, vos neapipilti nešiojamo kompiuterio vynu ir išversti beveik visas stiklines ir puodelius iš indaujos ant savo makaulės (uch, per plauką, per plaukelį pavyko to išvengti – trejetą kartų).

Po visų malonių vargų ir rūpestėlių ant stalo puikavosi: lašišos sumuštinukai su garstyčių kupstukais, turkiškas baklažanų pagardas ant skrudintų riekučių, avokadų salotos su tzatziki užpilu, vanilinio biskvito, grietinėlės ir šokolado torčiukas ir vakaro pažiba – Boeuf Bourguignon... Nuostabus, burnoje tirpstantis, poetų ditirambų vertas, verčiantis raudoti iš malonumo – jautienos troškinys raudonam vyne... Ach, kur aš buvau anksčiau, kad tokio stebuklo negaminau...

Taigi parsitempiam iš kažkur ir kraunam ant stalo:

1 kg gabalą pačios geriausios jautienos. Būtų gerai, kad gabaliukas būtų be plėvių ir panašių nesąmonių 150 g gabalą šalto rūkymo šoninės 2 morkų 1 svogūno 9 pievagrybių 0,5 arbat. šaukštelio juodųjų pipirų 1 arbat. šaukštelio druskos 2 valg. šaukštų miltų 3 lauro lapelių 2 skiltelių česnako kuokšto šviežio čiobrelio pora šaukštų pomidorų tyrės 1 stiklinės sultinio butelio gero sauso raudono vyno kantrybės ir 4,5 valandų ;)

Įkaitinam orkaitę iki 230 C. Imam puodą, kurį galima ir ant ugnies dėti, ir į orkaitę kišti. Statom ant ugnies, suberiam juostelėm supjaustytą šoninę. Pačirškiname gerai, kol išsiskirs riebalai, o šoninė gražiai paruduos. Išgriebiam šoninę lauk, riebalus paliekame. Jei puodas šiek tiek atrodo pridegęs – nesinervinam... Na nebent šliūkštelim porą šaukštų alyvuogių aliejaus nervams nuraminti. Iki to laiko turim susipjaustyti jautieną į 5 cm dydžio gabalus ir nusausinti su popieriniu rankšluosčiu - šio etapo prašom nepraleisti po ausis, jis labai svarbus... Dedam 10 gabaliukų mėsos į puodą su šoninės riebaliukais ir gražiai apkepiname iš visų pusių. Išimam, atidedam į šoną. Taip padarome su visais gabaliukais. Labai svarbu nesumesti visos mėsos, nes tada ji neapskrus, o „virs“ savo sultyse. Taip daryti negalima! Tiesiog kantriai pakepiname per kelis kartus visą mėsą. Svogūną supjaustom pusžiedžiais, morkas stambiais gabalais (4 cm). Apkepinam svogūną tuose pačiuose riebaluose, po kelių minučių suberiam morkas, pakepam porą – trejetą minučių. Išimam lauk, dedam prie mėsos. Apkepinam lengvai grybus. Suverčiam į puodą jautieną, šoninę, svogūnus, morkas. Apiberiam pipirais ir druska, išmaišom.

Mėsą apiberiam miltais, išmaišom. Kišam atidarytą puodą į orkaitę. Palaikom 4 minutes. Ištraukiam, sumaišom ir vėl 4 minutėm į orkaitę.

Traukiam puodą lauk. Orkaitėje ugnį sumažiname iki 160 C. Į puodą pilam vyną, sultinį, čiobrelius, lauro lapus, sutraiškytus česnakus ir pomidorų tyrę. Dedam ant viryklės ir užvirinam.

Puodą su visu gėriu uždengiam ir kišam į orkaitę. Kepam 3 valandas...

Po trijų ilgų laukimo valandų, kai gardžiausiais kvapais persismelkia visi namai ir laiptinė, kai kaimynai jau grūdasi prie durų ir klausia už ką juos tokiais apetitiškai kvapais kankinate – traukiate puodą lauk. Nukošiate skystį į kitą puodą ir užvirinate. Verdate kantriai pusę valandos, kol skysčio sumažės ir jis gražiai sutirštės. Jokių miltų, jokių nesąmonių tam tirštumui greičiau pasiekti neberiate. Kantrybės, liko visai mažai, nepasiduokit pagundom.

Na va, artėja paskutinis (vos neparašiau patepimas, cha cha) šios epopėjos momentas. Suverčiam mėsą, morkas ir grybus į padažą ir patiekiame su labai žemišku dalyku, bet fantastiškai beprotiškai derančiu prie šio prancūzų virtuvės šedevro, bulvių koše.

O mėsytės minkštumas, o padažo gardumas... Valgai ir nori verkti... Kalbėti prrrrrrancūūūūūziškai... Ach... Je suis sans les mots... Vraiment...

Receptas paimtas iš šio nuostabaus puslapio... Merci, kad man nereikėjo jo versti iš anglų ar prrrancūzų kalbos...

Dar vienas Merci lekia Irenai, kuri mielai paskolino nuostabųjį puodą. Ką aš be jo būčiau darius...

Šitoje foto troškinio spalva artimiausia realybei...